Publikacija parengta remiantis Stasio Ličkūno rankraščiu „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“
2024 m. gruodžio 12 d. sukako 140 metų, kai gimė vienas ryškiausių Mažeikių krašto kultūros veikėjų – Mažeikių muziejaus įkūrėjas, kraštotyrininkas, etnologas, pedagogas, spaudos bendradarbis, visuomenės ir kultūros veikėjas Stasys Ličkūnas (1884–1944). Ši sukaktis – gera proga prisiminti jo kultūrinį palikimą, ypač tai, kas liko rankraščiuose.
Šio straipsnis gimė analizuojant S. Ličkūno rankraštį „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“, kuris, nepaisant jo didelės vertės, vis dar menkai įtrauktas į mokslo apyvartą. Rašydamas jį, S. Ličkūnas rėmėsi archyviniais dokumentais, tačiau jo pasakojimo pagrindą sudaro anuomet dar gyvų buvusių sukilimo dalyvių prisiminimai bei pasakojimai žmonių, iš pirmų lūpų girdėjusių prisiminimus apie sukilimą.
Tikėtina, kad S. Ličkūnas šį darbą rengė kaip būsimą publikaciją. 1935 m. buvo išspausdintas jo straipsnis[1] 1863–1864 m. sukilimo tema. Atlikus rankraščio ir šios publikacijos lyginamąją analizę matosi, kad vietomis šiame straipsnyje ir rankraštyje pateikiama informacija sutampa, tačiau iš esmės tai du skirtingi darbai. Apie tai yra nurodęs ir pats autorius, pažymėdamas, kad straipsnyje kalbama apie sukilimo eigą vienoje tuometinės Mažeikių apskrities dalyje, o rankraštyje – apie įvykius kitoje jos dalyje[2].
Rankraštyje gausu įvairios informacijos, tad yra galimybė jį nagrinėti įvairiais aspektais. Šį kartą pabandėme pažvelgti, kaip buvusios Mažeikių apskrities teritorijoje keitėsi gyventojų atmintis apie sukilėlių egzekucijų vietas nuo tarpukario iki mūsų dienų, kiek žinių apie tas vietas galima dabar rasti internetinėje erdvėje.
Šiame straipsnyje minimi tik sukilimo 1863-ieji metai, nes nagrinėjamame S. Ličkūno rankraštyje apie vėlesnius sukilimo Mažeikių apskrityje įvykius nekalbama.
Remiantis S. Ličkūno surinktais duomenimis, daugiausiai sukilėlių buvo nužudyta ant Kartuvių kalno prie Leckavos. Čia buvo kariami mūšiuose į nelaisvę paimti ar apgaule sugauti sukilėliai, kuriuos dažniausiai tardydavo Pikelių kalėjime, specialiai įrengtame sukilėliams kalinti[3]. Ant šio kalno buvo pakarti ir Rupeikų sukilėlių būryje kovoję broliai Rozgai iš Račių kaimo. Jie pateko į rusų nelaisvę mūšyje prie Sedos, po to buvo atgabenti į Pikelių kalėjimą, kuriame buvo žiauriai mušami ir tardomi, o „po kelių dienų priešais vienas kito buvo pakarti išpuvusiam ąžuole Kartuvių kalne pas Leckavą, kame kaboję net 5 dienas“[4]. S. Ličkūnas nurodo, kad ten pat buvo pakarti „Simas ir Antanas Počiai, Juozai ir Kazys Mitkai iš Ukrinų k-mo ir Juozas Virbinis“[5], kurie kovėsi Liepkalnės ir Palūšės dvarų savininko Kulikausko būryje, o mūšyje prie Skliaustės kaimo buvo paimti į nelaisvę. Tame pačiame mūšyje kovęsi ir į nelaisvę patekę turtingų bajorų Svitūnų vadovaujamo būrio sukilėliai taip pat buvo pakarti ant šio kalno. Prieš suimant jie po nesėkmingo mūšio slapstėsi Liepkalnės eglyne, bet buvo surasti pasamdytų vietinių šnipų ir išduoti rusams. Tada sučiupo 17 sukilėlių, tarp kurių buvo „Bružas, vieno būrio vadas karininkas Butavičius iš Pumpurų k-mo“. Jie ir dar 5 sukilėliai mėgino pasipriešinti, tačiau buvo labai nusilpę, todėl suėmimo neišvengė, „sučiuptuosius rusai tardę ir kankinę, o kitą dieną visus 17 pakorę Kartuvių kalne ant Vadaksties kranto“[6].
Bugenių būrio, kuriam vadovavo Vandalinas Liutikas, 7 sukilėliai buvo paimti į nelaisvę mūšio prie Žemalės metu. Trys iš jų taip pat buvo pakarti ant minėto Kartuvių kalno. Kokios buvo šių sukilėlių pavardės, niekas nebeprisiminė jau tarpukariu[7].
S. Ličkūno surinktais duomenimis, ant Kartuvių kalno iš viso buvo nužudyta 300 sukilėlių[8].
Kita vieta, kurioje buvo pakarta nemažai sukilėlių, yra prie Akmenės. Tarpukariu Akmenės valsčius priklausė Mažeikių apskričiai, tad nenuostabu, kad S. Ličkūnas, rašydamas apie Mažeikių krašto sukilėlius, domėjosi ir šia vietove.
Kaip yra paliudiję sukilimo dalyviai, ant kalnelio prie Akmenės buvo pakarta dalis sukilėlių, rusų suimtų Kegrų miške. Vykstant sukilimui prie šio miško Felikso Kontrimo vadovaujamas būrys susikovė su Rusijos kariuomene ir jai padarė didelių nuostolių, tačiau turėjo atsitraukti ir pasislėpė Kegrų miške. Čia 23 išbadėjusius sukilėlius rusai sučiupo ir pasiuntė į kartuves, o likusiems sukilėliams pavyko pasprukti[9].
Ant to paties kalnelio prie Akmenės buvo pakarti ir į rusų nelaisvę patekę mūšyje prie Akmenės kovęsi sukilėliai. Kai juos suėmė, dalis buvo sunkiai sužeisti, bet jokios medicininės pagalbos nesulaukė, o kitą dieną „visą dešimtį sužeistųjų sukilėlių apie 10 val. ryto rusai nusivežė miškan ant kalniuko prie Žagarės vieškelio, prie pat vakarykščios dienos mūšio ir visus medžių šakose pakorė“[10]. Nužudytuosius užkasė kartu su 37 tame pačiame mūšyje kritusiais sukilėliais. Jų būriui vadovavęs Mečislovas Jankauskas du mėnesius slapstėsi miškuose, tačiau buvo apgaule iš jo išviliotas, o jį suėmęs „karininkas, gerokai prikamavęs ir primušęs tardydamas, liepė pakarti tame pat kalnely“, o „lavonas buvęs užkastas giliai tarp kitų pakartųjų ir vieta užmindyta arkliais“[11]. S. Ličkūnas suskaičiavo, kad ant minimo kalnelio prie Akmenės buvo pakarta mažiausiai 29 sukilėliai.
S. Ličkūnas užrašė amžininkų liudijimus ir apie keletą kitų sukilėlių nužudymo vietų (jose aukų buvo mažiau). Viena tokių yra netoli Ventos, prie Uogiškių kaimo. Kaip yra pasakoję gyvi likę sukilimo dalyviai, jau minėtame mūšyje prie Kegrių miško sukilėliai kovėsi narsiai, Rusijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, todėl „rusai, o ypač kazokai labai buvę įpykę“ ir keršydami dalį Kegrių miške sučiuptų sukilėlių atsivarė „į miškelį prie Uogiškių kaimo. Čia dar tardę, kankinę, o paskui visiems galvas nukapoję“. Galvas sukrovė į krūvą ir išniekino jas. Nuo to laiko šią vietą pradėta vadinti Kaukolių mišku[12]. Tarpukariu buvo spėjama, kad čia nužudyta šimtas ar daugiau sukilėlių[13].
Sukilėliams pavienių mirties bausmių buvo įvykdyta ir prie Padvarninkų kaimo. Žinoma, kad Renavo sukilėlių būrio vadas Liudzinskas ir „daktaras Juškevičius“ po kautynių prie Sedos buvo paimti į nelaisvę ir pakarti pušyje, augusioje kapeliuose prie Padvarninkų kaimo[14].
Viekšnių dvaro savininko Jono Liaskio vadovaujamas būrys kartu su jau minėtu Felikso Kontrimo būriu dalyvavo mūšyje prie Kamanų pelkių netoli Viekšnių. Sukilėliams „čia pralaimėjus mūšį, Liackį rusai sugavo ir kitą dieną jau be sąmonės pakorę berže pas Meškelių kapines“[15].
S. Ličkūno surinkti liudijimai rodo, kad tarpukariu, nuo 1863 m. įvykių praėjus daugiau nei 70 metų, Mažeikių apskrityje gyventojai dar žinojo apie sukilimo dalyvių mirties bausmių vietas, dar nurodydavo, kad kalnas, ant kurio buvo kariami sukilėliai, „ir dabar tebevadinamas Kartuvių kalneliu“[16], o kalbėdami apie mišką, kuriame sukilėliams buvo nukirstos galvos, pažymėdavo, kad jį „ir dabar […] apylinkės gyventojai tebevadina Kaukolių mišku“[17]. Tačiau jau tais metais S. Ličkūnas pastebėjo, kad prisiminimai apie 1863 m. sukilimą jau yra pradėję blėsti – vietiniai gyventojai sukilėlių žudynių vietų pavadinimus dar žinojo, tačiau kodėl atsirado tokie pavadinimai, prisimindavo tik senyvo amžiau žmonės: „retas senelis bežino, nuo ko paeina tas baisus pavadinimas, o jaunesnioji karta visai nežino“[18], „labai retas šios apylinkės senelis težino, kodėl tas miškas vadinamas tokiu baisiu vardu. O jaunoji karta ir visai nežino“[19].
Na o kiek žinios apie S. Ličkūno aprašytas 1863 m. sukilimo dalyvių nužudymo vietas pasiekė mūsų laikus? Tiksliai į šį klausimą galėtų atsakyti tik išsamus etnografinis ar sociologinis tyrimas. Rengdami šį straipsnį apsiribojome atminties apie šias vietas apraiškų paieškomis internetinėje erdvėje. Joje pavyko aptikti informacijos apie tai, kad sukilėlių mirties bausmių vieta prie Leckavos ir dabar vietinių žmonių vadinama Kartuvių kalnu[20]. Taip pat aptiktas paminėjimas, kad pušynas prie Uogiškių kaimo tarp Uogio upelio ir Ventos upės vadinamas Kaukolių lauku[21]. Na o duomenų apie prie Akmenės esantį Kartuvių kalnelį, sukilėlių pakorimo vietas prie Padvarninkų ir Meškelių kaimų internete nepavyko rasti. Taigi, internetinėje erdvėje žinių apie S. Ličkūno rankraštyje nurodytas 1863 m. sukilimo dalyvių mirties bausmių vietas yra mažai. Nėra čia išsamesnių pasakojimų, prisiminimų, straipsnių apie šias vietas. Tai rodo, kad ir žmonių atmintis apie jas jau gana blanki. Tikriausiai nesuklysime sakydami, jog informacija internete apie konkretų reiškinį yra tiesiogiai proporcinga jo aktualumui realiame gyvenime. Todėl pagrįstai galime daryti išvadą, kad informacijos apie aptariamas vietas trūkumas rodo, jog šiandien prisiminimas apie 1863 m. sukilėlių egzekucijų vietas gyventojų bendruomenėms yra menkai reikšmingas.
Natūraliai kyla klausimas, kokios priežastys lėmė, kad sukilimo dalyvių nužudymo vietų atminimas vietos bendruomenėms nėra labai aktualus. Pateikti vieną atsakymą turbūt vargiai įmanoma. Neabejotinai tai lėmė įvairių priežasčių visuma. Viena galimų priežasčių – sukilėlių žudynės vietos bendruomenėms galėjo būti trauminė patirtis. Tokią patirtį prisiminti nėra lengva, ypač tada, kai už prisiminimų viešinimą galima sulaukti represijų.
S. Ličkūnas užrašė liudijimus apie tai, kad „pakasimo vietas rusai dieną naktį saugoję ir nieko neprileisdavę“, o nužudytųjų giminaičiai ir artimieji „artin eiti bei rodytis niekas nedrįsdavo, nes buvę žinoma, kad tokius rusai skaitydavę kaipo sukilėliais (metežniki) ir sučiupę pakardavę ar nušaudavę“[22]. Sutapimas ar ne, bet šį pasakojimą S. Ličkūnas užrašė būtent apie Kartuvių kalnelį netoli Akmenės, apie kurį atminimo apraiškų internete rasti nepavyko.
Rusijos imperijos valdžia žmonių atmintį apie žudynes slopino nuo pat pradžių. Čia galima išvesti paralelę su sovietų bandymais ištrinti iš žmonių atminties atminimą apie XX a. pokario laisvės kovas ir trėmimus. Esant tokioms sąlygoms, minėtas negandas patyrusieji ir kiti jų amžininkai kartais bijodavo pasidalinti savo prisiminimais net su savo artimaisiais.
Viena iš atminties blėsimo priežasčių gali būti ir tarpukario Lietuvos valdžios požiūris į 1863–1864 m. sukilimą. Tada valdžia šio sukilimo nelaikė savu, įvardydavo kaip lenkų ir sulenkėjusių bajorų reikalą. Tokią nuostatą lėmė politinės aplinkybės – teritorinis konfliktas tarp po I pasaulinio karo beatsikuriančių Lietuvos ir Lenkijos valstybių, kuris neišvengiamai suformavo Lietuvos centrinės valdžios antilenkišką politiką[23], neabejotinai turėjusią poveikį formuojantis visuomenės požiūriui į šį sukilimą. Iškalbingas to atspindys gali būti ir paties S. Ličkūno žodžiai apie šį sukilimą: „mūsų bočiai ir tėvai, bajorų įkalbėti, […] gausiai praliejo kraują“[24]. Tai taip pat galima suprasti kaip teiginį, kad sukilimas buvo lenkų, bajorų reikalas, į kurį lietuviai valstiečiai buvo įtraukti ne visiškai savo noru, o „bajorų įkalbėti“. Vyraujant tokiam požiūriui ir kai įvykių atminimas nepuoselėjamas valstybiniu lygmeniu, vietinėse bendruomenėse jis gali išlikti tik jų pačių iniciatyva ir pastangomis.
Kyla klausimas, kodėl kai kuriose bendruomenėse 1863–1864 m. sukilimo dalyvių nužudymo vietų atminimas išliko ryškesnis, o kitose buvo beveik visai pamirštas. Pavyzdžiui, nepaisant centrinės valdžios abejingo požiūrio į sukilimą, Šiauliuose tarpukariu tokios vietos atminimas ne tik kad neblėso, bet dar ir sustiprėjo – ant Sukilėlių kalnelio, kur buvo nužudyta 11 sukilimo dalyvių, 1935 m. pastatytas įspūdingas paminklas[25]. Iki XX a. 3 dešimtmečio ši vieta buvo apleista, vietiniams gyventojams kėlė baimę ir jos buvo vengiama, tačiau Šiaulių intelektualai 1926 m. ėmė tvarkyti sukilimo dalyvių egzekucijų vietą[26] ir situacija iš esmės pasikeitė – čia buvo pastatytas net žuvusių sukilėlių atminimo įamžinimui skirtas paminklas. Tai rodo, jog tuo atveju, kai atmintis nepuoselėjama valstybiniu lygmeniu, tam, kad ji būtų išsaugota, lemiamą įtaką gali padaryti visuomenės intelektualinis potencialas. Leckavos, Akmenės ir kitose nedidelėse bendruomenėse tokių intelektualinių pajėgų, kokių turėta Šiaulių mieste, nebuvo.
Kaip atmintis veikia konkrečiose bendruomenėse – klausimas, jau daugelį dešimtmečių dominantis įvairių sričių mokslininkus. Mokslo bendruomenėje didelio pripažinimo sulaukė vokiečių kultūros istoriko Jan‘o Assmann‘o teorija, nagrinėjanti atminties kaip socialinio fenomeno prigimtį. Jis išskiria keletą atminties kategorijų. Viena jų – komunikacinė atmintis. Ji trunka ne ilgiau nei 80–100 metų[27] – tiek, kiek laiko įmanomas atminties perdavimas žodine forma kitai kartai. Tikriausiai nėra atsitiktinumas, kad S. Ličkūnas, rinkdamas medžiagą apie sukilimą, pastebėjo ir nekart nagrinėjamame rankraštyje paminėjo, jog, praėjus 70 metų nuo sukilimo, jaunoji karta nebežinojo vietų, kuriose buvo žudomi sukilėliai, pavadinimų, kilmės istorijų. 70 metų beveik atitinka J. Assmann‘o nurodytą 80 metų ribą. Kai S. Ličkūnas rašė savo darbą, dauguma sukilimo liudininkų jau buvo mirę ir komunikacinė atmintis buvo pradėjusi trūkinėti, todėl ir atminimo apie sukilėlių žudynių vietas perdavimas jaunesnei kartai jau buvo sutrikęs.
Taigi, komunikacinė atmintis yra laikina. Kad prisiminimų perdavimas kitoms kartoms bendruomenėje nenutrūktų, atmintis turi tapti kultūrine. Komunikacinė atmintis tampa kultūrine atmintimi tada, kai ji įgyja ritualų formą, tampa simboliu, peržengia individualios atminties ribas ir gali būti perduodama ateities kartoms. Apibrėžtoje bendruomenėje ritualai, šventės kaip bendrai išgyventas laikas tampa bendrų atsiminimų atraminiais taškais[28]. Tai sudaro galimybę užtikrinti atminties perdavimą iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, jeigu bendruomenėse, kurių aplinkoje buvo vykdomos mirties bausmės sukilėliams, būtų susiklosčiusi ir nenutrūkusi nužudytųjų paminėjimo, pagerbimo tradicija, tarkime, žudynių vietų lankymas ar šv. Mišių, skirtų nužudytiems sukilimo dalyviams, aukojimas bažnyčioje, tai jau būtų buvusi kultūrinės atminties forma. Šiaulių atveju tai vyko – kaip jau minėta, tarpukariu susiformavo sukilėlių pagerbimo ritualas ir net atsirado materialus simbolis – paminklas. Prisiminimai tapo kultūrine atmintimi ir einant metams nebuvo pamiršti.
Apibendrinat galime daryti išvadą, kad itin menka informacija internete apie 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijų vietas, kurias savo rankraštyje mini S. Ličkūnas, liudija menką šių vietų atminimą vietos bendruomenėse. Įvairūs veiksniai (trauminė patirtis, Rusijos imperijos pastangos slopinti atmintį, 1863–1864 m. sukilimo atminimo palaikymo iniciatyvos iš centrinės valdžios nebuvimas tarpukariu, nepakankamas vietos bendruomenių intelektualinis potencialas) lėmė, kad prisiminimams apie sukilėlių žudynių vietas buvusioje Mažeikių apskrityje iš komunikacinės atminties netapo kultūrine atmintimi ir einant laikui ėmė blėsti.
S. Ličkūno darbe „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“ užfiksuoti faktai apie konkrečiose bendruomenėse blėstančią komunikacinę atmintį. Tai rodo šio rankraščio didelę mokslinę ir išliekamąją vertę.
Nuotraukose:
- Dešinėje – Mažeikių muziejaus pastato fragmentas. Fotografė Danutė Mukienė
- Kairėje – originali S. Ličkūno fotografija, kurioje jis apie 1935 m. įamžintas vilkintis šaulio uniformą. Dešinėje – sovietmečiu retušuota ta pati originali fotografija, nes tuo laikotarpiu asmens, vilkinčio šaulio uniforma, nuotrauka buvo netinkama ideologiškai. Kadangi neturėta kitokio S. Ličkūno portreto, siekiant paslėpti šaulio uniformą, S. Ličkūnas buvo „aprengtas“ paprastu kostiumu. Fotografas, retušuotojas nežinomas
_________________
[1] Ličkūnas Stasys, „1863–64 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėje“, Karo archyvas, t. 6, Kaunas, 1935, p. 47–53. Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB02B2088B_61935.
[2] Ličkūnas Stasys. „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“, [rankraštis], Lietuvos mokslų akademijos Vrublevsių biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau – MAB RS), f12-9, l. 1.
[3] Ten pat, l. 7.
[4] Ten pat, l. 7–8.
[5] Ten pat, l. 10.
[6] Ten pat, l. 12–13.
[7] Ten pat, l. 21.
[8] Ten pat, l. 34.
[9] Ten pat, l. 28–30.
[10] Ten pat, l. 33.
[11] Ten pat, l. 34.
[12] Ten pat, l. 30.
[13] „Kaukolių miškas ir laukas Mažeikių apskr.“, Lietuvos aidas, 1939-09-02, Nr. 498 (4900), p. 3.
[14] Ličkūnas Stasys. „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“, [rankraštis], MAB RS, f. 12-9, l. 25.
[15] Ten pat, l. 28.
[16] Ten pat, l. 34.
[17] Ten pat, l. 30.
[18] Ličkūnas Stasys, „1863–64 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėje“, Karo archyvas, t. 6, Kaunas, 1935, p. 49.
[19] Ličkūnas Stasys, „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“, [rankraštis], MAB RS, f. 12-9, l. 30.
[20] Vilkas Algirdas. „Ką mena Kartuvių kalnas Leckavos apylinkėse?“, Santarvė, 2023-03-17. Prieiga per internetą: https://www.santarve.lt/ka-mena-kartuviu-kalnas-leckavos-apylinkese/.
[21] „Uogiškiai“, Mažeikių krašto enciklopedija. Prieiga per internetą: https://mke.lt/Uogi%C5%A1kiai.
[22] Ličkūnas Stasys. „1863 mt. žemaičių sukilimas dabartinėj Mažeikių apskrity II“, [rankraštis], MAB RS, f12-9, l. 33.
[23] Staliūnas Darius, Medišauskienė Zita, „Įvadas. 1863–1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis“, 1863–1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 10.
[24] Ličkūnas Stasys, „1863-64 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėje“, Karo archyvas, t. 6, Kaunas, 1935, p. 47.
[25] „Sukilėlių kalnelis“, Šiaulių „Aušros“ muziejus. Prieiga per internetą: https://www.ausrosmuziejus.lt/sukileliu-kalnelis/.
[26] Ten pat.
[27] Mikolaitytė Aurelija, „Kultūrinės atminties procesai šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje“, Lituanistika. 2020, t. 66, Nr. 3 (121), p. 245. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2020~1604332575930/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content.
[28] Trimonienė Rita Regina, „Šiaulių klebono Petro Tarvainio „Linksmas pasveikinimas“: lokalinės istorinės atminties pavyzdys“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 9, 2009, p. 275.
***
Straipsnį apie Stasį Ličkūną skaitykite čia >