| Pėimenė I saulielīdi, i ton auksėni maža pėimenė žalmargė gėnė. Ėš ėlguos dėinuos, ėš klaidiuos medės Kol nosėpluovė soskėrdosės kuojės, Sapnava debesūm pėli auksėnė – Posmergė Ož alksnīna gėrdietė banduonėjė Švėit padongie mienesė skėltės, Jog nuorietiuo tėn lėktė… negalio… Ėr par suodna i sojaukta vakara Opalielis vargotis Dėlst mienou dongou… Torgos Perkontėms – vėskas brongē, |
Tēp ėr malas žmuonelē tuo marguo erzelīnie, kor pardoutė ar pėrktė īr svarbiausė pasaulė dalīkā. Vo sokčios ar ėlgapėrštis, notaisės nakalta snapa, vīpsuodams ėš dornūm galvūm terp anum sokėniejės drōsē gvelbdams vėskon ož dīka. PAR ŽEMAITĖJĖ I. Kaltinienu krīžios Nu aukštuos kalvuos ons švėit ėš tuola, ligo beržos, ėš žemės augės, isėriežės sava dėdībė i aukšti dongaus mielėniausė. Namatā anamė suopolė. Matā naėšdėlduoma žėnkla tėkiejėma ėr stėprībės ėšlėktė pražūnont, ėšsauguotė prarondont, ėškėntietė mīlont. II. Šatrėjė Ka ožlėpau ont tuo kalna, moni apguobė dongos priartiejosė sava gruožībė. Bovau lėngva – ruoduos, pašuoksio ėr lieksio vėrš laukum, kalvum, guoju, opiu, žmuonium gīvenėmu… Nospīrosi varga kap klumpius, palēdosi plaukus, nersio i dėdėlė džiaugsma pėlnatvė. Mosiet tēp priš tūkstontius metu vėrš tuo kalna lakiuojė raganas. III. Daukonts Papėlie Tēp ėr nabsožėnuosem, kon mėslėjė pruotingāsis muokīts vīrs, apsėbovės Papėlie varganās paskotėnēs sava gīvenėma metās, ka liuob atēs atsėpūstė ont Vėntas krontelė… Stuov dabar atsėgrėžės i Žemaitėjės šėrdi, ligo sakīdams vėsėms: – Naožmėrškėt nieka, kas bova, ėr darīkėt vėskon, ka būtom gėriau ėr švėisiau po saulė. |
