Mamalė aš sava iš ronku pažīsto –
Soskėrdosės, švelnės, mažėkės ėr stėprės,
Glamuoniem ožkluojosės mona vaikīstė,
Neleidosės sėrgtė, kėntietė ėr riektė.
Mamalė aš sava iš balsa pažīsto –
Žuodieliu ramībė
Kap opė čiorlena.
Atruoda, aš sensto – raukšliejous ėr balsto,
Bet balsos Mamalės lig šiuol nepasena…
Mamalė aš sava iš meilės pažīsto –
Kam dar galietiuo ba gala rūpietė.
Žėnau, kad kap paukštis nuorietom atskrėstė,
Kad gautom i vāka nuors kėik paveizietė…
Ėr sauguo tuos ronkas, tas balsos, ta meilė,
Ėr parspie, ėr patar, ka klīstkelēs neitiuo.
Tėik laika praejė… Mamalē – vės vākā.
Vākams anuos dėinas, savaitės, metelē.