Meniu

Ylakių etnografinio ansamblio tradicijas tęsia Skuodo rajono kultūros centro Ylakių skyriaus folkloro ansamblis „Alda“

   

Kairėje – pedagogė, kraštotyrininkė, buvusi Ylakių etnografinio ansamblio vadovė Emilija Miltenienė (1925–2009) ir kultūrologė, kraštotyrininkė, daugelį metų buvusi Lietuvos tradicinės kultūros puoselėtojų globėja, konsultantė Irena Seliukaitė (1954–2018). Liberto Klimkos nuotrauka. Dešinėje – Ylakių folkloro kolektyvas „Alda“. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš: ansamblio puslapio internete: https://2cm.es/OgtX 
   
   
   
Laikas vis labiau užmarštin nusineša Lietuvos kultūrinio atgimimo, vykusio regionuose XX a. 8–9 deš., istorijos faktus. Tuo laikotarpiu Žemaitijoje prasidėjęs krašto tautinis, politinis ir kultūrinis atgimimas buvo sudėtinė, tačiau kartu ir savita visos Lietuvos atgimimo dalis. Ji išsiskyrė plačiu šiame krašte gyvenusių, iš jo kilusių ir ryšių su ja nenutraukusių kultūros, meno ir mokslo žmonių kultūriniu judėjimu. Jo ištakos – XX a. 8 deš. pradžioje. Tuo laikotarpiu Žemaitijoje pradėjo kurtis bei aktyviai veikti etnografiniai ansambliai. Vienas pirmųjų tokių kolektyvų ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje 1971 m. žiemą susibūrė Skuodo rajono Ylakių miestelyje. Pirmosios ansamblio vadovės buvo Ylakių vidurinės mokyklos mokytojos Emilija Miltenienė ir Birutė Vindašiūtė.

Etnografinių ansamblių veikla davė impulsą plačiam krašto folkloro ansamblių judėjimui. Pirmieji žemaičių folkloro kolektyvai taip pat susibūrė XX a. 8 dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu jie pradėjo veikti Girkalnyje, Kaltinėnuose, Kurtuvėnuose, Luokėje, Raudėnuose, Šilalėje, Vydmantuose, kiek vėliau – Akmenėje, Kelmėje, Kretingoje, Kuršėnuose, Mažeikiuose, Mosėdyje, Naujojoje Akmenėje, Palangoje, Plungėje, Telšiuose bei Kaune ir Vilniuje.

 

Ylakių etnografinio ansamblio pirmosios vadovės

 

Ilgiausiai (1971–1996 m.) Ylakių etnografiniam ansambliui vadovavo pedagogė, kultūros veikėja, kraštotyrininkė Emilija Miltenienė (Juzumaitė, 1925–2009). Ji gimė 1925 m. rugsėjo 10 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Šilių kaime. 1944 m. baigė Mažeikių valdžios gimnaziją. Nuo 1948 m. gyveno Ylakiuose (Skuodo r.). Iš pradžių dirbo mokytoja Dūmaičių kaimo mokykloje, vėliau, 1949–1980 m., – Ylakių vidurinėje mokykloje.
E. Miltenienė buvo ir aktyvi bei kruopšti kraštotyrininkė. Ji parašė prisiminimus „Šiliai – mano gimtinė“, „Pro vaikystės langą“ ir keletą kitų vertingų darbų. Buvo aktyvi spaudos bendradarbė: Skuodo rajono laikraščiui „Mūsų žodis“ ir daugeliui kitų kultūros, švietimo leidinių yra parašiusi straipsnių apie kompozitorius Juozą Tallat-Kelpšą, Bronių Jonušą, Joną Švedą, rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, kolegę Birutę Vindašiūtę, garsiąją Ylakių audėją Juliją Batakienę ir daugelį kitų šio krašto žymių žmonių.

E. Miltenienės sudaryta byla apie muziką Bronių Jonušą (prisiminimai, fotografijos, straipsniai skelbti periodikoje) yra saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje ir Ylakių muziejuje, o 2000 m. kartu su L. Drukteiniene ir K. Drukteiniu parengtas kraštotyrinis darbas „Ylakių mokyklos istorija“ – Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje.
Už vertingų tradicinės kultūros lobių išsaugojimą ir pateikimą rinkėjams, archyvams, visuomenei Emilija 1982 m. buvo apdovanota meno saviveiklos žymūno ženkleliu, 1999 m. – Kultūros ministerijos premija.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus ji praleido Vilniuje pas dukrą Mariją. Ten, sulaukusi garbaus amžiaus, 2009 m. sausio 28 d. ir mirė. Palaidota Ylakiuose prie savo vyro Broniaus Miltenio (1921–1994) amžinojo poilsio vietos. 
   

Pedagogė, buvusi Ylakių etnografinio ansamblio vadovė Birutė Vindašiūtė (1914–1980). Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš ansamblio archyvo
   
   
Antroji kolektyvo vadovė – pedagogė, Aldonos Kubiliūtės Vindašienės ir muziko, chorvedžio, buvusio Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos dėstytojo Algirdo Rapolo Vindašiaus dukra, Lietuvos nusipelniusi mokytoja Birutė Vindašiūtė (1914–1980).

2004-aisiais, prisimindama savo kolegę, E. Mitlenienė rašė: „Lyg šviesus žiburėlis mano atminty išliko mokytojos Birutės Vindašiūtės prisiminimas. Ją visi, kas pažinojo, gerbė ir mylėjo. Birutė mokėjo kiekvieną suprasti, užjausti, paguosti, ji net savo kuklia pensija dalinosi su tais, kuriems trūko pinigų duonai ar vaistams.

Į ansamblį mokytoja atėjo pirmoji. Atsinešė kartu su savimi ir močiutės Vaitilavičienės dainas. „Ak, kūliau, kūliau“ ir „Per birštvinielį“ atlikdavo viena, o dainą „Balts balundielis“ ji išmokė visus ansambliečius. Vakaronėje „Vakaras gaspadoriaus Riaukos troboje“ B. Vindašiūtė atlikdavo Mamonelės vaidmenį.

Nors ansamblyje ji buvo pati vyriausia, tačiau visi ją čia meiliai Birutėle vadindavo. Ji buvo mūsų etnografinio ansamblio siela ir pats didžiausias autoritetas. Visi jos patarimo klausdavo ir jos nurodymus vykdydavo. Mokytoja visus mylėjo, visais rūpinosi, visus globojo. Jaunus ansambliečius ji mokė mandagaus elgesio ir sceninės kultūros. Pastebėjusi, kad kai kurie ansambliečiai pamiršta repeticijų laiką, ji užrašydavo ant lapelių kitos repeticijos datą, valandą ir, skirstantis į namus, įdėdavo tuos lapelius užuomaršoms į švarko kišenes. Šie, radę laiškelį, stengdavosi repeticijų nebepraleisti.

Nuo mažų dienų pamilusi dainą, mokytoja su ja nesiskyrė visą savo gyvenimą. Dirbdama Ylakių vidurinėje mokykloje ji vadovavo mokinių chorams ir dalyvavo dainų šventėse, dainavo tuometinio „Lenino keliu“ kolūkio chore, 1954 m. – lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. Paskutiniais savo gyvenimo metais dainavo ir Ylakių kultūros namų moterų chore.

1980 m. pavasarį jos sesuo Morta Vindašiūtė mums pranešė liūdną žinią: „Birutėlė jau nebedainuos“. Ji mirė 1980 m. gegužės 8 d., eidama 66-uosius metus. Užgeso kaip žvakelė per patį tulpių žydėjimą.“
E. Miltenienei gyvenant Vilniuje, žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcija bendravo su ja, kartu spaudai parengė ir žurnalo „Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr. 4 parengė publikacijų, kuriose – išsami informacija apie Ylakių etnografinį ansamblį, buvusį jo repertuarą, aktyviausius ansambliečius, svarbiausius Ylakių įvykius. Čia yra paskelbtas ir E. Miltenienės darbas „Pro vaikystės langą“. Šio žurnalo numerio skaitmeninė versija yra paskelbta internete (adresas: https://zemaitiuzeme.lt/wp-content/uploads/2025/01/Zem-zeme_vidiniai_puslapiai_2004_4.pdf).

 

Keičiantis kolektyvo repertuarui pasikeitė ir jo pavadinimas
   

Ylakių etnografinis ansamblis tryliktoje Lietuvos tautinėje dainų šventėje Vilniuje 1990 m. liepos 6 d. Sėdi iš kairės: keturios moksleivių ansamblio dalyvės, penkta – R. Šmitaitė. Stovi: I. Stripinienė, J. Bružienė, V. Stripinienė, nepažįstama vilnietė, A. Mickutė, A. Gedvilas, R. Daukintienė, nepažįstamas vilnietis, R. Šmita, S. Žvinklienė, T. Znotinas, L. Jonutis. Fotografas Miežanskas. Nuotrauka iš ansamblio archyvo   
   
   
Šiandien daugelis, išgirdęs dabar veikiančio Ylakių folkloro ansamblio „Alda“ pavadinimą, nežino, kad tai tas pats ansamblis, kuris, vadovaujamas E. Miltenienės ir B. Vindašiūtės, savo veiklą pradėjo 1971 m. ir Lietuvoje garsėjo kaip geriausias Ylakių krašto tradicijų, papročių ir dainuojamojo folkloro puoselėtojas bei populiarintojas.

1996 m. E. Miltenienė kolektyvą perdavė į pedagogo Algimanto Matučio rankas. Jis jam vadovavo iki 2002 metų. A. Matučiui su ansambliu atsisveikinus, kolektyvas liko be vadovo ir savo veiklą nutraukė. Pamažu ansamblis ėmė atsigauti 2005-aisiais, kai Adolfina Tautvydienė Ylakiuose subūrė folklorinių šokių kolektyvą (nuo 2011 m. jam vadovavo Virginija Žitkuvienė). Na o 2012 m. kolektyvo vairą į savo rankas perėmė Eglė Ereminė. Ji kaip sako mati, yra meilės emigrantė. Į Žemaitiją „atskrido“ iš Kupiškio, kur ji susidomėjo folkloru ir ėmė gilintis į šią sritį. Įsidarbinusi Skuodo rajono kultūros centre meno vadove kartu su kolege atgaivino E. Miltenienės ir B. Vindašiūtės įkurtą etnografinį ansamblį, kuris, laikui einant buvo „pakrikštytas“ Ylakių folkloro kolektyvo „Alda“ vardu, nes tuo metu kolektyvo veikla, koncertinių programų repertuaras labiau buvo būdingas folkloro kolektyvams, o ne etnografiniams ansambliams. Žemaičiams šis pavadinimas suprantamas, nes žodis „alda“ reiškia kelti triukšmą, šūkauti, dainuoti, o Simono Daukanto raštuose žodis „alda“ vartojamas žodžio „daina“ reikšme. Na, o jei „Alda“, tai reikia pavadinimą ir pateisinti. Repetavo, koncertavo, į gastroles, folkloro kolektyvų konkursus, festivalius, apžiūras važinėjo ir savo krašto folklorą garsino. Per COVD’o epidemiją „apsisukimus“ kiek sumažino, o dabar kolektyvas vėl ratą po rato suka važinėdamas o Žemaitiją, pakviesti ir toliau nuvažiuoja, regioninėse ir respublikinėse dainų šventėse dalyvauja. Vieną koncertinę programą keičia kita. Pasirinkti yra iš ko, nes dar etnografinio ansamblio laikais buvo surinkta, užrašyta nemažai Ylakių krašto dainų, šokių, žaidimų, pasakojamosios tautosakos kūrinių ir kt.

Dabar kolektyvui vadovauja pedagogė, poetė, poezijos knygų „Via soli“, „Žėimuos naktū“, „Pavasarė dėinū“, „Ėš vasaru ė rodėnū“ autorė, dainininkė Jolanta Strikaitienė.

 

Kolektyvo pradžių pradžia

 

„Vakaras gaspadoriaus Riaukos troboje“. Vaidina Ylakių etnografinis ansamblis 1976 m. balandžio 11 d. Ylakių kultûros namuose. Nuotrauka iš ansamblio archyvo. Fotografas nežinomas

   
Ylakių folkloro kolektyvas „Alda“, tęsdamas nuo 1971 m. veikusio etnografinio ansamblio tradicijas, dažnai sugrįžta prie jo ištakų. Žinių, kas ir kada vyko, kokias dainas dainavo, kokias koncertines programas rengė ansamblis seniau, ilgai ieškoti nereikia, nes viskas stropiai pirmosios kolektyvo vadovės E. Miltenienės užrašyta. Tą darbą ji pradėjo nuo pat ansamblio veiklos pradžios. 1984-aisiais, kai kolektyvas buvo pakviestas dalyvauti Lenkimuose ir Kalviuose (Skuodo r.) vykusiuose S. Daukanto gimimo 191-osioms ir mirties 120-osioms metinėms skirtuose renginiuose, E. Miltenienė, paprašyta Lenkimų vidurinės mokyklos mokytojos Janinos Matulevičienės atsiųsti informacijos apie savo vadovaujamą kolektyvą, laiške kuklindamasi rašė: „Mūsų veikla per menka, kad kas ja domėtųsi, ir medžiagos apie ansamblio veiklą niekas nerenka. Bandau tai daryti pati, nors patirties šiame darbe neturiu. Labai vertinu Juozo Vyšniausko patarimus. Jo paraginta ir pradėjau kaupti ansamblio istoriją. Registruoju pasirodymus, renku atsiliepimus laikraščiuose, fotografijas, saugau gautus apdovanojimus ir suvenyrus, sudariau „Vakaro Riaukos namuose“ albumą.[i]

Kolektyvas į Lenkimus, Kalvius tąsyk atvyko ir parodė specialiai minėtoms sukaktims parengtą programą, kurią atliekant skambėjo S. Daukanto užrašytos dainos „Vuorielis“, „Čiolba čiolbutis“, „Baltas Balundėlis“, „Juojo, leko, klauso kelė“, „Jau saulelė leidas“, buvo sekamos senosios, taip pat S. Daukanto užrašytos, pasakos, ištraukos iš S. Daukanto knygų.

Kokia vis dėlto ta ansamblio pradžių pradžia? Ką apie jį savo raštuose yra užfiksavusi E. Miltenienė? Varydami jos užrašus sužinome, kad

1971 m. gruodžio mėn. 11 d. „Lenino keliu“ kolūkio moterų taryba suorganizavo etnografinę Pabaigtuvių vakaronę, kurioje nedidelis būrelis (11 žmonių) Ylakių vidurinės mokyklos mokytojų suvaidino „Žemaitišką večerę“. Ši data (1971-12-11) laikoma ansamblio gimimo diena.

Kartą susibūrę dainininkai nebeišsklido.“ 1971-aisiais, per pirmąjį programos „Žemaitėška večerė“ viešą pasirodymą, vaidino: Gaspaduorios Riauka – Jonutis Liudas; Gaspadėnė Riaukienė – Bružienė Jadvyga; Mamunelė – Vindašiūtė Birutė; Buočielis – Milvydas Pranas; Mergė Agota – Skarienė Jadvyga; Vaikis Juzė – Zūbė Alfonsas; Piemuo – Daukšas Vidmantas; Ubagas Jeronimas – Simutis Juozapas; Žydelis Maušis – Vyšniauskas Juozas; Žulpos mergės: Juozapa – Stipinienė Valė, Bagoslė – Stripinienė Izabelė, Petronelė – Janeckytė Vida.
   
   
Ylakių etnografinis ansamblis antrajame respublikiniame etnografinių ansamblių konkurse „Ant marių krantelio“ Rumšiškėse 1981 m. birželio 20 d. Priekyje sėdi Ylakių kultûros namų meno vadovė V. Žitkuvienė ir L. Pocevičius. Stovi iš kairės: B. Narmontienė, L. Jonutis, A. Šukevičienė, K. Žvinklys, J. Bružienė, Z. Drungys, E. Miltenienė, S. Steponavičius, I. Stripinienė, T. Znotinas, S. Žvinklienė, S. Bučkienė. Fotografas A. Dzimidavičius. Nuotrauka iš ansamblio archyvo

   
Ansambliečių būrys, kuris miestelyje iš pradžių Ylakių ubagais pravardžiuotas, kasmet augo. Į jį įsijungdavo kolūkiečiai, moksleiviai ir kiti dainuoti, šokti, vaidinti mėgstantys, savo krašto kultūros tradicijas puoselėjantys ylakiškiai. Dažnas jų atsinešdavo savo tėvų, senelių dainas, pasakas, legendas. Trumpas sceninis vaizdelis „Žemaičių večerė“, papildytas apylinkės senų žmonių išpuoselėtomis dainomis , pasakojimais, nutikimais, papročiais, 1974 m. išaugo vos ne į spektaklį „Vakarą Riaukos troboje“, kuriame dalyvavo 14 žmonių (trukmė 1 val.). Vėliau buvo sukurti dar keturi trumpesni (20–30 min.) vaizdeliai: „Subatvakaris Riaukos kieme“, „Praeities puslapis“, „Švinta laisvės rytas“, „Jau saulelė leidos“.

Ansamblis dalyvavo (kartu su Ylakių zoninių kultūros namų saviveiklininkais) konkursuose „Subatos vakarėlį“ Gargžduose (1976 ir 1983 m.) ir 1977 m. Ukmergėje, koncertinės programos konkurse Skuode – 1978 m., Juknaičiuose – 1979 m., televizijos liaudies dainų konkurse Kretingoje – 1978 m., kultūros dienose Telšių rajone – 1976 m., Skuode – 1977 m., Klaipėdoje – 1983 m., Liepojos rajone – 1984 m., važiuodavo ir į Rumšiškėse vykusius etnografinių ansamblių konkursus. 1980–1981 m. daug kartų koncertavo įvairiose rajono apylinkėse surengtose šventėse. Iki 1984 m. iš viso ansamblis žiūrovus, muzikos mylėtojus džiugino net 72 kartus. Iš jų daug įvairiausių apdovanojimų parsiveždavo, o 1980 m. spalio 18 d. vykusiame pirmajame respublikiniame etnografinių ansamblių ir atskirų atlikėjų konkurse etnografinių ansamblių kategorijoje ylakiškiams buvo pripažinta antroji vieta.

 

Ylakių etnografinio ansamblio dalyviai 1971–1996 m.

E. Miltenienė stropiai tvarkė Ylakių etnografinio ansamblio dokumentaciją, jo narių sąrašus. Jie išliko, tad šiandien turime galimybę prisiminti visus, kas jos vadovavimo laikotarpiu buvo šio kolektyvo nariai.

 

Eilės numeris; vardas ir pavardė; gimimo metai; metai, kada įsijungė į ansamblį; pastabos (mirties data nurodyta tų asmenų, kurie buvo mirę iki 2004 metų)

  1. Vytautas Alseika; 1966; 1974.
  2. Viktorija Budreckaitė; 1983; 1993.
  3. Karolis Budreckas; 1958; 1993.
  4. Rūta Budreckienė; 1959; 1993.
  5. Jadvyga Bružienė; 1931; 1971.
  6. Stasė Bučkienė; 1922; 1974. Mirė 1984 m.
  7. Juozas Buta; 1920; 1973. Mirė 1981 m.
  8. Gintautas Čičirka; 1961; 1984.
  9. Remigija Daukintienė; 1961; 1990.
  10. Kęstutis Daukintis; 1958; 1984.
  11. Konstantinas Daukša; 1922; 1993. Mirė 2003 m.
  12. Konstantinas Daukša; 1922; 1993. Mirė 2003 m.
  13. Vidmantas Daukša; 1961; 1971.
  14. Kazimiera Daukšienė; 1924; 1993. Mirė 2002 m.
  15. Zenonas Drungys; 1907 ; 1976. Mirė 2000 m.
  16. Antanas Gedvilas; 1954; 1980.
  17. Angelė Gedvilienė; 1956; 1993.
  18. Vida Janeckytė; 1950; 1971.
  19. Elvyra Jankauskienė; 1926; 1984.
  20. Liudas Jonutis; 1927; 1971.
  21. Steponas Kandaras; 1940; 1974. Mirė 1998 m.
  22. Stasys Kniūkšta; 1949; 1975.
  23. Birutė Kniūkštienė; 1944; 1980.
  24. Margarita Matutienė; 1962; 1986.
  25. Algimantas Matutis; 1962; 1986
  26. Dalia Miltenytė; 1967; 1994
  27. Emilija Miltenienė; 1925; 1971; mirė 2009 m.
  28. Pranas Milvydas; 1922; 1972. Mirė 1981 m.
  29. Kastelė Milvydienė; 1929; 1983.
  30. Bronė Narmontienė; 1925; 1976. Mirė 1998 m.
  31. Steponas Perminas; 1948; 1974.
  32. Edita Petrauskienė; 1962; 1993.
  33. Gintautas Petrauskis; 1962; 1993.
  34. Linas Pocevičius; 1968; 1980.
  35. Paulius Poškys; 1986; 1994.
  36. Aušra Račienė; 1968; 1994.
  37. Juozas Simutis; 1924; 1971.
  38. Jadvyga Skarienė; 1946; 1971.
  39. Antanas Skiudulas; 1910; 1974. Mirė 1977 m.
  40. Stasys Steponavičius; 1907; 1976.
  41. Izabelė Stripinienė; 1927; 1971.
  42. Valė Stripinienė; 1930; 1972. Mirė 1991 m.
  43. Kotryna Šaulinskienė; 1935; 1994
  44. Rimantas Šmita; 1943; 1978.
  45. Rasa Šmitaitė; 1970; 1982.
  46. Rimantė Šmitaitė; 1971; 1984.
  47. Adelė Šukevičienė; 1935; 1975.
  48. Juozas Tautvydas; 1925; 1972. Mirė 1973 m.
  49. Birutė Vindašiūtė; 1914; 1971; mirė 1980 m.
  50. Juozas Vyšniauskas; 1944; 1971.
  51. Valerijonas Zališauskas; 1923; 1976.
  52. Alfonsas Zūbė; 1943; 1971.
  53. Sofija Žvinklienė; 1941; 1976.
  54. Kostas Žvinklys; 1941; 1976.
  55. Tadas Znotinas; 1923; 1978. Mirė 2001 m.
  56. Zita Žvinklienė; 1934; 1994. Mirė 2000 m.
  57. Kazys Žvinklys; 1939; 1994. Mirė 2002 m.
  58. Zita Žvinklienė; 1934; 1994. Mirė 2000 m.
  59. Kazys Žvinklys; 1939; 1994. Mirė 2002 m.

_________________________

  1. [i] Janina Matulevičienė, Daukanto visuomeninio muziejaus metraštis, 1986 m. [Mašinraštis saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko bibliotekoje].

 

Smush Image Compression and Optimization Skip to content