Lingīs Justīns. Eilieraštē


Justinas Lingys

Aušruos balaukont

 

Stalčelie sogoldītė ėlsas šaukštā,

Babūnės šėltū ronkū numazguotė,

Vuo šalėp peilis – ėšsėtėmpės,

Apgintė rami mėiga pasėruošės.

Šakutės sosėglaudėn ded i aki

Mažė šaukštelē sapnūs cokru laiža,

Tik mazgėnė skarelė, ba sīluos sosmokusi,

Jau paskotėnės sava dėinas skaita.

Rauduonu plītū pečiou dar rosen onglelė

Ėr lauk atēnont naujė rīta,

Ka viel galieto šėlomo alsoutė,

Babūnė ka galieto posrītė taisītė.

 

Somėga varnas

 

Somėga varnas aukštā mediūs,

Ėr šonis ėšsėslapstė kor pakliova.

Tik vėins aš, ba keporės, nakti gatvie stuovo

Ėr nažėnau, kor ētė, kor prijims puo stuogo.

Tėn tuolėj, stotie, traukinīs soklėka,

Pelieda sovaituojė medė šakuos.

Mienulis ėšsėgonda ėr ėšblīška.

Ba mėiga lauktė rītā meta – dėdėlė karuonė.

Ka saulė vuos prasėkalė ėš už bažnīčės,

Pradiejė žvėrblē čėrkštė ėr straksietė.

Isėsokau stėpriau i sena palita –

Mieginsio parkė, unt soulelė, aš ožmėgtė.

 

Gimtėnė

 

Gimtėnie mona šėndėin īr truobelė,

Longelēs veizontēs i mėigtonti Babrunga.

Vuo unt lėptelė stuov meškernīks Jūzaps

Ėr, gaudīdams uns raudelės, tabuoka rūka.

Unt kronta trīs palkūzā veiz i plūdė,

Vuo katėns ausi nago krapšta.

Dūmielis kėlst ėš lauka koknės,

Sosiedė daržė tarp buruoku žemė kapsta.

Raitītās ragās vuožka grauž batvėni,

Vuo mama šėlta pėina kuoš par marli –

Tėik daug dar tėn stebūklu šėndėin īr,

Ka apsakītė anėms žuodiu naožtekto.

Nors siedo suostėnie tarp mūru,

Bet mintimis ėr jausmās – vės Gimtėnie,

Kor buočiu kaulā ėlsas kapinīnūs,

Kor dūšė jautas laisva – kap laukėnė.

Plunksnas žiorkė

 

Esu narēkalings aš niekam – plunksnas žiorkė,

So ėštompītas nervās, atvėrās jausmas,

So kiauro stuogo vėrš praplėkosė pakaušė,

Toštiuoms kėšeniems, batās numintās.

Bet kartās švėntė atēn ėr i mona kėima,

Nušlousta ašaras ėr vīna taurė pasok.

Ėr tumet lėjes dainas aple laimė, aple meilė

Vo paskiau… Apkabenės miedi, šuoko basos.

Bat švėntės retas, kap par sausra grībā,

Tad nier kuo aple anas ni rokoutė,

Viel siedo vėins ėr graužo plunksna –

Kon daugiau galio šėndėin sogalvuotė?!

 

Žėima

 

Atejė žėima ėr ožmėga žemė

Sostinga paukštis, topous šalėp ruogiu,

Pavargės žmuogos brend par balta snėiga,

Ėiškuodams šėlomuos ėr gera žuodė.

Aplinkou stūgaun viejē, luo užkėmėn šonis

Saulelė merkas, doris vėsūn ožrakintas.

Keleiviou nieks nanuor soteiktė maluonės

Net kap tėms batams, stuovintėms pri pečiaus ar ož spintas.

Pagaila žeimā vargša pakeleivė

Ėr ėšbočiava sava baltuoms lūpuoms,

Vuo kėta rītā, saulē patekiejos,

Vāka ėšbiegėn laukon šaukė: „Paveiziekėt!

Pri piedū, imintū i snėiga, kažkas klūpuo…

 

Ašaras

 

Dėdliausės ašaras par žondus praded biegtė,

Ka slėnksti paržėngo, sogrīžės i Gimtėnė.

Aš nažėnau, ar sostabdītė anas bagalieso –

Če vėskas tēp, kap onkstiau, kap vaikīstie…

Mon ašaras par žondus bieg nadrōsē

Ėr sostabdītė anū aš nanuoro…

Matau: tuos švelnės, gīslu ėšvaguotas mamas ronkas

Medėnio šaukšto i turielka kuošė krata.

Mon ašaras par žondus bieg opalēs

Ėr sostabdītė anū aš namuoko…

Če aš matau laimingus žmuonis,

Nors anėi patis tuo ėr nasovuokto.

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization