Stasė Lygutaitė-Bucevičienė (1936–2023) – poetė, žurnalistė. Gimė 1936 m. birželio 15 d. Lenkimuose (Skuodo valsčius). 1955 m. baigė Skuodo rajono Mosėdžio vidurinę mokyklą. 1956–1961 m. dirbo mokytoja Skuodo rajono Šačių, Skuodo ir Vaičaičių vidurinėse mokyklose, nuo 1958 iki 1979 m. – Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje korespondente, atsakingąja sekretore. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Savo kūrybą pradėjo skelbti 1967-aisiais. 1976 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Nuo 1979 m. gyveno Vilniuje. 1979–1991 m. dirbo žurnalo „Buitis“ redakcijoje. Gyvendama Vilniuje aktyviai dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos veikloje, yra buvusi Literatūros fondo valdybos sekretorė, Rašytojų klubo tarybos narė.
Stasė Lygutaitė-Bucevičienė mirė 2023 m. birželio 1 d. Vilniuje.
Išleistos Stasės Lygutaitės-Bucevičienės knygos:
- „Žalios žolės žaidimai“: eilėraščiai, Vilnius, 1971.
- „Žiburys tamsoj žibėjo“: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1975.
- „Lengva saulė migloj“: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1979.
- „Medis raudonom uogom“: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1983.
- „Danguje kaštonas žydi“: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1985.
- „Amžinoji žolynų šviesa“: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1988.
- „Rožė viduržiemio naktį“: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1991.
- „Augo žvirbliai kamine“: knygelė vaikams, Vilnius: Vaga, 1992.
- „Vakaro nendrė“: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1996.
- „Iš buvusio dangaus“: rinktinė, Vilnius: Gelspa, 2003.
- „Amžinas esi, kol gyveni“: eilėraščiai, Vilnius: Homo liber
, 2006
- „Seniai, bet dabar“: poezijos rinktinė, Vilnius: Homo liber, 2010.
- „Debesys žiemos danguj“: eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2012.
- „Tykiai praskrido“: eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2014.
- „Laikas nekaltas yra“: eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2018.
- „Dulkė saulės spinduly“: eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2022.
Nemažai jos kūrinių yra paskelbta Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ laikraštyje, savaitraštyje „Literatūra ir menas“ almanachuose „Varpai“, „Poezijos pavasaris“, žurnale „Žemaičių žemė“ ir daugelyje kitų leidinių.
Apdovanojimai
1986 m. Stasė Bucevičienė apdovanota Salomėjos Nėries premija už eilėraščių rinkinį „Danguje kaštonas žydi“, 2011 m. – Jono Aisčio premija už poezijos knygą „Seniai, bet dabar“, 2023 m. nominuota tapti „Poezijos pavasario“ laureate už eilėraščių rinkinį „Dulkė saulės spinduly“.
***
IŠSAMIAU:
Danutė Mukienė: „Visagali žemės dieve, arba Seniai, bet dabar…“
„Visagali žemės dieve, tu davei man Žemaitiją,
Žalią vandenį, kur žydi vieną kartą per metus,
Tamsų dangų, kai žaibuoja ir kai kiaurą naktį lyja
Ir lėtai siūbuoja vėjas pilkapių medžius retus. […]“
Skaitau tas eiles gal jau šimtąjį kartų. Skaitau, kartais ir mintyse jas kartoju – eidama, važiuodama, ilsėdamasi. Kai kalbėdama su Stase paklausiau, kas iš to, ką per savo gyvenimą parašė, labiausiai jai brangu, tiesaus atsakymo nesulaukiu, o man pačiai netyčia garsiai išsprūsta: „tu davei man Žemaitiją…“ Stasė šypsosi: iš bičiulio, literatūros kritiko, kartą girdėjusi, kad, parašius šį eilėraštį, jau būtų galima kitų poezijos knygų ir nebeleisti…
Kai parašė tą „Visagali žemės dieve“ buvo 1987-ieji. Tada knygų lentynoje jau gulėjo „Žalios žolės žaidimai“, pasaulį išvydę 1971 m., Stasei dirbant Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje. Buvo ir 1975 m. išėjusi jos antroji poezijos knygelė – „Žiburys tamsoj žibėjo“, ir trečioji – „Lengva saulė migloj“ (1979). Prie jų glaudėsi dar ir „Medis raudonom uogom“ (1983), „Danguje kaštonas žydi“ (1985). Vėliau pasirodė „Amžinoji žolynų šviesa“ (1988), „Rožė viduržiemio naktį“ (1991), „Vakaro nendrė“ (1996), „Iš buvusio dangaus“ (2003), „Amžinas esi, kol gyveni“ (2006), „Seniai, bet dabar“ (2010), į kurią atrinkti 1985–2010 m. sukurti eilėraščiai. Buvo dar ir vaikams skirta knygelė, o šiemet jau ne pirmą knygelę jai padedančiai išleisti leidyklai „Homo liber“ nunešė naują eilėraščių pluoštą – „surenku, kas spaudoje išspausdinta, žirklėmis iškerpu tuos eilėraščius, kuriuos norėčiau naujam leidiny matyti, dar pridedu ką esu naujo parašiusi, kas dar nebuvo skelbta, ir nunešu redaktorei. Pasitikiu ja. Labai atsakingai dirba, pati leidinuką sudaro. Aš ja pasitikiu…“ Taigi ir naująjį poezijos knygą „Tykiai praskrido?“, kaip ir prieš tai „Homo Liber“ leistas knygutes Stasei sudaryti padeda redaktorė. Na o tos eilės gimsta natūraliai. Anot Stasės, jų negali nei užsakyti, nei numatyti. Ateina laikas ir jos atsiranda. Sėdi rašyti ne tada, kai nori, o kai kitaip elgtis negali.
Stasė rašo ranka. Ir matyt, kitaip jau nerašys, kitaip rašant tas eilėraštis, tikriausiai, net neatsirastų…
Apie tai, kad su kompiuteriu ir įvairiomis kitokiomis šių laikų informacinėmis technologijomis nedraugauja, Stasė kalba šiek tiek šaipydamasi pati iš savęs. Jų jai tiesiog nereikia. Jos draugai – knygos. Skaito daug ir kasdien. Tos knygos – tai jų autorių gyvenimai. Stasė nori juos pažinti. Žinodama ir pati gali imtis plunksnos, vesti kalbą toliau, naujai tiesiamu poezijos keliu pakviesti skaitytojus. Tik klausimas, kiek tų poeziją skaitančių Lietuvoje belikę… bet… Daugiau ar mažiau ją skaitys, o poetų bus ir jie rašys – tai jų gyvenimas ir jų kalba.
Vieno iš didžiausių savo kūrybos įvertinimų Stasė sulaukė 1986 m., kai jai buvo paskirta Salomėjos Nėries premija. O brangiausia ar tik nebus 2011 m. gauta Kaišiadorių rajono savivaldybės įsteigta aštuntoji Jono Aisčio literatūrinė premija už poezijos knygą „Seniai, bet dabar“… Viskas dar taip gyva ir… gana netikėta. 2010 m. ši premija buvo skirta Justinui Marcinkevičiui už knygą „Vėlyvo vėjo vėliavos“. Kartelė tąsyk labai aukštai buvo pakelta… Jono Aisčio premija skiriama už geriausias per pastaruosius dvejus metus išleistas poezijos, eseistikos, prozos, literatūros mokslo knygas. 2011-aisiais jos nominantai, be Stasės, buvo dar ir Steponas Algirdas Dačkevičius (už eilėraščių knygą „Balanų vargonai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010) bei Aldona Elena Puišytė už eilėraščių knygą „Begaliniam kely“ (Kaunas: Nemunas, 2010).
Tąsyk, skaitytojams pristatant nominantų kūrybą, buvo skelbiama, jog „Stasės Lygutaitės-Bucevičienės poezija tarsi nutolusi nuo kasdieninio gyvenimo realijų, tačiau visu pločiu atsiremia į jas ir kyla vien iš jų. Taip, kaip aukuro dūmas kyla iš jame deginamos medžiagos, taip ir jos poezijos pasaulis – iš realiojo gyvenimo sampratų, gilesnio, labiau įprasminto ir filosofiškai apibendrinto jo suvokimo. Jos poetinių vizijų pasaką gaubia tam tikra paslaptis, nes nė vienas daiktas, o juo labiau reiškinys negali būti suvoktas „iki galo, iki visumos“. Jis mūsų akyse gali susidvejinti, įgauti mirguliuojančius, kartais net fantastinius kontūrus, naujai įprasminti savo buvimą. Poetės kūryboje ta pasaulio daiktų aura spindi ypač ryškiai. Dėl to, žvelgdami į rašytojos kūrybos esmę, galime galvoti, kad joje esama tam tikro primityvumo, iš kurio nepastebimai, tarsi koks pasakų džinas iškyla ir plaikstosi tikroji poetinės kūrybos liepsna.“
Vargu, ar įmanoma apie Stasės kūrybą pasakyti ką nors labiau apibendrinančio ir gilesnio.
„Tai yra tyli gera poezija. Padengta visu savo gyvenimu. Taip ir matau juodu: S. Bucevičienę ir V. Skripką, vis kartu, einančius kažkur tolyn nykiam Kalvarijų turgaus rajone, būnančius kažkur kitur, ne čia, sumautam Turgaus rajone.“ – Tai vienas iš „Literatūros ir meno“ interneto leidinių skaitytojų komentarų, paskelbtų šiame savaitraštyje 2008 m. vasario 8 d., Nr. 3176, išspausdinus pluoštą S. Bucevičienės eilėraščių. Greta – kitas atsiliepimas (komentaras): „Trumpos eilėraščių eilutės, o talpios tartum apysaka.“ Ir dar vienas: „Kiek daug rudeniškos kančios su gyvenimo aistra, bet: „Tekėjo upelis, / Nendrės lingavo. / Ant karklo lapų / Spindėjo rasa“ – jauki vasara.“
O aš vis kartoju to „Visagali žemės dieve“ eilutes:
„Tu davei man sunkią meilę – tą vienintelę, tą vieną,
Vieną – ir žmonėms, ir medžiams, vieną – žemei ir
Dangums. Ten sraunus upelis bėga – visą dieną, visą dieną,
Bet liūdnom akim pažvelgsi – jis sustos ir susidrums.
Tu davei man ugnį, kalną, nuo kurio rytai prašvinta,
Tykų vakarą, kai ošia ir paparčiai, ir javai.
Ir tą keistą jausmo galią – viską, viską atsiminti –
Tartum kaltę, tartum bausmę ar palaimą man davei. […]
Stasė sako, kad jau daug ką nebepamena, ypač iš vaikystės, bet, kai susitinkame Vilniaus senamiesčio kavinukėje, praeina ir valanda, ir kita, o prisiminimų galo nematyti…
Mes abi iš tų pačių apylinkių (Skuodo rajonas, pats palatvijys). Gimė ji 1936 m. birželio 15 d. Lenkimuose, tačiau ilgai čia neužsibuvo. Kur ten, Lenkimuose, stovėjo sodyba, kurioje gimė, kur gyveno jos taip mylima močiutė Berg, jau nebeparodytų – seniai tų namų ir pėdsako nelikę. Ryškiausiai iš tų metų prisimena močiutę. Buvo ji vokiečių kilmės, laikėsi kiek nuošaliau nuo vietinių gyventojų ir į šeimą atėjusiam Stasės tėvui ???? Lygutui ten nebuvo lengva tapti savu…Mylėjo Stasė močiutę labai, jautė, kad ir močiutė ją myli. Neilgai Lenkimuose užsibuvo – tėvai išsikėlė gyventi į Būtingę, netoli jūros, o kartu su jais ir vaikai. Iš metų, praleistų tame pajūrio kaimelyje, Stasei labiausiai atmintin įstrigo pirmosios Antrojo pasaulinio karo dienos – kulkos zvimbė virš galvų tarsi žirniai… Prasidėjus karui, tėvai pasitraukė į Impiltį, netoli Laukžemės (dabar – Kretingos rajonas). Tie metai jos tėvams ir visai šeimai ar tik nebus buvę sunkiausi. Kai iš Mosėdžio Stasės mama gavo kvietimą atvykti gyventi į jos tuo metu jau sunkiai sergančio brolio ūkį ir perimti tą ūkį valdyti, mama, šiaip jau visada buvusi nuolaidi vyrui, kuris iš pradžių atmetė tą pasiūlymą, šį kartą laikėsi tvirtai: „tu kaip sau nori, o aš kraunuosi mantą ir važiuoju – vaikams gyventi reikia…“ Taip Stasė su tėvais ir dviem seserimis atsidūrė akmenuotoje Mosėdžio žemėje. Ta dėdės sodyba buvo ne pačiame miestelyje, o greta jo, Miesto Kalniškiuose (dabar ten Šačių gatvė). Dėdės sodyba šiose apylinkėse tais laikais buvo viena iš gražiausių – grindys, kaip sako žemaičiai, maliavotos, pamatai – plytų, kambariai šviesūs ir erdvūs. Ir knygų ten visada daug būdavo.
Dėdė greitai mirė ir Lygutų šeima čia liko visam laikui – iki pat sovietmečiu prasidėjusio melioracijų vajaus.
1955 m. Stasė Mosėdyje baigė vidurinę mokyklą, vėliau keletą metų (1956–1961) mokė vaikus, o 1961 m. buvo pakviesta dirbti į Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją. Dirbdama 1963 m. užbaigė lituanistikos studijas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete.
Eilėraščius, kaip ir daugelis bendraklasių, rašinėjo dar mokydamasi vidurinėje. Iš Mosėdžio apylinkės Rukų kaimo kilęs, Mosėdžio mokyklą lankęs literatūrologas Ričardas Pakalniškis (1935–1994) yra rašęs: „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais […] Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei-Bucevičienei, Romualdui Granauskui tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Mokyklos literatams, būnant vyresnėse klasėse, vadovavo gabus mokytojas A. Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį.“ Stasė lankė jo vadovaujamą literatų būrelį, ten formavosi ir jos požiūris į kūrybą. Tas mokytojas išties buvo tikra dovana literatūra besidomintiems vaikams. Moksleiviai jį buvo tiesiog įsimylėję. Stasė prisimena: „Kai jis išvyko ir literatūrą atėjo dėstyti, literatų būreliui pradėjo vadovauti kitas mokytojas, per jo pamokas ir būrelio užsiėmimus sėdėdavome persikreipę, nepatenkinti…. Kokie bjaurūs tada buvome… Vis mąstydavau apie amžinybę, vis bandydavau suvokti, kas ten, toje begalybėje… Niekaip negalėdavau suprasti bendraamžių, kurios neskaito knygų, apie vestuves vis svajoja… Atrodydavo, kad su jomis nėra net apie ką kalbėti… Tokia tada buvau. O atsitiko taip, kad ištekėjau bene viena iš pirmųjų iš savo buvusių klasiokių…“
Pirmuosius eilėraščius spaudoje Stasė paskelbė 1957-aisiais, praėjus dviems metams po vidurinės baigimo. Kiek prisimena dabar, tokį žingsnį žengti ryžosi prikalbinta savo draugių… Po kurio laiko apie savo poeziją ji parašys: „Kiekvieną dieną į seną pasaulį įeini kaip į naują – kaip į neregėtą mišką, įsiklausai kaip į negirdėtą melodiją, pajunti kaip neparašytą eilėraštį. Viršum skubančios Vilnios vakarais pasikelia miglos, sklando dangaus aukštybėse paukštis, ritmingai plaka žmogaus širdis. Tyliai priartėja prie tavęs kažkas didis ir užvaldantis sielą, dar ne žodžiu, nei jausmu netapęs. Žiūri į tolumą lyg į negirdimai einantį laiką, kol grafiška medžio šaka, vakaro debesų spalvos virsta eilėraščiu.“
O Žemaitijoje…
„Danguje ten visos žvaigždės pateka. Ir būna gera.
Tik viena karšta nupuola, kai liūdi, po kojom tau.
Ten kaip rasą, ten kaip smėlį, kaip skaisčių lelijų kerą,
Ten kaip sopulį, kaip alkį aš gimtinę pajutau.
Visagali žemės dieve, tu davei man Žemaitiją,
Baltą gėlę, kur pražįsta kumeliuko kaktoje,
Ramią dieną, sausą eglę, kur senoj dainoj atgyja,
Ilgesingą paukščio giesmę naktį eglėje toje.“
1976 m., kai Stasė dar dirbo Skuodo rajono laikraščio redakcijoje, ji buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Einant metams, poezijos kraitė didėjo. Skuodas, jos žemė, kurioje pati išaugo ir sūnų išaugino, kur gyveno jos seserys, kur laukai kuriais gali eiti, eiti ir nepaklysti, kur kiekvieną pavasarį žolė naujai sužaliuoja ir paukščiai pragysta, kur gali jaustis savas iki pat kraujo gelmės, vieną dieną ėmė veržti… 1979 m., kai sūnus jau buvo suaugęs, ryšiai su vyru nutrūkę, Stasė pasuko į Vilnių. Sunkus tai buvo laikas… Apie tai, kodėl prikalbinta draugės Almos ryžosi palikti Skuodą, Stasė nelinkusi kalbėti. Taip turėjo būti… Iš pradžių apsigyveno Almos šeimoje, jų bute, vėliau ir pati butuką tame Kalvarijų gatvės rajone gavo. Dirbo biuletenio „Buitis“ redakcijoje. Vedėja. Kartu su ja – ir Alma, ta pati, kuri jau prieš keletą metų sugrįžo į Mosėdį ir visam laikui atgulė senosiose miestelio kapinėse.
Su artimiausiais žmonėmis skirtis sunkiausia. O praeinantys metai ne vien Almą iš šio ir kartu iš Stasės gyvenimo išplėšė…
Bandau tą rėžiantį netekties skausmą įskaityti Stasės paskutiniųjų metų eilėraščiuose. Net kai ir žinai, kodėl labiausiai galėjo skaudėti, ne visada gali rasti eilutes, kuriomis tą gyvenimo patirtį galėtum identifikuoti… Ir vis dėlto žinai, kad ten apie tai…
Leidinyje „Rašyk.lt“ www.rasyk.lt paskelbtame Stasės knygos „Vakaro nendrė“ (1996) pristatyme, kurį galima ir recenzija pavadinti, rašoma (žr. http://www.rasyk.lt/knygos/vakaro-nendre/2738.html 2012-08-02): „Veltui ieškotume poetės knygelėje subtilių sentencijų, painių apibendrinimų, poetinius kazusus imituojančių žodinių ir mintinių labirintinio pobūdžio įmantrybių. Visai ne tokio realaus ir įsivaizduojamo pasaulio sampratos užima rašytojos kūrybinio lauko erdvę. Jai būdingas paprastų paprasčiausio, visiems žinomo ir girdėto daikto ar situacijos hipertrofijos, kurios pamažu ryškinamos, kapojamos, ištempiamos arba nutraukiamos. Dėl to jos įgauna nelauktą filosofinę prasmę, atsiremia į pasaulį kitokia plokštuma, apsipila kitomis spalvomis.
Kiekvienas eilėraštis parašytas ir sudėtas taip, kad jame gali išgirsti ir pajusti visą žmogaus pasaulį, bet tai daugiausia yra ne daugiabalsė simfonija ar trankus daugiainstrumentinis maršas, o subtiliai ir plačiais diapazonais skambanti vieniša styga, kuri savo turinį išreiškia tarsi slysdama per laiko tėkmę, per įvykius ir žmones. Dėl to vaizdas formuojasi ne iš vienkartinio momentinio atskiros eilutės ar posmo įspūdžio, o iš viso nueito kelio, išklausius visą vienišos stygos skambinamą melodiją, palyginus pradžios ir pabaigos derinius. Perskaitęs trumpesnį ar ilgesnį eilėraštį, neskubėkime akis išdegę tolyn, o sustokime, pamąstykime ir tik tada galėsime pajusti visą žodžių jėgą, paskleistus niuansus, interpretavimo plotį, išsiliejusios minties skaidrų plakimąsi. Štai, kad ir tas – „ir niekas nebekelia liūdesio“: 1. Ruduo/ Tarp mūsų –/ Nei siena./ Neperkopsi./ Nebeišgriausi./ Sutramdytas laikas/ Žaižaruodamas tyvuliuoja/ Aplinkui/ Nei vakaro ežeras –/ Lygus ir nesudrumsčiamas./ Tu ten gyveni/ Su margu akmenėliu,/ Su vėju,/ Su nutykusiais meldais,/ Su miegančiu baltu paukščiu./ Tu ten/ Gyveni,/ Iš anksto/ Viską žinodamas.
- Rudens vakarais/ Meilė/ Visuomet/ Yra/ Arti/ Didžiausios nelaimės.
3.Naktį į lango stiklą/ Ilgai tu žiūri –/ Tarytum/ Į seną ir tamsų/ Veidrodį./ Bet/ Ten nieko nėra./ Jokio atspindžio –/ Nei moters silueto,/Nei miegančio vaiko/ Žaisliuko./ Viskas/ Amžinai/ Pasiliko/ Antrojoje lango pusėj./ Ir niekas/ Šią naktį tau/ Nebekelia liūdesio./ Ir niekas/ Nebekelia/ Liūdesio./ Tu gyveni/ Ramybėje.
Štai kokia ilga „ramybės“ melodija ir kokiais vingiais besisukdama ta vienišoji styga išskambina mum gyviesiems mirties ir pomirtinio gyvenimo prasmę.
Knygelėje daugelis vaizdinių ir filosofinių apibendrinimų sukasi cikliniu žiedu. Atskiras eilėraštis yra tarsi atskiras tos žiedinės linijos taškas, kuriuos sujungęs skaitytojas gali pamatyti poetės pasaulio lygumas ir kalnelius, kurie vešliai prižėlę žmogiškojo pasaulio aktualijų – kvepia žydinčiais gyvenimo pavasariais, noksta saulėtomis ir daug žadančiomis darbų vasaromis, krenta nelauktais ir netikėtais rudens vaisiais… […]“
Ar nebus šios eilutės taikliausiai apibūdinančios visą Stasės kūrybą. Įsiskaitykime į ją.
***
„Tai yra tyli gera poezija. Padengta visu savo gyvenimu. Taip ir matau juodu: S. Bucevičienę ir V. Skripką, vis kartu, einančius kažkur tolyn nykiam Kalvarijų turgaus rajone, būnančius kažkur kitur, ne čia, sumautam Turgaus rajone.“
Tai vienas iš „Literatūros ir meno“ interneto leidinių skaitytojų komentarų, šiame savaitraštyje (2008-02-08, nr. 3176) išspausdinus pluoštą S. Bucevičienės eilėraščių. Greta – kitas atsiliepimas (komentaras): „Trumpos eilėraščių eilutės, o talpios tartum apysaka.“ Ir dar vienas: „Kiek daug rudeniškos kančios su gyvenimo aistra, bet: „Tekėjo upelis, / Nendrės lingavo. / Ant karklo lapų / Spindėjo rasa“ – jauki vasara.“
Ant stalo – Stasės Bucevičienės poezijos knygos. Pirmoji – „Žalios žolės žaidimai“ pasaulį išvydo 1971 m., Stasei dirbant Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje. 1975 m. išleista antroji jos poezijos knygelė – „Žiburys tamsoj žibėjo“ (Vilnius: Vaga, 1975). Po metų buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Einant metams, poezijos kraitė didėjo. Stasę vis labiau traukė sostinės literatūrinis gyvenimas. Kai ji 1979 m. susikrovė lagaminus ir pasuko į Vilnių, sūnus jau buvo suaugęs, ryšiai su buvusiu vyru nutrūkę, sostinėje darbas biuletenio „Buitis“ redakcijoje surastas ir trečioji poezijos knygelė („Lengva saulė migloj“) jau sudaryta.
Skuodo rajonas Stasei gimtasis. Pasaulį išvydo 1936 m. birželio 15 d. Lenkimuose, tačiau ilgai čia neužsibuvo. Jos jaunystė prabėgo akmenuota Mosėdyje, kur ją dar mažą atsivežė tėvai. Čia Stasė 1955 m. baigė vidurinę mokyklą, vėliau keletą metų (1956–1961) mokė vaikus, o 1961 m. buvo pakviesta dirbti į Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją. Dirbdama 1963 m. užbaigė lituanistikos studijas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete.
Eilėraščius, kaip ir daugelis bendraklasių, rašinėjo dar mokydamasi vidurinėje. Iš Mosėdžio apylinkės Rukų kaimo kilęs, Mosėdžio mokyklą lankęs literatūrologas Ričardas Pakalniškis (1935–1994) yra rašęs: „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais tau, kaip ir kitiems Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei-Bucevičienei, Romualdui Granauskui, tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Mokyklos literatams, būnant vyresnėse klasėse, vadovavo gabus mokytojas A. Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį.“ Stasė lankė jo vadovaujamą literatų būrelį, ten formavosi ir jos požiūris į kūrybą. Pirmuosius eilėraščius spaudoje Stasė paskelbė 1957-aisiais, praėjus dviems metams po vidurinės baigimo. Dar po metų apie savo kūrybą Stasė rašė: „Kiekvieną dieną į seną pasaulį įeini kaip į naują – kaip į neregėtą mišką, įsiklausai kaip į negirdėtą melodiją, pajunti kaip neparašytą eilėraštį. Viršum skubančios Vilnios vakarais pasikelia miglos, sklando dangaus aukštybėse paukštis, ritmingai plaka žmogaus širdis. Tyliai priartėja prie tavęs kažkas didis ir užvaldantis sielą, dar ne žodžiu, nei jausmu netapęs. Žiūri į tolumą lyg į negirdimai einantį laiką, kol grafiška medžio šaka, vakaro debesų spalvos virsta eilėraščiu.“.
Gyvendama Vilniuje išleido 8 poezijos knygas: „Medis raudonom uogom“ (1983), „Danguje kaštonas žydi“ (1985), „Amžinoji žolynų šviesa“ (1988), „Rožė viduržiemio naktį“ (1991), „Vakaro nendrė“ (1996), „Iš buvusio dangaus“ (2003), „Amžinas esi, kol gyveni“ (2006), „Seniai, bet dabar“ (2010), į kurią atrinkti 1985–2010 m. sukurti eilėraščiai.
Didžiausio įvertinimo poetė sulaukė 1986 m., kai jai buvo paskirta S. Nėries premija.
Daugelyje leidinių šiandien galime rasti plačiai paplitusį ir seniai autorystę praradusį jos kūrybos apibūdinimą: „Stasės Lygutaitės-Bucevičienės poezija nutolusi nuo kasdieninio gyvenimo realijų, pasaulis joje pasakiškas, paslaptingas, kartais panašus į primityvistų tapybą.“
Leidinyje „Rašyk.lt“ http://www.rasyk.lt/rasytojai/stase-lygutaite-buceviciene.html pažymima, kad nors jos poezija ir „nutolusi nuo kasdieninio gyvenimo realijų, tačiau visu pločiu atsiremia į jas ir kyla vien iš jų. Taip, kaip aukuro dūmas kyla iš jame deginamos medžiagos, taip ir jos poezijos pasaulis – iš realiojo gyvenimo sampratų, gilesnio, labiau įprasminto ir filosofiškai apibendrinto jo suvokimo. Jos poetinių vizijų pasaką gaubia tam tikra paslaptis, nes nė vienas daiktas, o juo labiau reiškinys negali būti suvoktas „iki galo, iki visumos“.
Tame pačiame leidinyje paskelbtoje knygos „Vakaro nendrė“, kurioje paskelbtus kūrinius literatūrologai įvardijo kaip „filosofinio ir tikro pasaulio vaizdus, susijusius su vakarykšte ir šia diena, kuriuose yra įprasmintas sugestyvaus poetinio matymo laukas, santykiai su gamta, supančiais daiktais, žmogaus buvimu, kaip daugiakampę ir daugiaplokštę realaus pasaulio imitaciją“, recenzijoje po Stasės poetinį laiką buvo pabandyta pasižvalgyti plačiau. Autorius rašė, jog šioje knygoje „Kiekvienas eilėraštis parašytas ir sudėtas taip, kad jame gali išgirsti ir pajusti visą žmogaus pasaulį, bet tai daugiausia yra ne daugiabalsė simfonija ar trankus daugiainstrumentinis maršas, o subtiliai ir plačiais diapazonais skambanti vieniša styga, kuri savo turinį išreiškia tarsi slysdama per laiko tėkmę, per įvykius ir žmones. Dėl to vaizdas formuojasi ne iš vienkartinio momentinio atskiros eilutės ar posmo įspūdžio, o iš viso nueito kelio, išklausius visą vienišos stygos skambinamą melodiją, palyginus pradžios ir pabaigos derinius. Perskaitęs trumpesnį ar ilgesnį eilėraštį, neskubėkime akis išdegę tolyn, o sustokime, pamąstykime ir tik tada galėsime pajusti visą žodžių jėgą, paskleistus niuansus, interpretavimo plotį, išsiliejusios minties skaidrų plakimąsi.“
Ar nebus ši pastraipa tik taikliausiai apibūdinanti visą Stasės kūrybą. Įsiskaitykime į ją:
Ši diena sutverta
iš kančios, kur išnyko, iš liūdesio,
Iš to, kas praėjo,
iš gluosnio vėjuoto judesio,
Todėl taip raminančiai globia
Tau sielą taip tyliai
Vos sulinguoja
prisnigusioj pelkėje švyliai.
Iš to, ko daugiau nebebus,
viltis vėlei pradžią įgauna.
Be skausmo palietęs
atminties aštriausiąją briauną,
Pamatai, kaip iš laiko bespalvio gelmės,
iš ateities vėl artinas
Plukėm baltom apsipylęs
aukštas pavasario skardis.
Nuo Skuodo į šiaurę
Pro Latvijos kaimą, per mišką, nuo Skuodo į šiaurę,
Bėgo, linguodamas nešė vainiką upelis, žydras ir siauras.
Bet sustoki, į antrąją pusę nebriski,
Gali galva apsisukti, ir taip tu prarastum viską.
Ten mėnesienoj latviškos laumės plaukus džiovina,
Vandenį taško, laisto raudonąjį vyną.
Eina tolyn, nuleidęs akis, nežiūrėki, –
Lyg nesuprastum, lyg nežinotum, tarsi nejustum nieko.
Ant smėlio kalvos, prie miško, nuo Skuodo į rytus,
Erškėtrožių krūmas augo. Gelsvai nudažyti
Penki aviliai stovėjo. Medaus kopinėti
Atėjo žilas senelis. Bet tau nereikėjo tikėti,
Jog šitas medus toks saldus, kad jau pamiršti galėsi
Užvakar dieną ir žalią pušų pavėsį.
Latvijos kieme, prie miško, nuo Skuodo į šiaurę,
Užklups tave ilgesys ir kaip šventąjį persmelks kiaurai.
Ant samanų, ant smėlio, žydro sniego
Laukinis voras kaip vaikelis miega.
Miegojo vakar, užvakar, per amžius,
Sapnuodamas ramiai Egipto Ramzį.
Į Žemaitiją einantį per tyrus,
Ant smėlio, žydro sniego – kaip punktyras
Nuo pat Egipto faraono pėdos,
O po ledu – lydekos nei torpedos
Akis užmerkusio atsimuša į dumblą.
Ant smėlio, žydro sniego pėdos dumba.
Laukinis voras iš miegų pabunda
Pusnynuos, Žemaitijoj, po egle.
Visagali žemės dieve
Visagali žemės dieve, tu davei man Žemaitiją,
Žalią vandenį, kur žydi vieną kartą per metus,
Tamsų dangų, kai žaibuoja ir kai kiaurą naktį lyja
Ir lėtai siūbuoja vėjas pilkapių medžius retus.
Tu davei man sunkią meilę – tą vienintelę, tą vieną,
Vieną – ir žmonėms, ir medžiams, vieną – žemei ir
Dangums. Ten sraunus upel;is bėga – visą dieną, vis dieną,
Bet liūdnom akim pažvelgsi – jis sustos ir susidrums.
Tu davei man ugnį, kalną, nuo kurio rytai prašvinta,
Tykų vakarą, kai ošia ir paparčiai, ir javai.
Ir tą keistą jausmo galią – viską, viską atsiminti –
Tartum kaltę, tartum bausmę ar palaimą man davei.
Danguje ten visos žvaigždės pateka. Ir būna gera.
Tik viena karšta nupuola, kai liūdi, po kojom tau.
Ten kaip rasą, ten kaip smėlį, kaip skaisčių lelijų kerą,
Ten kaip sopulį, kaip alkį aš gimtinę pajutau.
Visagali žemės dieve, tu davei man Žemaitiją,
Baltą gėlę, kur pražįsta kumeliuko kaktoje,
Ramią dieną, sausą eglę, kur senoj dainoj atgyja,
Ilgesingą paukščio giesmę naktį eglėje toje.
* * *
Šis vakaras
Su lapkričio mėnuliu,
Su tylinčiu juodvarniu,
Su mano ramia vienatve
Teisingesnis
Už mirtį.
Vilniaus gatvėje
Kai einu
Vilniaus gatve
Rami,
Nuolanki šiai dienai,
Nejausdama
Nė menkiausios grėsmės
Savo ramybei,
Pašaipiai ir atlaidžiai
Spokso į nugarą man
Prie namo sienos
Prikaltas
Dailus angeliukas.
* * *
Visą vakarą
Nuo likimo slapsčiausi,
Nuo teisybės
Ir šventvagystės.
Saugojaus,
Kad atmintis neįgeltų
Skaudžiau
Nei gyvatės geluonis.
Bėgau nuo meilės
Lyg nuo priklydusio šuns,
Kuris glaustėsi
Man apie kojas.
Bėgau neatsigręždama.
Kur sustoti turiu –
Nežinojau.
* * *
Buvo vakaras.
Buvo ruduo.
Buvo tylu.
Tik staiga
Netoli
Nuo rudenio ąžuolo
Gilė nukrito
Skambėdama
Ir žiburiuodama
Tartum žvaigždė.
* * *
Kur benueisime dviese
Per šitą lapkričio vakarą?
Iš visų pusių tamsa.
Vienišas gatvės žibintas,
Bejėgiški jo spinduliai,
Atsimušę į šlapias mūro sienas,
Nebegali apšviesti
Mums kelio.
Laikas sukti atgal,
Nes vakaras šis nebe mūsų,
Nes ši gatvė
Jau nebe mūsų.
O tokia tolybė sugrįžti.
O vėlu jau.
Diena su pražydusiom plukėm
Pro debesį šviečiant saulei
Visi liūdesiai
Atšoko nuo manęs kuo toliausiai
Ir sulindo į krūmus.
Ėjau ir visą laiką mačiau
Netoli pražydusį karklą.
Krūmuose liūdesiai
Įtartinai šnarėjo.
Nudaviau, kad negirdžiu.
Ir puoliau
Skinti baltųjų plukių.
* * *
Tylėjau
Žiūrėdama
Į lapkričio lietų.
Tylėjau,
Nes tylint
Vakaras daros gražesnis.
Ir liūdėti,
Kai žvilga lietaus lašai
Ant nuogo erškėčio krūmo,
Nuodėmė būtų.
Diena kaip plynas laukas
Per daug laiko
Tyrlaukio erdvėje.
Per daug tuščio dangaus –
Nei paukščio,
Nei debesies,
Nei skrendančio pienės pūko.
Visur –
Kaip smėlis,
Kaip vėjas –
Tiktai ateities.
Nuo jos
Tarytumei nuo šviesos
Akys aptemsta.
Tad gali pasiklysti.
Tik žolė,
Pražydus tyruos ant smėlio,
Yra ta žvaigždė,
Kuri kelią parodo
Apakusiam,
Kai laikas išeiti.
* * *
Žmogus atsibus,
Aušros blyškus spindulys
Vos prasimuš
Pro apmusijusį langą.
Dar snūduriuojančioj gatvėj
Jis nusipurtys sapnus
Ir iš naujo pradės kelionę
Su sustojimais
Turguj,
Pigioj prišnerkštoj aludėj.
Šiurkštūs girtų balsai
Neperrėks vienatvės.
Kartu su ja
Žmogus sugrįš į namus.
Pakeliui bus perdaug dangaus.
Per toli bus horizontas.
Dangus per didelis, kai sutemsta
Mėginu užverti duris,
Užtraukti užuolaidas,
Nes per didelis
Šiąnakt dangus,
Per tamsus.
Per menka
Ant stalo mirksinti
Žvakės švieselė,
Kad apšviestų
Rudenio dangų.
Tad reikia užverti duris,
Užtraukti užuolaidas,
Kad nepabudinčiau to,
Kas snūduriuoja tamsoj
Arba apsimeta miegantis
Tamsiame danguje,
Kuris per didelis
Šiąnakt.
* * *
Eina žmogus,
Apsuptas praeities
Ir būsimo laiko
Lygiai kaip ūkanų.
Reikia
Nusipurtyti atmintį,
Kaip šuo vandenį nusipurto,
Išbridęs iš upės.
Prisitraukti pilnus plaučius
Pavasario oro,
Dvelkiančio sprogstančiais lapais.
Tada vėl būsiu
Pradėtas dievų
Iš nieko.
Tada pasaulis
Vėl atiteks man iš naujo,
Galvoja žmogus,
Bet tyli, akis nuleidęs.
Ramybė
- Varna,
Nutūpusi
Klevo viršūnėj,
Klausėsi
Šlamančio laiko.
- Plaukia patvinusi upė.
Šaltas rudens mėnulis.
Ilgiuosi
Nebegalinčių grįžti.
- Meilės amžius.
Meilės amžius trumpas.
O mirtis –
Tikra,
Nes tik viena.
- Baltas viduržiemio jovaras.
Juodos nutilusios kuosos.
Kokia prakilni ramybė.
- Spalio diena
Ramiausiai nutolo.
Bet ant palangės
Visą laiką žydėjo
Turguj pirkta
Pelargonija.
- Ko tu virpi, širdie,
Kaip lapas, vėjo nulaužtas.
Laiko visuomet yra
Nusidėti ir atgailauti.
O kriaušė žydėjo
Apsimetęs žydinčia kriauše
Baltas pernykštis dievas
Vėlei sustojo
Ties turgavietės pilka tvora.
Bet niekas nepuolė
Veidu į dulkes
Priešais žydinčią kriaušę,
Nieks nemaldavo meilės,
Giedros nei lietaus,
Nesišaukė,
Kad užtarytų
Prieš neviltį,
Tartum prieš tykantį žvėrį.
Tik turguj
Vienplaukis vyriškis
Grojo sena armonika –
Pirkite.
Tik įžūli čigonaitė
Priešais kavinę
Rūkė ramiai cigaretę.
O kriaušė žydėjo.
Tarp dviejų nakvynių
Kaip mes gražiai per dieną uliosim:
Vienas išgers, o kitas – užkąs.
Vieną išjuoksim, kitą paguosim.
Kažkas uždainuos. Ir pravirks kažkas.
O visagaliai, o visagaliai
Mušis krūtinėn ir atgailaus.
Tartumei skaisčią, baugščią mergelę
Švelniai teisuolis kaltą priglaus.
O, kokios naktys, kokios nakvynės!
Saldūs ir ramūs ryto sapnai.
O, koksai raibas pempės kiaušinis,
Kokie geltoni gandrų snapai…
***
Pavasario upe,
Tamsus, neramus
Vandenie,
Kodėl tu mane
Apleidai?
Šnabždėjo lazdynas,
Lyg vienas
Būtų pakrantėj.
Niekam nereikalingas vakaras
Temstant
Žirmūnuos
Jaukioj kavinukėj
Tylėdami
Gėrėme kavą.
Tylėdami,
Nieko
Vienas kitam
Neturėdami pasakyti.
Išėjus
Vakaras buvo pilnas
Debesų ir medžių šlamėjimo.
Mėnulis,
Prieš šimtą metų
Mums patekėjęs,
Buvo pradingęs.
Nepasigedom.
Net ir mėnulio
Niekam nebereikėjo.
***
Po tamsiais
Rudenio medžiais
Švysteli tai,
Kas dar turės atsitikti,
Ko tu bijai,
Bet lauki.
Su kipšiuku obuoliauti
Dangų tau siūlė visi,
O tu vienas pats tamsoje
Su kipšiuku
Išėjai obuoliauti.
Buvo naktis. Trankės griaustinis,
Krito į žolę
Laukiniai žaibų atšvaitai.
Daužėsi tavo širdis,
Atsiminusi viską,
Ko seniausiai buvai išsigynęs,
Atsižadėjęs.
Kipšiukas buvo pradingęs.
Vienas stovėjai.
O tai, ką pamatei
Apšviestą žaibo,
Tebuvo tiktai ilgesys –
Atsižadėto ir išsiginto,
Ilgesys,
Iš naujo širdį užgulęs.
Kam lemta išnykti
Angele mano,
Atsiminki mane,
Ir aš būsiu baltesnė už sniegą.
Duoki man ženklą,
Kad nebeprasmė
Amžinoji viltis
Ir amžinas prisikėlimas,
Siaučiant aplink beprasmybei.
Mano sužvarbusią sielą
Apsaugok nuo pikto,
Nes apsėsta pasaulio esu,
Nes vienodai geidžiu
Jo šviesos ir tamsybių.
Laikas sušlama krūmuos
Nekaltai tartum vėjas,
Ir aš
Neįstengiu vilties
Jo šlamesiuos atpažinti.
Angele mano,
Atsiminki mane,
Ir aš būsiu baltesnė už sniegą,
Sulaikydama viską,
Kam lemta išnykti.
Kartu su manim
Vidurnakčio vėjas
Laipiojo
Lapkričio medžiais.
Tie, kurių nebėra,
Žiūrėjo į mano langą.
Kartu su manim
Klausės
Vidurnakčio vėjo
Ir visą naktį
Tylėjo.
Rudenio vakarą liūdną,
Rudenio vakarą vėlų.
Nė viena, nė viena žolelė
Iš numirusių neprisikėlė.
Debesys sunkūs.
Žvaigždės jau gęsta.
Tamsėja
Spalio naktis.
Nieko šią naktį
Nėra teisingesnio
Kaip vienišųjų
Mirtis.
Svetimšalis
Tu esi svetimšalis.
Nes, pakėlęs akis į dangų,
Nieko daugiau nematai,
Tik skrendantį
Žemės paukštį.
Vėjarodė sukos
Atsiskyręs nuo visko
Ąžuolas barsto giles.
O voverės miega.
Ištremtas iš atminties
Tu vėl pasirodai,
Kai pradeda temti.
Nusvilino man pirštus
Ta atvirutė,
Atsiųsta iš mažo miestelio.
Varnos kapinių medžiuose
Juodos ir sunkios.
Lengvos mirusių vėlės.
Obelys linksta nuo vaisių.
Po rudens obelim
Bliauna bergždžia avelė.
Čia pat upė šnarėjo.
Čia pat laumžirgiai skraidė.
Tu buvai baisiai toli.
Tokia šviesi mėnesiena.
Gruodžio ąžuolas – baltas.
Tamsus tavo langas.
Seniai arba vakar
Su seserim žiūrėjom,
Kaip Nidoj pateka mėnuo.
Laukinės lapkričio naktys.
Kaukia tamsa ir vėjas.
Nurimus mano širdis.
Diena – nenumaldoma –
Praeis ir negrįš daugiau.
Kodėl gegutė kukuoja?
Šermukšnis raudonas.
Tamsu kambariuos.
Pelenuos atradau žariją.
Visą vasarą laukiau
Tavo neišsiųsto laiško.
Prisirpo vyšnios.
Angelas žiūri
Į vienišą senį
Ir atgailauja.
Šlamėjo medis.
Sučiulbo paukštis.
O tu tylėjai.
Visą rugpjūčio naktį
Mirusieji tylėjo.
Vėjarodė sukos.
Varnas išlesė
Mano akis,
O buvo nekaltas.
Raminantys rudenio lietūs.
Vėsi bulvienojų ugnelė.
Atėjo senatvė.
Vakaras buvo šaltas.
Mergaitė liūdna,
O mėnuo aukštybėse.
Aukštas buvo dangus
Visi išrinktieji turėjo ragus.
Visi pasmerktieji turėjo nagus.
Bet niekas, bet niekas sparnų neturėjo,
O aukštas buvo dangus.
Kareiviai užsnūdo, nušveitę kardus.
Bajorai pamiršo garbingus vardus.
Ir niekam, ir niekam sparnų nereikėjo,
Nors aukštas buvo dangus.
* * *
Vakaro buvo
Vis daugiau ir daugiau.
Debesys dangstė žvaigždes,
Vėjas šiaušė
Kovarnių plunksnas.
Greitai užsisagstei
Visas palto sagas,
Kad tamsa
Neįsigautų į kraują.
Skubėdamas nuėjai į namus,
Lyg vytųsi kas
Iš vis tirštėjančios
Prieblandos.
Beprasmybė, turinti prasmę
Kančia ir aistra
Išdegino tavo dvasią.
Šlykščiai sudribusi oda
Nebegalėjo apsaugot
Kūno paikaus išdidumo.
Kaulėtom rankom suspaudęs
Nuo senatvės
Kretinčią galvą,
Vienas stovėjai –
Negražus,
Pasaulio ir laiko
Išduotas.
Ir vis dėlto
Dar aistringiau
Mylėjai šitą pasaulį,
Nebodamas jo beprasmybių,
Taip pat ir prasmių.
* * *
Nieko nebuvo
Stebuklingesnio
Už pavasario žolę.
Tiktai tu ir aš.
Lyg būtų užmatęs
Kovarnis buvo
Danguj,
O nutūpęs ant liepos šakos
Toks ramus
Žvelgė į tolį,
Lyg būtų aiškiausiai
Užmatęs ribą,
Kuri atskiria
Būtį nuo nebūties.
Kai esu
Kai esu mirusi,
Valandos švyti lyg žvaigždės,
Aistringai žydėdami
Žolynai ir medžiai artėja
Kaip tie,
Kurie kažkada seniai
Buvo mane mylėję.
O kai prisikeliu
Iš numirusių,
Pamatau:
Žolynai nuvytę,
Medžiai numetę lapus,
Kurie kažkada mylėjo mane,
Dabar nebeatpažįsta.
* * *
Mano daiktai:
Stalelis su viena koja,
Lentynose suglaustos knygos,
Tuščia peleninė
Ryžtingai ir atkakliai
Saugojo praeitį.
Bet aš buvau
Vis kita ir kita.
Paukštis,
Į kurį žiūrėjau
Pro langą,
Skrido iš praeities
Vis tolyn ir tolyn,
Purtydamas nuo sparnų
Nematomas laiko dulkes.
Laiko niekur nebuvo
Vaikščiojau paupiais,
Miško keliukais.
Tekėjo upelis,
Nendrės lingavo.
Ant karklo lapų
Spindėjo rasa.
Buvo visko:
Smėlio upelio dugne,
Skruzdėlių
Ant miško keliuko,
Akmenų
Laukų pakrašty,
Danguje
Debesų daugybė.
O laiko niekur,
Niekur nebuvo –
Nei danguje,
Nei ant žemės.
* * *
Eini į lapkričio vakarą
Lyg į kelionę,
Iš kurios
Nebegalėsi sugrįžti.
O virš stogų
Varinė rudenio pilnatis
Ramiausiai sau šviečia.
Lyg tavęs
Iš viso nebūtų.
Ar jau esate
Rudeniop
Upės vanduo yra šaltas.
Jame atsispindi
Ilgesio liūdnos spalvos.
Paupio takas pažliugęs,
Vėjas žvarbus,
Todėl niekas nepasirodo.
Tik sunki žvejojančio
Vyro nugara,
Į vandenį įsmeigtas žvilgsnis.
Stoviu viena tolėliau
Ir galvoju:
Mirę, kurių ilgiuosi,
Ar jau esate nemirtingi?
Naktis
Tamsa įsiurbia savin
Tavo atodūsius,
Paikiausias viltis,
Atsižadėjimus,
Nuolankumą likimui.
Baugus naktinis miestas yra,
Grėsmingos tarpuvartės.
Viskas sumišę –
Ši trumpa birželio naktis
Ir amžinybė.
Dar neatėjęs
Iš dar neatėjusio laiko
Ataidi į šitą rytą
Paukščio čiulbėjimas –
Lyg įspėjimas,
Kad pabaigos nebus
Nei džiaugsmui, nei sielvartui.
Nei dangui, nei žemei.
Gali būti ramus:
Štai arbata puodely garuoja,
Štai knyga,
Kurią tuojau atsiversi,
Štai praviras langas,
Pro kurį kambarin
Jau veržias kaip šviežias oras
Dar neatėjęs laikas.
* * *
Atsiplėšė
Nuo žemės
Angelas
Ir nuskrido
Kaip paukštis.
Žinojau:
Jis šį vakarą
Jau nebegrįš.
Prijaukintas pasaulis
Vėl pasidarė
Laukinis.
Ir vietos man jame
Vis mažiau ir mažiau.
Erškėtis
Laiko properšoj
Trumpam pasirodo
Dygliuotas erškėtis.
Žydi raudonai,
O žiedlapiai
Vėjui papūtus
Krenta ir krenta
Tarsi į kitą pasaulį.
Meski šalin
Kasdienybės ginklus,
Pažvelk į erškėtį.
Priešais jį atsistojęs
Lengvai atsidusi
Lyg amžinas būtum.
Mano yra
Kas prasideda
Su dievais
Dievams ir priklauso.
Kas baigiasi
Su dievais
Mano yra.
Atlėk pas mane,
Lakštingala giesmininke,
Tu irgi
Šita žinai.
***
Kol laukiau tavęs,
Nematomi gyviai
Žemėje ir danguje
Veisės ir dauginos.
Ir pripildė
Visą lapkričio vakarą.
Ir nieko niekam
Daugiau nereikėjo.
*
Kaip paukštis
Lesu
Buvusio džiaugsmo
Trupinius.
Stringa gerklėj,
Bet praryju –
Be gėdos,
Be skausmo.
Ar šviesiau akyse –
Nežinau.
Nes užsimerkiu
Ir laukiu.
Kasdienybės dievai
Mazgoju indus.
Nuo palangės
Nubraukiu dulkes.
Burnodama
Prieš kasdienybės dievus
Priaižau aibę pupelių.
Burnoju
Prieš kasdienybės dievus,
Nes jie pamiršo mane.
Jie tiktai spokso
Į Aido Marčėno
Sakrum irgi profanum
Ir šypsos
Pro vieną ūsą.
Prisimerkę,
Kraipydami galvas
Žiūri į Petro Dirgėlos
Vaikelį su senelio lazda
Ir laukia:
Kur jis nueis
Ir ką nuėjęs atras.
O į mano
Sustojusią dieną,
Į numazgotus indus,
Į tyliai gulinčias pupeles
Nė nepažvelgę
Užsnūsta.
O kur tu, žmogau,
Pasidėsi
Be saldžiųjų pupelių?
*
Toks didelis vakaras.
Tokioj tolybėj
Mano žvaigždė.
Taip gražiai,
Taip baltai
Visą vakarą
Žydi jazminas,
Kad galiu
Tik tylėti.
Visą kelią – dabar
Dabar
Eidama
Įtikėjau
Į bėgantį akmenį,
Į stovintį vandenį,
Į tylintį debesį,
Į šnopuojantį
Laiko žvėrį,
Sekantį iš paskos.
Įtikėjau
Į dienų ir naktų
Dievus
Negailestingus.
Ramu pasidarė.
Visą kelią –
Dabar.
*
Prieštvaninis gyvūnėlis
Blizgančiom akim spoksojo
Į nubėgantį pasaulį,
Į sustojusią mane.
Ar mane jis atpažino?
Ar buvau tik svetimoji,
Kažkada jo pamatyta
Prieštvaniniame sapne?
*
Aš esu!
Čia esu aš!
Šaukei skarabėjui.
Bet ir šitas
Niekingas padaras,
Net neatsigręžęs,
Tylėdamas,
Visas blizgėdamas saulėj,
Ėjo toliau
Į pasaulį,
Kuris tau
Šią valandą
Nepriklausė.
*
Ši birželio diena
Buvo niekieno.
Galėjai ją visą
Pasiimti ir neštis.
Bet,
Išgąsdintas jos skaistybės,
Iškart atitraukei rankas.
Nes per menkas buvai
Didžiulei birželio dienai.
*
Laikas
Spurdėjo
Mano rankose
Kaip sugautas žvėriūkštis.
Bet, užsižiūrėjus
Į žydinčią ievą,
Jis šovė
Tiesiai į dangų,
Jokio ženklo
Tenai nepalikęs.
Tik delne
Viena linija pagilėjo.
Ir nieko.
Nieko nereikia bijoti
Nebijok,
Kad išnyks,
Kad prapuls,
Kad nė pėdsako
Nepaliks
Tavo dienos ir naktys.
Nes po mirties
Viskas sugrįžta
Į savo vietas
Ir nustoja judėti.
*
Aštri
Pasaulio skeveldra yra
Vakar sužeidus
Tavo pavargusią dvasią.
Bet šiandien
Ji vėl
Graži iki pamišimo.
Tuoj kuosa
Va kuosa
Maža apvalia akimi
Jau žiūri
Į tavo akimirką.
Tuoj ją praris.
Tiek ją paskui
Ir tematysi.
Gulės ta akimirka
Kuosos pilvely,
Lyg niekad pasauly nebuvus.
*
Šitą lapkričio vakarą –
Niūrų, nebylų –
Pati tolimiausia žvaigždė
Už tave
Artimesnė.
Ko ta viena?
Mėnuo – danguj.
Žuvys – vandenyje.
Medžiai suleidę šaknis
Į miegančią žemę.
Aš – savo trobelėj.
Visur –
Tvarka ir ramybė.
Tai ko ta viena
Žvaigždė
Taip drebėdama mirga?
*
Šitaip juodvarniai krankia,
Lyg norėtų prišaukti
Numirusius.
Bet jie eina
Vis tolyn ir tolyn
Tylėdami
Ir slėpdami
Viską, ką žino.
Todėl ir žolynai
Lapkričio mėnesį
Vysta tylėdami.
***
Pradedu savo pasaulį
Trapų
Arba nesudrumsčiamą
Septintą valandą ryto.
Garuoja arbatos puodelis,
Kuris niekados
Nesuduš.
Garų ir laiko apneštos
Senos virtuvės sienos –
Tartum tvirtovė –
Ramybė apsaugota
Amžiams.
Pradedu savo pasaulį
Septintą valandą ryto.
Ir laikas nuščiūva.
Tekstas sklaidai parengtas 2012 metais
Nuotraukose – Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Fotografė Danutė Mukienė