Palangos tiltas į jūrą – vienas iš pagrindinių šio miesto simbolių. Pasivaikščioti juo, palydėti čia saulėlydį – jau daugiau negu šimtmetį gyvuojanti šio kurorto poilsiautojų tradicija.
Palangoje 630 m. ilgio tiltą į jūrą kartu su prieplauka 1880–1890 m. pastatė tuometinis Palangos valdos šeimininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891). Šie sudėtingi ir itin brangūs darbai buvo vykdomi tam, kad prieplaukoje galėtų švartuotis laivai, kuriais iš Palangos būtų plukdomos prekės (grafų Tiškevičių Vilimiškės plytinėje išdegtos plytos ir perteklinė žemė ūkio produkcija) į Liepoją, Klaipėdą bei kitus Baltijos pakrantėse buvusius uostus, o iš ten atsigabenami poilsiautojai ir kurortui, grafų Tiškevičių dvarui reikalingos prekės. Tuo laikotarpiu šiame regione jūros kelias buvo labai aktualus, nes susisiekimas sausuma buvo blogas, kelionė į Palangą trukdavo ilgai, o tai plėtojant kurortą kėlė daug problemų.
Grafas J. Tiškevičius buvo nusipirkęs 12 vagonų talpos laivą apie 30-ies nominalų galingumo „Feniksą“ („Phoenix“). Jis plaukiodavo į Liepoją ir Klaipėdą. Kelionė laivu iš Palangos į Liepoją trukdavo 5 valandas. Prieplauka tarnavo trumpai, nes jūroje kilus štormui, laivams čia nebuvo saugu, dėl kai kurių tilto ir prieplaukos statybos metu padarytų klaidų prieplauką bangos greitai užnešė smėliu. Tiškevičiai mėgino prieplauką gelbėti, buvo šiek tiek prailgintas tiltas, tačiau esminės naudos tai nedavė. Laivą teko parduoti. Po XIX a. pab.–XX a. pirmaisiais metais siautusių audrų apniokotą tiltą Tiškevičiai suremontavo ir nuo 1892 m. jį paliko naudoti poilsiautojų pramogoms – jų pasivaikščiojimams. 1905 m. šio tilto pradžioje buvo pastatyta pavėsinė (stoginė). Joje kurį laiką būdavo renkamas ir mokestis už galimybę vaikščioti tiltu.
Beje, mažai kas žino, kad ant šio tilto yra buvęs pravestas siaurasis geležinkeliukas, kuriuo iki prieplaukos arkliais traukiamuose vagonėliuose atveždavo prekes. Jo ilgis buvo net keli kilometrai – prasidėdavo geležinkeliukas prie Vilimiškės plytinės, turėjo dvi šakas. Šiuo geležinkeliuku arkliais traukiamuose vežimėliuose būdavo vežiojami ir poilsiautojai.
Senojo, Tiškevičiaus laikais buvusio medinio tilto į jūrą, jau seniai nebėra. Jo vietoje, kiek pakeitus senojo tilto konfigūraciją, 1998 m. pastatytas naujas tiltas, nes senasis, nuolat audrų ir jūros bangų talžomas, kad ir daugelį kartų remontuotas, jau buvo visiškai sunykęs. Naujojo tilto pagrindinės konstrukcijos gelžbetoninės, poliai – betoniniai, danga medinė. Prie tilto įrengta prieplauka, kurioje gali švartuotis nedideli laiveliai, yra ir žvejų aikštelė. Šis naujasis tiltas – 465,25 m ilgio, gerokai trumpesnis prieš tai stovėjusį. Jį yra pamėgę ir meškeriotojai.
Šio tilto prieigose – J. Basanavičiaus gatvė, kuri čia užsibaigia „Jūratės ir Kastyčio“ skveru. Pavadinimas – ne atsitiktinis, nes būtent čia stovi ir vienas pagrindinių Palangos simbolių – 1961 m. pastatyta skulptorės Nijolės Gaigalaitės (1928–2009) sukurta skulptūra „Jūratė ir Kastytis“.
IŠSAMIAI:
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos tiltas į jūrą
Tekstas paskelbtas 2022-01-16
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“