.
.
2025 m. kovo mėnesį Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomosios skulptūros programos studentams vyko kūrybinės dirbtuvės su menininke Marija Šnipaite. Remiantis sukauptu archyvu, VDA Telšių fakulteto Skulptūros studijų programos studentai kūrė erdvinius objektus, kuriuos jungė ready-made, piešinius, įvairias pasirinktas medžiagas. Dirbtuvių metu koncentruotasi ne tiek į išbaigtą galutinį rezultatą, kiek į procesą, kurio metu buvo jungiami ryšiai tarp atskirų objektų ir jų autorių, komponuojant bendrą instaliaciją.
***
Mes pasakom: „Šiandien šilta“, eidami užkliūvam už išskilusios plytelės, kažką pametam iš kišenės, rytais kartais stebim rūką, vakarais – užsidegančią neoninę iškabą. Ar taip pasakotume apie meno kūrinį? Kūrybinių dirbtuvių metu buvo nagrinėjama, kaip pasivaikščiojimas, daikto radimas, atsitiktinės situacijos pastebėjimas gali tapti savotiška eskizavimo forma. Ieškojome sau parankiausių būdų fiksuoti tai, kas „užkimba“ žvilgsnyje ir mintyje stebint aplinką.
„Štai (rodau lazdą, kurios gale – vatos pakelis, aprištas džiuto virvele) – tai bus mūsų savotiškas skeptras – kelrodis. Jį daviau vienai iš studenčių į rankas. Taip ji tapo pirmąja mūsų vedle penkiolikai minučių.
– Kur eiti?
– Kur nori.
Pasivaikščiojimas, kuriame kiekvienas jo dalyvis pabuvo vedliu, galinčiu tęsti kelionę bet kuria kryptimi, tapo erdve ateinančių dienų tyrinėjimams. Studentai pasirinktais būdais fiksavo tai, kas patraukdavo jų dėmesį: eskizavo, fotografavo, kažką rankiojo ir krovė į kuprines. Kitą dieną pradėjom ieškoti jungčių tarp skirtingų radinių. Šiame trumpame laikotarpyje išskirčiau kelis etapus. Pirmasis: pasivaikščiojimas, kuris tapo savotiška eskizavimo forma, keista, gal kiek nepatogia (oras pilkas ir vėjuotas, ėjome būriu, nelabai aišku, kur….gal ir dėl ko). Kitas porą dienų dirbtuvių dalyviai pamažu atkūrinėjo ir perkūrinėjo situacijas, pojūčius pasitelkdami tai, ką rado ir tai, kas mėtėsi po ranka dirbtuvėse. Ir galop paskutinę dieną vėl kaip ir pasivaikščiojimo metu suėjome į būrį eksponuodami kūrinius vienoje erdvėje, prisitaikydami ne tik prie jos, bet ir prie vienas kito darbų“, – kūrybines dirbtuves apžvelgė jų vadovė menininkė Marija Šnipatė.
Pamažu konstruojami erdviniai eskizai atliepė skirtingus teminius laukus. Vienuose jų mėginta interpretuoti gamtoje pastebėtas situacijas: lapo kritimo momentą, vėjo gūsį, praeinantį nendrių viršūnėmis, atspindžio pagavimą baloje. Kiti atspirties taškus rado nuotraukose, atkurdami ten užfiksuotas kompozicines situacijas iš pasirinktų medžiagų. Treti nagrinėjo ribos ženklinimo, pavojaus ir atsargumo temas. Šių dirbtuvių metu į artimą, daugeliui gerai pažįstamą aplinką buvo siekiama pažiūrėti kaip į galimą kūrybos inspiracijos šaltinį.
Marijos Šnipaitės kūrybinis procesas – tai įvairialypių sąsajų tarp kasdienybės ritualų ir bendrakultūrinių bei vizualinių patirčių ieškojimas. Šių ryšių refleksija virsta erdvinėmis struktūromis, kurių elementai atsisako savo eilinių funkcijų ir įprasto medžiagiškumo. Jos kuriamos instaliacijos neretai turi menamą siužetinę liniją, bei tarp objektų mezgamą asociacijų tinklą, todėl primena savotiškas scenografijas.
Marija Šnipaitė baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2010 m. stažavosi Štutgarto menų akademijoje. Nuo 2011 m. dalyvauja parodose. Jos kūriniai eksponuoti Slovėnijoje, Vokietijoje, JAV, Portugalijoje, Norvegijoje. Šiuo metu dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
VDA Telšių fakulteto informacija parengta pagal M. Šnipaitės tekstą
Donato Repeikos nuotraukoje – kūrybinių dirbtuvių akimirka