Palegija, Pelagija (nuo seno vietinių Pelegija vadinta) – vietovė apie 3–4 km į pietus nuo Lenkimų, tarp Žemytės ir Juodeikių kaimų. Nuo pagrindinio kelio „Skuodas–Darbėnai“ iki šio buvusio kaimo – apie 3 kilometrai. Seniau Palegijai priklausė nedidelė 256 ha dydžio teritorija.
Gyventojų surašymo duomenimis, Palegijoje 1902 m. buvo 59 nuolatiniai gyventojai, 1923 m. – 113, 1959 m. – 109, 1970 m. – 43. Vėlesniais metais kaime gyventojų dar labiau sumažėjo. 1977 m. kovo 30 d. LTSR AT įsaku šis kaimas buvo panaikintas.
Kaimas buvo išsidėstęs lygumoje ant nedidelės kalvelės. Vandens telkinių čia nėra, tik pelkių nemažai. Griovius rankiniu būdu žmonės kasdavo.
XX a. pr. čia būta 30 didesnių ir mažesnių ūkelių. 18 šeimų buvo bežemiai arba turėjo iki 5 ha žemės sklypus. Nuo 5 iki 10 ha žemės valdė 6 ūkininkai, nuo 10 iki 15 – 3 (Juozas Jazbutis – 22 ha, Kazys Jazbutis – 29 ha, Juozas Skripkauskas – 31 ha). Kaime buvo 48,5 ha bendrų aptvertų ganyklų. J. Skripkausko žemėje buvo iki šiol išlikusi pelkė-liūnas, vietinių Peklele vadinama.
Rašytiniuose šaltiniuose žinių apie Palegijos kaimą nėra daug išlikę. Bene plačiausiai jį savo knygoje „Gimtoji parapija Lenkimai“ ( 2005, Klaipėda) yra aprašęs lenkimiškis Leonas Rimeikis. Pasak jo, seniau kaimo gyventojai dirbdavo žemę, augindavo galvijus, užsiimdavo namudiniais darbais. Plačiai apylinkėje garsėjo audėja Ona Skersienė. Siuvimo amato buvo pramokusi Monika Jablonskienė, Genutė Gužaitė, Aleksas Simutis ir jo sūnus Vaclovas Simutis. Atitrūkę nuo lauko darbų, namus statydavo, baldus, namų apyvokos reikmenis gamindavo Juozas Budreckis. Pranas Jablonskis, Norbertas Simutis. Mykolas Mockus klumpes darydavo. Daugiavaikė Zuzanos Kontrimienės šeima krepšius (žem. kiuocius) pindavo.
Kaimo jaunimą linksmindavo aremonikierius Pranas Litvinas iš Plaušinių kaimo. Alfonsas Ronkaitis grodavo bandonija. Po karo jaunimas pabandė suorganizuoti dūdų orkestrą. Pranas Mockus įsigijo kornetą, Kazys Žvinklys – bosą, Kazys Jablonskis – klarnetą, Antanas Lazdauskas – tenorą, Pranas Jablonskis – didelį būgną. Orkestrui vadovavo Kazys Jablonskis iš Lenkimų (buvęs Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris). Orkestrantai, pasimokę groti, linksmindavo žmones vestuvėse, gegužinėse, grodavo per gavėnią pamaldose prie kaimo kryžiaus ir kt.
1947–1948 m., kai į Lenkimus buvo atvykęs LSSR AT pirmininkas Justas Paleckis, Pelegijos orkestras buvo pakviestas groti priimant svečią ir palydint jį. Orkestras iširo 1950 m., nes dalis jame grojusių vaikinų buvo pašaukti į tarnybą sovietų armijoje.
Gausi buvo Palegijos kaime gyvenusi Jono Černeckio šeima. Joje augo 3 dukros ir 6 sūnūs. Šeimai priklausė tik 8 ha žemės, tad ne visada užtekdavo. Kai vyriausiajam sūnui Jonui buvo 16 metų, mirė tėvas, tada dar sunkiau pasidarė gyventi, teko vaikams eiti pas svetimus tarnauti.
1949 m. Žemytės kaime buvo pradėtas kurti kolūkis. Į jį dalis Palegijos kaimo žmonių įstojo 1950 m. pavasarį. Pirmaisiais metais pragyventi žmonėms buvo labai sunku, nes už darbą kolūkyje praktiškai nieko nemokėdavo, tik metų pabaigoje kokį maišelį grūdų duodavo ar ko nors kito gero. Tie, kas nenorėjo eiti į kolūkį, paliko kaimą, kai kas išėjo partizanauti.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Palegijos kaimo į Sibirą buvo ištremtos Kazimiero Jazbučio, Leono Jazbučio ir Juozo Skripkausko šeimos.
1959 m. pradžios mokykla buvo atidaryta tremtinio Juozo Skripkausko name. Čia mokytoju dirbo Juozas Šmita. Ši mokykla veikė iki 1970 m. prasidėjusio melioracijos vajaus. Vykstant melioracijai, Skripkauskų sodyba buvo sunaikinta.
Ilgametė Skuodo rajono švietimo darbuotoja, pedagogė Emilija Jablonskienė vaikystėje yra gyvenusi Lenkimų seniūnijos Palegijojs kaime, vėliau – Skuode, Žemytėje. Palegijoje yra gyvenę ir žurnalisto Juozo Skripkausko proseneliai.
Emilija 1959 m. pradėjo lankyti Palegijos ūkininkų Skripkauskų name veikusią mokyklą. Tada čia dirbo tik vienas mokytojas – jau minėtas Juozas Šmita. Jis mokė visų keturių klasių vaikus. Grįžęs iš Sibiro iki to laiko senberniu buvęs Skripkauskas vedė. Jo žmona Veronika buvo labai gera moteris, su mokinukais elgdavosi kaip su savo vaikais, globojo juos. Vėliau dirbo mokytoja Ramutė.
Ta Skripkauskų sodyba buvo kaip ir kaimo kultūros centras, nes Skripkauskų gyvenamojo namo kambariai buvo dideli – lyg kokios salės. Mokyklos kambaryje rodydavo ir kiną, jaunimo pasilinksminimai taip pat čiavykdavo. E. Jablonskienė žurnalistui J. Skripkauskui yra pasakojusi:
„Taigi atvažiuodavo kinas, sunkvežimis atveždavo baisiausią garsiakalbį, kad toliausiai nuo mūsų, už pusantro kilometro, puikiai girdėdavosi. Buvau gal 3 ar 4 klasėje, kaulydavau tėvų, kad noriu į kiną. Mama turėjo tokį nikį – kuo labiau prašai, tuo labiau neleidžia. Prašydavau jau nuo pietų, bet užsispirdavo, ir viskas. Darbų visokių atrasdavo. Padarai – einame į kiną. Bilietukai buvo, suolai iš lentų sukalti. Ant sienos pakabindavo baltą ekraną. Labiausiai įstrigo pagal Levo Tolstojaus kūrinį („Prisikėlimą“ ar „Aną Kareniną“) sukurtas filmas. Kadangi buvo vertimas į lietuvių kalbą, viską suprasdavome. […].“
Skripkauskų sodyboje buvo daug pastatų. Viename jų kolūkis kurį laiką augino vištas. Vėliau vištidę panaikino.
Palegijoje yra gyvenusi ir Rozalija Gaučienė. Ji žurnalistui J. Skripkauskui papasakojo, kad ta sodyba, kurios viename pastatų veikė mokykla, priklausė Juozui Skripkauskui. Kai sodyba buvo nacionalizuota, J. Skripkauskas iš jos turėjo išsikelti. Vėliau pastatai buvo nugriauti. Kai senuosius Skripkauskus į Sibirą ištrėmė, liko jų didelis ūkis, daug žemės, gyvulių. Bet, kai Skripkauskus išvežė, viską išdraskė, nieko nebeliko.
Artimiausia pradžios mokykla veikė kaimyninio Žemytės kaimo ūkininko Vinco Litvino troboje. Čia mokėsi ne tik Žemytės, bet ir Palegijos, Juodeikių, Margininkų kaimų vaikai. Tarp skirtingų kaimų vaikų dažnai kildavo muštynės, vieni kitus pravardžiuodavo.
1965 m. įkūrus Lenkimų tarybinį ūkį, žmonėms už darbą pradėta mokėti pinigais, tad gyventi tapo lengviau.
Nuo 1970 m. vykstant melioracijai daugybė vienkiemių buvo nušluota nuo žemės. Dalis Palegijos žmonių persikėlė gyventi kitur. Žemytėje namus pasistatė Albertas Budrikis, Aleksas Daukantas, Kazys Gaučius, Petras Gūžė, Vincas Jazbutis, Jurgis Narmontas, Norbertas Simutis, o Lenkimuose įsikūrė, manus pasistatė Monika Jablonskienė, Barbora Simutienė, Kazys Žvinklys. Užbaigus melioruoti Palegijos laukus, iš šio kaimo nieko neliko. Apie buvusią Palegiją primena tik Stanislovo Skripkausko žemėje buvusi pieva-liūnas, Peklele vadinama. Nesunaikino jos nė melioracija.
Seniau Palegijos, kaip ir kitų kaimų gyventojai, turėjo prievolę po pavasario sėjos remontuoti kelius (tai buvo kelio taislius). Palegijos gyventojams buvo priskirtas vienas kelio „Lenkimai–Mosėdis“ ruožas. Žvyrą kelio remontui atsiveždavo iš Sriauptų karjero. Kiekvienam gyventojui suremontuotino kelio ilgis būdavo proporcingas jo valdomam žemės dydžiui. Žmonės turėjo ne tik žvyruoti ir lyginti kelią, bet ir valyti griovius, palei kelią sodinti medelius, juos aptverti. Pavasarį reikėdavo ir akmenis vienodais tarpais pagrioviuose išdėlioti, juos nubalinti. Visus tuos darbus reikėdavo nudirbti iki šienapjūtės. Nesuspėjus grėsė gauti seniūno paskirtą baudą.
2024 m. lapkričio 22 d. Skuodo rajono savivaldybės interneto svetainėje buvo paskelbtas UAB „Skuodas renew“ pranešimas, kad Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos teritorijoje (Plaušinių, Palegijos, Juodeikių ir Žemytės kaimuose), žemės sklype, kurio unikalus numeris 4400-0625-4260 (adresas: Juodeikių g. 22D, Juodeikių kaimas, Lenkimų seniūnija, Skuodo rajono savivaldybė) ketinama statyti vėjo elektrines ir vykdyti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Naudota literatūra:
- Rimeikis Leonas, Gimtoji parapija Lenkimai, 2005, Klaipėda.
- Juozas Skripkauskas, „Sugrįžimas į Palegiją“, Smuiko darbai: https://smuikodarbai.blogspot.com/2018/04/sugrizimas-i-palegija.html (žr. 2025-01-11).
- „Palegija“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Palegija.
- Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, I dalis, Vilnius, 1974.
- Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи, Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys, Kaunas: Finansų ministerija, Centralinis statistikos biuras, 1925.
- Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys), Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.