|
Arvydas Pacevičius. „Lietuvos bernardinų provincija ir vienuolynai Žemaitijoje XIX a. pirmoje pusėje“
Katalikų vienuolijų ir atskirų vienuolynų raidą pirmoje XIX a. pusėje Lietuvoje lėmė carinė, iš esmės antikatalikiška, per amžius susiklosčiusias tradicijas varžanti politika. Todėl buvo deformuotos vienuoliškos organizacinės struktūros, nekanoniškais potvarkiais kišamasi į jų valdymą ir vidinį vienuolynų gyvenimą. Istoriografijoje pradeda įsigalėti nuomonė, paremta Antano Aleknos ir Povilo Pakarklio tyrinėjimais, kad jau „Rusijai okupuojant LDK žemes Katalikų Bažnyčia gyveno didelio religinio nuopuolio metą ir tai neišvengiamai turėjo blogų pasekmių rusų administracijos įvedimo laikotarpiu”. Kitaip tariant, Bažnyčia (jų ir vienuolijos), piktnaudžiaudama bažnytinėmis beneficijomis, dar XVIII a. pati „išsikasė sau duobę”, į kurią po 1831 m. sukilimo ją „stumtelėjo“ carinis režimas. Kadangi nėra naujesnių ir išsamesnių tyrinėjimų, šis požiūris suprantamas ir sunkiai kvestionuojamas. Tačiau neaišku, ar Katalikų Bažnyčios modernėjimo procesus ir dvasininkijos atgimimą Lietuvoje „stimuliavo“ materialinių turtų konfiskavimas (1841 m.) ir vienuolynų uždarymas (1831-1864 m.), ar jie (modernėjimo ir atsinaujinimo procesai) buvo „užkoduoti“ feodalizmo laikų tradicijoje, o XIX a. toliau galėjo plėtotis natūraliai, be caro vyriausybės „skalpelio“, manytume, tebėra atviras. Juolab, kad Rusijos imperijai priskirti vienuolynai, nors ir suvaržyti, išgyveno savotišką atgimimą, atsinaujinimą, įsitraukė į misionierišką, karitatyvinę, švietėjišką ir kitokią visuomenės vertinamą bei valdžios skatinamą veiklą. Antra vertus, lietuvių istoriografijoje nerasime bandymų nagrinėti vienos ar kitos vienuolijos veiklą provincijos, nuo seno sudariusios bene svarbiausią organizacinį vienetą šioje katalikiškoje formacijoje, mastu.
Straipsnyje apžvelgiama pranciškonų observantų (vadinamų ir bernardinais) Lietuvos provincijos, į kurią įėjo ir 4 Žemaičių vyskupystės vienuolynai (Dotnuvos, Kretingos, Telšių, Tytuvėnų), raida iki 1832 m. prasidėjusių posukiliminių represijų. Vizitacijų „mechanizmas“, personalo „migracija”’ (skyrimai), kvalifikacija ir tautinė sudėtis, pasauliečių mokymas, mecenatų ir rėmėjų socialinė padėtis, bibliotekų fondų dinamika atskleidžiama remiantis „Provincijolų veiklos ir raštų dienynu“ (Diarium Actorum…1820–1827) bei vienuolynų vizitacijų aktais (Akt wizyty…1804–1823). Minėti dalykai aptariami pačiais bendriausiais bruožais. Iškeliama užduotis ir nubrėžiama tolesnio tyrimo gaires. Kiek išsamiau aprašytas „lituanizacijos“ procesas Lietuvos bernardinų provincijoje aptariamu laikotarpiu, taip pat „bibliotekų politika“, liudijusi modernizacijos apraiškas vienuolijoje.
Nuo Baltijos iki Juodosios jūros
1772m., taigi prieš pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, Lietuvos šv. Kazimiero bernardinų provincijoje gyvavo 31 vyrų vienuolynas, 1795 m. – 21, o 1800 m., atgavus 10 po pirmojo padalijimo prarastųjų vienuolynų Baltarusijoje (Mogiliovo arkivyskupijoje ir Minsko vyskupijoje) – vėl 31.
Viso Rusijos imperijoje 1803 m. buvo 42 bernardinų vienuolynai: Mogiliovo arkivyskupijoje 8, Vilniaus vyskupystėje 10, Lucko 8, Minsko 10, Kamenecko 2 ir Žemaičių 4. Nors vienuolijų provincijose teritorija, vienuolynų užimama teritorija niekuomet nebuvo svarbiausia, o jos narių (t. y. atskirų vienuolynų), santykius nulemdavo teisiniai bei moraliniai kriterijai, dideli atstumai tarp vienuolynų trukdė organizuoti darbą. 1818 m „dėl personalo sumažėjimo“ sujungtose Lietuvos ir Rusijos bernardinų provincijose nuo Baltijos iki Juodosios jūros jau buvo 46 vienuolynai, t.y. daugiau nei amžiaus pradžioje. Provincijos plėtimasis akivaizdžiai neatitiko lėto naujų vienuolynų kūrimosi, tačiau caro administracijai „šaudavo į galvą“ vis nauji projektai, neva padėsiantys kontroliuoti pakankamai mobilią vienuoliškąją dvasininkiją. Romos Katalikų kolegijai, sumaniusiai prie naujosios provincijos prijungti dar ir negausią pranciškonų – reformatų bendriją bernardinų provincijolas Stefanas Jeloveckis (Stefan Jalowiecki), mėgindamas pagrįsti šio projekto ydingumą, 1820 m. kovo 8 d. rašė: „Kolegijai žinomi atstumai tarp vienuolynų, išsidėsčiusių aštuoniose gubernijose […] Siuntinėjimas iš vienuolyno į vienuolyną atšaldo vienuolišką pasišventusiųjų ryžtą, o įsiėdus ilgai kelionei, vietoj atvykimo į paskirtą vietą, jie bėga į užsienį, ką stebiu jau keletą metų […] Nekalbu apie vienuolių kunigų trūkumą, apie tai, kad pusė iš 300, sudarančių Lietuvos provinciją, užsiima mokslais ir tarnavimu visuomenei, bet pabrėžiu, jog negali žydėti vienybės meilė ir tvarka ten, kur provincijolas dėl tolybės vos kartą į dvejus metus yra matomas”. Iš atsakymo aišku, kad tuo metu vidutiniškai vienam vienuolynui teko vos po 6 vienuolius, ir tai liudijo personalo krizę provincijoje. Ją didino ne naujų narių stygius (noviciatai buvopilni, o provincijos, „kūno hipertrofija“. Sujungus Lietuvos ir Rusijos provincijas, dauguma bernardinų pabėgo į Austrijos (valdomą) Galiciją“, ir ir vietoje jų turėjo būti priimti buvusios Lietuvos provincijos vienuoliai. Taigi vyko specifiška (minėta įvade) didžiulės erdvės „lituanizacija“, kurią aptarsime vėliau. Antra vertus, bernardinai 1820 m. kovo 13 d. įsaku panaikinus Rusijos imperijoje jėzuitų ordiną, perėmė jo vienuolynus Oršoje ir Mstislave (kartu su mokykla), taip pat pakeitė atšauktus jėzuitų misionierius Rusijoje. 1820 m. rugpjūčio mėnesį misijų į Tomską ir Irkutską išvyko bernardinai Modestas Romaškevičius (Modest Romaszkiewicz), Jokūbas Jurevičius (Jakob Juriewicz), Anastazas Ignatavičius (Anastasius Ihnatowicz), Remigijus Apanasevičius (Remigius Apanasewicz), Bernardas Maslovskis (Bernardinus Maslowski), Juvencijus Lakis (Juventius Lakis).
Kanoniškoji vizitacija ir kiti provincijolo rūpesčiai
Nors Lietuvos bernardinų provincijos centru, provincijolo, renkamo generalinėje kapituloje kas dveji metai, būstine nuo seno buvo laikomas Vilniaus vienuolynas, daugiausia laiko jisai praleisdavo keliaudamas iš vienuolyno į vienuolyną, tvarkydamas provincijos reikalus ir vizituodamas, t. y. nuodugniai tikrindamas vienuolyno materialinę (finansinę etc.) ir moralinę būklę. Pagrindinis vizitacijos dokumentas – vizitacijos aktas – būdavo surašomas keturiais egzemplioriais. Patvirtintas provincijolo parašu ir antspaudu, tapdavo pagrindiniu dokumentu, kai reikėjo narplioti santykius su civiline valdžia, konfliktus, teisinius reikalus.
Be vizitacinių aprašymų, kurie, tvarkingai perrašyti, provincijolą paštu pasiekdavo vėliau, stebina ypač gausi korespondencija: lankantis vienuolyne sugebėta išsiųsti daugiau nei 50 įvairaus pobūdžio raštų. Korespondencija buvo pagrindinis provincijos administravimo įrankis, o jos operatyvumą garantavo puikiai funkcionuojanti pašto sistema. Viso 1820–1827 m. buvo išsiųsta 1600 raštų, aplinkraščių, vienuolių paskyrimo (nukreipimo) dokumentų, vadinamųjų „Obedientiales“, paprasčiausių laiškų ir kitos korespondencijos 39. Pagrindiniai provincijolo korespondentai buvo vienuolynų (tarp jų ir moterų, priklaususių provincijai) viršininkai, Bažnyčios hierarchai (vyskupai Stanislovas Bohušas Sestrencevičius, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir kiti), Romos Katalikų kolegija, pasauliečiai, nuo kurių daugeliu atvejų priklausė materialinis vienuolijos gerbūvis. Originalių fundacinių ir legacinių dokumentų paieškos, finansinės ir vienuolijos reguloje apibrėžtos drausmės pažeidimai, „kadrų politika“ – kasdienius provincijolo rūpesčius – papildydavo kaskart kitame vienuolyne šaukiamos generalinės kapitulos organizavimas (vietos parinkimas, kvietimų gvardijonams išsiuntinėjimas, rėmėjų paieška). Lietuvos bernardinų provincija pati apsirūpindavo medžiaga abitams, turėjo audinių cechą („Fabryka sukienna”) Baltarusijoje, netoli Svieženės (Swierzen), kurios prefektai buvo kunigas Tomas Giečanskis (Gieczański), vėliau kunigas Kazimieras Grinevičius (Hryniewicz). Jo (cecho, „fabriko”) veiklos, kurioje galime įžvelgti ir verslo apraiškas, kontrolė dar vienas, gana specifinis ir kasdienis provincijolo rūpestis.
Apie numatomą atvykimą provincijolas iš anksto pranešdavo diecezijos, kurioje buvo išsidėstę vizituojami vienuolynai, vyskupui bei vienuolynų viršininkams (gvardijonams). Tai garantavo sklandžią vizito eigą. Kanoniškoji vizitacija prasidėdavo šv. mišiomis, po kurių provincijolas refektoriuje prie stalo iškilmingai paskelbdavo jos pradžią42. Vizitacija trukdavo nuo kelių dienų iki poros savaičių: prezidencijose („Praesidentia”), mažuose konventuose (Sieliščėje, Berezinoje), kuriuose gyveno 2-4 vienuoliai, kartais pakakdavo vienos dienos, kustodijose (Vilniuje, Nesvyžiuje) apsistodavo net keliems mėnesiams. Žemaitijoje provincijolas praleisdavo keletą pavasario – vasaros ciklo mėnesių, ir tai, kaip vėliau matysime, buvo susiję su „jūros faktoriumi“ bei ypatingomis simpatijomis žemaitiškai provincijai. Intensyviausiai vizituodavo žiemą, rogėmis apvažiuodavo didesnę Volynės ir Baltarusijos vienuolynų dalį. Kelionėse provincijolą lydėdavo provincijos sekretorius ir socijus, o nuo vienuolyno iki vienuolyno – jau vizituoto vienuolyno gvardijonas. Vizitacijos pareikalaudavo didelės fizinės ir moralinių jėgų įtampos, kurią didino nepravažiuojami keliai, didžiuliai atstumai ir nakvynės paieškos. Antai 1820 m. kanoniškųjų vizitacijų ciklą Stefanas Jaloveckis pradėjo sausio 16 d. Būdoje (Budslaw). Aplankęs 40 Mogiliovo, Vilniaus, Minsko, Gardino, Vitebsko, Smolensko, Volynės ir Podolės gubernijų vienuolynų, jį baigė 1821 m. sausio 1d. Gardine. Vizitacijų kasdienybę praskaidrindavo apsilankymai pas gerbiamus, miestelyje ar paviete žinomus žmones: pasaulietinės dvasininkijos atstovus, taip pat bajorus ir dvarininkus, nuo kurių daugeliu atvejų priklausė vienuolijos santykiai su carinės valdžios pareigūnais ir materialinė gerovė.
Tytuvėnai, Telšiai, Kretinga
Kaip buvo minėta, Žemaitijos vienuolynai dažniausiai buvo lankomi pavasarį ir vasaros pradžioje. Pavyzdžiui, 1820 m. kovo mėn. 16d. pranešęs Šviesiausiam kunigaikščiui J. A.Giedraičiui apie atvykimą į jo valdomą vyskupiją, provincijolas S. Jaloveckis tą pačią dieną pasiekė Dotnuvą, kovo 24 d. – Tytuvėnus, po vizitacijos kovo 30 d. dalyvavo pakamarienės Angelės Burbienės vardynose (čia sužinojo apie kovo 13 d. įsaką dėl jėzuitų ordino panaikinimo Rusijos imperijoje). Balandžio 7 d. atvyko į Telšius. Tvarkydamas visų Žemaitijos vienuolynų vizitacijų bei kitus reikalus, parengė ir išsiuntė 53 raštus. Viešnagė čia truko 2 savaites. Velykos buvo švenčiamos Kretingoje, kur lankytasi balandžio 12–26 d. d. Stabilus etniniu ir konfesiniu atžvilgiu regionas, iš esmės sutampantis su vyskupystės ribomis, teikė provincijai, pietiniuose ir rytiniuose pakraščiuose skaudžiai jautusiai unitų ir stačiatikių spaudimą ir valdininkijos neprielankumą, pastovumo, ramybės ir dvasinės pusiausvyros pojūtį. Antra vertus, jau tuomet buvo išnaudojami Žemaitijos vienuolynų (Telšių ir Kretingos), esančių kurortinėje, rekreacinėje zonoje, privalumai. Kitų, 1821 m. birželio ir liepos mėnesiais „kunigas [provincijos] Sekretorius pasiliko Kretingoje […] jūrų maudynėms”, o išvykus provincijolui, „eksprovincijolas Juškevičius ir Sekretorius kasdien važiuodavo į Palangą ir maudėsi jūroje”.
Žemaičių vienuolynai provincijos vadovybės nuolat prisimenami ir globojami buvo ir todėl, kad iš 4 bernardinų išlaikomų viešųjų pavietinių mokyklų 3 (Dotnuvos, Kretingos, Telšių) buvo čia, žemaičių provincijoje. Nuolat Vilniaus universiteto vadovybės kritikuojamai (dėl mokytojų neprofesionalumo, pedagogikos neišmanymo ir kt.) vienuolijai buvo ypač svarbus geras minėtų mokymo įstaigų, glaudžiai susijusių su provincijos „kūnu”, administruojamų bernardiniškoje tradicijoje, vardas. Kertinis provincijolo ir Universiteto nesutarimų akmuo, neminint apskritai neigiamo tuometinės Švietimo vadovybės požiūrio į vienuolijas, buvo nepakankamas finansavimas. Antai 1825 m. sausio 31d. provincijolas Henrikas Skačkovskis (Skaczkowski) rašte Vilniaus universiteto kuratoriui Nikolajui Novosilcevui pastebėjęs, kad vienuolija neturi jokio nekilnojamo turto ir žemės fundacijų, o gyvena iš išmaldos, prašė atleisti nuo 109 sidabro rublių mokesčio Vyriausiajai kunigų seminarijai kur „nesimoko nė vienas bernardinas”, taip pat skirti 200 sidabrinių rublių „41 mokytojo išlaikymui ir mokyklų remontui“49. Provincija išlaikė pakankamai platų savo mokyklų, vadinamų „studijomis“, turinčių senas tradicijas, tinklą, ir vienuolius į Universitetą siuntė ne mokytis, o stažuotis, „įsižiūrėti į dėstomų dalykų tvarką […], surinkti mokyklų kabinetams herbariumus, metalus, akmenis, mechanikos įrenginius“. Telšių, Dotnuvos ir Kretingos mokyklos tokius kabinetus ir bibliotekas, sukauptus vienuolijos lėšomis, turėjo. Nors ir stengėsi provincijos vadovybė, mokyklos po 1832 m. pamažu buvo uždarytos ar perorganizuotos, o bernardinų pasaulietinis švietimas vertinamas gana kontraversiškai. Manoma, kad jos buvo prastesnės net už kitų vienuolijų (bazilijonų, pijorų, dominikonų), nekalbant apie akademines.
„Lituanizacijos“ priežastys ir procesas
XIX a. vienuolynai, ypač bernardinų, jau nebeturėjo nieko bendro su iki XIII a. galiojusiu „stabilitas loci“ principu, susijusi vienuolį visam gyvenimui su viena vieta, vienuolynu. Aukščiau aptarti gana tamprūs vienuolijos bendruomenės narių ryšiai provincijoje reikalavo „kraujo apytakos“, vienuolių migracijos, kurią reguliavo ir kontroliavo provincijos vadovybė. Ši „kadrų politika“ leido išvengti atskiruose vienuolynuose bręstančių konfliktinių situacijų, jei viename ar kitame regione bei vienuolyne spręsti staiga pritrūkdavo pamokslininkų, mokytojų. Vienuolius skirdavo, keisdavo ištisus metus, bet ypač daug vasaros pradžioje; kartais būdavo keičiamas visas vienuolynas. Antra vertus, vienuolijoje buvo gana sudėtinga, ilga ir paini mokslo ir karjeros siekimo sistema. „Gramatikos”, „Retorikos“, „Filosofijos“ ir „Teologijos“ buvo mokomasi 10–15 metų, studijavimas buvo susijęs su nuolatinėmis kelionėmis, kurios nesibaigdavo gavusiam mokslo laipsnį ir užėmusiam tam tikras pareigas. Vienuolių „migracijos”, kaip ir kilmės (arba „rekrūtacijos”) Lietuvos vienuoliškose provincijose problematika tebėra netyrinėta, todėl dauguma lituanistų, bandydami rasti vieno ar kito vienuolio, kuriems rūpėjo lietuvių kultūra, svarbesnius biografijos faktus, „paskęsta“ įvairiuose archyvuose išblaškytos informacijos gausybėje. Akivaizdu, kad Žemaitija buvo neišsenkamas šaltinis, nuolat papildantis čia vertinamą, prestižinį dvasininkijos, tarp jų vienuoliškosios, luomą. Bajoriškosios ir valstietiškos žemaičių visuomenės ryšį su Katalikų Bažnyčia garantavo aukščiau aptartas pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Preliminariais duomenimis, Lietuvos bernardinų provincijos vienuolynuose nuo Telšių iki Žitomyro XIX a. pirmoje pusėje dauguma vienuolių buvo kilę iš Žemaitijos ir čia arba likusioje etnografinės Lietuvos teritorijoje išsilavinę (turimas omenyje pradinis arba vidurinis pasaulietinis mokslas). Antai Gardino vienuolyne, kur buvo ir trimetės filosofijos studijos, 1817 m. iš 16 vienuolių 14 anksčiau mokėsi Troškūnų, Kražių, Padubysio, Telšių, Panevėžio, Kretingos, Žemaičių Kalvarijos, o tik 2 Gardino ir Lužkų mokyklose55. Panaši situacija susiklostė ir po 3 metų – iš 17 vienuolių ir klierikų 13 lavinosi Lietuvoje. Būdoje 1817 m. iš 25 vienuolių ir retorikos studijų klierikų 19 buvo mokęsi Lietuvoje, Mozyriuje 1816 m. iš 7 – 4; Minske 1817 m. iš 23 vienuolių ir filosofiją studijuojančių klierikų – 17, 1820 m. Slonime iš 16 vienuolių ir studijuojančių filosofiją – 14. Netgi tolimuosiuose Lucko ir Žitomyro vienuolynuose 1838 m. daugiau kaip pusė vienuolių buvo kilę iš Lietuvos. Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau, tačiau ir šių pakanka įrodyti, kad bernardinų provincijoje vyravo lietuviškas pradas. Šį vyravimą garantavo politika, pakankamai savarankiška, nepriklausoma nuo Lenkijos bernardinų provincijų, per visą XVIII a. (nuo Lietuvos šv. Kazimiero provincijos įkūrimo), ypač vienuolių mokymo, rengimo vienuoliškam darbui srityje. Antra vertus, būtent Žemaitijoje, Tytuvėnuose buvo didžiausias Lietuvos bernardinų provincijoje noviciatas, kurį užplūsdavo daugiausiai artimiausių apylinkių kandidatai. Aišku, kilmė, gimimo vieta nebūtinai turėjo rodyti ir tautinį (žemaitišką ar aukštaitišką) identitetą, savimonę. Tačiau „lituanizacijos“ procesas lenkiškomis formomis save realizuojančioje, reflektuojančioje struktūroje, t. y. bernardinų vienuolijoje, nepadarė žalos, o gal ir suvaidino teigiamą vaidmenį žemaičių kultūriniame, o vėliau ir lietuvių tautiniame atgimime.
Bernardinų „knygos kultūra“ ir bibliotekos
Visos Lietuvos provincijos bernardinų bibliotekos, skirtos „geriausioms ir naudingiausioms tiek pamaldumo, tiek mokslo studijoms didinti”, tenkino pirmiausia Ordino ir Katalikų Bažnyčios poreikius. Tačiau įsteigtos ir išaugusios ne tikslinių fundacijų, o vietos vyresniųjų rūpesčio ir piliečių – pasauliečių mecenatų bei vienuolių testamentinių užrašymų dėka, jos išsaugojo savitumą, regioninę specifiką ir tradicijas.
Remiantis išlikusiais vizitacijų aktais ir bibliotekų katalogais galima teigti, kad visi Lietuvos provincijos vienuolynai XIX a. pirmoje pusėje turėjo bibliotekas, kuriose knygų, kuriose buvo nuo kelių šimtų iki daugiau nei 10 tūkst. tomų knygų. Antai už Vilniaus bernardinų biblioteką, turėjusią 1764 m. 2317 t., 1830 m. – 5049 t., o 1848 m. – 7000 t. ir laikomą viena seniausių ir gausiausių Lietuvoje, didesnė buvo Minsko vienuolyno, kurioje sukaupta 10tūkst. tomų biblioteka. 1835 m. ji pražuvusi gaisro liepsnose.
Nemažos bibliotekos, 1819 m. sukaupusios 1090 tomų, buvo istoriškai reikšmingame Lietuvai Nesvyžiuje, Slonime, Breste, Gardine, Vitebske ir kituose Baltarusijos vienuolynuose. Pirmajame XIX a. ketvirtyje kiek menkesnes randame Žemaitijos bernardinų bibliotekas (nuo 500 iki 900 knygų), tačiau jos žymiai išaugo ketvirtame-šeštame dešimtmetyje. Tai liudijo nenutrūkusį likvidacinės caro politikos akivaizdoje rūpinimąsi knyga, vienuolių intelektu ir dvasingumu. Tytuvėnų bibliotekoje 1838 m. sukaupta iki 2168 tomų, o Kretingos 1851 m. – daugiau nei 3000 tomų.
Lietuvos bernardinų provincijos vadovybės požiūrį į knygą, bibliotekų komplektavimą ir priežiūrą, pagaliau bernardinų intelektualines aspiracijas geriausiai apibūdina Troškūnų vienuolyno bibliotekos katalogo “Instrukcija“ ir „Antraščių rodyklė“. Sprendžiant iš rašysenos, jas parengė būsimasis provincijolas Stanislovas Butkevičius, 1788 m. reikalavęs knygas provincijoje „sutvarkyti tinkamu būdu, pagal registrą ir mūsų (bernardinų vienuolijos vyresnybės – A. P.) įsivaizdavimą.“ „Instrukcija“ ir „Antraščių rodykle“ buvo remiamasi pirmoje XIX a. pusėje tvarkant bibliotekas ir klasifikuojant knygas daugelyje provincijos vienuolynų: Nesvyžiaus, Mogiliovo, Vielonos, Minsko, Gardino, Slonimo, Pinsko, Yvijos, Kretingos, Telšių, Tytuvėnų.
„Instrukcija“ skiriama bibliotekos prefektui, bibliotekininkui, kuriuo bernardinų vienuolijoje dažniausiai dirbo vienuolyno pamokslininkas. Jis privalėjo rūpintis, kad įsigytos knygos būtų įtrauktos į katalogą (skirsnis 2 ir 4); kad knygų išorė ir vidus būtų sužymėtos katalogą atitinkančiais ženklais (sk. 2 ir 4); kad skolinamos knygos būtų įrašytos „ypatingame atskirame registre” (sk. 4). Troškūnų ir kitų bernardinų vienuolynų bibliotekų katalogai ir vizitacijų aktai rodo, kad šie nurodymai, vėliau kartoti kitų provincijolų, buvo vykdomi. Tiesa, XIX a. pradžioje „krito“ bibliografinio aprašo kultūra, katalogai priminė daugiau knygų be pagrindinių duomenų (leidimo vietos ir metų) sąrašus. Šios tendencijos sietinos su ypač dažnai (carinės administracijos pageidavimu) pradėtais sudarinėti inventoriniais turto aprašais.
„Antraščių rodyklėje“ pateiktos skyrių antraštės (titulai, pavadinimai) katalogo sudarytojo pakankamai išsamiai paaiškintos, atskleistas jų turinys. To pasigendame kituose išlikusiuose vienuolynų bibliotekų kataloguose. Šių paaiškinimų, komentarų analizė padėtų geriau suprasti bernardinų ideologines orientacijas, santykį su pasaulietiniais mokslais ir menais. Dabar galima teigti, kad jie nebuvo „atsitvėrę“ nuo pasaulio, komplektavo pačią įvairiausią lektūrą, padalintą kataloge ir bibliotekoje net į 18 skyrių. Kai kurie iš jų (pavyzdžiui, „Devocionalijos”) gerokai praplečia mūsų gan neapibrėžtai ir įvairiai suprantamą „religinės“, „tikybinės“ literatūros sąvoką.
Troškūnų bernardinų bibliotekos, jau XVIII a. turėjo beveik 1 tūkst. tomų, tarp jų daug populiarių anuomet kalendorių, lituanistinių ir lietuviškų ( 7 egz. Konstantino Sirvydo „Lotynų – Lenkų – Lietuvių kalbų žodyno) knygų rinkinius, „Instrukcija“ ir „Antraščių rodyklė“ sukurtas bandant reformuoti, modernizuoti Lietuvos bernardinų provincijos bibliotekas. Šios pastangos sietinos ne tik su ženkliu knygų ir skaitytojų padaugėjimu Švietimo epochoje, bet ir bernardinų intelektualių jėgų stiprėjimu paskutiniais Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais. Sukurtoji „knygos kultūra”, sudariusi sąlygas įvairiai bernardinų veiklai pirmoje XIX a. pusėje, galutinai žlugo dėl caro represijų po 1863 m. sukilimo.
Parengta pagal tekstą, paskelbtą 1998 m. išleistoje knygoje „Lietuvos vienuolynai“. Leidinį sudarė R. Janonienė ir D. Klajumienė, redagavo A. Lagunavičius