Dailininko Algirdo Griškevičiaus parodos „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ atidarymas – 2026 m. spalio 2 d. 17:00 val. Tauragės Kultūros centre..
Algirdas Griškevičius – talentingas menininkas, gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tauragės Kultūros centre vyksta festivalis „Pamatai“, kurio dalis yra šio dailininko tapybos paroda „Sulėtėjusio laiko apylinkės“.
Dailininkas gimė 1954 m. Vilniuje, 1980–1985 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dailininko padėjėju, Valstybinio Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi. Nuo 1990 m. – laisvas menininkas. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Surengė 81 personalinę parodą ir dalyvavo virš 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorius užsiima tapyba, fotografija, o pastaraisiais metais – kuria objektus iš medžio, vario ir žalvario. 2014 m. A. Griškevičiui suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija. Už kūrybą menininkui įteiktas ne vienas garbingas apdovanojimas.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.
Su dailininku Algirdu Griškevičiumi kalbėjosi ir interviu parengė Areta Didžionienė:
– Jūsų parodos pavadinimas – „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ – iš karto sukuria ypatingą būseną. Kas Jums yra tas sulėtėjęs laikas? Ar tai bandymas atsitraukti nuo šiandieninio pasaulio tempo, ar veikiau galimybė kitaip pamatyti tai, kas paprastai praslysta pro akis?
– Turbūt kiekvieno menininko svajonė ir tikslas yra sukurti tokį kūrinį kuris būtų nepavaldus laikui ir domintų žmones ne vieną šimtmetį… Deja, daugeliu atvejų tai ir lieka tik svajonės, nes laikas negailestingai sujaukia ir paverčia dulkėmis ne tik mūsų kūnus, bet ir mūsų pastangų rezultatus. Pasiseka tik nedaugeliui. Nepaisant visko menininkas turi unikalią galimybę pristabdyti patį laiką savo kūriniais suformuodamas tam tikrą užtvanką gyvenimo upėje. Kai tėkmė sulėtėja iki minimumo, tai ir žiūrovas išmuštas iš kasdienybės tempo yra priverstas sulėtėti ir patirti jam galbūt neįprastą, bet daug gilesnį gyvenimo ir laiko pojūtį.
– Jūsų tapyboje realybė dažnai atrodo tarsi šiek tiek atsitraukusi nuo kasdienybės – pažįstamos erdvės tampa paslaptingos, kartais net siurrealios. Kaip gimsta tas momentas, kai tikras kraštovaizdis ar aplinka Jums tampa jau nebe vieta, o tam tikra vidine erdve?
– Kūrybiniame procese niekada neturėjau tikslo nutapyti gražų peizažą. Mano tikslas yra sukurti paveikslą, kuris per konkretų peizažą bando perteikti tam tikras, tuo metu mane užvaldžiusias būsenas ir idėjas. Ir kuo ta būsena ir idėja būna universalesnė ir artimesnė daugeliui daugeliui žmonių, tuo tas paveikslas tampa artimesnis ir įtaigesnis platesniam žiūrovų ratui. Dažnai tos būsenos, kurias noriu užfiksuoti savo paveiksluose būna sunkiai paaiškinamos žodžiais todėl man, mastančiam vaizdiniais, jas lengviau nutapyti. Tokiu būdu nepaaiškinamas nerimas, melancholija ar ilgesys tampa mano paveikslų pagrindiniais leitmotyvais ir tikiuosi randa atgarsį žiūrovų sąmonėje (ar bent jau pasąmonėje).
– Matome, kad Jūsų kūriniuose labai svarbi šviesa, šešėlis, sustabdyta akimirka. Ar tapydamas pirmiausia ieškote vaizdo, atmosferos, emocijos, ar tos sunkiai nusakomos būsenos, kuri atsiranda tarp realaus pasaulio ir vaizduotės?
– Kaip jau minėjau anksčiau, tapydamas bandau per konkretų, daugeliui lengvai atpažįstamą motyvą perteiktį gana abstrakčią ir sudėtingą dvasinę būseną, kuri tuo metu būna mane užvaldžiusi. Tam naudoju įvairias technines priemones, kurios padeda sukurti paveiksle tą nerealią atmosferą būdingą sapnų realybei. (Kai sapnuojant banalų, kasdienišką vaizdinį jį lydi nepaaiškinamas nerimas, liūdesys ar netgi siaubas). Kad pasiekčiau šį efektą neretai naudojuosi siurrealistiniais šviesos perteikimo efektais kai pvz. dienos šviesoje atsiranda vakaro šešėlis. Tokių metodų dėka realūs vaizdai mano paveiksluose virsta metafiziniais vaizdiniais.
– Esate sukūręs labai daug skirtingų vaizdinių pasaulių – tapyboje, fotografijoje, objektuose. Kaip šiandien jaučiate santykį tarp šių skirtingų kūrybos sričių? Ar jos viena kitą papildo, ar kiekviena turi savo atskirą kalbą? Kiek vietos užima tapyba?
– Turint omeny, kad menininko karjerą aš pradėjau kaip tapytojas (mano diplominis darbas buvo penkių tapybos darbų ciklas) ir ilgą laiką dirbau tik šios disciplinos rėmuose tai be abejo ir dabar tapyba užima labai svarbią vietą mano kūrybinėje raiškoje, gal net svarbiausią, nors nenoriu sumenkinti ir fotografijų bei objektų kūrybos teikiamo estetinio bei dvasinio pasitenkinimo. Reikėtų pabrėžti, kad tapyba reikalauja daugiausiai dvasinių pastangų nes atsistojęs prie molberto turi čia pat sugebėti mobilizuoti savo vidinę energiją reikalingą paveikslą paversti meno kūriniu. Tai nėra lengvas uždavinys ir deja ne visada tai pavyksta. Su fotografija ir objektais kiek kitaip, jie nereikalauja tiesioginių energetinių įkrovų. Tai daugiau apmąstyti ir sufantazuoti kūriniai, kurie įgyvendinami pasitelkus tam reikalingus įrankius. Negalėčiau labai užtikrintai pasakyti, kad šie trys mano kūrybos aspektai įtakoja vienas kitą, greičiau suteikia galimybę atsitraukti į kitą teritoriją ir iš ten su šviežiu žvilgsniu ir naujais potyriais sugrįžti. Tuo pačiu iš laiko perspektyvos matau, kad netiesiogiai jie papildo vienas kitą ir sutvirtina mano susikurto pasaulio orbitą.
– Jūsų darbuose ryškus teatro patirties pėdsakas – tarsi pasaulis būtų scena, o žmogus, daiktas ar peizažas joje atsidurtų tam tikroje ypatingoje mizanscenoje. Ar šiandien, kai nebedirbate teatre, vis dar jaučiate savyje scenografo žvilgsnį?
– Taip, teatras ir tuometinis Jaunimo teatro kolektyvas, turiu omeny Dalią Tamulevičiūtę ir jos legendinį aktorių dešimtuką nemaža dalimi man padėjo susiformuoti kaip menininkui, o artima draugystė su Eimuntu Nekrošiumi ir Remigijum Vilkaičiu stipriai veikė mano pasaulėžiūrą ir teatrinės filosofijos indokrinaciją į vaizduojamojo meno teritoriją. Teatrinio pastatymo mizanscenos labai akivaizdžiai matomos mano kuriamose fotografijose, tačiau ir tapyboje daugelis vaizdinių galėtų būti scenovaizdžiais ne tik teatro, bet ir būties spektaklyje.
– Atrodo, kad laikas Jūsų kūryboje nėra vien praeitis. Jis gali būti sustabdytas, išsitęsęs, paslaptingas, melancholiškas, kartais net praradęs įprastą savo eigą. Ką Jums reiškia laikas kaip menininkui – ar jis labiau nykstantis, saugantis, keičiantis, o gal leidžiantis pamatyti tikrąją daiktų ir vietų esmę?
– Taip teatras ir tuometinis Jaunimo teatro kolektyvas, turiu omeny Dalią Tamulevičiūtę ir jos legendinį aktorių dešimtuką nemaža dalimi man padėjo susiformuoti kaip menininkui, o artima draugystė su Eimuntu Nekrošiumi ir Remigijum Vilkaičiu stipriai veikė mano pasaulėžiūrą ir teatrinės filosofijos indokrinaciją į vaizduojamojo meno teritoriją. Teatrinio pastatymo mizanscenos labai akivaizdžiai matomos mano kuriamose fotografijose, tačiau ir tapyboje daugelis vaizdinių galėtų būti scenovaizdžiais ne tik teatro, bet ir būties spektaklyje.
– Ko norėtumėte, kad parodos lankytojai išsineštų iš „Sulėtėjusio laiko apylinkių“? Ar Jums svarbu, kad žmogus atpažintų konkretų vaizdą, ar veikiau trumpam sustotų ir pajustų savo paties prisiminimą, nuotaiką ar tylą?
– Šia savo paroda Tauragėje neturiu tikslo pakeisti pasaulį ar sukelti dideles diskusijas viešojoje erdvėje, tiesiog turiu lūkesčių, kad į parodą atėjusiems žmonėms mano paveikslai padės trumpam pristabdyti savo nerimą, vidinius prieštaravimus, nepasitenkinimą kasdienybe ir suteiks galimybę nors trumpam sugrįžti į save-vaiką, kuris į visą supantį pasaulį dar žiūrėjo su nuostaba, smalsumu ir naivia drąsa ir tikėjim, kad kažkas įvyks…
Paskutinį kartą atnaujinta: 2026-10-01 18:26