Žemaitė (fragmentai iš žemaičių pasakos apie žemaičių kilmę ir jų karalienę Žemaitę)

Dievas, pasivertęs elgeta, ilgai keliavęs po pasaulį, norėdamas įsitikinti, ar teisingos žinios, kad žmonės žemėje po jų sutvėrimo labai pablogėjo ir nieko nebegerbia. Jis aplankė tūlus kunigaikščius, bajorus ir daugelį sodiečių, bet jie visi jam rodė kietą širdį: nedavė nei valgio, nei nakvynės. Vienas kunigaikštis, pamatęs ant elgetos piršto brangų žiedą, įsigeidė jį gauti, bet, Dievui atsisakius jam žiedą atiduoti, kunigaikštis jį apšaukęs vagimi. Žiedą jis pasiėmė jėga, o elgetą nuteisė mirti. Besiruošiant jį pakartoti, elgeta paslaptingai dingo.

Taip Dievas įsitikino, kad jo angelai apie žmones pasakojo tiesą. Tada Dievas nusprendė visus blogus žmones sunaikinti ir tik keletą gerųjų išgelbėti. Dievaičiui Švaistikui buvo nurodyta pastatyti krištolo rūmus, kurie stovėtų tarp dangaus ir žemės. Po to Dievas liepė į juos sunešti daugelį daiktų, reikalingų žmogaus gyvenimui, o Ugniedokas bei Ugniegavas gavo įsakymą nukaldinti mergaitę-nuotaką iš gryno aukso, kuri tuose rūmuose gyventų taip pat kaip ir žmonės, tik negalėtų kalbėti.

Kai viskas buvo atlikta, viena iš paprastų žmonių kilusi sodietė pagimdė sūnų. Tuo pačiu akimirksniu jos pirkios vidų nutvieskė šviesa. Po kiek laiko šviesa jos pirkelėje dingo, o su ja kartu ir naujagimis. Tą pačią naktį dar kita sodietė, kilusi iš tokių pat paprastų žmonių kaip ir pirmoji, susilaukė dukrelės. Ir jos pirkioje atsirado nepaprasta šviesa, ir jos naujagimė tuoj pat dingo. Viskas tap atsitiko todėl, kad Dievo paliepimu keletas jo angelų (moterų) gimdant sodietėms įžengė į jų pirkeles, paėmė naujagimius ir juos nunešė į krištolo rūmus. Pirkias nutvieskusi nepaprasta šviesa buvo Dievo pasiųstų angelų spindėjimas.

Krištolo rūmuose auksinė mergaitė priėmė vaikus ir toliau juos gražiai auklėjo. Jie greitai paaugo ir sustiprėjo. Kadangi tuose rūmuose niekas nekalbėjo žmonių kalba, todėl abu augintiniai tapo nebyliais. Kai berniukas ir mergaitė subrendo, jie susituokė. Jaunoji nebylė motina pagimdė dukterį. Auksinė mergaitė naujagimį auklėjo taip pat, kaip anksčiau jos tėvus. Šita naujagimė mergaitė dėl savo tėvų žemiškos kilmės buvo pavadinta ŽEMAITE.

Vėliau Dievas kitai dievaitei paliepė Žemaitę mokyti. Per keletą metų Žemaitė tapo gražiausia ir protingiausia nuotaka, kokios dar niekas nebuvo matęs. Dievas ją Perkūnui atidavė į žmonas. Kartą, kai Perkūno namie nebuvo, Žemaitę aplankė kiti du dievaičiai ­ Augštis ir Švaistikas. Iš tos bičiulystės gimė berniukas Dangis, kuris turėjo visų trijų dievų savybes. Žemaitei paprašius, Augštis jį paėmė į dangų. Nors Dangio tėvai ir buvo dievai, bet, kadangi motina – žemiškos kilmės, berniukas nebuvo tikros dieviškos kilmės ir paaugęs turėjo eiti į žemę žmonių valdyti. Iš kiekvieno savo tėvo jis buvo gavęs dalį jų jėgos bei galios.

Nuo to laiko, kai minėtieji dievaičiai lankėsi pas Žemaitę, jie tarpusavyje nuolat pykosi. Kai Dievas apie tai sužinojo, jis paprašė, kad Perkūnas, Augštis ir Švaistikas susitaikytų. Po to dievaičiai, keršydami Žemaitei už tai, kad ji buvo atsidavusi visiems trims, nusprendė ją ištremti į Auksinius rūmus, kuriuos jai buvo pastatęs Ugniedavas. Jai ten buvo parinktas žemiškas vyras, su kuriuo ji toliau ir gyveno. Iš tos santuokos kilo daug vaikų. Jie sukūrė šeimas, ir taip išaugo plati giminė. Žemaitės palikuonys pagal jų prosenelės vardą buvo vadinami ŽEMAIČIAIS.

Kai jų priaugo tiek, jog auksiniuose rūmuose nebetilpo, Žemaitė jiems paliepė išsikelti į žemę ir apsigyventi ten. Tada pasibaigė ir Žemaitės ištrėmimo laikas. Ji dabar vėl galėjo gyventi krištolo rūmuose.

Žemaičiai žemės nebuvo matę, nežinojo ir kurioje vietoje turės apsigyventi. Žemaitė jiems patarė taip keliauti, kad saulė visada tekėtų jų dešinėje pusėje ir nusileistų pusiau kairėje pusėje. Tuo būdu ji jiems nurodė keliauti į šiaurės vakarus ir tol keliauti, kol ji ranka arba kitokiu ženklu parodys tą šalį, kurioje jie turės pasilikti. Tai pasakiusi Žemaitė pakilo į dangų.

Varginga buvo žemaičių kelionė. Jie turėjo peržengti aukštus kalnus ir plačius slėnius. Jų kelias ėjo per balas ir dykumas, per plačias upes ir gilius ežerus, kol jie pasiekė didelį vandenį. Kelionėje jų laukė daug pavojų. Jie sutiko plėšrių žvėrių ir nedraugiškų laukinių giminių, su kuriomis teko kovoti. Sunkioje kelionėje žemaičiai daug ko išmoko ir taip išliko.

Žemaičiams pirmą kartą išėjus iš Auksinių rūmų, pasaulis jiems atrodė naujas ir paslaptingas. Jie turėjo savo kalbą, kurios buvo išmokę iš savo prosenelės, bet visas kitas žemiškas gyvenimas jiems buvo svetimas. Jie nežinojo sniego, kurio dabar daug rasdavo aukštų kalnų viršūnėse, dirbdavo daug nereikalingų darbų, eikvodavo daug jėgų. Jiems trūko įrankių.

Dieną danguje jie matydavo saulę, o naktį mėnulį. Jie galvojo, kad tai yra gražūs žaislai, su kuriais galima žaisti. Todėl žemaičiai surengė daug nereikalingų žygių, kol pagaliau suprato, kad nei Saulė, nei Mėnulis, nei pats dangus nėra pasiekiami. Jų kelionę sunkino ir laukinių žmonių giminės, su kuriomis jiems tekdavo kovoti. Kartą žemaičiai buvo beveik apsupti priešų ir būtų buvę sunaikinti, bet tuo metu Žemaitė jiems į pagalbą atsiuntė kelis dievaičius. Greitai apie žemaičius susidarė didelis ežeras, ir jie jau buvo priešų nepasiekiami. Priešui pasitraukus, ežeras dingo, ir žemaičiai keliavo tolyn. Dievaičiai išsklaidė ir daugelį kitų jiems kelią pastojusių priešų. Taip žemaičiai galėjo tęsti kelionę toliau.

Žemaičiai pamažu išmoko naudotis ginklais, statyti palapines. Vėliau jie išmoko statyti ir namus. Ne vieną žemaitį buvo užpuolę taurai ir kiti plėšrūs žvėrys. Iš pradžių, paežerėse išgirdę varlių kurkimą, žemaičiai manydavo, kad vandenyje yra pasislėpę didžiuliai slibinai, ir būdavo labai nustebę, kai pamatydavo, kad triukšmą kelia tokie maži ir nekalti sutvėrimai. Vietomis jiems teko kovoti ir su nuodingomis gyvatėmis.

Žemaičiai išmoko prisijaukinti laukinius gyvulius, juos panaudoti visokiems darbams, pasigamino įvairių medžioklės, žvejybos, žemdirbystės įrankių, išmoko pjauti žolę, ietimi nukauti taurą, kirviu kirsti medžius. Keliaudami žemaičiai pasiekė didelius vandenis. Iš pradžių jie mėgino tą vandenį išsemti, kad sausomis kojomis galėtų pasiekti kitą krantą. Vienas dievaitis, matydamas jų vargą, savo lazda bakstelėjo į vandenį, ir vandens ežere tuojau neliko, žemaičiai net nesušlapę kojų pasiekė kitą krantą.

Kovodami su gamtos stichija ir nedraugingomis giminėmis, žemaičiai tapo ištvermingais ir karingais žmonėmis. Keliaudami jie įgijo tiek patyrimo, jog patys sau jau galėjo padėti. Bet jie neturėjo jokios tikybos, nes niekas jų jokio tikėjimo nebuvo išmokęs. Tuo tarpu dievaičiai juos lydėjo ir gynė nuo visokių nelaimių, nors patys žemaičiai to ir nežinojo.

Po ilgos kelionės žemaičiai pasiekė netoli didelių jūrų gyvenusią latvių tautą. Latviai žemaičius priėmė labai vaišingai. Tos giminės žmonės taip pat turėjo daug kentėti nuo įvairių priešų ir todėl mielai susidraugavo su žemaičiais, mokėsi žemaičių karo meno, o žemaičiai iš latvių perėmė visokią kitokią patyrimą, kurio jie neturėjo. Žemaičiams padedant latvių tauta tapo karingesnė ir drąsesnė. Ji iš žemaičių taip pat perėmė daug papročių ir žodžių. Greitai su žemaičiais jie jau galėjo lengvai susikalbėti. Po to jau jokia nedrauginga giminė negalėjo nugalėti susijungusių žemaičių ir latvių. Atsimindami, kad jų prosenelė Žemaitė jiems buvo liepusi tol keliauti, kol ji parodys jiems vietą, kurioje jie turi sustoti, žemaičiai tęsė kelionę toliau. Latvių giminė keliavo kartu, nes tikėjo, kad tuo atveju, jei ji liks viena, nedraugingos giminės užpuls ir sunaikins visus latvius. Be to, keliaudami jie tikėjosi susirasti geresnių žemių dirvoms bei ganykloms. Taip jie, keliaudami kartu su žemaičiais, pasiekė aisčių apgyventus kraštus, kuriuose jie buvo vaišingai priimti. Po to keliavo toliau ir pasiekė šalį, buvusią prie plačių jūrų. Staiga padangėse pasirodė jų prosenelė Žemaitė su vėliava rankose ir aiškiai pasakė: „Žemaičiai, štai jūsų žemė!”

Žemaičiai paklauso savo prosenelei ir apsigyveno tame krašte. Latviams Žemaitė buvo svetima, jie netikėjo jos pažadais, tad atsiskyrė nuo žemaičių ir keliavo toliau. Latviai greitai pasiekė Baltijos jūrą, bet jos peržengti neįstengė, nes neturėjo dievaičių, kurie taip, kaip žemaičiams, išskirtų vandenis. Todėl jiems neliko kitos išeities, kaip tik sustoti pajūryje ir apsigyventi žemaičių kaimynystėje. Toje vietoje jie ir dabar tebegyvena.

Žemaičiams labai patiko šalis, kurią Žemaitė jiems paskyrė. Tai buvo gražus ir derlingas kraštas. Upėmis tekėjo skaidrus ir švarus vanduo, jos nebuvo per gilios ir per sraunios. Didelių kalnų ten taip pat nebuvo, užtat žalių pievų ir derlingų laukų – kur tik akį užmesi. Karingesnių už juos kaimynų taip pat aplinkui nebuvo.

Žemaičiams pastoviai apsigyvenus prosenelės nurodytoje vietoje, Žemaitė paprašė dievų, kad šie leistų jai eiti į žemę, kad ten ji galėtų savo tautą tikybos ir kitų dalykų, kurių jie dar nežino, pamokyti, kad saugotų nuo visokių pavojų. Ir jos sūnus Dangis paprašė leisti jį kartu su Žemaite vykti pas savo brolius žemaičius.

Dievas leido jiems išvykti, bet su viena sąlyga: po kurio laiko jie turės sugrįžti. Buvo sutarta, kad tam, jog būtų prailgintas jų buvimas žemėje, pirmoji ten vyks Žemaitė, o kai jos laikas baigsis, į žemę atvyks jos sūnus Dangis. Po to Dievas Žemaitei ir Dangiui pasakė, kad jie galės savo tautą mokyti ir valdyti, bet jei kam nors žemaičiai norės paskelbti karą, turės gauti leidimą iš danguje susirinkusių dievų.

Pirmoji į savo vaikų kraštą išvyko Žemaitė.

Vieną dieną tame krašte, kur gyveno žemaičiai, ėmė siausti tokia audra, kad atrodė, jog visas pasaulis sugrius. Audrai praėjus, debesys išsisklaidė ir saulės spinduliai vėl palietė žemę. Staiga žemaičiai aukštai padangėje pamatė nepaprasto grožio moterį, jojančią ant auksinio žirgo. Paskui ją ant tokių pat arklių jojo daug dievaičių. Auksiniai skalikai ir sakalai lydėjo raitelius. Erdvėse skambėjo švelni muzika. Kai suskambo liūdnos melodijos, žmonės pradėjo raudoti, net negyvi daiktai liejo ašaras. Linksmesniems garsams suskambus, žmonės pradėjo džiaugtis, juoktis ir šokti. Dangiškas spindėjimas pripildė debesis, ir žemė ėmė maloniai kvepėti. Po kurio laiko pakilo nauja audra, daug didesnė negu ankstesnioji. Tamsūs debesys nusileido ant žemės. Audra praėjo, ir saulė vėl pradėjo šviesti.

Tą patį vakarą vargingai apsirengusi moteris įžengė į vienos sodietės pirkelę ir paprašė valgio bei nakvynės. Sodietė buvo neturtinga našlė, nes jos vyras buvo miręs, o du vaikai sirgo. Neturtingoji našlė vis dėlto sutiko nepažįstamajai suteikti nakvynę, bet pasakė, kad reikės miegoti ant asloje paskleistų šiaudų. Našlė skundėsi, kad jos namo sienos ir stogas yra prakiuręs: vanduo ir vėjas lengvai veržiasi į vidų, o pečiui pakurti malkų ji neturi. Paskutinį kepalą duonos ji norinti dalintis su viešnia, bet antroji pusė turinti likti jos vaikams. Viešnia su šiuo pasiūlymu sutiko. Ji paėmė duoną, padėtą ant medinės lėkštės, kad ją padalintų peiliu. Ji dar paprašė ąsočio vandens. Kai svetimoji moteris paėmė duoną ir vandens ąsotį į savo rankas, lauke jau gerokai buvo sutemę, o pirkelėje staiga nušvito tokia šviesa, jog sodietė pamanė, kad jos namelis užsidegė. Toje šviesoje ji pamatė viešnią auksiniais rūbais ir aukso karūna ant galvos. Šis reginys truko tik trumpą valandėlę. Po to spindėjimas išnyko. Svetimoji moteris kaip ir anksčiau sėdėjo pirkioje, rankose laikydama aukso lėkštę su šviežiais pyragais ir puošnią taurę, pilną putojančio gėrimo. Kambarys pasiliko šviesus, nors jame nedegė joks žiburys. Vargingoji sodietė negalėjo atsistebėti tuo, ką matė ir patyrė. Tada svetimoji moteris pakilo ir tarė:

­ Aš esu Žemaitė. Tavo ir tavo giminės prosenelė! Jūs esate kilę iš manęs ir vyro, kurį man parinko dievai, kai buvau ištremta į Auksinius rūmus. Aš parinkau kraštą, į kurią jums liepiau keliauti. Man prašant, trys dievaičiai jus lydėjo kelionėje, nors jūs jų ir nepažinote. Jums pasiekus šį kraštą, aš vėl pasirodžiau padangėse, laikydama rankose vėliavą. Tai buvo ženklas, kad ši žemės teritorija yra jūsų. Jūs mane matėte antrą kartą, kai dievaičių lydima jojau padangėmis. Tamsieji debesys mane nunešė į žemę, ir aš dabar pasiliksiu pas jus.

Aš atvykau čia pamokyti jus tikybos. Aš atidengsiu daug paslapčių apie dievus ir žmones. Jums parodysiu rojų ir pragarą, jūs sužinosite apie sielų nemirtingumą. Aš valdysiu savo tautą ir ją padarysiu laimingiausia visame pasaulyje. Aš noriu būti jūsų motina, teisėja ir karalienė. Po kurio laiko aš vėl pakilsiu į dangų, o pas jus viešpatauti atvyks mano sūnus Dangis. Bet ir jis negalės čia visam laikui pasilikti, nes dangiškiesiems neleidžiama visam laikui palikti dangų ir nuolat gyventi žemėje. Jeigu jūs laikysitės mano nurodymų, jus lydės amžina laimė. Priešingu atveju, jus ištiks didelės nelaimės. Tu mane matei pilname spindėjime, auksiniais rūbais bei aukso karūna ant galvos, apšviestą dangiško spindėjimo. Duona ir gėrimai įgaus skalsą, ir jie niekados nesumažės. Šią naktį tavo vaikai išgis ir bus gražesni ir sveikesni negu anksčiau. Tu būsi mano pasiuntinė ir rytoj eisi pas žmones skelbti tai, ką esi mačiusi ir girdėjusi.

Po šių žodžių, kai Žemaitė įžengė į patalpą, kurioje buvo sodietės vaikai, šie išgijo. Kur tik Žemaitė pasirodydavo, visur būdavo šviesu kaip dieną, nors nedegė joks žiburys. Kambarys atšilo, nors krosnis nebuvo kūrenama. Sienų ir stogų plyšiai išnyko, lyg čia būtų apsilankęs geriausias amatininkas.

Žemaitė, pasiliko savo vaikų krašte, lankė žmones, gydė ir mokė juos. Taip ji siekė tapti žemaičių šalies valdove. Bet Žemaičiuose atsirado daug priešų, kurie stojo į kovą su jos šalininkais. Tada Žemaitė paprašė dievaitį Algį apie tai pranešti jos buvusiam vyrui Perkūnui, kad jis jos priešus sudraustų. Perkūnas, sukėlė didelę audrą, žaibais nutrenkė Žemaitės priešus. Po to visi žemaičiai pripažino ją savo karaliene.

Ugniedokas ir Ugniedavas karalienės prašymu pastatė rūmus, kurie buvo iškalti iš vieno akmens. Rūmuose stovėjo auksinis teisėjo sostas, į kurį karalienė atsisėsdavo tada, kai jai reikėdavo teisti nusikaltėlius. Kiekvienoje sosto pusėje stovėjo iš aukso padirbtas nykštukas. Dešinėje stovintis nykštukas rankoje turėjo sidabrinį paukštį, o kairysis ­ auksinį liūtą. Rūmuose buvo iš aukso ir dramblio kaulo padaryti įvairūs gyvuliai, paukščiai ir žuvys. Iš rūmų auksiniai laiptai vedė į nepaprasto grožio sodą. Tiltas, nutiestas per ežerą į rūmus, buvo išklotas aksomu, o tilto rankenos padarytos iš dramblio kaulo. Abiejose pusėse dieną ir naktį degė žibintai, kuriuos laikė iš geležies, vario ir sidabro padirbtos milžiniškos žmogaus pavidalo statulos.

Karalienė Žemaitė pati važiavo ugniniu vežimu, kurį traukė auksiniai sparnuoti žirgai. Jai besikeliant į erdves, vežimą tempdavo auksiniai ereliai.

Žemaitė savo giminei požemyje parodė pragarą su visomis jo baisybėmis. Auksiniais laiptais ji žemaičius nuvedė į nepaprasto grožio sodą, papuoštą auksiniais rūmais ir kitais pastatais. Ji savo žmones pamokė viso to, ką jie buvo matę danguje ir pragare. Pragare viešpatavo Peklius. Bemokydama savo žmones tikybos, ji juos ragino nedaryti nieko neteisingo, nes gyvenimas nesibaigiąs mirtimi. Po to žemaičius ji išmokė statyti laivus, kuriais jie ėmė plaukioti jūromis. Savo kelionėse svetimtaučiams jie pasakojo apie savo laimingą šalį, kurią valdo jų mylima karalienė Žemaitė.

Dievaitis Švastikas visus, sukilėlius prieš jos valdžią, į kraštą besiveržiančius priešus nubausdavo Giltine bei Maru. Žemaičiai, apsaugoti nuo visų priešų, su savo karaliene Žemaite gyveno laimingai.

Bet, kai žemaičiai iš gero gyvenimo išdyko, jie pradėjo nebeklausyti savo karalienės pamokymų ir dieviškų paliepimų. Tada ir pasibaigė šis laimingas gyvenimas, ir juos pradėjo lankyti nelaimės. Daugelis žemaičių kunigų-valdovų, įrodinėdami, kad žemaičių krašte per ankšta, sumanė užpulti vieną kaimyninę gentį, užgrobti jos turtus ir žemes. Karalienė šiam sumanymui nedaug priešinosi, nors ji turėjo aiškų dievų paliepimą neleisti kelti karo tol, kol tam nebus gautas leidimas iš danguje viešpataujančių dievų. Karalienė Žemaitė šį dievų nurodymą galėjo būti pamiršusi, o gal ilgai gyvendama žemėje ji jau buvo pradėjusi žemiškai galvoti ir visokioms žmonių užgaidoms pasiduoti.

Kaimyninė giminė buvo užpulta. Aštrus žemaičių kardas žmones pjovė kaip dalgis žolę. Užpultojo krašto turtai buvo išgrobstyti. Žemaičiai tąsyk parsivežė didelius turtus ir parsivarė daugybę vergų. To dar negana. Vos iš šio žygio sugrįžę, jie iš karto ėmė galvoti apie kitą puolimą. Sužinoję, kad toli šiaurėje yra didelis ir turtingas miestas, kurio šventyklų stogai net auksu dengti, žemaičių kunigai-valdovai ėmė kalbėti: „Kodėl mes negalime ir savo stogus auksu dengti, jeigu tai daro mūsų tolimi kaimynai? Mūsų stogai samanoti, nes dievai mus per ilgai laikė kelionėje, kai kitos giminės tuo metu sau rūmus statydinosi. Eikime ir pasidalinkime šiais turtais. Grįžę iš aukso ir sidabro statysime sau spindinčius rūmus, tokius, kokius turi mūsų karalienė.

Ir vėl žemaičių karalienė nepasipriešino savo giminės galiūnų sumanymui. Ji apie tai net nepranešė Perkūnui, kuris iki to laiko jai visada padėdavo.

Žiemą žemaičių kariuomenė pasiekė turtingą miestą šiaurėje. Jau iš tolo žemaičiai pamatė paauksuotus šventyklų stogus ir statulas. Šį miestą žemaičiai lengvai paėmė, nes jo gyventojai nebuvo geri karžygiai ir prieš karingus žemaičius neatsilaikė. Miestas buvo apiplėštas. Prikrovę į vežimus aukso ir sidabro bei kitų turtų, žemaičiai rengėsi grįžti namo.

Tuo metu pasaulyje visur skraidė dievų pasiuntinys Algis. Jis sužinojo apie tai, kas darosi žemaičių šalyje, ir pranešė vyriausiajam Dievui, kad iki šiol dangiškų būtybių globojami ir saugomi žemaičiai, karalienės Žemaitės pavaldiniai, nebesilaiko pažadų, elgiasi kaip laukinės giminės, kurios gyvena iš plėšikavimų, grobimų ir žudymų. Dievas baisiai supyko ir Perkūnui įsakė žemaičius bei jų karalienę nubausti.

Ir pasigirdo Žemaitės rūmuose rūstus Perkūno balsas: „Kadangi tu, žemaičių karaliene, sulaužei duotus pažadus, nesutrukdei savo žmonėms, kai jie puolė kitus kraštus, žudė ten gyvenusius žmones, grobė iš šventyklų auksą ir sidabrą, tavo valdymas pasibaigė, ir tu esi grąžinama į Aukso rūmus, iš kurių buvai išsiųsta pas žemaičius. Tavo sūnus Dangis paguos tave tremtyje. Tavo žemiškieji rūmai bus sunaikinti, kad Žemaičiuose nebeliktų jokių šių rūmų pėdsakų. Nė vienas žemaičių kariuomenės karys nebesugrįš iš šiaurės. Aš taip paveiksiu jų vadus, kad šie karius nuves į pražūtį. Neteisingai užvaldytas auksas ir kitas turtas neatiteks nei jiems, nei jų vaikams. Aš prieš žemaičius sukelsiu priešus iš rytų ir vakarų. Daugelį amžių jie turės stovėti su kardu rankose ir niekada neturės paauksuotų stogų. Pasitenkins samanotomis pirkelėmis.

Išgirdusi tokį pragaištingą dievų sprendimą, Žemaitė sukvietė pas save visus netoli jos gyvenusius aukštus pareigūnus bei karius ir jiems pranešė dievų sprendimą, tai, kad jos buvimo laikas žemėje pasibaigė, ir kad ji grįžtanti ten, iš kur atėjusi.

Ūmai nusileido tamsus debesis ir paėmė ją į aukštybes. Rūmai, kuriuose ji daug metų viešpatavo, dingo dar tą pačią naktį. Kitą rytą rūmų vietoje žemaičiai pamatė ežerą. Pagal padavimą tai Platelių ežeras.

Tuo metu šiaurėje buvusi žemaičių kariuomenė nieko nežinioj apie dievų sprendimą. Po mūšių kariai ilgai užsibuvo užimtame mieste. Pagaliau, kai nutarė grįžti, bijodami, kad juos ten užklups pavasaris, norėdami sutrumpinti kelią, nutarė keltis per didelį užšalusį ežerą. Tai sužinojęs Perkūnas, liepė pūsti šiltiems vėjams. Šie paklauso įsakymui, ir ledas greitai ėmė tirpti, nebeišlaikė vežimų, arklių ir kareivių. Visa žemaičių kariuomenė ežere nuskendo kartu su karių prisiplėštu auksu, sidabru ir pagrobtu turtu. Nė vienas iš tos kariuomenės neišliko gyvas, nebebuvo net kam ir šią liūdną žinią į Žemaitiją parnešti.

O savo krašte tuo metu buvę žemaičiai dar ilgai laukė, kad sugrįžtų jų karalienė Žemaitė, kad ji atstatytų puikiuosius rūmus ir krašte vėl įsiviešpatautų senoji jos šlovė. Kai jų lūkesčiai neišsipildė, kai kas net ėmė manyti, kad Žemaitė buvo visai ne jų prosenelė, o tik gudri burtininkė, kuri tik apsimetė esanti žemaičių karaliene.

Po to žemaičiai pradėjo dar mažiau laikytis jos patarimų ir nurodymų. Žemaitės laikais viešpatavusi dorybė žlugo ir nuo žemaičių pasitraukė dievaitė Laima, kuri juos saugojo nuo įvairiausių nelaimių. Laimos vietoje žemaičius pradėjo lankyti Giltinė su savo dukromis. Bet žemaičiai nepatikėjo, kad Laima visiems laikams nuo jų nusisuko ir vis vylėsi, kad ateis laikas ir karalienė Žemaitė sugrįš, kareiviai prisikels iš užkerėto ežero ir išlaisvins žemaičių šalį.

Parengė Gintautė Žemaitytė

Nuotraukoje – žemaičių moterų skarų fragmentas. Iliustracija iš https://baltai.weebly.com/tautiniai-drabu382iai.html 

Smush Image Compression and Optimization Skip to content