Šiemet po kelis metus trukusios renovacijos Telšiuose lankytojams vėl duris turėtų atverti 1932 m. šio krašto šviesuolių įkurtas Žemaičių muziejus „Alka“, kuris, kaip to siekė jau pirmasis jo vedėjas Pranas Genys (1902–1952), yra tapęs svarbiu visos Žemaitijos kultūros centru.
Daugelį metų šio muziejaus renginių salėje ant sienos kabojo ir šiemet po kelionių irr restauracijos čia sugrįš vienas didžiausių iškilaus Lenkijos ir Lietuvos tapytojo, lietuvių nacionalinės dailės mokyklos pradininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) prieš pat jo mirtį, 1807-aisias metais, Vilniuje sukurtas paveikslas „Agripina perkelia savo vyro Germonariko palaikus į tėvynę“ (drobė, aliejus, ZAM GEK 1316). Tai maždaug 20 kvadratinių metrų ploto kūrinys (formatas – 345 x 517 cm), kuriame pavaizduotas Romos I a. istorijos epizodas, nutapyta daugiau kaip 40 natūralaus dydžio figūrų, tarp jų ir paties P. Smuglevičiaus portretas. Pasak menotyrininkų, šis jau du šimtmečius perkopęs tapybos darbas – vertingiausias iš Žemaitijoje saugomų eksponatų.
Vykstant Žemaičių muziejaus „Alka“ renovacijai ši drobė buvo eksponuojama Vilniaus Chodkevičių rūmų (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje) reprezentacinėje salėje. Čia meno gurmanai yra turėję galimybę šį kūrinį pamatyti ir 2000-aisiais metais vykusioje Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinėje dailės parodoje „Vilniaus klasicizmas“.
Kaip šis vertingas paveikslas pateiko į Žemaičių muziejų „Alka“?
Atsakyti į šį klausimą padeda 2010 m. Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistas ilgametės Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojos Zitos Dargaitės sudarytas katalogas „Žemaitijos dvarų meno kolekcija „Alkos“ muziejuje“. Jame rašoma, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomame Lietuvos, daugiausia Žemaitijos istorijos ir kultūros tyrinėtojo, archeologo, etnografo, bibliotekininko Mykolo Eustachijaus Brenšteino (1874–1938) rankraštyje „Kultūros paminklų, esančių Žemaitijos dvaruose, sąrašas“ (LNM, f. NMR-392, b. 220, p. 98) nurodyta, jog šį P. Smuglevičiaus paveikslą Raudondvario (Kauno raj.) savininkas grafas Benediktas Tiškevičius (1801–1866) buvo padovanojęs Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui (1801–1875). Šiam mirus, paveikslą iš vyskupo giminių nusipirko Pavandenės dvaro (Telšių raj.) dvarininko Zigmo Sakelio (1877–1941) tėvas Viktoras Sakelis (1846–1903). Kaip minėtas paveikslas buvo atsidūręs B. Tiškevičiaus žinioje, informacijos nėra pateikta. Tikėtina, jog šį kūrinį dailininkas galėjo nutapyti pagal B. Tiškevičiaus tėvo grafo Mykolo Juozapo Tiškevičiaus (1761–1839) užsakymą. Kita galima versija, kad grafai Tiškevičiai šį kūrinį įsigijo jau dailininkui mirus iš jo artimųjų.
„Agripina“ Pavandenės dvare
Istorikas, Vilniaus dailės akademiojos profesorius dr. Adomas Butrimas leidinyje „Pavandenė“ (knygų serijos „Žemaičių praeitis“ 6-oji knyga, Vilnius, 1996) išspausdintame straipsnyje „Pavandenės dvaras“ (p. 25–31) rašo, kad apie XIX a. vidurį „Pavandenės dvaras, kaip ir miestelis, bei keletas kaimų dar tebepriklausė Telšių pavieto maršalkai Kalikstui Danilavičiui. XIX a. 6 ar 7 dešimtmetyje Pavandenės dvaro „valdytojo dukterį Karoliną Danilavičiūtę vedė Leonardas Sakelis. Taip Pavandenės dvaras galutinai pereina Sakelių nuosavybėn.“
Pavandenės dvare XIX a. pab.–XX a. pr. šeimininkavęs Viktoras (kiti vardai – Juozas Martynas) Sakelis gimė 1846 m. lapkričio 12 d. Lioliuose (Kelmės raj.), mirė 1903 m. sausio 13 d. Pavandenėje (Telšių raj.) ir čia buvo palaidotas – iš pradžių ilsėjosi tais metais pastatytame ir pašventintame Sakelių šeimos mauzoliejuje-kolumbariume, į kurį buvo perkelti ir kai kurių ankstesnių Pavandenės dvaro savininkų Danilavičių palaikai.
Dvarininkas Zigmantas Sakelis – Viktoro Sakelio sūnus, paskutinysis Pavandenės dvaro savininkas. Jis gimė 1877 m. gruodžio 19 d., mirė (buvo nukankintas) 1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainiuose (Telšių raj.) ir, parvežus jo palaikus iš Rainių, iš pradžių buvo palaidotas Pavandenėje – jau minėtame šeimos mauzoliejuje-kolumbariume). Z. Sakelio motina – Elena Teklė Sakelytė Sakelienė (g. 1852 m. gegužės 16 d. Pavandenėje, mirė 1930 m. ten pat, buvo palaidota šalia vyro tada jau rekonstruotame mauzoliejuje-kolumbariume.
1941 m. birželio mėnesį ir sovietmečiu minėtas Sakelių mauzoliejus-kolumbariumas stipriai nukentėjo nuo vandalų, todėl siekiant išsaugoti kriptose buvusius palaikus, jie buvo perkelti į kapavietę ant netoli jo esančios kalvelės. Neseniai Sakelių ir Danilavičių mauzoliejus-kolumbariumas restauruotas.
Sakeliai jų amžininkų atsiminimuose minimi kaip kultūringi, išsilavinę, turtingą biblioteką, daug meno vertybių, didelį sodą turėję, tautiškumą puoselėję dvarininkai. Jų rūmuose kurį laiką yra gyvenęs tame pačiame Pavandenės kaime gimęs kunigas, monsinjoras (1989 m.), pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas Vincentas Vėlavičius (1914–1997), ne kartą svečiavosi poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932).
Mūrinius, raudonų plytų dvaro rūmus dvarininkai Sakeliai Pavandenėje pasistatė apie 1890-uosius metus. Minėtoje knygoje „Pavandenė“ išspausdintame kitame straipsnyje („Šatrijos Ragana Pavandenės dvare“, p. 32) A. Butrimas pažymi, kad 1901–1904 m. Pavandenės dvare namų mokytoja dirbusi, dvarininkų Sakelių vaikus (Gabrielę, Haliną, Vandą, Eugeniją ir Leonardą) mokiusi rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930) gyveno šiuose rūmuose ir kad „Dvaro rūmų trečiojo aukšto didžiausias kambarys su balkonu buvo paverstas klase. Raudonų plytų rūmai stovėjo ant Gludo ežero kranto, tarsi pakylėti ant kalvelės prie ūksmingo parko. Didžiojo kambario visą sieną užėmė garsi ir viena didžiausių pagal formatą Pranciškaus Smuglevičiaus drobė „Agripina perkelia savo vyro Germonariko palaikus į tėvynę“. Čia stovėjo ir fortepijonas, kuriuo vaikai mokydavosi groti. Tame pačiame aukšte gyveno ir Mokytoja. […]“.
Iš to, kas paminėta, galima daryti išvadą, kad garsioji P. Smuglevičiaus drobė šiuose Pavandenės dvaro rūmuose atsirado ne vėliau kaip 1901 m., nes Šatrijos Raganai čia gyvenant „Agripina“ jau kabojo ant sienos. Iš kokių M. Valančiaus artimųjų šis paveikslas buvo nupirktas, žinių nėra pavykę rasti. Tikėtina, jog šį kūrinį V. Sakelis įsigijoo dar prieš pasistatant minėtus naujuosius mūrinius rūmus, nes tokiam dideliam paveikslui įkurdinti patalpą reikėjo numatyti iš anksto. „Agripina […]“ Pavandenės dvaro rūmus puošė apie 50 metų. Savo tėvų pradėtą rūmuose kaupti meno kolekciją meno kūriniais iki pat 1940-ųjų turtino Z. Sakelis. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi dokumentai liudija, jog dvarininkai Sakeliai, be „Agripinos“, dar turėjo ir Vilniaus meno mokyklos auklėtinio Mykolo Kuliešos drobę „Peizažas su kalnų pilimi“, nežinomo dailininko sukurtą paveikslą „Berniukas su šunimi“, du tempera tapytus paveikslus, Jono Kazimiero Vilčinskio spalvotą litografiją „Aušros Vartų Dievo Motina“, skulptoriaus Vincento Balzukevičiaus sukurtą poeto Adomo Mickevičiaus skulptūrinį portretą.
Viską sujaukę 1940-ieji
XIX a. pabaigoje ir tarpukario metais Pavandenės dvaras plačiai garsėjo ne tik rūmuose buvusiomis meno vertybėmis, turtinga biblioteka bet ir pavyzdiniu, pažangiai vystomu ūkiu. Juo čia rūpinosi pats Z. Sakelis, turėjęs agronomo išsilavinimą. Situacija iš esmės pasikeitė 1940-aisiais, nes Z. Sakelis tą vasarą savo namuose buvo suimtas ir įkalintas Telšių kalėjime, o 1941-ųjų naktį iš birželio 24 į 25-ąją kartu su kitais minėtame kalėjime buvusiais sovietų vadintais politiniais kaliniais nužudytas netoli Telšių esančiame Rainių miškelyje.
Pavandenės dvaras, kaip ir kiti Lietuvos dvarai, 1940 m. buvo nacionalizuotas. Dalis likusių gyvų ir represijų spėjusių išvengti Sakelių šeimos narių iš Lietuvos pasitraukė (žinoma, kad dalis jų palikuonių dabar gyvena Lenkijoje).
Pavandenės kaimo gyventojų prisiminimai liudija apie vandalų siautėjimą dvare 1940–1941 m., čia buvusios bibliotekos, archyvo sunaikinimą. Po Antrojo pasaulinio karo Pavandenės dvaro rūmuose veikė kultūros namai, biblioteka, buvo įrengta kino salė, gyveno keletas kolūkiečių šeimų. Dvaro sodyba, jos pastatai tikro šeimininko neturėjo, tad nebuvo tinkamai prižiūrimi, todėl greitai nyko, o kai tapo nebesaugūs gyventi ir naudoti, buvo pradėti lyginti su žeme. Rūmus užbaigta nugriauti apie 1996-uosius metus. Mūsų dienų sulaukė tik buvusio dvaro parko ir kai kurių pastatų fragmentai bei centrinėje sodybos dalyje rekonstruotas vieno aukšto dvaro raudonų plytų pastatas. Šie objektai, kaip ir Sakelių-Danilavičių mauzoliejus-kolumbariumas, Sakelių kapavietė yra įtraukti į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą ir saugomi kaip kultūros paveldo vertybės.
Na o koks buvo Pavandenės dvaro rūmus puošusios „Agripinos […]“ likimas Lietuvoje įvedus sovietų valdžią?
„Agripinos“ kelionė iš Pavandenės į Telšius
1940 m. vasarą Lietuvoje prasidėjo stambiųjų pastatų, tarp jų ir dvarų, žemių nacionalizavimas. Į Valstybinį žemės fondą pateko ir Žemaitijos dvarai (jų žemės ir pastatai bei juose buvęs inventorius, meno ir kitos vertybės). Be tikrųjų šeimininkių likusių dvarų niokojimu susirūpinusi naujoji valdžia priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą ir sudarė Kultūros paminklų apsaugos įstaigos komisijas, turėjusias joms priskirtose vietovėse inventorizuoti dvaruose likusias vertybes. Telšių, Kretingos ir Tauragės apskričių dvaruose tuo užsiimti buvo pavesta komisijai, kuriai vadovavo Žemaičių muziejaus vedėjas Pranas Genys. 1940 m. rugpjūčio pabaigoje Švietimo komisariatas įgaliojo „Alkos“ muziejaus vedėją P. Genį, Telšių apskrities viršininką Kazį Sideravičių (1907–1991), tos pačios apskrities gydytoją Joną Mikulskį (1885–1959) surašyti ir paimti apsaugon kultūros ir meno turtą iš tuomtinių Telšių, Kretingos ir Tauragės apskričių. Su šiais asmenimis po tenykščius dvarus važinėjo ir meno žinovai – dailininkai Vytautas Kairiūkštis (1890–1961), A. Vaitkus, policijos darbuotojai, kiti pagalbininkai. Iki vokiečių okupacijos spėta apvažiuoti 39 nacionalizuotus dvarus, tarp jų ir minėtose apskrityse priklausiusius didikams Gorskiams, Oginskiams, Pliateriams, Šuazeliams, Tiškevičiams, kt., bei ten suregistruoti buvusias vertybes. Dažnai, nuvykę į vieną ar kitą dvarą, komisijos nariai jau rasdavo tik to, kas anksčiau čia buvo, likučius. Tad, siekiant, jog tai, kas neišvogta ir nesunaikinta, būtų išsaugot, šios vertybės, nepažeidžant ano meto teisės aktų, buvo gabenamos į veikusius muziejus (didžioji jų dalis – į Žemaičių muziejų „Alka“). Taip tais metais šio muziejaus fonduose, kaip yra paskaičiavęs buvęs Žemaičių muziejaus „Alka“ mokslinis bendradarbis ir direktorius archeologas Vitas Valatka (1927–1977), atsidūrė daugiau negu tūkstantis vertingų dailės kūrinių (paveikslų, skulptūrų, vazų, žvakidžių, meniškų baldų, indų ir kt.). Iki karo suspėta išgelbėti ir dalį dvarų archyvų, bibliotekų – vien knygų į Žemaičių muziejų „Alka“ tada pateko apie 30 tūkst. (didžioji jų dalis po Antrojo pasaulinio karo buvo perduota Knygų rūmams), dešimtys tūkstančių dvarų archyvų dokumentų.
1940–1941 m. vertybės iš dvarų buvo gabenamos vežimais. Muziejininkai sukosi kaip įmanydami, dirbo labai atsakingai, tačiau per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma viską, kas atkeliaudavo į muziejų, tinkamai suinventorizuoti. Tai, ką jie nespėjo užfiksuoti, iš dalies galima atsekti iš šiame muziejuje saugomų minėtos P. Genio vadovaujamos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos komisijos sudaryti sąrašų, kuriuose suregistruotos į šį muziejų atvežtos dvarų meno vertybės, jų perdavimo aktai. Juose yra nurodyti vertybių savininkai (valdytojai) ir kiek ir kokių daiktų iš konkrečių dvarų paimta.
Išlikę dokumentai liudija, kad į P. Smuglevičiaus paveikslas „Agripina“ iš Pavandenės dvaro į Žemaičių muziejų „Alka“ komisijos narių buvo atgabentas 1940 m. rugpjūčio 11 dieną.
Parengė Danutė Lenkimaitė
Nuotraukoje – Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo „Agripina perkelia savo vyro Germonariko palaikus į tėvynę“ fragmentas