Grafų Tiškevičių laikais,pro rūmų pietinės pusės langus matėsi ant nedidelės pakilumos, kiek daugiau negu 100 metrų į pietus dvaro šeimininkų pastatyta pavėsinė. Dabar jos čia nebėra, tačiau kalnelis yra, jis tvarkomas, stovi informacinės rodyklės. Kodėl jos čia pastatytos?
1990–1991 m. šioje vietoje archeologai vykdė kasinėjimus. Buvo ištyrinėta 350 kv. m teritorija. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad ant šios apie 90 m į rytus nuo Birutės kalno nutolusios aukštumėlės (senkopės), kuri virš jūros lygio palikusi apie 12 metrų, yra buvusi XII–XIII a. Palangos senovės gyvenvietė. Čia, X–XIII a. kultūriniame sluoksnyje, kuris apardytas XV–XVI a. laidojant žmones, taip pat vėliau vykdant įvairius ūkio darbus, grafams Tiškevičiams statant pavėsinę, archeologai rado gintaro, lipdytos, apžiestos ir žiestos keramikos, akmeninių galąstuvų, molinių ir akmeninių pasvarų bei kitokių šio kalnelio istoriją liudijančių objektų. Radinių, kurių, tikėtina, buvo rasta Tiškevičių ir ankstesniais laikais kalnelio teritorijoje vykdant darbus, nėra išlikę.
Nebėra čia Tiškevičių laikų pavėsinės, kaip ir kalnelio rytiniame šlaite kurį laiką buvusio mūrinio rūsio. XX a. 8 deš. jis nugriautas, o mūro liekanos išvežtos. Vykdant darbus nukentėjo (buvo apgadintas) aikštelės rytinis šlaitas. Buvusią rūsio vietą šiandien žymi nedidelė įlomėlė.
1992 m. lapkričio 4 d. ši Palangos botanikos parko teritorijoje esanti XII–XIII a. senovės gyvenvietė paskelbta respublikinės reikšmės nekilnojamuoju archeologijos paminklu. 1994 m. vasario 7 d. ji įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 17137). Ši senovės gyvenvietė kartu yra ir valstybės saugomas Palangos kapinynas III (17136, A391P). Šių dviejų objektų teritorijos sutampa. Jų plotas – 10797.00 kv. m.
Kultūros vertybių registre apibūdinant Žemaičių kalnelio vertingąsias savybes pažymėta, kad tai lėkštašlaitė iki 4,5 m aukščio, viršuje kiek paplokšti, ovali, šiaurės pietų kryptimi kiek pailga 25 x 35 m dydžio kopa. Ji ilgą laiką buvo pustoma, apardyta dirbant įvairius ūkio darbus, dabar apaugusi retokais medžiais. Jos kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsesnės smėlingos žemės su angliukais, iki 1 m storio, 7 horizontų, kai kur perskirtų smėlio tarpsluoksniais, su pastatų, krosnių, židinių liekanomis ir archeologiniais radiniais. Kalnelis įvairiu laiku apardytas pustant ir kt.
Paskutiniais dešimtmečiais šis kalnelis mėgstama Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ susibūrimų, renginių vieta. Pirmą kartą šis kolektyvas kalnelį „atrado“ 1988 metais. Čia ansambliečiai kartais susirenka, savo bičiulius pakviečia per Joninių (Rasos), Jurginių ir kitas kalendorines šventes. Na o kalneliui Žemaičių vardą davė čia kurį laiką rengtos Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus sueigos. Vietos žemaičiai ant kalnelio aukurą yra pastatę. Čia yra įrengta nedidelė aikštelė, pagoniškų drožinių parkelis. Šioje vietoje įvairiomis progomis reenkasi ir pagonys.
1993 m. parko didžiajame parteryje kasant duobę atkurtos „Laiminančio Kristaus“ skulptūros naujajam postamentui, buvo surastas senasis. Jis nuvežtas ir kaip sovietmečio negandų simbolis pastatytas Žemaičių kalnelio papėdėje. Ten jis stovi iki šiol.
Naudota literatūra:
- Žulkus Vladas, Palangos viduramžių gyvenvietės, Klaipėda,
- Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt.
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos Žemaičių kalnelio fragmentas
Tekstas paskelbtas 2022-01-18
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
