Eso kėlėma ėš Endriejava. Miestelie pabėngusi pradžiuos muokīkla tuoliau muokiaus Plungie. Puo kara, par dėdėlius vargus atsėdūriau ėr isėkūriau Kaunė. Tėn, gerū žmuoniū padedama, istuojau i medicinas seserū muokīkla ėr anon bėngiau. Puo tuo ėš karta pradiejau dėrbtė medicinas seselė ėr tuo darba lig pat šiuol neaplēdau. Gīveno, dėrbo Kaunė. Rūpėnous, ka ėš kartuos i karta būtom pardoudamas vėsėms lietovems brongės tradicėjės.

Žemaitē

Žemaičiu žemelė nu omžiu garsinga,
Žemaičiu žemelie auga mėlžėnā.
Sava ronkuoms anėi viezda kielė garbingā
Vėrš pėkta krīžeivė galvuos mėrtėnā.

Par omžius augėna dėdvīrius, dėdžiūnus,
Pajūrė žemelie, kraštė Lietuvuos.
Krīžeivē žėnuojė aple žemaičius ė prūsus –
Anėi gins neprieteli ėš žemės savuos.

Ėr i sokėlėma priš cara galiūna
Ginklava kareivi so šakiems, dalgio.
Mėckevīčiou, konėgou, par omžius tebūn
Šluovie, diekavuonė žemaičiu vėsū.

Ka Kražiu bažnīčė kazuokā ožpoulė,
Kražėškė kap vėins anėms kieli pastuojė.
Dėina ė nakti bodiejė, doris, sėinas apgolė,
Nuors kazuokā isiotė so šuobliems kapuojė.

Vuo ė Darios, Gėriems juk, kap žėnuot, žemaitē
Mīliejė abodo ton Lietuva brongė.
Mūsa buočiu senūju garbingė sūnelē,
I vuorlaivi siedė, kėla i padongė.

Nalaimė baisiausė anus pasėtėka,
Audra, vuo gal priešā anū paukšti pašuovė.
Senū prūsu žemelie anėi nutėla.
Diekavuokem anims ož ton garbė ėr šluovė.

Daug varga ė skausma žemaitē turiejė,
Ka slėbėns rauduons Lietuvelė ožpoulė,
Kumet bolševikā valdītė pradiejė,
Daug tuo varga kėntiejuom, bet naprapouliem.

Sostuokem, žemaitē, petēs sosėglaudė,
Kap trīlekta sausė tėn, Vilniou, pri buokšta,
Juk bėngas jau dėinas tuos, kumet momis skriaudė,
Lietovis, žemaitis vėsumet laisvės truoška.