Adomas Stanislovas Raudys-Samogits gimė 1936 m. kovo 26 d. Vilimiškės kaime (netoli Palangos). Vidurinę mokyklą baigė Palangoje.
1953 m. Klaipėdoje vykusiame respublikiniame moksleivių darbų konkurse buvo apdovanotas prizu už išraiškingus grafikos kūrinius.
1955–1958 m. studijavo skulptūrą Vilniaus dailės institute pas prof. Rapolą Jakimavičių.
1958–1959 m. mokėsi Krokuvos meno akademijoje pas prof. Bandura ir Pugetą.
1959–1960 m. dailės studijas tęsė Gdanske (Lenkija), pas prof. Stanislovą Horną-Poplavskį (Stanisław Horno-Popławski).
1960 m. studijavo architektūrą Darmštadte (Darmstadt) Vokietijoje.
1961–1978 m. dailės studijas tęsė Paryžiuje. 1961 m. jis mokėsi pas prof. Jeaną Souverbie 1962 m. – pas prof. Bernardą Bourbonnaisą. 1963 m. dirbo pas architektus Baslerį, Barentoną. 1965 m. akmens, meninio medžio apdirbimo technikos mokėsi pas prof. Collamarini, o dirbti su gipsu – pas prof. E. Martiną.
1969–1973 m. Italijoje, Carrare, dirbo tuo metu pasaulyje jau garsaus iš Lietuvos (Druskininkų) kilusio skulptoriaus Žako Lipčico (Jacques Lipchitz) asistentu.
1970 m. susitiko su garsiais menininkais Henriu Muru (Henry Moore), Mauricijumi Marini (Maurizio Marini), Cezaru (César, César Baldaccini). Po to – vėl studijos. Šį kartą – Paryžiaus dailės akademijoje, pas Cezarą. Mokėsi ir pas H. Muro, M. Marini.
Didžiausią įtaką jo kūrybai padarė Ž. Lipčico ir Chaimo Sutino (Chaim Soutine) darbai.
Autorinės parodos 1956–1999 m.
1956, 1958 m. – Vilniaus dailės salonas.
1971 m. – Roueno kultūros centras (Prancūzija); Bazelio modernaus meno mugėje – Bâle galerija, Münsterberg 8 (Šveicarija).
1972 m. – Bâle galerija, Münsterberg 8 (Bazelis, Šveicarija).
1973 m. – Brechbühlo galerija (Grenchenas, Šveicarija); Schindlerio galerija (Bernas, Šveicarija).
1974 m. – Liucernos miesto rotušė (Šveicarija); Rodeno (Rodin) muziejus (Paryžius, Prancūzija); Vinterturo (Winterthur) modernaus meno muziejus (Šveicarija);Tournié galerija (Paryžius, Prancūzija).
1975 m. Karenako Prieurie galerija (Carennaco, Lotynų Amerika).
1976 m. – Eendt galerija (Amsterdamas, Olandija).
1977 m. – Palette galerija (Ciurichas, Šveicarija).
1978 m. – Tournié galerija (Paryžius, Prancūzija); Campo galerija (Antverpenas, Belgija).
1979 m. – Tournié galerija (Paryžius, Prancūzija).
1983 m. – Eendt galerija (Amsterdamas, Olandija); Belgijos Namuro universitetas; Cuauthémoko Kultūros centras (Meksika).
1984 m. – Chindler galerija (Bernas, Šveicarija).
1985 m. – Palette galerija (Ciurichas, Šveicarija); Didieji rūmai – Art 85 (Paryžius, Prancūzija); Rouenas (Prancūzija).
1987 m. – Didieji rūmai – Šiuolaikinio meno manifestacija 2000 (Paryžiaus, Prancūzija).
1988 m. – Brive monumentaliosios skulptūros salonas (Neumano fondas, Vokietija).
1889 m. – Lenkų kultūros centras (Kelnas, Vokietija).
1991 m. – Galerija Langas (Vilnius, Lietuva).
1996 m. – Dorval galerija (Paryžius, Prancūzija).
1999 m. – Sarcelės kultūros centras (Prancūzija).
Svarbesnės grupinės dailės parodos muziejuose ir kitose įstaigose 1957–1983 m.
1957 m. – Tretjakovo galerija (Maskva, Rusija).
1969 m. – Havro kultūros centras (Prancūzija).
1971 m. – Roueno kultūros centras (Prancūzija).
1974 m. – Rodeno (Rodin) muziejus (Prancūzija).
1976 m. – Vienos karalių rūmai (Austrija).
1977 m. – Venecijos bienalė (Italija).
1978 m. – Tokijo modernaus meno muziejus (Japonija); Turino karališkieji rūmai (Italija).
1983 m. – Carillo Gill muziejus (Meksika).
A. S. Raudžio kūrinių yra įsigiję nemažai daugelio pasaulio šalių kolekcininkų, Paryžiaus modernaus meno muziejus, Paryžiaus miesto muziejus, Rusų pabėgėlių dailės muziejus, Meksikos Cuauthemouso kultūros centras, Milano Legnano muziejus (Italija), Havro Kultūros centras (Prancūzija), tarptautinis ataskaitų bankas Bâle (Šveicarija), gražiausias Prancūzijos kaimas – Lapopy (St. Cirg-Lapopie).
IŠSAMIAU:
Adomo Samogito (tikt. Adomas Stanislovas Raudys) kūrybinis kelias prasidėjo Lietuvos pajūryje, kur jis, mokydamasis Palangos vidurinėje mokykloje, anot paties dailininko, buvo „etatinis mokyklos dailininkas“. Vis dėlto, baigęs Palangoje vidurinę, Adomas, dailę pasirinko ne iš karto. Atvykęs į Vilnių, vienerius metus studijavo teisę. Bet, būdamas meninės prigimties, nutarė, kad reikia privačiai kiek pasimokyti dailės ir pasirengti stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės institutą. Jam pasisekė. Pradėjo studijuoti skulptūrą. Pirmąją autorinę kūrybos parodą surengė 1956 m., kaip atsimena jis pats, vieninteliame tuo metu Vilniuje buvusiame meno salone. Būdamas dvidešimt vienerių metų amžiaus, jis savo kūrinius kartu su grupe kitų Lietuvos skulptorių jau eksponavo Maskvoje, Tretjakovo galerijoje. Mokydamasis, kurdamas, jaunasis dailininkas niekaip negalėjo nustygti vietoje. Turėdamas laisvo laiko, išbandė savo jėgas ir scenoje, vasaromis vykdavo į ekspedicijas ir fiksuodavo senąsias lietuvių liaudies skulptūras.
A. S. Raudys save vadina pirmuoju Palangos disidentu. Augdamas stambių ir apsišvietusių pajūrio ūkininkų Raudžių šeimoje, būsimasis dailininkas jau mažas būdamas patyrė, ką reiškia būti savo tėvynės patriotu ir kokios kainos gali pareikalauti Lietuvos nepriklausomybė. Tragiškų pokario metų vaizdai mūsų pajūryje, kai čia, kaip ir kituose Žemaitijos miesteliuose, kovose žuvę partizanai buvo tiesiog suguldomi miesto aikštėje, kad čia juos kas nors pažintų ir kitiems žmonėms baimės įvarytų, jo atmintyje skaudžiai yra įsirėžę iki šiol. Mokydamasis vidurinėje, jis mėgino burti bendraminčius ir pasipriešinti sovietinei sistemai, tačiau tuo metu ką nors esminio tokie paaugliai kaip jie tai sistemai padaryti buvo bejėgiai.
Svajonę iš esmės pakeisti savo gyvenimą jam susidarė sąlygos įgyvendinti tik studijuojant Vilniuje. Gyventi į užsienį jis nutarė išvykti ne tik dėl to, kad jam buvo nepriimtina sovietinė sistema. Jaunas menininkas, mokydamasis Vilniaus dailės institute, svajojo apie tolesnes dailės studijas užsienyje. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, jam pasisekė išvykti iš Lietuvos. Iš pradžių dailę studijavo Krokuvoje, vėliau mokėsi Gdanske. Po kurio laiko susidomėjo ir architektūra. Ją studijavo Darmštadte. 1961–1974 m. dailės studijas pratęsė Paryžiuje.
Gyvendamas užsienyje, dailės parodose aktyviai praėdėjo dalyvauti jau 1969 m., kai jo kūrybos paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose (Prancūzija). Tais pačiais metais jo darbai buvo eksponuojami ir Paryžiaus bienalėje vykusioje parodoje „Jauna skulptūra“ (Salon de la Jeune Sculpture). Tame ieškojimų kelyje gimė ir jo kūrybinis slapyvardis. Anot paties dailininko, ėjo kokie 1967-ieji, kai jis pasivadino SAMOGITU (lot. – žemaitis).
1969-aisiais jis sužinojo, kad turi galimybę Italijoje pradėti dirbti plačiai pasaulyje žinomo, iš Druskininkų kilusio skulptoriaus Žako Lipčico asistentu. Kartu su Ž. Lipčicu jis 1969–1973 m. kūrė skulptūras iš bronzos ir iš Karare (Carrare) miesto apylinkių baltojo marmuro. J. Lipčicas pasitikėjo jaunuoju menininku, vertino jį ir ne kartą sakė, kad A. Raudžio, kaip menininko, laukia didelė kūrybinė sėkmė. Tai liudija ir iki šiol A, S. Raudžio išsaugoti Ž. Lipčico jam rašyti laiškai.
Dirbdamas pas Ž. Lipčicą, A. Raudys perėmė nemažai šio garsaus skulptoriaus kūrybinio darbo paslapčių, tobulėjo kaip menininkas ir įgyvendino daugelį savo kūrybinių sumanymų.
1970 m. A. Raudys susitiko su garsiais menininkais Henriu Muru (Henry Moore), Mauricijum Marini (Maurizio Marini), Cezaru (César, César Baldaccini). Po to – vėl studijos Paryžiaus dailės akademijoje. Šį kartą – pas Cezarą. A. Raudys buvo ir H. Muro, M. Marini mokinys. Mokėsi ne dėl diplomo, o dėl to, kad nuolat jautė žinių alkį ir poreikį tobulėti. Visą tą laiką jam aktuali buvo ir materialinė gyvenimo pusė, nes, gyvendamas užsienyje, iš savo artimųjų negalėjo tikėtis jokios pagalbos. O jos dažnai reikėdavo. Būdavo net tokių dienų, kai gavęs laišką iš Lietuvos, kad ir iš oficialios įstaigos, neturėdavo galimybės į jį atsakyti, nes reikėdavo rinktis: pietūs ar pašto ženklas.
Supratęs, kad iš skulptūros greitai sotus nebus ir šeimos neišlaikys, atnaujino architektūros studijas ir, pakartotinai jos kiek pasimokęs, ilgą laiką Paryžiuje dirbo architektu. Taip jis sau materialiai stabilų pragyvenimą ir senatvei užsidirbo.
Anot paties A. Raudžio, didžiausią įtaką jo, kaip dailininko, kūrybai darė Ž. Lipčico ir Ch. Sutino (Chaim Soutine) darbai. Kurdamas A. S. Raudys apie tris dešimtmečius aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. Daugiausia savo kūrybos parodų jis yra surengęs Prancūzijoje ir kitose užsienio šalyse (Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Opandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje). Savo autorinėse kūrybos parodose dailininkas dažniausiai eksponuodavo nuo 5 iki 10 naujausių kūrinių.
1972–1974 m. A. S. Raudys dirbo darydamas skulptūras Paguni įkurtam Legnano muziejui, o 1975–1978 m. – kurdamas skulptūras gražiausiam Prancūzijos kaimui – Lapopy (St. Cirg-Lapopie), kurį planuota padaryti pilimi-muziejumi. Čia A. Raudys su savo darbais sugrįžo ir 1999 m. (tada jis visuomenei pristatė savo sukurtas „Pasipriešinimo“ serijos skulptūras).
Didžiosios prancūzų revoliucijos 200-ųjų metinių proga jis sukūrė portretinius M. M. I. Robespjero (Robespjierre), Ž. Ž. Dantono (Danton) ir Ž. P. Marato (Marat) štampuoto vario reljefus, kurie dabar saugomi E.R.E.A. Belleville gatvėje Nr. 218 (vienoje iš Paryžiaus technikos mokyklų).
1990 m. A. Raudys dirbo prie Monoukiano monumento (tema „Raudonasis plakatas“), skirto Bezansono (Besancon) deportacijos muziejui.
Reikšmingi dailininko kūrybiniame kelyje buvo 1977-ieji metai, kai jis buvo pakviestas Venecijos bienalėje surengti autorinę savo kūrybos parodą. Joje menininkas eksponavo 10 skulptūrų. Tais pačiais metais savo kūrybą jis pristatė ir Ciuricho Palette galerijoje surengtoje parodoje, bienalėje Nouva Arte Sovietica.
1981 m. A. Raudžio kūryba kartu su kitų 60 šiuolaikinių prancūzų menininkų darbais eksponuota grupinėje kūrybos parodoje Paryžiuje.
Daug dėmesio parodinei veiklai jis skyrė ir vėlesniais metais. Apie tai iškalbingai pasakoja ir Paryžiuje, jo namuose įrengtoje kūrybos studijoje, parodų plakatais nukabinėtos sienos ir išsaugoti daugelio šių parodų katalogai, lankstiniai.
Nuo 1980 m. A. S. Raudys aktyviai dalyvauja Paryžiaus dailininkų visuomeniniuose judėjimuose, prisideda kuriant šių judėjimų manifestus – savo paties ir savo bendraminčių idėjinius kūrybos pagrindus. Jie ryškūs A. S. Raudžio pastarųjų dešimtmečių kūryboje. 1980 m. A. Raudys įsteigė „Vidinės raiškos judėjimą“, kuris aktyviai veikė 1980–1985 m. Paryžiaus „Jaunosios tapybos“ salone. 1983 m. dailininkas parašė „Lapkričio 21-osios judėjimo“ atsišaukimą.
1987, 1996 m. su A. S. Raudžio naujausiais kūriniais buvo galima susipažinti Paryžiaus Dorval galerijoje surengtose parodose. 1996 m. čia eksponuota 10 jo skulptūrų iš „Pasipriešinimo“ serijos. Tiek pat šios serijos skulptūrų eksponuota ir 1988 m. Kelno (Vokietija) Rytų kultūros centre surengtoje parodoje. 1999 m. Prancūzijos Sarselio (Sarceller) meno centre surengtoje autorinėje darbų parodoje rodyta 12 jo skulptūrų iš minėtos serijos.
2000 m. savo paskutiniųjų metų kūrybą A. Raudys visuomenei pristatė Sarselio miesto dailės mokykloje. Tuo laiku jis jau brandino naują kūrinių seriją – „Išsiveržimai“, prie kurios skulptorius dirba pastaruosius penkerius metus. Pats dailininkas šio laikotarpio kūrybą priskiria simboliniam abstrakcionizmui, kuriam būdingi ir liaudies meno motyvai („kai dirbu, mano studijoje ant stalo nuolat atversti liaudies meno albumai…“).
2003 m. A. Raudys parašė antrąjį „Pasipriešinimo“ manifestą, kuriame pasisakoma už profesionalumą mene (pirmasis manifestas gimė 1989 m.).
Kuria dailininkas iki šiol.
1995–2005 m. jo kūrybinėje studijoje gimė serija bronzinių skulptūrų Biblijos tema.
Daugelis A. S. Raudžio kūrinių šiandien jau yra pasklidę po pasaulį. Dažniausiai juos įsigyja kolekcininkai, kuriuos domina kamerinės skulptūros. Dalį savo etapinių kūrinių dailininkas yra išsaugojęs savo namuose. Vienus jis yra padovanojęs savo didžiausiam gyvenimo atradimui – žmonai Odeta, dalį pasilikęs sau, nes tos skulptūros – dalis jo paties gyvenimo. 2007 m. pradžioje kelias dešimtis savo skulptūrų, tarp jų dalį ir pačių naujausių, savo archyvą A. S. Raudys patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai. Iš čia dailininko kūriniai gegužės mėnesį pradėjo savo kelią per Lietuvą – jos gyventojai pirmą kartą turės galimybę susipažinti su įvairių jo kūrybinių etapų darbais (skulptūra ir piešiniais).
A. S. Raudys, kad ir daugelį metų gyvendamas svečiose šalyje (pastaraisiais dešimtmečiais – Paryžiuje), ryšių su Lietuva nenutraukė. Čia gyvena jo giminės, čia jis lankėsi jau pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. A. Raudys širdimi buvo kartu su savo tautiečiais ir tomis dienomis, kai gynėme Parlamentą, tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės. 1991 m. jis dalyvavo Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume ir sukūrė paminklą „Tautinis pasipriešinimas“, kuris papuošė vieną iš Klaipėdos skverų prie H. Manto gatvės.
Palangiškiai A. S. Raudį žino ne tik iš publikacijų savo krašto spaudoje. Jiems jo vardą primena ir viena iš Palangos gatvių, pavadinta Raudžio kalno vardu. Ji yra Nemirsetoje, ten, kur dailininko protėvių žemė. Beje, jis, tarp daugelio kitų kalbų, kurių, anot jo paties moka 12, iki šiol nėra užmiršęs ir žemaičių kalbos. Ją jis labai brangina. Kaip ir visa kita, kas susiję su Lietuva.
Adomui Stanislovui Raudžiui yra suteiktas Vilniaus dailės akademijos mecenato garbės vardas.
Danutė Mukienė