Istoriniame Užvenčio dvaro sodybos parke šią vasarą jau penkioliktą kartą vyko tarptautinis akvarelės pleneras, meninės kalvystės ir šamoto skulptūrų kūrybos stovykla-festivalis „Užventis MENE XV. 2024“. „Vėsi kelē ė nomos ved“ („Visi keliai į namus veda“) – skelbė šių metų festivalio šūkis.
Liepos viduryje festivalis finišavo įspūdinga Užventyje kuriančių menininkų darbų paroda, kuri lankytojus pakvietė į šiuo metu atnaujinamoje Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią, kurioje kitais metais bus minimos jos 200 metų sukaktis.
Festivalio metu Užventyje vyko Šeiko šokio teatro įvietinto šokio spektaklio-ekskursijos „Soteria“ premjera. Spektaklio „Soteria“ režisierė Dovilė Binkauskaitė akcentavo, kad Užvenčio erdvės tapo scenografija spektakliui, kuriame svarbus grįžimas į pilnatvės ir vientisumo jausmą, grįžimas iš būsenos „tarp“ į „čia“.
Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia – dvasinis bendruomenės centras ir svarbi krašto istorijos bei kultūros dalis. Šiemet ji į savo renovuojamas erdves žiūrovus į svetingai atvėrė duris ne tik festivalio dalyviams, bet ir jų kūrinių parodai „Užventis. Šimtas saulių geležinių“ ir jos lankytojams. Ši paroda buvo dedikuota artėjančiam bažnyčios 200 metų jubiliejui ir buvo didžiausia šiuolaikinės kalviškosios kryždirbystės paroda, surengta Lietuvoje. „Kryždirbystės kolekcija Lietuvoje iš esmės yra pildoma Užventyje ir Druskininkuose. Užventyje kalvių bendruomenė susirenka kiek gausesnė. Renovuojamas miestelio bažnyčios interjeras – tai nuostabi erdvė ir mums, kalviams, ir festivalyje kursiantiems akvarelininkams.
Iš anksto sutarėme, kad kiekvienas į Užventį atvykstantis kalvis kurs nedidelio formato savo gimtųjų vietų – koplytstulpio, stogastulpio ar istorinio bažnyčios kryžiaus – kopiją. Galiu pasakyti, kad pasirinktas nedidelis formatas darbą paverčia beveik juvelyrika. Kiekvienas kalvis iš savo brangiausios vietos atsivežė po simbolį ir dovanojo jį Užvenčiui. Stovyklos metu mokėme geležinių saulučių gamybos ir vaikus, jaunąją kartą. Norėjome daugiau dėmesio skirti mažiesiems. Spėju, kad saulių buvo sukurta net daugiau kaip šimtas“, – pasakoja ilgametis festivalio „Užventis MENE XV. 2024“ dalyvis, mažeikiškis kalvių kalvis Virgilijus Mikuckis.
Užventis Lietuvoje ir už mūsų šalies ribų yra garsus būtent kalviškosios kryždirbystės tradicija. Miestelyje už Ventos, už visiems žemaičiams upės šventos, liepą tradiciškai susirenkantys kalviai, tapytojai ir šamoto skulptūrų kūrėjai visą, ką sukuria, palieka Užvenčiui kaip dovaną. Taip Užvenčio kraštotyros muziejaus ir Užvenčio dvaro malūno aplinka tampa vienu įspūdingiausių Lietuvos muziejų po atviru dangumi.
Šamoto skulptūras Ventos saloje šiemet kūrė keramikė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, specialiai festivaliui į Lietuvą iš Vokietijos parkeliavusi jos dukra keramikė Domilė Ragauskaitė-Svirnelienė, šamoto meistrė Tiina Kaljuste (Estija) ir šamoto skulptūrų kūrimo Užventyje pradininkai Irena Šliuželienė kartu su vyru Viliumi Šliuželiu.
„Mums Užventis, kaip ir namai, mylima vieta. „Visi keliai į namus veda“ mums svarbi tema. Tai keliai, kuriais vaikščiojame ir kurie veda į Užventį. Tai mūsų tautos, kultūros paveldas ir jo puoselėjimas. Tai mūsų šaknys, mūsų ramybės uostas. Visuomet prisimename, kad iš čia galime semtis stiprybės“, – sako keramikė, šamoto skulptūrų autorė I. Šliuželienė. Jos kartu su vyru Viliumi sukurta skulptūra pavadinta „Viltimi“.
Jau 15-tus metus Užventyje kuriantis šiaulietis akvarelininkas Voldemaras Barakauskas, laukdamas kūrybinio proceso pradžios, pažymėjo, kad keturiolikai į Žemaitiją atvykusių akvarelininkų šiųmetė festivalio tema suteikė pakankamai laisvės, kita vertus, žinojimas, kad darbai bus eksponuojami miestelio bažnyčioje, įvedė ir tam tikrų motyvų.
„Dailininkai galėjo kurti ir bažnyčioje. Esu tapęs garsiojoje Paberžės, vieno Estijos kurortinio miestelio bažnyčioje. Šįkart įdomu tai, kad net devynių į Užventį atkeliaujančių akvarelininkų darbai buvo eksponuojami Kaune vykusioje Baltijos šalių akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai 2024“. Dailininkai turėjo ypač intensyvias kūrybos savaites“, – sakė V. Barakauskas.
Užventis MENE XV. 2024“ iniciatorius ir rengėjas – viešoji įstaiga „Užvenčio pegasas.
„Kiekvienų metų festivalio temą kruopščiai apgalvojame. Stengiamės pasirinkti temą, kuri rezonuoja su dabartiniais kultūriniais ir socialiniais kontekstais, taip pat atspindi festivalyje susiburiančios kūrėjų bendruomenės vertybes. „Vėsi kelē ė nomos ved“ pasirinkta kaip grįžimo prie savo šaknų, pilnatvės ir vientisumo simbolis. Namų temą yra išplėtojusi ir Užvenčiui svarbi rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Jos kūrinys „Sename dvare“ yra namų archetipas ir šių dienų lietuvių literatūroje. Grįžimo jausmas – tai esminė mūsų festivalio dalis. Tikriausiai neatsitiktinai festivalyje akvareles liejo jau trečią kartą atvykusi lietuviškų šaknų turinti dailininkė Svetlana Pleikis. Šiais metais šamoto skulptūras kūrė ir iš Vokietijos į Lietuvą grįžusi keramikė Domilė Ragauskaitė-Svirnelienė. Iš tikrųjų tai atspindi ir mūsų bendrą kūrybinį tikslą – sukurti erdvę, kurioje menas gali jungti žmones, skatinti grįžimą į save, prie savo šaknų bei stiprinti vietos ir kūrėjų bendruomenių jungtį. Užvenčio kontekste tai reiškia, kad kiekvienas festivalio dalyvis šiltai ir svetingai priimamas šioje vietoje, čia kiekvienas gali būti savimi ir dalintis savo kūryba. Tai, kad šiame festivalyje vertinamas kryptingumas, įvietintas menas, patvirtina ir tas faktas, kad nemaža dalis menininkų šiemet čia kūrė jau penkioliktą kartų – tiek kartų čia jau vyko ir šis festivalis. Jis kasmet atneša naujų kūrybinių idėjų, meninių išraiškų ir patirčių, praturtinančių ir išmokančių kažką nauja. Tuo pačiu jis stiprina tuos pamatinius elementus, kuriais Užventis yra ypatingas – mūsų krašto kultūrą, tradicijas ir vietos dvasią. Kadangi tai jau penkioliktas kūrybinis susiliejimas, atrodo, esame teisingame kelyje, vedančiame namo“, – festivalio metu pažymėjo „Užventis MENE XV. 2024“ organizatorė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė.
Justinos Knyzelytės nuotraukoje – stovyklos-festivalio metu bendrauja kūrybingieji kalviai
Parengė Vytis Alionis
