Valužienė Uona. Eilieraštē

 

Slinkis

Eso nelabā paslonkos,
Sosėvielės, bet išronkos,
Darba tēp ėr netoriejau,
No, ė dėrbtė nenuoriejau. 

Vėsė slinkio jau vadėna,
Vėsė lėižovius kabėna.
Pu šiukšlīnus slompėniejau,
Jau ė kelniu netoriejau.

Atsėrada labdarėnės,
Aš sakau: „Jau duolėrėnės”.
Vėskuo veltou ka pridiejė,
Mon ė akis ėšvarviejė. 

Dabar jau skaitaus pri puonu –
Kelnės – so luopās pri šuonu.
Unt keporės – bumbuolielis,
Kap rauduons kuoks vobulielis. 

Vėins batielis ba kolnėis,
Lėkau raišos ėš naktėis.
Gal ož negalė pridies,
Je i kolnis neveizies.

So velnio

Bėnt so velnio sosėdiejē,
Ka tēp bepruočioutė pradiejē.
Plaukus vėsā nosėskota –
No, tėkrā vėsā pasiota.

Kon tėi žmuonės pasakīs,
Ka tuoki plėkši pamatīs:
Kelē par kelnės ėšlinda,
Cvambals ausie jau ispringa.

Mes toriejuom tėkrā giedas.
Ėškėntiejuom vėsas biedas.
Ė grondėniu nenešiuojiem,
Nomėi naktimis mėiguojiem.

Dabar jau kėta gadīnė,
Kon primīnė, ton sotrīnė.
Vėsus plėkus vėsor ruoda,
Ė gīventė nosėbuoda.

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization