Publikacija skirta Tėvo dienai
– Turiu tris vaikus ir dukrą, – taip sako Jūratės Beržinienės tėtis Bonifacas Ročius, kai kas nors paklausia, kiek jis turi vaikų.
Iš keturių Ročių šeimos atžalų – trys sūnūs ir viena duktė. Ir ta viena – ypatinga. Ne todėl, kad labiau mylima, o kad jųdviejų ryšys nuo pat pirmųjų Jūratės gyvenimo akimirkų buvo kitoks. Glaudesnis. Intymesnis. Neišardomas.
Šiandien, minint Tėvo dieną, Jūratė dalijasi savo širdies istorija apie žmogų, kuris visada buvo šalia jos – tėtį, žmogų, kurio rankose darbai tirpsta, o žodžiai – verti gyvenimo kompaso.
– Kai buvau maža, kur tik važiuodavo tėvai, – visur ir aš kartu, – pasakoja Jūratė. – Tėtis eidavo ir į mokyklos tėvų susirinkimus, šventes, talkas, su mumis jis ir darže dirbdavo, su juo ir uogauti, grybauti eidavome. Visada kartu. Jis, kai mama negalėdavo, net plaukus man, mažytei, pindavo, šukuodamas stengdavosi jų nepešti. Iš jo sulaukdavau ne tik pagalbos. Visada jaučiau jo švelnumą, jautrumą ir gerumą.
Jūratės tėtis beveik 40 metų dirbo automobilinio krano mašinistu.
– Kai kur nors važiuodavome, jis vis man rodydavo vietas, kuriose buvo dirbęs: „čia tiltą statėme, čia akmenį kėliau, čia komandiruotės metu miegojome…“ – pasakoja Jūratė. Na o prisiminimus iš daržo, sodo ar miško, pasak moters, nors vežimu vežk!
Pats Bonifacas Ročius pasakoja:
– Tėvu tapau 22-iejų. Buvau jaunas, bet jau brandus vyras. Didžiavausi – gimė sūnus Petras. Po jo – antras sūnus Virgilijus, dar vėliau – trečias sūnus Bonifacas. Ieškojome mergaitės. Suradome. Trys broliai gavo sesutę Jūratę. Buvau laimingas, turėdamas būrį vaikų, už kuriuos ir dabar tebedėkoju žmonai Petronelei.
Bonifaco gyvenimo darbai – ne tik technika, iškilę pastatai. Jis – tarsi tvirtas pamatas, į kurį remiasi visa šeima.
– Iš tėčio daug ko norėčiau išmokti. Jo rankose darbai tiesiog tirpte tirpsta. Regis, jam niekas nesunku ir jis viską sugeba. Jam visi darbai pasiduoda. Reikia sumūryti krosnį, iškloti plyteles, išdrožti vazą, suvirinti vartus, sutaisyti mašiną, išvalyti kaminą, įskiepyti medelį – viską jis moka, viską gali ir viską padaro, – pasakoja Jūratė.
Bonifacas atvirauja:
– Gyvenant iš pradžių sunkiausia buvo tai, kad nuolat trūkdavo pinigų. Keturi vaikai, namo statyba ir nuolatinis galvosūkis, iš kur gauti pinigų, kaip sudurti galą su galu. Prispyrus bėdai, reikia nusipirkti plytų ar šiferio, pasiskolini pinigų nuo brolio ar tetos, gavus atlyginimą skolas grąžini, o tada vėl reikia skolintis. Taip ir augo namo sienos, vaikai. Nebadavome, bet ir pertekliuje negyvenome. Gal tai ir išugdė visų taupumą, mokėjimą dalintis – net saldainį pjaunant į šešias dalis.
Jūratei tėtis iki šiol – didžiulis autoritetas, iš kurio sklinda ramybė, ištvermė ir atkaklumas. Iš jo vaikai mokėsi sąžiningumo, duoto žodžio tesėjimo, meilės artimiesiems, darbui, taip pat ir užsispyrimo, kantrybės. Pasak Jūratės, tai pagrindinės vertybės, kurias tėvo dėka ji nuo mažens vertina ir kurias stengiasi išlaikyti savo šeimoje.
Bonifacas apie vaikų auklėjimą kalba paprastai:
– Niekada nieko specialiai nemokiau ir nieko iš jų nereikalavau. Vaikai stebėjo, ką darau, patys bandė daryti, o aš jiems nedraudžiau. Pamažu ir išmoko. Manau, kad labiausiai moko pavyzdys – ką vaikai mato, tą ir kartoja.
– Jau vaikystėje iš tėvų sužinojome, kad svarbiausia – būti tikru, patikimu ir ištikimu Žmogumi. Iš jų mokėmės ir kantrybės bei darbštumo, sąžiningumo. Už viską, ką perėmėmė iš tėčio ir mamos, esame jiems dėkingi. Šeima pirmiausia kiekvienam yra tėvų namai, jos centras ir stiprybė. Ten gimsta ir gyvuoja tradicijos, kurių didžiausia vertė ne materiali, bet dvasinė, – kalba Jūratė ir tęsdama pasakoja:
– Kasmet tėtis su žentu Kęstučiu ir anūku Jokūbu raugia kopūstus. Tai pas mus griežtai vyriškas darbas. Moterys neprileidžiamos, kad kopūstai nebūti minkšti, – sako ji.
Bonifacas šypsosi:
– Pas mus ta tradicija kartu su sūnumis raugti kopūstus – nuo seno, kaip ir per Velykas visiems kartu susirinkus marginti kiaušinius. Raugiant kopūstus kasmet man darbo vis mažiau – iniciatyvą perima anūkas Jokūbas. Kai jis su savo tėčiu darbuojasi, sėdžiu, stebiu ir širdyje džiaugiuosi.
Na o per Velykas… Anūkai ir proanūkiai suvažiuoja iš visos Lietuvos. Prie vieno stalo susėda kelios kartos. Ir tas šurmulys, tas klegesys, džiaugsmas vėl susitikus – tai tikras mūsų šeimos širdies plakimas…
– Kai girdi „bočius padarė, bočius pasakė…“, – apima jausmas, kad viskas gyvenime klostosi teisingai. Na o ir mamos meilė – begalinė. Jie abu – dovana mums visiems. Mintyse tėvams kasdien dėkoju, – sako Jūratė.
Na o paprašyta trumpai apibūdinti tėtį, ištaria:
– Unikalus – nes kito tokio nepažįstu. Mylintis. Meilė mūsų tėvelius lydėjo visus 63 jų bendro gyvenimo metus ir visą tą laiką jie savo meilę mums, vaikams, anūkams ir proanūkiams dalino. Tėtis mums buvo pavyzdys, į kurį mes, jo vaikai, norėjome ir norime lygiuotis. Iš jo mes mokomės, juo sekame, jo patarimais ir pagalba džiaugiamės. Tėtis yra mano gyvenimo herojus…
Bonifacas atviras:
– Vaikai užaugo. Dabar daug veiklos su anūkais ir su proanūkiais. Turiu jų būrį: 10 anūkų, 10 proanūkių ir laukiu vienuoliktos proanūkės Barboros. Kai agurkus, burokėlius marinuoju, žinau, į kurio anūko ar proanūkio namus jie važiuos. Kai yra laisvesnio laiko, su proanūkiais pažaidžiu, kartu su jais konstruoju. Metai savo daro, bet, jei kam iš artimųjų reikia, padedu, yra tekę padirbėti ir butą įrenginėjant. Esame vieni kitiems reikalingi, o tai man didelis džiaugsmas.
Bonifacas, paprašytas ką nors palinkėti kitiems tėčiams, ištaria:
– Metai greitai bėga. Skirkite kiek įmanoma daugiau laiko savo vaikams, dalinkitės su jais patirtimi, mėgaukitės bendra veikla ir nekelkite prieš savo artimuosius balso – meilė, kantrybė ir ramybė nugali bet kokius nesutarimus.
Nuotraukose – Bonifacas ir Petronelė Ročiai su savo vaikais, anūkais, proanūkiais, kitais artimaisiais per šventes ir prie darbų. Fotografai nežinomi. Nuotraukos ir Ročių šeimos albumų
Ernesta Dačkevičienė