2025 m. spalio 27 d., pirmadienį, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto meno erdvėje Kaktusai/Cacti (Muziejaus g. 29) vyko doc. Neringos Poškutės-Jukumienės vadovaujamo kurso performansas ir instaliacijos „Atskirti grūdus nuo pelų“ pristatymas.
„Atskirti grūdus nuo pelų“ – tai performansas ir kolektyvinė instaliacija, gimę iš semestro eigoje vykdytų kūrybinių tyrimų pagal studijų dalyką „Metalo menas ir juvelyrika“. Šio dalyko struktūra remiasi instaliacijos kaip meno formos pažinimu – erdvės suvokimu, socialinių ir kultūrinių santykių įžvalgomis bei gebėjimu interpretuoti aplinką kaip kūrinio dalį.
Pradėjus nuo erdvės tyrimo, IV kurso studentės, Milda Šimkevičiūtė, Emilija Dapkutė, Milda Karaliūtė, analizavo instaliacijos apibrėžtumą, natūralius ir urbanistinius kontekstus, mokėsi pastebėti erdvėje jau egzistuojančias „instaliacijas“ – socialinius, estetinius ar net atsitiktinius objektus, reiškinius. Praktiniai pratimai leido formuoti kritinį požiūrį į tai, kaip menas veikia ir yra veikiamas aplinkos. Šie etapai atvedė prie bendro kūrinio – instaliacijos, kurioje reflektuojamos tiek meninės, tiek pilietinės vertybės.
Parodos, kurią sudaro performansas ir instaliacija, pavadinimas „Atskirti grūdus nuo pelų“ tapo metafora, įgaunančia prasmę tiek kultūriniame, tiek visuomeniniame kontekste. „Šiandien, kai Lietuvoje vis aiškiau jaučiama kultūros krizė ir menininko vaidmuo permąstomas iš naujo, kūryba tampa ne tik estetiniu, bet ir pilietiniu veiksmu. Mūsų performansas ir instaliacija kalba apie atsakomybę atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas paviršutiniška – tiek mene, tiek kasdienybėje, tiek pačioje kultūros sampratoje“, – sako VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos studijų programos vadovė doc. Neringa Poškutė-Jukumienė.
Instaliaciją sudaro birūs elementai – įvairūs produktai ir medžiagos, subertos į trikampę erdvę. Ši erdvė tampa simboline bendruomenės vieta, kurioje žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir dalyvauti – būti proceso dalimi, užimti poziciją, nelikti abejingu. Biri materija čia veikia kaip metafora – ji nuolat kinta, slysta, maišosi, reaguoja į aplinką, taip atspindėdama mūsų kultūrinės būsenos trapumą ir judėjimą.
„Kai kalbu apie šią instaliaciją ir performansą, kalbu apie save – apie jauną žmogų, gyvenantį demokratinėje Lietuvoje, kuri vis dažniau atrodo pavargusi nuo savo pačios tylos. Mes mėgstame sakyti, kad esame laisvi, bet ar iš tiesų naudojamės ta laisve? Ar balsuojame, ar domimės, ar klausiame, kas mus valdo, kodėl ir kaip? Dažnai girdžiu, kad „mano balsas nieko nepakeis“. Bet būtent iš tokių minčių ir gimsta mūsų abejingumas. Tada atsiranda ta tyla, kurioje taip patogu gyventi – kol viskas griūva aplink. „Atskirti grūdus nuo pelų“ – tai veidrodis, kuriuo atkreipiu dėmesį į mus – ne kaip į aukas, o kaip į tuos, kurie gali keisti. Mes turime kalbėti. Turime veikti. Turime žinoti, kokia informacija pasitikėti, o kurią atidėti į šalį. Turime būti tie, kurie ne tik stebi, bet ir kuria savo šalies ateitį“, – sako prie instancijos kūrimo prisidėjusi Milda Šimkevičiūtė.
Apie tai, ką reiškia instaliacija Mildai Karaliūtei, ji sako: „Tai – bandymas sustoti ir pažvelgti į mus supantį informacijos chaosą. Įvairios birios medžiagos primena mūsų visuomenę – margą, nevienalytę, kupiną triukšmo ir vertybių maišaties. Man svarbus kritinis mąstymas – gebėjimas vertinti informaciją, atskirti tiesą nuo melo ir logiškai apmąstyti argumentus, kad galėtume susidaryti savarankišką nuomonę. Šis gebėjimas padeda išvengti manipuliacijų, priimti apgalvotus sprendimus ir prisidėti prie demokratiškos visuomenės kūrimo. Suprantu, kad vienas žmogus negali „atskirti grūdų nuo pelų“ – tam reikia bendruomenės, dialogo, skirtingų žvilgsnių. Ši instaliacija kviečia nelikti nuošalyje, o dalyvauti – atsakingai, mąstančiai, išvien“.
„Šis darbas – tai refleksija apie kultūros įvairovę ir bendruomenės galią, kuri kyla, kai žmones sujungia bendros idėjos ir noras veikti. Birūs elementai simbolizuoja informacijos lauką – tai, kas mus kasdien supa ir ką kiekvienas savaip atsirenkame. Aplink išdėliotos batų poros atspindi skirtingas pozicijas ir veikimo būdus: tiek aktyvų dalyvavimą, tiek tylų stebėjimą iš šalies. Kūrinys kviečia apmąstyti solidarumą ir įsitraukimą – bendrystės jausmą, kuris įkvepia veikti ir išlaikyti vidinį aiškumą. Tai instaliacija apie buvimą kartu, atsakomybę ir tikėjimą kūrybos galia keisti viešą diskursą“, – sako studentė Emilija Dapkutė.
Instaliacijos žanras šiuo atveju tampa ne tik kūrybine forma, bet ir mąstymo būdu. Tai nėra kūrinys, apibrėžiamas vien estetinio vertinimo ribose – jis veikia kaip erdvinė refleksija, socialinės atsakomybės išraiška ir performatyvus kvietimas permąstyti.
„Ši paroda yra tarpinių peržiūrų rezultatas, tačiau kartu – savarankiška meninė pozicija. Ji apima temas, kurias nagrinėjome semestre: instaliacijos sampratą, erdvės ir kūrinio sąveiką, kultūros ir socialinės atsakomybės klausimus, kritiką ir savirefleksiją šiuolaikinio meno kontekste. Kūrinys tampa ne tik mokymosi proceso dalimi, bet ir pilietinės laikysenos išraiška – bandymu iš naujo apibrėžti, ką reiškia būti kultūros kūrėju šiandien“, – sako doc. Neringa Poškutė-Jukumienė.
Nuotrauka Neringos Poškutės-Jukumienės
VDA Telšių fakulteto informacija