1941 m. birželio 24 d. vokiečių kareiviai ir vietiniai smogikai per 4 valandas suėmė visus nespėjusius iš Palangos ir jos apylinkių pasitraukti žydus ir suvarė juos prie autobusų stoties. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir kartu su sulaikytais buvusiais sovietinės valdžios atstovais uždaryti Palangos sinagogoje. Moterys ir vaikai (iš viso apie 200 žmonių) buvo uždaryti Vilimiškės dvarui priklausiusioje Valteriškės daržinėje. Visų suimtųjų turtas buvo konfiskuotas, palangiškiams uždrausta teikti pagalbą žydams, juos apgyvendinti ir įdarbinti.
 |
 |
 |
 |
| Gretos Tautavičiūtės nuotraukose – žydų masinių žudynių vieta Kunigiškių miške. 2022 m. | |||
Tai, kas tomis dienomis vyko Kretingoje, Gargžduose ir Palangoje, buvo operacija, kurios metu jos vykdytojai įteigė Trečiojo reicho valdžiai ir Vermachto vadovybei, kad priimant taip vadinamąjį Galutinį sprendimą dėl „žydų problemos“, reikia naudoti tokias vokiečių užimtų teritorijų valymo nuo „Reicho priešų“ priemones ir veiklos metodus, kokie jie buvo čia panaudoti. Greitai visa tai naciai integravo į bendrąsias minėtų „priešų“ naikinimo priemones Vermachto okupuotose Sovietų Sąjungos srityse.
Palangos žydų sinagogoje laikytus suimtus žydus naciai antrąją dieną po suėmimo (birželio 25-ąją) išvarė „tvarkyti sudegusios pionierių stovyklos. Birželio 29 d. iš Tilžės atvyko saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyvinis būrys, pavaldus operatyvinės grupės A viršininkui brigadenfiureriui Valteriui Štalekeriui (Walter Stahlecker). Jis įsakė pradėti žydų likvidavimą pietinio Lietuvos pasienio ruože. Šis būrys, padedamas lietuvių partizanų, birželio 29 d. už Birutės kalno sušaudė 111 Palangos žydų, daugiausia vyrų[1]“.
Birželio 24 d. suimtas žydes moteris ir vaikus laikinai paliko gyvus. Jiems 1941 m. birželio paskutinėmis ir liepos pirmosiomis dienomis Valteriškėse buvo įkurtas laikinasis getas (darbo stovykla). Suimtieji prie savo rūbų privalėjo turėti prisiūtas geltonas žvaigždes.
Kaip yra pasakojusi tų įvykių liudininkė palangiškė Ona Raudienė, šiame aptvertame gete (jo pastatų liekanų yra pietvakarinėje kurorto dalyje, prie kelio, vedančio į Kretingą) laikytas Palangos ir iš jos apylinkių suvežtas žydes moteris bei jų vaikus saugojo lietuvių baltaraiščiais vadinami policininkai. Kai kurie palangiškiai bandė padėti suimtiesiems, nešdavo jiems maisto, tačiau dalis sargybinių neleisdavo jiems priartėti prie aptvarų ir perduoti lauknešėlių.
Darbingos moterys buvo atrinktos ir laikomos toje pat sinagogoje, iš kurios jų vyrai buvo išvaryti ir sušaudyti. Šios žydės turėdavo tvarkyti kurorto viešąsias vietas. Kol moterys dirbdavo, jas taip pat saugodavo ginkluoti baltaraiščiai. Artėjant žiemai buvo nutarta moterų ir vaikų getą likviduoti, o ten laikytus suimtuosius sušaudyti. Tikėtina, kad artėjant žiemai mieste šeimininkavusi vokiečių valdžia šitaip norėjo išvengti papildomų išlaidų.
Getas veikė iki rudens. Į Palangą vėl atvykus Tilžės saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyviniam būriui, Valteriškių gete buvusių žydų moterų ir vaikų žudynės prasidėjo spalio 12 d. (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad žudynės vyko spalio 110ם2 dienomis).
Šį kartą žudynių vieta buvo pasirinktas Kunigiškių miškas. Spalio 12 d. naciai, Vilimiškės gete buvusiems žydams pasakė, kad juos perkels gyventi į kitą vietą, susodino juos į sunkvežimius ir išvežė į Kunigiškių pusėje buvusį tuo metu vadintą Stalino ūkį – Kunigiškiuose prie žvyrduobių buvusią akmens skaldyklą. 1940 m. sovietams užėmus Lietuvą, dabartinio Liepojos plento rytinėje pusėje, keletas šimtų metrų nuo žvyro karjerų, miškingoje vietoje buvo kasamos gilios duobės betoniniams bunkeriams statyti ir maišomas jiems bei kitiems gynybiniams įtvirtinimams skirtas betonas.
Kai vokiečiai užėmė Palangą, čia jau buvo sovietmečiu iškastos 1,5 m gylio, apie 10 m ilgio ir 4 m pločio duobės. Teritorija nuo kelio pusės buvo atitverta gyvatvore, tad iš tos pusės nebuvo matyti, kas ten vyksta. Vis dėlto, liudininkų (atsitiktinai šalia tos vietos tąsyk atsidūrusių palangiškių) buvo. Pasak jų, iš nevilties klykiančios moterys buvo sušaudytos, o dalį vaikų budeliai tiesiog žiauriai nužudė – paimdavo vaikus už kojų ir, įsiūbavę juos, trenkdavo galva į čia augančias pušis, o tada įmesdavo į duobę. Ne visiems lavonams užkasti užteko šalia duobių buvusių žemių, tad budeliai, pasišalindami iš žudynių vietos, dalį jų paliko pusiau užkastus. Praėjus kelioms dienoms po žudynių čia išdrįsę ateiti palangiškiai pamatė iš po žemių kyšančias nužudytųjų rankas. Na o dar po kelių dienų Palangoje pasklido žinia, jog Kunigiškių masinių žodynių vietoje į duobę suversti lavonai pradėjo dvokti. Tada miesto valdžia nurodė šią vietą sutvarkyti. Virš duobės buvo supilta aukšta kalva. Po kurio laiko ji sukrito. Vėliau šioje vietoje, aplink buvusią duobę, gyventojai pasodino eglaičių, iš jų suformuodami nedidelę laukymę. Joje buvo pastatytas atminimo akmuo, ant kurio iškalta tekstas primena, kad čia nužudyta apie 200 žmonių, nors yra pagrindo manyti, kad žuvusiųjų čia buvo apie 300. Dabar ši buvusių žudynių ir kapinių vieta apaugusi mišku, kapinių vieta lygi.
Egzekuciją Kunigiškiuose matę žmonės yra paliudiję, kad čia moteris ir vaikus žudė lietuviškai kalbantys vyrai – uniformuoti policininkai (nacių pagalbininkai – Kretingos apskrities ir Palangos valsčiaus lietuvių policijos pareigūnai, kurie dalyvavo ir vėliau, 1942 m. liepos mėn. Kunigiškių miške vykdant masines žmonių žudynes) ir civiliais rūbais vilkintys vyrai. Žudynėms vadovavo Kretingos apskrities policijos vadas Pranas Jakys, kriminalinės policijos vyr. inspektorius Gabrielius Bražinskas, policininkas Antanas Petrauskas, Palangos valsčiaus policijos nuovados viršininkas Juozas Adomaitis, tarp žydus naikinusių budelių buvo ir daugiau palangiškių.
Parengė Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas 2022 m. įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
