Pirmasis viešas lietuviškas vakaras-spektaklis Lietuvoje įvyko 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, netoli tilto į jūrą buvusiame grafo Felikso Tiškevičiaus prekių sandėlyje. Šis įvykis ryškiomis raidėmis įrašytas į pajūrio krašto, bet ir visos Lietuvos tautinio išsivadavimo judėjimo, kultūros istoriją. Viena iš šio renginio organizatorių, režisierių buvo rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) prisimena: „Jutome, kad tas vakaras suteikė mums didelį laimėjimą. […] Vaidinimas pasibaigė ilgu triukšmingu plojimu. Gėlės pylėsi į sceną. Sodiečiai, pakilę iš vietų, plojo. Ponybė, matyti, užsikrėtusi bendru nusiteikimu, nesidavė pralenkiama.
– Bravo! Bravo! Puiku! – šaukė visa salė kaip vienas žmogus.
Išėję iš teatro, matėm, kad mūsų vaidinimas Palangoje turėjo nematyto ir negirdėto pasisekimo ir dar nepaprastesnio, ponybei nesuprantamo pobūdžio.
Dailės švente to vaidinimo negalima buvo pavadinti, nes tuomet dailės dar beveik visai nebuvo. Buvo tai tikrąja to žodžio prasme tautos šventė, ir tai tautos, kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius. Bet kas galėjo tada išdrįsti tai šventei duoti tikrą jos vardą‘“
Spektaklio gimimo aplinkybes, jo organizatoriai, aktoriai
Caro valdžia 1864 m. uždraudė lietuvišką raštą lotyniškais rašmenimis, lietuvišką kultūrinę veiklą. Lietuviškos knygos, laikraščiai, žurnalai buvo spausdinami užsienyje ir kontrabanda gabenami į Lietuvą, čia platinami nelegaliai. Vienas iš uždraustos spaudos gabenimo kelių ėjo per Palangą. Lietuviška veikla čia buvo mažiau suvaržyta, nes šis miestelis tais laikais priklausė Kuršo gubernijai. Anuo metu Palanga jau plačiai garsėjo kaip sveikatai ir poilsiui tinkamas kurortas, tad vasaromis poilsiautojų čia privažiuodavo nemažai.
XVIII a. II p. į užsienį, ieškodami geresnio pragyvenimo, išsilavinimo, buvo išvykę šimtai tūkstančių lietuvių. Siekdami nenutautėti, jie būrėsi į draugijas, meno kolektyvus, rengdavo ir lietuviškus kultūros vakarus. Vieni iš aktyviausių buvo Peterburge, Liepojoje gyvenę ir mokęsi lietuviai. Jie organizuodavo ir lietuviškus pasibuvimus, net lietuviškų spektaklių buvo pastatę. Šios žinios pasiekė Lietuvą, skatino čia gyvenančius susipratusius žmones ieškoti būdų kelti lietuvių sąmonę, siekti lietuvių kalbos ir kultūros suvaržymų panaikinimo.
Kazanėje medicinos studijas baigęs ir į Palangą paskyrimą dirbti gavęs iš Joniškio krašto kilęs gydytojas Liudas Vaineikis (1869–1938) idėja vasarą Palangoje surengti lietuvišką vakarą ir jame parodyti lietuvišką vaidinimą pirmiausiai pasidalijo su savo bičiule rašytoja ir aktyvia visuomenės bei politikos veikėja G. Petkevičaite-Bite.
Rašytoja prisimena[i]: „ėmė aušti 1899 metų pavasaris. Staiga gaunu iš daktaro Vaineikio, su kuriuo buvau Palangoj pasižinusi, maždaug tokio turinio laišką: „Šią vasarą būtinai atvažiuokite. Parūpinsiu ir tikrai iš Kuršo gubernatoriaus gausiu leidimą spektakliui surengti.“ […] Toliau rašė d-ras V.: „Atsivežkite scenos artistų, nes aš neturiu tiek pažįstamų, kad galėčiau jų surasti. Paskirkite laiką, kada atvažiuosite. Lauksiu pažadėjimo. Ir pušynas šiemet nepaprastai kvapus, laukte laukia nepaprastų svečių“, – pridėjo laiško gale dar didesniam priviliojimui, nors už patį sumanymą, rodosi, nieko puikesnio ir didžiau mane viliojančio ir sugalvoti niekas negalėjo. […] Juk tai siūloma proga „viešai prabilti savo gimtąja kalba“ ir tą kalbą, amžiais skurdusią „samanotose lūšnelėse“, duoti viešai išgirsti šimtui brolių, pratintų prie gimtosios kalbos žeminimo, niekinimo! Duoti išgirsti scenoje savo kalbos skambumą, dailumą! Atrodė, jog mūsų širdis buvo per menkas aparatas, kad įstengtų tą milžinišką džiaugsmą, kurs mus tada apėmė, tinkamai atjausti.
Menu gerai, kaip Višinskio gražus ir paprastai liūdnas veidas nušvito, kaip jo pilkos. Menu gerai, kaip Višinskio gražus ir paprastai liūdnas veidas nušvito, kaip jo pilkos didelės akys sužibėjo, kada jis, tas nenuilstąs tautos kėlėjas, tokią didelę ir tokia viliojančią naujieną išgirdo. […]“
L. Vaineikis iš jo asmeniškai pažįstamo Kuršo gubernatoriaus leidimą surengti viešą lietuvišką vakarą-vaidinimą gavo. Bičiuliai, kuriais jis pasitikėjo, kvietimą priėmė. Vakarą rengė iniciatyvinė grupė, kurioje buvo pats Liudas Vaineikis, G. Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), visuomenės ir kultūros veikėjai Povilas Višinskis (1875–1906) ir Augustinas Janulaitis (1878–1950). Vaidintojus subūrė ir spektaklį parengė A. Janulaitis ir P. Višinskis, režisavo G. Petkevičaitė-Bitė ir Stasė Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874–1958).
Renkantis kūrinį, ilgai galvos sukti nereikėjo, nes vertingesnės už Keturakio „Amerika pirtyje“ originalios pjesės anuo metu dar neturėta. „Amerika pirtyje“ jau anksčiau buvo suvaidinta Peterburge, tad carinės valdžios cenzūros „palaiminta“ ir dėl jos kliūčių nebeturėjo kilti. Spausdinto veikalo negalėjo tada naudoti, tad tekstus perrašė ranka.
Sunkiausiai buvo surinkti aktorių kolektyvą (jų reikėjo aštuonių), nes iki to laiko mažai kas, kad ir Rusijoje ar kitur užsienyje buvo scenoje lietuviškai vaidinęs, o jei ir vaidinęs, tai, sugrįžęs į Lietuvą, šį savo gyvenimo epizodą slėpė, kad valdžia nesužinotų ir nepradėtų persekioti. Organizatoriams pasisekė, kad vaidinti sutiko Šiauliuose gyvenusi profesionali aktorė Stasė Jakševičiūtė-Venclauskienė, gydytojai Žalnieriūnas (iš Smolensko) ir kretingiškis Feliksas Jonušis. Aktoriais (tuo metu vaidilomis vadinti) tapo ir studentas Vladas Mongirdas, du Palangos progimnazijos moksleiviai – Gabalis ir Stanislovas Kuizinas, kretingiškis pirklys Empakeris, o galop, kai pritrūko artistų, ir A. Janulaitis, Jadvyga Teofilė Juškytė (1869–1948), tuo metu jau džiova sirgęs P. Višinskis. Spektaklio metu tvarkai prie durų rūpinosi studentas Petras Avižonis, vėliau tapęs iškiliu Lietuvos mediku. Suflerio pareigos atiteko Žalnieriukynui, kasininko, salės tvarkdario – L. Vaineikiui, pagrindinė spektaklio režisierė buvo G. Petkevičaitė-Bitė.
Spektaklis buvo suvaidintas šalia Palangos tilto į jūrą stovėjusiame grafui Feliksui Tiškevičiui (1869–1933) priklausiusiame prekių sandėlyje (pakhauze), kuriame vasaromis kartais vykdavo grafų į kurortą pakviesto Varšuvos bei kitų teatrų spektakliai rusų ir lenkų kalbomis. F. Tiškevičius geranoriškai sutiko užleisti sandėlį lietuviškam vakarui. Jis, nors pats ir nekalbėdavo lietuviškai, lietuvius ir jų kultūrą gerbė, kartais jų gerus norus net ir finansiškai paremdavo.
Minėtame prekių sandėlyje tilpo apie 500 žmonių. Organizatoriai, siekdami, kad apie renginį iš anksto sužinotų kuo daugiau žmonių, Liepojoje išspausdino kelių spalvų afišas lietuvių ir rusų kalbomis (tuo pasirūpino J. Ambrozaitis), o tada, per dvi naktis, studentai V. Mongirdas ir A. Janulaitis dviračiais apvažiavo dalį Žemaitijos ir čia afišomis išmargino tvoras, pakelėse stovėjusius telegrafo ir kitus stulpus. Afišų platinimu Palangoje ir gretimose vietovėse užsiėmė pats L. Vaineikis. Šis darbas buvo pavojingas, nes, patekus valdžios atstovams į akis, galėjai būti suimtas – Lietuvoje tokių afišų platinimas buvo tikras iššūkis carinei valdžiai.
Nors renginiui buvo gautas gubernatoriaus leidimas, iki pat paskutinės minutės organizatoriai jaudinosi, kad valdžia jo neuždraustų. Labiausiai kabinėjosi Palangos policmeisteris Nikitinskis, reikalaudamas, kad visi renginio organizatoriai jam pateiktų „pasportus“ (pasus), o šiuos turėjo tik dalis jų. Nerimo buvo daug, bet pasirengimas spektakliui vyko kasdien. Repeticijos keitė viena kitą. Buvo repetuojama tiek pavieniui, tiek atskirose grupėse ir bendrai.
Pasitelkus į pagalbą Palangos progimnazijos mokinius, spektaklio išvakarėse buvo nupinta daugybė vainikų. Jais, taip pat gėlėmis ir kitais žalumynais buvo išpuoštas ne tik pakhauzo vidus, bet ir įėjimas į jį, išorinės sienos. Prišnerkštą sandėlio vidų patys renginio organizatoriai iškuopė ir viską čia tinkamai sutvarkė.
Bilietus į renginį žmonės greitai išpirko. Kaip prisimena G. Petkevičaitė-Bitė, „Ponybei ir kunigams ir mūsų geradarei Poškaitei-Bucevičienei mūsų artistai patys (bene Juškytė, o gal ir pati primadona Agota su Višinskiu) nešiojo bilietus. Ponybė, matyti, dėl vyskupo įtakos maloniai sutiko pakvietimą ir mokėjo brangiau, nekaip kainų buvo nustatyta. Aukštesnės kategorijos kunigai svečiai (t. y. ne iš užsienio atvykę, tik ne palangiškiai) labai svyravo: vienas, užmokėjęs už bilietą, pardavėjų akyse sudraskė ir nusviedė; kitas atsisakė pirkti… Bet buvo keletas ir tokių, kaip kunigas Tumas, kurie, žygio ir laiko negailėdami, vyko iš tolo dalyvauti toje didelėj ir tada dar tokioj nepaprastoj tautos šventėj. […]
Vaidinimo dieną salėje žiūrovų susirinko tiek, kad ne visiems ir sėdimų vietų užteko.
G. Petkevičaitė-Bitė rašo: „O publikos debesų debesiai. Pranešama mums, kad ir bilietų daugiau parduota, nekaip esama vietų. Pro plyšelius uždangoje pastebime, kad ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje, o prie durų dar nelyginant uodai čiulkinį grūdą. Šmėkštelėja čia šviesūs žemaičių skepetukai, čia tamsios vyrų kepurės, kuriems įsiveržti į vidų jau nebeleidžia. Ir tokių dar minia! Tie glaustosi prie sienų, sergsti kiekvieną durų pravėrimą, prašydami:
– Leiskite nors pro sienos plyšelį pažiūrėti, paklausyti, kad nors žodelį išgirstumėm!
Buvo juk jau ir tokių sodiečių, kurie kelias dienas anksčiau buvo atvažiavę tyčia paskutinės repeticijos pasižiūrėti ir pirmose eilėse sau bilietų nusipirkti, o paskum, namo parvažiavus, visa matyta gražiai nupasakoti saviškiams.
Tokios žmonių minios akivaizdoje ir mes pajutome, koks didelis darbas mūsų apsiimta dirbti.“
Tarp spektaklį žiūrėjusių palangiškių ir specialiai į vakarą atvykusių gyventojų iš kitų vietovių buvo ir grafo Felikso Tiškevičiaus svečiai kunigaikščiai Oginskiai, Radvilos bei nemažai kitų iškilių ano meto Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. Grafas F. Tiškevičius buvo net šio spektaklio rėmėjas. Renginio organizatorius palaikė ir Žemaičių vyskupas Mečislovas Laurynas Paliulionis (1834–1908), važiuodamas į Palangą pakeliui vis sustodamas net savo bičiulius raginęs vykti pasižiūrėti spektaklio.
Pasak G. Petkevičaitės-Bitės, „Vaidinimas prasidėjo didelėmis mūsų artistams keliamomis ovacijomis. Vos tik uždanga pakilo, ir delnų plojimų, ir šauksmų „bravo“ negalėjai nė apsiklausyti. Visi supratome, kad taip daroma ne artistams, kaip artistams, nes visi, išskyrus Agotą (Jakševičiūtę-Venclauskienę) pirmą sykį buvo scenos lentose atsidūrę, ir ne veikalui, tik tai dvasiai, kuri mūsų mažą būrelį čia atvedė… […]
Netrukus paaiškėjo, kad geriausiai mūsų Agotai sekėsi vaidinti. Publika, vaidinimą pertraukdama, plojo. Ir kitais artistais buvo didžiai pasitenkinama. Bekampienė suvaidino geriau, nekaip buvo tikėtasi, o piemenukas (Kuizinas), atsinešęs su savimi vėjinį malūnėlį, kokius mūsų piemenukai paprastai sau iš šakalėlių pasidaro, kreipė į savo vaidinimą net inteligentų akis. Nors iš viso vos keli žodžiai jo buvo ištarti, bet kiek į tuos žodžius įdėjo jis gyvybės, jog visiems akyse stojosi tikriausias sodžiaus piemenukas, nerangus žioplelis, bet ne be gudrumo. […]
Vaidinimas pasibaigė ilgu triukšmingu plojimu. Gėlės pylėsi į sceną. Sodiečiai, pakilę iš vietų, plojo. Ponybė, matyti, užsikrėtusi bendru nusiteikimu, nesidavė pralenkiama.
– Bravo! Bravo! Puiku! – šaukė visa salė kaip vienas žmogus.
Išėję iš teatro, matėme dar žmonių būrius stovint ir savo įspūdžiais besidalijant.“
Vakaro metu surinkti pinigai buvo skirti tuo metu jau sunkiai sirgusiam Vincui Kudirkai gydyti ir socialdemokratiniam judėjimui paremti.
Žinia apie Palangoje surengtą viešą vakarą-vaidinimą greitai ir plačiai pasklido po Lietuvą. Jis tapo didžiuliu impulsu gaivinti dešimtmečius žemintą lietuvišką žodį gaivinti, eiti su juo į viešumą, organizuoti lietuviškus renginius ir kitose vietose. Ano meto valdžios „lietuviškųjų vakarų epidemija“ pavadintas sąjūdis ėmė įgauti pagreitį. Valdininkai nutarė imtis ir represijų. Vieni iš pirmųjų jas patyrė Palangos lietuviško vakaro organizatoriai. Valdžia sudarė bylą. Į kurortą paskyrus ispravninku dirbti iš Marijampolės atkeltą Vonsiackį, prasidėjo kratos ir suėmimai. Tada didesnių ar mažesnių bausmių sulaukė visi Palangos spektaklio organizatoriai ir aktoriai. Pagal 1902 m. vasario 27 d. paties Rusijos caro Nikolajaus II pasirašytą sprendimą L. Vaineikis buvo ištremtas 5, A. Janulaitis – 3 metams į Rytų Sibirą, F. Jonušis, V. Mongirdas – 2 metams. Iš viso už dalyvavimą tautiniame judėjime, lietuvybės puoselėjimą tais metais iš Lietuvos buvo ištremti 49 žmonės, o represijas patyrė daugiau negu 200.
Dabar vietą Palangoje, kurioje pirmą kartą Lietuvoje buvo suvaidintas lietuviškas spektaklis, ženklina laiptuotos formos profiliuotas šlifuoto granito paminklas, įkomponuotas į Jūratės ir Kęstučio skvero atraminę želdinių sienelę. Paminklas pastatytas 1989 m. (autorius – skulptorius Regimantas Midvikis (1947–2015). Pietvakariniame paminklo fasade yra stačiakampė bronzinė plokštė su bareljefu ir iškiliu įrašu: „ŠIOJE VIETOJE BUVUSIAME / PASTATE 1899 M. ĮVYKO PIRMASIS / LIETUVIŠKAS VAIDINIMAS – / KETURAKIO KOMEDIJA / AMERIKA PIRTYJE. Anksčiau (nuo 1969 m.) čia stovėjo V. Vildžiūnaitės (g. 1941 m.) sukurtas paminklas – medinė stela su įrašu „Čia buvusioje daržinėje 1899 m. rugpjūtį įvyko pirmas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“.
Žinomi ir kartu primiršti…
Trumpai apie keletą Palangos spektaklio aktorių ir organizatorių
Stanislava Jakševičiūtė-Venslauskienė
Iš 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje suvaidinto pirmajame lietuviško spektaklyje (Keturakio komedija „Amerika pirtyje“) vaidinusių aktorių profesionali aktorė buvo tik viena Stanislava Jakševičiūtė-Venslauskienė (1874–1958). Ji šiandien plačiai žinoma ne tik kaip aktorė, režisierė, iškili kultūros ir visuomenės veikėja, daugelio 1899–1905 m. įvairiose Lietuvos vietose vykusių lietuviškų vakarų iniciatorių, įsteigtų mokyklų organizatorių. Dideli jos nuopelnai ir kuriant Lietuvos profesionalųjį teatrą.
S. Jakševičiūtė-Venslauskienė gimė 1874 m. lipos 9 d. Šiauliuose. Vaidino šiame mieste veikusioje rusų teatro trupėje. 1905 m. suorganizavo ir iki 1908 m. vadovavo Rygos artistų mėgėjų būreliui, su kuriuo dirbdama pastatė Antono Čechovo „Mešką“, Gabrieliaus Landsbergio „Blindą“. Prisidėjo prie 1908 Šiauliuose įsteigtos dramos muzikos ir dainos draugijos „Varpas“ įsteigimo. Puoselėjo viltį įsteigti profesionalų teatrą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šio sumanymo teko atsisakyti. Per karą gyveno Tuloje, vėliau grįžo į Lietuvą, čia mokytojavo, dalyvavo visuomeninėje veikloje, daugelį metų buvo Šiaulių miesto tarybos nare.
Šiauliuose Stanislava ir jos vyras advokatas Kazimieras Venclauskis itin buvo gerbiami už savo labdaringą veiklą. Jie išaugino ir išauklėjo, į mokslus leido daugiau negu 100 našlaičių, be globos likusių vaikų, pamestinukų. Pastariesiems suteikdavo Jakševičiaus pavardę. 1940 m. K. Venclauskis mirė. Kai Lietuvoje buvo įvesta sovietų valdžia, labdaringąją veiklą teko riboti. Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodama savo gyvybe, padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams. Karo pabaigoje, artėjant frontui pie miesto, kartu su dukra Danute ir keletu jauniausių globotinių iš Lietuvos pasitraukė. Gyveno Jungtinių Amerijos Valstijų Waterbury mieste.
Rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus iniciatyva šiauliškiai, išreikšdami didžiulę pagarbą ir dėkingumą Stanislavai, jos buvusių namų galerijoje (dabar čia veikia Šiaulių „Aušros“ muziejus) pastatė paminklą Motinystei, Pasiaukojimui, Taurumui (skulptorius – Antanas Šnaras). Paminklas atidengtas 1993 m. gegužės 2 dieną. 1995 m. Stanislavai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, pasodintas medis Izraelyje, Jeruzalėje. Jos atminimą puoselėja ir užsienyje gyvenantys Lietuviai – Vokietijoje veikiančioje Vasario 16-osios gimnazijoje yra jos vardu pavadinta klasė ir skiriama jos vardo stipendija. Minint S. Jakševičiūtės-Venslauskienės 100-ąsias gimimo metines, jos garbei Šv. Mišias laikė Popiežius.
Mirė Stanislava Jakševičiūtė-Venslauskienė 1958 m. sausio 16 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Stanislovas Kuizinas
Turtinga 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje suvaidinto pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“) aktoriaus, Lietuvos kultūros, karinio ir visuomenės veikėjo, spaudos darbuotojo, pulkininko leitenanto Stanislovo Kuizino biografija. Gimė jis 1881 m. gegužės 8 d. Vingininkų kaime (Šilalės r.). Iš pradžių mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Mokydamasis Palangoje įsijungė į tautinį judėjimą, iš Prūsijos į Lietuvą slapta gabendavo knygas. Baigęs Liepojos gimnaziją, įstojo į 260 pėstininkų Ordagano pulką (veikė Užkaukazėje). 1906 m. sausio 8 d. baigė karo mokyklą ir gavo karininko laipsnį. 1906 m. prie Dorpato universiteto išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus. 1906 m. vasario 26 d. buvo paleistas iš kariuomenės. Tais pačiais metais grįžo į Lietuva ir Tauragėje kurį laiką užsiėmė kultūrine veikla – organizavo ir režisavo lietuviškus vakarus. 1914 m. buvo mobilizuotas ir tais pačiais metais paskirtas Radviliškio maitinimo punkto viršininku. Vėliau Vilniuje, Vitebske dirbo komendantu. 1918 m. birželio 5 d. jį internavo vokiečiai. 1918 m. aktyviai įsijungė į nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą: steigė vietos komitetus Tauragės apylinkėse, dirbo Tauragės apskrities valdyboje. 1918 m. pabaigoje tapo Tauragės apskrities vicepirmininku, o 1919 m. buvo paskirtas Tauragės apsaugos srities ūkio vedėju. 1919 m. sausio 26 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo 1 pėstininkų Žemaičių bataliono vadas. Nuo 1919 m. balandžio 15 d. dirbo Šiaulių karo komendanto padėjėju, o 1919 m. rugsėjo 15–1925 m. liepos 4 d. – Kauno geležinkelio stoties komendantu. S. Kuizinas buvo vienas iš 1923 m. Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų ir ilgametis jos valdybos narys. 1923 m. balandžio 14 d. paskirtas dirbti į Generalinio štabo susisiekimo skyrių. Nuo 1926 m. dirbo Lietuvos karo mokslo valdyboje, rūpinosi fiziologinio kabineto reikalais, rengė spaudai vadovėlius. 1926 m. gruodžio 19 d. paskirtas Užsienio spaudos cenzoriumi. 1928 m. kovo 1 d. tapo Vyriausiojo Štabo švietimo dalies vedėju, 1928 m. kovo 1–1928 m. spalio 11 d. dirbo leidinio „Karys“ redaktoriumi. Bendradarbiavo leidiniuose „Inkaras“, „Kardas“, „Lietuva“, „Lietuvos Aidas“, „Lietuvos žinios“, „Mūsų žinynas“, „Trimitas“.
Mirė 1943 m. rugsėjo 9 d. Kaune.
Jadvyga Teofilė Juškytė
XIX a. pab. tarp artimiausių Povilo Višinskio (1875–1906), Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) bičiulių buvo ir knygnešė, daraktorė, tautosakininkė, spaudos bendradarbė Jadvyga Teofilė Juškytė. Gimė ji 1869 m. sausio 13 d. Pernaravoje (Kėdainių r.). Pradžios mokslus baigė namuose, kur ją mokė tėvai ir privatūs mokytojai. Pati kitus pradėjo mokyti vos sulaukusi dvylikos. Ji organizavo slaptą mokyklėlę ir joje net 15 metų mokė dažniausiai po dešimt vaikų. Sužinojusi apie tokią daraktorystę, valdžia Juzefą pradėjo persekioti.
Pirmuosius lietuviškus laikraščius ir žurnalus mergina gavo iš dr. Jono Šliūpo (1861–1944), kuris bendravo su jos tėvais. Šiuos leidinius ji ne tik pati skaitydavo, bet ir platindavo patikimiems žmonėms. Nuo 1895 m. Širšės slapyvardžiu pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. J. T. Juškytės tekstų yra išspausdinta leidiniuose „Tėvynės sargas“, „Ūkininkas“, „ Varpas“ ir keliuose kituose. Spaudoje ji yra paskelbusi ir grožinės literatūros kūrinėlių. Iškilus reikalui, rengdavo spaudai ir mokyklinius vadovėlius. Kartu su P. Višinskiu 1898 m. aplankė sergantį Lietuvos Tautinės giesmės autorių Vincą Kudirką (1858–1899). Prisidėjo parvežant į Lietuvą Kazanės psichiatrijos ligoninėje buvusį kalbininką Kazimierą Jaunių (1848–1908). Yra mokiusi Vlado Pūtvio-Putvinskio (1873–1929) žmoną Emiliją bei jos seseris Gruzdytes. 1903–1904 m. gyveno Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.) pas Putvinskius. Ten ji atrinkinėdavo, rengdavo publikacijas „Varpui“, platindavo lietuvišką spaudą. 1905 m. J. T. Juškytę grafas Vladimiras Zubovas (1862–1933) pakvietė dirbti mokytoja jo įsteigtose ir išlaikomose mokyklose, kurios veikė Ginkūnuose ir Gubernijoje. Čia ji mokytojavo iki 1912 m.
Ji buvo drąsi. Platindama lietuvišką spaudą yra net Plungės grafo Mykolo Oginskio prašiusi, kad šis padėtų išvežti iš Palangos lietuvišką spaudą. Prisidėjo steigiant Žiburėlio draugiją.
Nepriklausomos Lietuvos metais organizavo valsčiaus savivaldybę, įsteigė kooperatyvą, buvo jo vedėja, organizavo šaulių būrį, ilgą laiką buvo jo pirmininkė. 1920–1930 m. dirbo pradžios mokyklos vedėja.
Apdovanota LDK Gedimino III laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Mirė 1948 m. kovo 16 d. Milvyduose (Kėdainių r.). Palaidota Parnaravos kapinėse, šeimos kape.
Liudas Vaineikis
Tarp 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusio pirmojo lietuviško spektaklio organizatorių viena spalvingiausių asmenybių buvo gydytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys Liudas Vaineikis.
Jis gimė 1869 m. rugpjūčio 19 d. Svirplių kaime (Joniškio vlsč., Šiaulių apskr.). 1889 m. baigė Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją. 1881–1889 m. mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, buvo slaptos Mintaujos lietuvių draugystės pirmininkas, palaikė ryšius su revoliucinių darbininkų būreliais, apie 1887 m. su kitais įsteigė slaptą kultūrinę jaunimo draugiją „Atgaja“, skaitė uždraustą lietuvišką spaudą. 1889 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, įsitraukė į slaptos lietuvių studentų draugijos veiklą, vienerius metus buvo jos pirmininkas, organizavo ratelį „Ūkininkui remti“. Už lietuviškos spaudos platinimą ir anticarinių straipsnių rašymą 1895 m. buvo suimtas, uždarytas į Šiaulių kalėjimą, 1896 m. pašalintas iš universiteto ir 3 metams ištremtas iš į Kazanę. 1896 m. eksternu baigė Kazanės universitetą. Bendradarbiavo „Ūkininke“ ir „Varpe“. Palaikė ryšius su Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti. Bendradarbiavo su ano meto visuomenės ir politikos veikėjais Andriumi Domaševičiumi (1865–1935), Vincu Mickevičiumi-Kapsuku (1880–1935).
1897–1900 m. gyveno Palangoje. Čia vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime: buvo lietuvių draugijų narys, organizavo slaptus ratelius, rašė straipsnius slaptai lietuviškai spaudai, rėmė uždraustų knygų gabenimą ir platinimą, buvo vienas iš pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“) organizatorių.
1900 m. parengė Paryžiuje pasaulinės parodos lietuviškąjį skyrių. Už revoliucinę veiklą ir lietuviškos spaudos gabenimą 1900 m. suimtas, 1900–1902 m. kalintas Mintaujos ir Liepojos kalėjimuose, 1902 m. ištremtas penkeriems metams į Jakutiją. Kartu į su juo į tremtį savanoriškai buvo išvykusi ir jo žmona – rašytoja, prozininkė, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė Stasė Paulauskaitė-Vaineikienė (1884–1946).
1904 m. Jakutijoje, dalyvaudamas kovoje su raupų epidemija, pagarsėjo kaip gydytojas. Nuo 1905 m. gyveno Tilžėje. Ten aktyviai įsijungė į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą. 1906 m. su Andriumi Domaševičiumi redagavo socialdemokratų leidinius, siuntė į Lietuvą revoliucionieriams literatūrą ir ginklus. Po 1908 m. nuo revoliucinės veiklos nutolo, daug dėmesio skyrė ateizmo propagavimui, kultūriniam darbui. 1915–1920 m. gyveno Vidurinėje Azijoje. 1921 m. kartu su šeima iš Turkestano grįžo į Palangą ir kurorto vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti mokytoju. Nepriklausomos Lietuvos metais Lietuvos valdžia jį persekiojo už ateistinę veiklą, fašistinės diktatūros kritiką. 1928 m. dėl savo politinių priežasčių buvo priverstas iš Palangos pasitraukti. Grįžęs į Palangą buvo paskirtas dirbti kurorto gydytoju, o 1933 m. – Palangos burmistro pavaduotoju (šiose pareigose Kretingos apskrities viršininkas jo nepatvirtino, motyvuodamas tuo, kad L. Vaineikis jau senas – tuo metu jam buvo 64 metai).
Nuo 1890 m. bendradarbiavo leidiniuose „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Apšvieta“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Varpas“. Nepriklausomos Lietuvos laikais jo straipsnių išspausdinta „Lietuvos mokykloje“, „Karde“ ir keliuose kituose spaudos leidiniuose. Lietuviškos spaudos draudimo metais pasirašinėdavo slapyvardžiais Svirplys, S-lys, S-plys, Sv., L. V. ir kt. Surinko ir užrašė daug tautosakos. Senatvėje jam buvo paskirta visuomenės veikėjo 380 litų dydžio pensija. Apdovanotas LDK Gedimino trečio laipsnio ordinu.
Mirė 1938 m. sausio 17 d. Kaune. Urna su jo pelenais saugoma Kauno medicinos universiteto Anatomijos muziejuje.
Janulaitis Augustinas
Augustinas Janulaitis – teisininkas, teisės mokslų daktaras (1932), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1941), istorikas, knygnešys, visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio komedija „Amerika pirtyje“), suvaidinto Palangoje 1899 m. rugpjūčio 20 dieną, vienas iš organizatorių ir aktorių. Jis gimė jis 1878 m. kovo mėn. 31 d. Malavėnų kaimo (Šiaulių r.) ūkininko šeimoje. 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje. Mokydamasis joje įsijungė į tautinį judėjimą, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą. 1893 m. už šią veiklą buvo pašalintas iš gimnazijos. Vėliau mokėsi Rygos Mikalojaus gimnazijoje. 1894 m. kovo 3 d. jam buvo paskirta nevieša policijos priežiūra, tačiau ir tada o lietuviškos veiklos jis nenutraukė. 1896 m. pradėjęs mokytis Maskvos universiteto Teisių skyriuje lietuvišką spaudą platino tarp studentų lietuvių, taip pat Šiauliuose ir jų aplinkinėse, kai čia parvykdavo atostogų. Šiauliuose per atostogas jis taip pat rengdavo gegužines, kitus lietuviškus renginiuos, kuriuose yra dalyvavę ir iškilūs ano meto veikėjai Povilas Višinskis (1875–1906), Petras Avižonis (1875–1939), Jonas Biliūnas (1879–1907) bei daugelis kitų. Platino atsišaukimus dėl lietuviškos spaudos atgavimo.
1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje buvo pašalintas iš universiteto. Vėliau jis nuolat būdavo caro žandarų priežiūroje. Persekiojimas dar labiau sustiprėjo, kai jis sudalyvavo pirmajame lietuviškame spektaklyje Palangoje. 1900 m., prasidėjus L. Vaineikio bylai, jau nebe pirmą kartą buvo kratomas jo butas. Radus įkalčių, buvo suimtas, jam taikytas daugiau kaip 6,5 mėnesių kardomasis areštas Liepojoje ir Aizputėje (Latvija). Carinė valdžia jį apkaltino už draudžiamosios spaudos platinimą, viešų lietuviškų spektaklių rengimą, siekiant gauti lėšų nelegaliai spaudai remti, straipsnių siuntimu šiai spaudai, pagalba lietuvių skyriui įsteigti 1900 m. Paryžiuje veikusioje parodoje. 1901 m. už 300 rublių užstatą iš kalėjimo paleistas iki teismo sprendimo. Gavęs žinią, kad caro valdžia 1902 m. lapkričio 27 d. jam paskyrė bausmę – 3 metus tremties į Rytų Sibirą, pabėgo, gyveno Mažojoje Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje (Londone), 1905 m. – Šveicarijoje ir studijavo Berno universiteto Teisių fakultete. 1907 m. baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje. 1912 m. tapo advokatu. Pirmojo pasaulinio karo metais priešinosi okupaciniam vokiečių režimui, todėl 1916 m. buvo sulaikytas ir ištremtas į belaisvių stovyklą Rytų Prūsijoje. Paleistas 1917 m. pabaigoje).
1897–1917 m. aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Jo straipsnius spausdino „Varpas“, „Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“, „Žarija“, „Ūkininkas“ ir keletas kitų ano metų periodinių leidinių.
1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos valdytoju. 1919–1925 m. – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisėju, 1924 m. buvo šio Tribunolo pirmininkas, 1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, 1922–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas): iki 1935 m. – Humanitarinių mokslų fakultete, 1935–1940 m. buvo Teisių fakulteto dekanas. 1922 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1928 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 1939 m. pabaigoje, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, kurį laiką buvo jo dekanu.
A. Janulaitis redagavo „Teisės mokslų bibliotekos darbus“ (27 tomai 1924–39), „Teisių fakulteto darbus“ (tomai 2–10 1928–1939), „Teisės ir ekonomijos studijas“ (2 tomai 1936–38). Jis buvo ir daugelio Martyno Jankaus leistų socialdemokratų spaudinių redaktorius. Jo iniciatyva 1930 m. įsteigta Lietuvos istorijos draugija.
Svarbiausios A. Janulaičio knygos: „Simonas Daukantas“ (1913), „1863–1864 m. sukilimas“ (1921), „Kunigai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje“ (1923), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amž.“ (1927), „Imperijos rūmų teismas (1495–1806)“ (1927), „Užnemunė po Prūsais (1795–1807)“ (1928), „Napoleono teisynas“ (1930), „Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas“ (1932), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž.“ (1936), „Mikalojus Akelaitis“ (išleista 1969), „Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ (išleista 1989), „Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis“ (išleista 1998).
1904 m. išvertė į lietuvių kalbą Karlo Markso ir Fridricho Engelso „Komunistų partijos manifestą“. 1916 m., remdamasis istorikų S. Kutrzebos, J. Jaroszevicziaus, M. Liubavskio ir savo darbais parengė spaudai ir išleido antologinę apžvalgą „Lietuvos visuomenės ir teisės istorija“.
Mirė 1950 m. gegužės mėn. 22 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Mangirdas Vladas
Būsimasis gydytojas, rašytojas (dramaturgas, poetas), spaudos bendradarbis Vladas Mangirdas buvo dar tik aštuoniolikos, kai jį pakvietė dalyvauti pirmajame lietuviškame spektaklyje, kuris įvyko 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje.
V. Mongirdas gimė 1877 m gegužės 18 d. Mišučiuose (Kretingos r.). Medicinos aukštuosius mokslus baigė Maskvos universitete. Vėliau dirbo gydytoju Aukštadvaryje, Kaune, Kėdainiuose. 1904 m. Apuoko slapyvardžiu išleido dramą „Kovoje už laisvę“. Yra paskelbęs eilėraščių, vaizdelių, kurie parašyti 1905 m. revoliucijos įtakoje. Nepriklausomos Lietuvos metais jis labiausiai pagarsėjo kaip spaudos bendradarbis – jo tekstai būdavo publikuojami „Ūkininke“, „Varpe“, „Vilniaus žiniose“.
1941 m. buvo ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo tik 1957 metais. Mirė 1960 m. sausio 23 d. Kėdainiuose.
Petras Avižonis
Tuo laiku, kai pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio komedija „Amerika pirtyje“), Palangoje suvaidinto 1899 m. rugpjūčio 20 d., organizatoriai Petrą Avižonį pasikvietė į pagalbą, iškilus Lietuvos gydytojas, oftalmologas prof. Petras Avižonis buvo dar tik studentas.
Jis gimė 1875 m. balandžio 5 d. Pasvalyje. Mokėsi vietos pradžios mokykloje. Tėvai tikėjosi, kad jis taps kunigu, tad pradėjo leisti į Mintaujos keturklasę vokišką privačią mokyklą. Čia jis susipažino ir pradėjo bendrauti su būsimais iškiliais Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėjais, tarp jų ir Antanu Smetona (1874–1944). 1900 m. baigė Tartu universitetą, kur įsigijo gydytojo specialybę. Vėliau dirbo gydytoju Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune. 1914 m. apgynė mokslų daktaro laipsnį. 1922 m. tapo Kauno universiteto akių ligų katedros vedėju. Jo rūpesčiu buvo įkurta Kauno akių klinika. Kauno universitete P. Avižoniui suteiktas profesoriaus laipsnis. 1922–1923 m. jis dirbo šio Universiteto Medicinos fakulteto dekanu, 1924–1925 m. – universiteto prorektoriumi, 1925–1926 m. – rektoriumi. Aktyviai dalyvavo tarptautiniame oftalmologų judėjime. Parašė ir paskelbė nemažai mokslinių straipsnių. 1940 m. išleistas jo parašytas pirmasis Lietuvoje „Akių ligų vadovas“. P. Avižonis aktyviai dirbo ir kalbos norminimo srityje, propagavo ateizmą. Mirė 1939 m. spalio 17 d. Kaune.
Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 24 d.
__________________
[i] Tekste pateikiami G. Petkevičaitės-Bitės knygos „Iš gyvenimo verpetų“ fragmentai [sudarė Juozas Jasaitis], Kaunas: Šviesa, 1990, p. 260–325.
__________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
