Žydai iki Antrojo pasaulinio karo ne vieną šimtmetį buvo neatsiejama Palangos dalis. Jie čia pradėjo kurtis XV a., o 1540 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1467–1548) suteikė žydams privilegiją Palangoje pasistatyti pirmąją sinagogą ir kitus sakralinius statinius. Tais pačiais metais čia buvo įkurtos ir žydų kapinės, vėlesniais metais pastatyta dar keletas sinagogų. Būdavo laikotarpių, kai Palangoje žydai sudarydavo itin didelę dalį nuolatinių gyventojų. Štai 1920 m. mieste gyveno 808 lietuviai ir 452 žydai. Didžioji jų dalis užsiėmė prekyba ir amatais. 1931 m. iš 54 Palangoje veikusių verslo įstaigų 30 priklausė žydams. Šios tautybės žmonių čia gerokai sumažėjo po 1938-ųjų metų gaisro, kuris sunaikino apie 300 pastatų, iš kurių 120 buvo gyvenamieji namai. Didelė jų dalis stovėjo žydų kvartale, kuris buvo susiformavęs rytinėje dabartinės Vytauto gatvės pusėje ir ėjo nuo buvusios autobusų stoties, kuri veikė Kretingos gatvėje, iki dabartinės Žvejų gatvės. Netekę namų, turto, dalis žydų iš Palangos išvyko. Dalies turtingesnių ir po gaisro kurorte naujus savo namus pasistačiusių, čia dirbusių, verslą plėtojusių žydų neaplenkė 1941-ųjų metų birželio 14–15 d. sovietų vykdyti trėmimai. Vokiečiams įsitvirtinus Klaipėdoje, kai kurie Palangos žydai, gavę žinių iš Vokietijos apie ten nacių vykdomą politiką žydų atžvilgiu, pasitraukė iš Palangos, tačiau, prieš įžengiant naciams į Palangą, čia vis dar gyveno apie 70 žydų šeimų.
Antrojo pasaulinio karo metais Palangą, buvusią Vokietijos ir Sovietų sąjungos pasienio zonoje, vokiečiai (jų XXVI korpuso 291 divizija) užėmė 1941 m. birželio 22 dieną. Jie prie Nemirsetos pasirodė jau birželio 22-osios ryte, o iš ten pirmieji vokiečiai į Palangą atvažiavo dviračiais, vis sustodami ir „šukuodami“ pakeliui buvusį mišką. Daugelis palangiškių, kurie buvo nukentėję nuo sovietų, juos sutiko draugiškai, o ir vokiečiai iš pradžių elgėsi taip, kad atrodė, jog jie grėsmės nekelia. Jų elgesys greitai pasikeitė. Netruko prasidėti nespėjusių iš kurorto pasitraukti komunistų, komjaunuolių, buvusių sovietinės valdžios atstovų, aktyvistų, tarp kurių buvo nemažai žydų tautybės žmonių, suėmimai.
Užėmę Vokietijos–Sovietų sąjungos pasienio zoną, naciai, siekę įtikinti Trečiojo reicho valdžią ir Vermachto vadovybę, kad „žydų problemą“ reikia spręsti vykdant genocidą, jau trečiąją okupacijos dieną pradėjo Palangos žydų naikinimo operaciją. „Specialiąsias priemones“, „Valymo akcijas“ vykdė iš Tilžės atvykęs gestapo saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyvinis būrys, pavaldus operatyvinės grupės A viršininkui brigadenfiureriui Valteriui Štalekeriui (Walter Stahlecker), ir Klaipėdos policijos pareigūnų sudarytas operatyvinis būrys (Sonderkomando Tilsit). Jiems buvo pavesta išvalyti nuo žydų ir kitų Vokietijai galinčių kelti grėsmę asmenų (komunistų, komjaunuolių, buvusių sovietinio režimo aparato tarnautojų, sovietinių aktyvistų ir kitų sovietams simpatizuojančių gyventojų) Vokietijos ir Lietuvos pasienio sritį. Naciai į pagalbą pasitelkė šioje teritorijoje gyvenusius smogikus (policininkus ir naciams padėjusius civilius gyventojus).
Šioje pasienio zonoje pirmiausiai masinės žydų žudynės prasidėjo birželio 24–25 dienomis Gargžduose ir Kretingoje.
1941 m. birželio 24 d. vokiečių kareiviai ir vietiniai smogikai per 4 valandas suėmė visus nespėjusius iš Palangos ir jos apylinkių pasitraukti žydus ir suvarė juos prie autobusų stoties. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir kartu su sulaikytais buvusiais sovietinės valdžios atstovais uždaryti Palangos sinagogoje. Moterys ir vaikai (iš viso apie 200 žmonių) buvo uždaryti Vilimiškės dvarui priklausiusioje Valteriškės daržinėje. Visų suimtųjų turtas buvo konfiskuotas, palangiškiams uždrausta teikti pagalbą žydams, juos apgyvendinti ir įdarbinti.
Tai, kas tomis dienomis vyko Kretingoje, Gargžduose ir Palangoje, buvo operacija, kurios metu
jos vykdytojai įteigė Trečiojo reicho valdžiai ir Vermachto vadovybei, kad priimant taip vadinamąjį Galutinį sprendimą dėl „žydų problemos“, reikia naudoti tokias vokiečių užimtų teritorijų valymo nuo „Reicho priešų“ priemones ir veiklos metodus, kokie jie buvo čia panaudoti. Greitai visa tai naciai integravo į bendrąsias minėtų „priešų“ naikinimo priemones Vermachto okupuotose Sovietų Sąjungos srityse.
Palangos žydų sinagogoje laikytus suimtus žydus naciai antrąją dieną po suėmimo (birželio 25-ąją) išvarė „tvarkyti sudegusios pionierių stovyklos. Birželio 29 d. iš Tilžės atvyko saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyvinis būrys, pavaldus operatyvinės grupės A viršininkui brigadenfiureriui Valteriui Štalekeriui (Walter Stahlecker). Jis įsakė pradėti žydų likvidavimą pietinio Lietuvos pasienio ruože. Šis būrys, padedamas lietuvių partizanų, birželio 29 d. už Birutės kalno sušaudė 111 Palangos žydų, daugiausia vyrų[1]“. Literatūros šaltiniuose galima rasti ir kiek kitokių žinių apie šiuos žuvusiuosius: nurodoma, kad iš tų 111 nužudytų žmonių 95 buvo žydai (tarp jų 2 moterys) ir 16 kitų tautybių vyrų (daugelis jų buvę sovietinės valdžios struktūrose tarnavę lietuviai).
Didžioji dalis palangiškių, tarp jų ir tuo metu buvęs Palangos burmistras Jonas Šliūpas, tokia egzekucija pasibaisėjo. Kurorto gyventojai tapo liudininkais, kaip tą dieną iš sinagogos pajudėjusi kalinių kolona, saugoma ginkluotų nacių su šunimis, buvo išvaryta Birutės kalno pusėn. Iki šiol palangiškiai pasakoja, kad mirčiai pasmerkti suimtieji vokiečių parinktoje prieškopių zonoje buvusioje egzekucijos vietoje patys turėjo sau išsikasti duobes.
Birželio 24 d. suimtas žydes moteris ir vaikus laikinai paliko gyvus. Jiems 1941 m. birželio paskutinėmis ir liepos pirmosiomis dienomis Valteriškėse buvo įkurtas laikinasis getas (darbo stovykla). Suimtieji prie savo rūbų privalėjo turėti prisiūtas geltonas žvaigždes.
Kaip yra pasakojusi tų įvykių liudininkė palangiškė Ona Raudienė, šiame aptvertame gete (jo pastatų liekanų yra pietvakarinėje kurorto dalyje, prie kelio, vedančio į Kretingą) laikytas Palangos ir iš jos apylinkių suvežtas žydes moteris bei jų vaikus saugojo lietuvių baltaraiščiais vadinami policininkai. Kai kurie palangiškiai bandė padėti suimtiesiems, nešdavo jiems maisto, tačiau dalis sargybinių neleisdavo jiems priartėti prie aptvarų ir perduoti lauknešėlių.
Darbingos moterys buvo atrinktos ir laikomos toje pat sinagogoje, iš kurios jų vyrai buvo išvaryti ir sušaudyti. Šios žydės turėdavo tvarkyti kurorto viešąsias vietas. Kol moterys dirbdavo, jas taip pat saugodavo ginkluoti baltaraiščiai. Artėjant žiemai buvo nutarta moterų ir vaikų getą likviduoti, o ten laikytus suimtuosius sušaudyti. Tikėtina, kad artėjant žiemai mieste šeimininkavusi vokiečių valdžia šitaip norėjo išvengti papildomų išlaidų.
Getas veikė iki rudens. Į Palangą vėl atvykus Tilžės saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyviniam būriui, Valteriškių gete buvusių žydų moterų ir vaikų žudynės prasidėjo spalio 12 d. (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad žudynės vyko spalio 110ם2 dienomis).
Šį kartą žudynių vieta buvo pasirinktas Kunigiškių miškas. Spalio 12 d. naciai, Vilimiškės gete buvusiems žydams pasakė, kad juos perkels gyventi į kitą vietą, susodino juos į sunkvežimius ir išvežė į Kunigiškių pusėje buvusį tuo metu vadintą Stalino ūkį – Kunigiškiuose prie žvyrduobių buvusią akmens skaldyklą. 1940 m. sovietams užėmus Lietuvą, dabartinio Liepojos plento rytinėje pusėje, keletas šimtų metrų nuo žvyro karjerų, miškingoje vietoje buvo kasamos gilios duobės betoniniams bunkeriams statyti ir maišomas jiems bei kitiems gynybiniams įtvirtinimams skirtas betonas.
Kai vokiečiai užėmė Palangą, čia jau buvo sovietmečiu iškastos 1,5 m gylio, apie 10 m ilgio ir 4 m pločio duobės. Teritorija nuo kelio pusės buvo atitverta gyvatvore, tad iš tos pusės nebuvo matyti, kas ten vyksta. Vis dėlto, liudininkų (atsitiktinai šalia tos vietos tąsyk atsidūrusių palangiškių) buvo. Pasak jų, iš nevilties klykiančios moterys buvo sušaudytos, o dalį vaikų budeliai tiesiog žiauriai nužudė – paimdavo vaikus už kojų ir, įsiūbavę juos, trenkdavo galva į čia augančias pušis, o tada įmesdavo į duobę. Ne visiems lavonams užkasti užteko šalia duobių buvusių žemių, tad budeliai, pasišalindami iš žudynių vietos, dalį jų paliko pusiau užkastus. Praėjus kelioms dienoms po žudynių čia išdrįsę ateiti palangiškiai pamatė iš po žemių kyšančias nužudytųjų rankas. Na o dar po kelių dienų Palangoje pasklido žinia, jog Kunigiškių masinių žodynių vietoje į duobę suversti lavonai pradėjo dvokti. Tada miesto valdžia nurodė šią vietą sutvarkyti. Virš duobės buvo supilta aukšta kalva. Po kurio laiko ji sukrito. Vėliau šioje vietoje, aplink buvusią duobę, gyventojai pasodino eglaičių, iš jų suformuodami nedidelę laukymę. Joje buvo pastatytas atminimo akmuo, ant kurio iškalta tekstas primena, kad čia nužudyta apie 200 žmonių, nors yra pagrindo manyti, kad žuvusiųjų čia buvo apie 300. Dabar ši buvusių žudynių ir kapinių vieta apaugusi mišku, kapinių vieta lygi.
* Žydų masinių žudynių vieta Kunigiškių miške (Palangos miestas) >
Egzekuciją Kunigiškiuose matę žmonės yra paliudiję, kad čia moteris ir vaikus žudė lietuviškai kalbantys vyrai – uniformuoti policininkai (nacių pagalbininkai – Kretingos apskrities ir Palangos valsčiaus lietuvių policijos pareigūnai, kurie dalyvavo ir vėliau, 1942 m. liepos mėn. Kunigiškių miške vykdant masines žmonių žudynes) ir civiliais rūbais vilkintys vyrai. Žudynėms vadovavo Kretingos apskrities policijos vadas Pranas Jakys, kriminalinės policijos vyr. inspektorius Gabrielius Bražinskas, policininkas Antanas Petrauskas, Palangos valsčiaus policijos nuovados viršininkas Juozas Adomaitis, tarp žydus naikinusių budelių buvo ir daugiau palangiškių.
Sušaudžius žydus, jų namai ir butai buvo apiplėšiami, daugelį juose buvusio turto pasisavino kai kurie vietiniai gyventojai. Vėliau nacių valdžia žydų turtą nacionalizavo. Na o po Antrojo pasaulinio karo dalyje žydų namų pradėjo veikti įvairios įstaigos, didesni pastatai buvo paversti daugiabučiais. Po karo į Palangą gyventi grįžo tik vienas žydas – buvęs mėsos parduotuvės savininkas Senderis Bruckus. Laikui einant žydų tautybės žmonių Palangoje padaugėjo. 1970 m. čia jų gyveno 31, 1990 m. – 26.
Už Birutės kalno esanti vieta, kurioje 1941 m. birželio 27 d. naciai nužudė ir palaidojo 111 žmonių, yra smėlingoje vietoje, keli šimtai metrų nuo sovietmečiu Ministrų tarybos žinioje buvusios vyriausybinės „Auskos“ vilos, daugelio palangiškių Brežnevo vila vadinamos. Čia dažnai užklysta ne tik vietos gyventojai, bet ir poilsiautojai. Tikėtina, kad dėl to, jog bijota, kad, laikui einant, smėlis čia gali būti nupustytas ir paviršiuje atsidurs nužudytųjų palaikai, 1958 m. liepos mėnesį ši masinių žudynių vieta buvo atkasta, o nužudytųjų palaikai perkelti į Palangos senųjų kapinių vakarinę dalį (Vytauto g.). Šią vietą ženklina paminklas (užrašas ant jo nėra tikslus). 2017 m. sausio 4 d. šis 9 m2 dydžio Palangos miesto holokausto aukų kapas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 40684) ir dabar yra saugomas valstybės.
1989 m. Palangos parko naujosios dalies pietvakarinėje pusėje, netoli jūros, tako, einančio palei kopas Klaipėdos pusėn, simbolinėje žydų vyrų masinių žudynių, vykusių 1941 m. birželio 27 d., vietoje, buvo pastatytas didelis rausvos spalvos granitinis akmuo, ant kurio žydų ir lietuvių kalbomis užrašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūna šventas šių nekaltų aukų atminimas“.
Tikroji masinių žudynių vieta yra kiek arčiau „Auskos“ poilsio namų. Sovietmečiu valdžia nenorėjo, kad toks paminklas būtų pastatytas prie šių poilsio namų, tad vieta jam buvo parinkta labiau į šiaurę, arčiau Palangos miesto centro.
Ši simbolinė žydų žudynių vieta taip pat saugoma kaip kultūros paveldo objektas. Jo unikalus numeris yra 10992. Į kultūros vertybių registrą šis istorinės ir memorialinės reikšmės objektas įtrauktas 1993 m. vasario 12 dieną.
Naudota literatūra:
- Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search (žr. 2021-10-30).
- Benetis E., „Atminimas, prasilenkiantis su istorine tiesa“, Vakarų ekspresas, 2010, nr. 217, p. 6–7.
- Vareikis A., „Palanga sovietų ir okupacijos metais (1940–1944)“, Palangos istorija, Klaipėda, 1999, p. 293.
- https://www.lrytas.lt/kultura/daile/2021/09/16/news/sviesaus-atminimo-romualdo-rakausko-neiprastus-kureju-portretus-lydejo-ir-skandalai-20765291.
Parengė Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – paminklas pietvakarinėje miesto dalyje esančiame miške, netoli paplūdimio, skirtas įamžinti Antrojo pasaulinio karo metais Palangoje nužudytų žydų atminimą
Tekstas paskelbtas 2022-01-29
_________________
[1] Vareikis A., „Palanga sovietų ir okupacijos metais (1940–1944)“, Palangos istorija, Klaipėda, 1999, p. 293.
____________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
