I žemė lēdas
Pasėklīdė paukštē,
Vuo žemės pakraštie –
Ėr aš, ė to
Līdiesiau žvaizdės
I praskelta dongo,
Rokousas so momis
Plaštakės margas.
Ėr aš, ė to – viel
Kėldamo i žīdra dongo.
***
Nu nemėgas
Kuožna nakti – ėšbrinks, ėšplauks
Rogē?
Kuožna nakti sapnūs kartuoso
Tava varda
Stuovieso pakraštie,
Katruo nepasėik sapnā.
Ligo bepruotis kelso
Ronkas i dongo
Kažkor tuolėi tuolėi
Lig dongaus ognės.
***
Je grajėj mozėka,
Atēn hauosos,
Pardavės sapnams sava nemėga.
Gėrdo – tīlē tīlē
Ēn mėrtės par laika
Ė nikumet nikumet
Sapnā nasėbėng priš aušra,
Nes net ėr nemėigtont
Anėi raša vės naujė daina.
Tēp tīlē tik pėlkas plaštakės skraida
Nu nemėgas
Pabieg ėr rītmetīs, ėr naktės
Nu nemėgas sunkiausis
Praslinks laiks
Žėnau aš gerā…
Alos –
Patis geriausė
Nu nemėgas Dėivalė doutė vaistā
***
Trūkst monėi vakarū,
Kāp trūkst monėi tavės – patem savės,
Kāp trūkst ėr dėinū, ka vėskas diel tavės,
Kāp trūkst monėi uora, mėiga ėr mintiū.
Kuožna vakara kažėn diel kuo prėsėgero,
Prėtrūkst monėi žuodiu ėr sakėniū,
Ka ėiškau aš tavės ėr narondo,
Pratrūkės pīktis nobluošk monėm atgal.
– Nieka mon neožtenk, – sakau dongou.
– Meilės pritrūkā, – Dievs monėi saka.
Trūkst monėi meilės – nepažīsto aš anuos,
Trūkst monėi vėskuo,
Kou matau sava akimis.
Trūkst monėi tava menėniu končiū,
Trūkst monėi vėskuo,
|
Kuo, pats aš nesopronto,
Rēk monėi so tavėm kažkāp nomėrtė
Je neožtenk tavėi –
Būso priversts atgimtė.
***
Tou vakara ejau par baisē
Liūdna miesta – nabova ani gertė, ani rūkītė
Kišenies toštiuos neradau aš ani grašė.
Užēso pas tavėm
Rast’ė rītuo, vo a rast’ė puorīt.
Šiou vakara aš parskaitīso
Baisē liūdna kninga,
Nabūs anuo ni žemės, ni dongaus.
Siedieso sava nesekmės, tėisas pardavės,
Rast’ė būso oždarīts i bangū šešis.
Aš gero senē jau atšalosė erbeta,
Tik šėrdės Lenina kraujoun,
Nes pėili sovariau
I šaldītova krašta.
Aš mėslėjo, ka ons ont
Revoliucėjės tories sopīktė.
***
Aš keistus balsus gėrdo kuožna vakara
Vuo anėi garsesnė ož rėksmus
Vākū dar negėmosiu
Ėr atēn Kunčins so pakarto kningo
Kap krīžio neš ons anou priš monėm
Skaitau aš švėntus lapus anuo Bėblėjės
Vuo gėrta smarvė sokas puo sapnus
Aš Ožopie Žvierīnė pragarė
Rast’ė so Trixsė, rast’ karė atsėboso
Aš sapnė nekėnto puoezėjės vėsā
Pasmaugtom monėm tėi noskorė angelā
Atneškėt mon Mairuoni
Paprašau ėr Potėna padiekėt artiau
Vartau aš lapus – knėso Gruša dramas,
Mėckevīčė jau parpratau ėr kvit anam sakau.
So Saluomiejė dar pasiedau paopie
Kuol torau Potėna ėr galiau parūkītė
Nemiegsto piningū ėr anū nasklaidau
Aš prėsėgierės Puoška paskaitau.
Namiegsto aš konkursu
Tamstuoms komisėjē sakau
Ė diel tuo trumpa laiška tou rašau.
So Daukonto pasėrokounau.
Klaus:
– Erlicka miegsti?
– Miegsto, – atsakau.
So puono Strazdelio aplonkuov mėškus
„Pleibuojo” vartuov, vuo pasėtaika, ka ėr „Barus“
Valončiou sosėtėkės pasakau:
– Aš abstinėnts, nes ėš istuoriku.
– Matau…
„Būtuovės sliepėnē“ īr monėi dėdlē prė šėrdėis
Aš Bumbla so Gudavīčė žėnau
Aš siedo sens ėr žėls kap pošės
Žemaitē vuobolus palėka patvuorie.
|