Informacijos apie 1886–1913 m. Palangoje veikusią grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) savo lėšomis valdiškos mokyklos teisėmis įkurtą progimnaziją paskutiniais metais prieinama vis daugiau. Įdomūs buvusio šio mokyklos auklėtinio Stepono Kairio S. Kairio Niujorke 1957 m. išspausdintame „Lietuvos būde“ (p. 50–58) pateikti prisiminimai, Čikagoje 1959 m. „Tautos praeitiyje“ (t. 1, kn. 1, p. 55–62) paskelbti Juozapo Rugio tekstai. Apie šią progimnaziją rašoma ir 2001 m. Vilniuje išleistoje Igno Končiaus knygoje „Mano eitasis kelias“ ( p. 36–43) ir t. t. .
Rašytojas ir kunigas Mykolas Vaitkus šioje progimnazijoje mokėsi nuo 1895 m. ir čia baigė keturias klases. 1962 m. Londone Nidos knygų klubo išleistoje jo knygoje „Su Minija į Baltija“ jis vaizdingai pateikia daug įdomių faktų apie Palangos progimnaziją XIX a. pabaigoje. Šiuose prisiminimuose randame nemažai informacijos ir apie ano meto progimnazijos vadovus, mokytojus, jų dėstytas disciplinas. Šį kartą skaitytojams siūlome fragmentus iš jau minėtos M. Vaitkaus knygos „Su Minija į Baltiją“.
Kapelionas Genys
Kai įstojau į pirmąją klasę, radau kapelioną kun. Kazimierą Genį, teologijos magistrą, būsimąjį teologijos daktarą, kanauninką ir seminarijos profesorių, o vėliau Sedos kleboną bei dekaną. Anuomet jis dar nebuvo įsigijęs plačios kūno periferijos, tebebuvo aukštokas, lieknas, dailus kunigėlis, rietaviškis žemaitis, kalbąs negarsiai, lėtai, truputį klūpčiodamas. Mes prie jo buvome prisirišę, nors ir neentuziastingai. Mokėmės noriai ir išmokdavome šauniai atmintinai, nors ne taip šauniai te-perprasdavome, ką išmokę. Bet jis į tai kaip ir nesigilindavo, ar mes giliau suprantą: užtekdavo kaip žirnius atmintinai paberti iš šusterio Senojo ir Naujojo Įstatymo istorijos ar lygiai paberti atsakymus į klausimus pagal Zotmano katekizmą. Pasibaigus pirmiesiems mano mokslo metams Palangoj, kun. Genys išskrido į Romą slapta studijuoti dieviškųjų mokslų (nors jau nemaža buvo jų ragavęs Peterburgo dvasinėj akademijoj, kurią buvo baigęs, kaip jau minėjau, teologijos magistro laipsniu).
Kunigas Juškevičius
Jaunasis kapelionas[1] neturėjo jokio mokslinio titulo, buvo vien Kauno žemaičių seminariją baigęs, bet turėjo įgimtą mokytojo bei auklėtojo talentą, o buvo labai malonus asmuo, tai veikiai įsigijo visų prisirišimą – ne vien mokinių, o ir kitų mokytojų bei parapijiečių. […] Aš greit jį mylėte įsimylėjau, nors iš pradžių jis man padarė karštą pirtį, paegzaminavęs ne pagal kun. Genio metodą (parecituok kaip mašinėlė atmintinai), o pagal mums naują – suprask, ką išmokęs, ir pats galvelę palaužyk, paklaustas, ko dar nesimokei! Na, ir ėmiau skaityti, ko vadovėliuose nebuvo, o ir mąstyti, apie ką tikybos dalykuose dar nebuvau mąstęs. Tačiau, nors per likusiuosius progimnazijoj metus stiprokai pasistūmėjom pirmyn išsilavinimo keliu, vis tiek kapelionas kažkaip vis užbėgdavo mūsų žinijai už akių ir vėl pažerdavo apologetinių-filosofinių klausimų, į kuriuos mes kiti nebemokėdavome atsakyti, o vien tik Vincukas Kataržis, mosėdiškis žemaitukas. Ar šiaip, ar taip, o Juškevičiaus pamokos būdavo labai įdomios. Beje, dėstė jis mums savo dalyką rusų kalba, nes taip buvo rusų vyriausybės nustatyta. Man baigus progimnaziją, 1899 m. rudenį jis mirė gerklės džiova, visoms tautybėms bei tikyboms jo begedint.
Kunigas Jasienskis
Po jo gyvos galvos kapelionu liko paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos teologijos magistras kun. Julijonas Jasienskis, visai skirtingas tipas, dručkis, raudonikis, blond plaukai šepečiuku, visuomet šviesiai besijuokiąs, judrus, mėgstąs su mokiniais elgtis, lenkiškai tariant, za pani brata, tad mokinių ne per daug bijomas, nei ypač gerbiamas, bet mėgstamas.
Progimnazijos viršininkai bei mokytojai
Man esant pirmojoj ir apie pusę metų antrojoj klasėj (1895–1896), viršininku inspektorium buvo Ivan Polzinskij […]. Pirmojoje klasėje dėstė jis mums geografiją, dėstė vykusiai, reikalavo rimtokai, tad gerai pramokome dėstomojo dalyko. Nebuvo jis piktas, nebaudė, bet laikės rimtai, tad jį gerbėme ir kiek prisibijojome. Po jau minėto mokinių streiko, kuriame jis liko nugalėtas, vyriausybė jį iškėlė kažkur kitur, gal širdžiai paguosti, paaukštindama į direktorius.
Netrukus atvyko kitas inspektorius Bukovickij […], toks pat nedidelis, kaip ir Polzinskis, tik drūtesnis, tamsesnis, bene ir plikesnis, o jau tikrai rūstesnis ir kietesnis, o puikus pedagogas bei mokytojas, tad jį ne vien gerbėme bei bijojome, o gal savotiškai kiek ir mylėjome, o jau mokėmės tai prisimygtinai, nes ji mokėjo papeikti bei paraginti, ir pats visą savo dūšią į dalyką įdėdavo. Atsimenu, jis dėstė mums rusų istoriją, o kartais ir klasikines kalbas (rods, ypač graikų), kai pastebėdavo, jog esame tuose dalykuose atsilikę. Net paskirdavo šalia normaliųjų valandų dar vakarinių. Tad, nors ir pastenėdami, bet entuziastingai darbavomės, ir rezultatai buvo geri.
Jam valdant progimnaziją buvo antrajame aukšte įrengta provoslavams koplyčia, nors jų Palangoj buvo maža, ypač progimnazijoj. Matyti, taip buvo vyriausybės įsakyta, nes jis pats neatrodė per uolus nei provoslavas, nei maskolius, bent mūsų netempė į tas svetimybes. Taip ir pabaigėme mieląją Palangos progimnaziją, net neaplankę tos koplyčios. Beje, jos sumanytojas bei pirmasis to reikalo stūmėjas buvo, berods, dar pats inspektorius Polzinskis ir už tat bene paaukštinimą pelnęs.
Antrasis rimtasis progimnazijos mokytojas buvo Michail Dimitrijevič Preobraženskij, rusų kalbos mokytojas. […] Tasgatės, jis buvo tikras, įgimtas pedagogas. O ir mokė mus nuostabiai paprastai, aiškiai, tiksliai bei sklandžiai. […] Nesistebiu, kad jo garsas pasklido platokai po Lietuvą. Gerokai po Pirmojo pasaulinio karo, vieną kartą Palangoj kalbėdamasis su kalbininku Jonu Jablonskiu, prisiminus mudviem senųjų laikų Palangos progimnaziją, nustebau, kaip šiltai mūsų didysis kalbininkas atsiliepė apie Michailą Dimitrijevičių. […]
Kaip pedagogą bei mokytoją tuoj po Preobraženskio pastatyčiau anų laikų mokytoją Baidalakovą (ar ne Arkadijų?). […] Jo prisibijojome, bet ir gerbėme, netgi šiltai. Dalykus pas jį išmokdavome labai gerai. Po Preobraženskio, Baidalakovo ir Bukovickio bepigu būdavo nuvažiuoti kur toliau mokytis.
Betgi prie tų trijų verta būtų prijungti dar vieną gerą, jei ne tiek pedagogą, tai bent mokytoją – Ivaną Karlovičą Korffą (bene iš Pabaltijo grafų). […] Tas milžinas mokė mus vokiečių bei prancūzų kalbų. […]
Kiti progimnazijos mokytojai toli gražu nebuvo tokie šaunūs nei smarkūs, tad apie juos vien po truputį.
Lotynų kalbą dėstė Ivan (?) Mironov. […] Graikų kalbos ir pasaulio geografijos mus mokė ukrainietis Chimulia. […] Abiejų šitų mokytojų paliktas spragas, kaip jau matėme, sėkmingai bandė užpildyti insp. Bukovickis ekstra pamokomis.
Buvo toks dailyraščio bei piešimo mokytojas (vienkart ir tarybos sekretorius) Sergiej Nikolajevič Romanov. Po metų jis liko iškeltas į Liepoją, o į jo vietą atkeltas Voskresenskis […], paišyti jis mus mokė kiek sėkmingiau.
Galų gale buvo dar viena progimnazijos asmenybė – paruošiamųjų klasių (norint įstoti į pirmąją gimnazijos klasę) mokytojas, o vienkart ir visos progimnazijos gimnastikos mokytojas […]. Vadinome jį „raudonuoju vėžiu be žnyplių“. O tikroji jo pavardė buvo Obrazcov.
Negaliu nepaminėti dar vieno progimnazijos personažo, kuris nieko nemokė, vien tik mokyklos raštinę vedė […], bet jam buvo pavesta mokinių būstus dažniau lankyti, nei kiti mokytojai paslinkdavo. Pavarde jis buvo Zajic.
Ko ir kaip buvo mokoma Palangos progimnazijoje XIX a. pabaigoje?
Dalykai joje buvo dėstomi šie: tikyba, rusų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų kalbos, aritmetika, algebra, geometrija, geografija, rusų bei senovės istorija; be tų dalykų, buvo dar dailyraštis, braižyba, giedojimas, gimnastika.
Tad iš kurių tų dalykų galėjome, it bitelės ar širšės (būta ir tokių), daugiau ar mažiau grožio pasisemti?
Anuometiniai tikybos mokytojai, kun. Kazys Genys ir kun. Felicijonas Juškevičius, neturėjo nei laiko, nei nebuvo prisirengę mumyse puoselėti religijos grožio jautimą; jie auklėjo mus intelektualistiškai – teikė katekizmo pamokose dogminių bei moralinių sąvokų, net neatskleisdami dorybių gražumo (tai iš dalies atlikdavo bažnyčioj, pamoksluose). Net šv. istorijos pamokose dėstydavo ir iš mūsų reikalaudavo faktų, palikdami pačiam Senajam bei Naujajam Testamentui veikti mūsų vaizduotes bei širdis nuostabiais savo grožio turtais.
Rusų kalbos mokytojas, puikus pedagogas Preobraženskis irgi atsidėjęs neiškeldavo rusų literatūros grožybių, leisdavo tik joms pačioms savaime džiuginti, šviesti ir šildyti mūsų jautrią jauną dvasią. Pats jis savo ruožtu vien pažerdavo mums įvairiomis progomis nuostabių rusų liaudies patarlių, kurios savo sąmojingu turiniu bei tikslia, vaizdžia forma mus žavėte žavėjo ir pasiliko švytėti atminty.
O ir tą minkštai skambią, lyg atlosinę, rusų kalbą pažinti bei tiksliai vartoti jis mus energingai bei sumaniai mankštino, versdamas atmintinai išmokti ir klasėj jam deklamuoti visą eilę puikių rusų poezijos kūrinių ir rinktinių prozos šedevrėlių iš Polivanovo chrestomatijos, žinoma, ten tilpo vien senieji klasikai: poezijos – Puškinas, Lermontovas, Fetas, Tiutčevas, Maikovas, Nikitinas, Pleščejevas, Nekrasovas. Apstu buvo Krylovo pasakėčių. Prozai atstovavo rinktinės liaudies pasakutės (kurių rusai turi daug ir žavingų), o iš meninių prozaikų kūrėjų – tas pat nuostabusis Puškinas ir Lermontovas su lygiai genialiu Gogoliu ir Turgenevas su Gončarovu ir Aksakovu. Nei didžiojo Dostojevskio, nei gal nemažesnio Tolstojaus dar nebuvo anuomet mūsų Polivanove.
Bet ta Preobraženskio pastanga priversti mus planingai išmokti atmintinai gražiausiuosius rusų klasikų dalykėlius buvo mums didelė pagalba ir pasigėrėjimas, kai aukštesnėse gimnazijos klasėse teko studijuoti rusų literatūros istoriją. Buvo tai lyg meistriškos miniatūros-iliuminacijos viduramžių pergamentiniuose tomuose-voliuminuose; buvo tai lyg patrauklios iliustracijos-miražai sausuose literatūros mokslo tyruose.
Koks skirtumas tarp to Preobraženskio kurso ir daugumo mūsų Nepriklausomosios gimnazijų… Teigiu „daugumo“, nes turėjau gerą progą su ta padėtim pasižinti: nuo 1936 iki 1944 buvau lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju Kauno kunigų seminarijoj, kurion įstodavo daugis baigę tik 6 ar 7 klases gimnazijose ir turėdavo praeiti nebaigtąjį gimnazijos kursą čia seminarijoj. Kadangi tie mokiniai čion suplaukdavo iš įvairiausių Lietuvos gimnazijų, galėjau susidaryti gana tikslų vaizdą, kiek mūsų gimnazijos suteikdavo savo moksleiviams žinių iš lietuvių literatūros (bei kalbos) ir kiek jie išsinešdavo bendro išsilavinimo. Vaizdas man susidarė liūdnas. Atrodo, jog mano laikų Palangos progimnazija, o ir kitos maskolinės gimnazijos, aprūpindavo mokinius daug vertingesniu bagažu, išeinant šiems į gyvenimą ar einant toliau mokslus.
Man bučiavo itin skaudu, kad į seminariją ateinantieji iš mūsų gimnazijų mokiniai nemokėdavo atmintinai beveik jokių mūsų grožinės literatūros kūrinių, net mūsų mylimojo Maironio lyrikos perlų. Reikėjo, būtinai ir skaudžiai reikėjo valstybiniu mastu bei autoritetu sudaryti programą, pagal kurią visi mokiniai, pradedant pradžios mokykla ir einant per visą gimnaziją, gerai išmoktų atmintinai geriausiuosius mūsų literatūros kūrinius ar ilgesniųjų gražiausiąsias dalis. Jaunam tai padaryti lengva, ir, ką jaunas išmokai, tai pasilieka visam gyvenimui. Kaip džiugu ir malonu vėliau gyvenime, kai žmogus gali atmintinai cituoti gražius posmus ar pašnekesy, ar laiške, ar rašomam straipsny, ar viešoj prakalboj! Negaliu nūnai, gilioj senatvėj, atsigrožėti, kai gaunu čia, Amerikoj, laišką iš jaunų dienų draugo, irgi palangiškio, prof. Vlado Jurgučio, iš Vilniaus: profesoriaus laiškai žvilgėte žvilga, lyg briliantais, nuostabiais sakiniais, net ištisais posmais, iš įvairiausių pasaulio literatūrų, senovinių ir naujųjų. Ir jis šviesiai mini neužmirštamąjį Preobraženskį, kuris mūsų jaunas dvasias sėkmingai paakino įsiimti į kūną ir kraują amžinuosius žmogaus dvasios kūrinius. Reikia tiktai pasiklausyti prelatą šaulį, irgi palangiškį, nūn 90 metų patriarchą, atmintinai ištisai recituojant nuostabias Krylovo pasakėčias! Ir pats recituojąs skaisčia vidaus šviesa švyti, ir klausytojui šviesiau daros. […]
O kaip kiti mokytojai? Ar jie mums nepatiekdavo nieko gražaus?
Iš matematikos mokytojo laukti grožio bent lašelių, žinoma, nebuvo įmanoma, nebent kam atrodytų gražios aritmetikoj skaičių kolonos bei eilės arba algebroj atitinkamieji dalykai, jei dailiai simetriškai surašyti, juoba geometrijoj teoremų etc. braižiniai, jei grakščiai išbrėžti.
Betgi už matematiką tikrai daugiau grožio pateikti būtų galėjęs geografas. Bet jis, tiksliai prisilaikydamas programos, tuo visai nesirūpino, o teikė vien sausus vardus bei skaičius, kaip perdžiovintus žirnius.
Tikrai būtų galėjęs leisti grožiui sušvisti istorikas. Bet jis, pagal programą, irgi teikė mum vien sausas plutas – nuobodžius įvykius, vardus, metus… Beje, gera, kad taip buvo dėstoma rusų istorija: šiaip būtų galėjus apnuodyti žemaitukų širdeles… O juk esama rusų istorijoj gražių gabalų, šiurpių ir šviesių.
Kiek geriau būta su senovine istorija: pro visą aną sausų vardų, faktų, datų krušą dažnai švystelėdavo savaime gražios, įdomios legendos, didingi įvykiai, didūs savo genijum vyrai, kilnūs heroizmo aktai, nuostabūs savo blogiu darbai, nepaprastos savo protu, grožiu, elgesiu moterys ir laimingi ar tragiški jų likimai. Čia ir be mokytojo nuopelno buvo kas pagauna vaizduotę ir įjaudina jauną širdelę.
Na, o Mironov bei Chimulia su savo lotynų-graikų kalbų pamokomis?
O, kad jie būtų mus mokę tų kalbų praktiškai! Kad nebūtų mums kalę į vargšes galvas vien žodyną bei gramatiką, o vietoj gyvos kalbos vien kapotus šiaudus, atseit, atsitiktinius trumpus sausus sakinius, tai po ketverių metų lotynų ir po dviejų metų graikų kalbos būtume galėję šiek tiek pasiskaityti bei pasiskonėti bent lengvesniais anų tautų grožinės literatūros brilijantais… Kur ten!
Betgi vieną ar du kartus buvo pasirodyta neva viešai – mokyklos akivaizdoj – su lotynų bei graikų pamokų pasiekimais. Kuria proga ir kas tai suruošė, nei anuomet nesužinojau, nei šiandien nežinau, nes tebebuvau, berods, pirmokėlis, nuošaliai nuo draugų gyvenąs. Visai tiksliai atsimenu vien, kad graikiškai kažką deklamavo trečiokas ar ketvirtokas Abromavičius (vėliau pasivadinęs Abromaičiu). Buvo tai toks nedidelio ūgio pusiaubrandys berniokas, apvaliu, lėlišku, naiviu veiduku, truputį užpuolančia kalba. Aš buvau dar vaikas, o jis jau buvo susipratęs lietuvis patriotas, net aktyvistas: vieną kartą net apsilankė pas mus Rožių gatvėj (kas mums anuomet atrodė tiesiog garbė) ir kurstė tėtį prieš Maskolių, ypač kad neleistų man mokykloj dalyvauti maskoliškoj maldoj prieš ir po pamokų, jei Maskolius bandys įvesti tai ir Palangos progimnazijoj, kaip jau padarė kitur (ką greit pabandė padaryt ir Palangoj – netrukus įsitikinome).
O anąkart, kaip jau minėjau, jis deklamavo kažką graikiškai, žinoma, nieko nesupratau. Vien atsimenu, jis vis kartojo kažkokį „kai“ (vėliau sužinojau tai reiškiant ,,ir“). O lotyniškai padeklamavo bene Bronišiukas Tėvynę-Patria. Tą supratom ir mes, kiti mažiukai, nes klasėj jau buvome skaitę ir vertę tą Patria. Dar ir dabar atmenu bent baigiamąjį to dalykėlio sakinį:
Etiam fumus Patriae nobis dulcis et jucundus ėst! Net Tėvynės dūmai mums saldūs ir malonūs. Su tuo mes net ir anuomet nuoširdžiai sutikome.
Keista, kad nei tame pasirodyme, nei ki-tuomet nedalyvavo per savo mokinius su rusiškais dalykais mūsų supramokytojas Preobraženskis. Per visus tuos ketverius metus nesuruošė nė vieno vaidinimėlio, nors ir paaugesnės medžiagos būta: juk štai 1899 m. rugpjūty, pirmajame viešame lietuviškame vaidinime „Amerika pirtyje“, kur buvo pavaidintas Palangoj, dalyvavo du mūsų progimnazistai – Gabalis ir Kuizinas (aš juos dar radau progimnazijoj besimokančius).
Tokie literatūriniai pasirodymai, tokie vaidinimai būtų lavinę literatūrinį ir, apskritai, meninį skonį, būtų vertę susidomėti bei pamėgti literatūrą ir, sulig savo nosim, aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Kodėl toks puikus pedagogas tų priemonių nevartojo? Matyt, nenorėjo atitraukti mokinių nuo pirminio uždavinio – padėti pačius pagrindus tokiai veiklai, būtent, geriau pramokti kalbos ir šiek tiek pasiskaityti knygų (tarp kitko, jis buvo mūsų bibliotekininku).
Užtat buvo vartojama kita priemonė mūsų kultūrai (ir grožinei) ugdyti: sekmadienių popiečiais kartkartėmis tai vienas, tai kitas mokytojas paskaitydavo laisvai susirinkusiems mokiniams ką nors jiems įdomu, kartais su vadinamuoju anuomet „volšebnyj fonar“ – magišku žibintu: prožektuojami į ekraną nejudami paveikslai. Anais laikais buvo jie tokie dar netobuli. Bet mes vis tiek juos mėgdavome, o ir tas paskaitas. Tik gaila, kad jų būta nedaug ir kad ne visi mokytojai toj srity pasireikšdavo. Kažkodėl dabar beprisimenu tik dvi iš tų paskaitų. Vieną to pabaisos juokdario Korffo. Jis mums užimponavo – perskaitė savo paties humoristinį vaizdelį, pavadintą „Penkeri pietūs“ ar ką. Perskaitė gerokai vokiečiuodamas, tad skverbės mums abejas: na, kažin, ar ta jo pasakojimėlio rusų kalba yra užtenkamai gera? Ar verta jam skverbtis į rusų literatūrą?.. Betgi juk nė vienas kitas mūsų mokytojas panašaus rašinio neparašė!..
Antroji paskaita, kurią ryškiai ir svajingai atsimenu, tai – mūsų lotynisto Mironovo pasireiškimas su magišku žibintu. Perskaitė jis mums (buvau dar tik pirmosios klasės pradžioj) nognai įdomią istoriją apie Odisėją su draugais, patekusį į vienakio milžino žmogėdros Polyfėmo olą, ir kaip gudruolis išsigelbėjo su draugais iš to mirtinio pavojaus. Mironovas skaitė tą istoriją lėtai, giedamu, vienodu, migdomu balsu (turbūt, taip reikia skaityti tokias pasakiškas senovines istorijas?). Ir švytino ekrane atitinkamus paveikslus.
Klausiaus ir veizdėjau, visiškai sužavėtas, viską kita pasauly užmiršęs… Kai mokytojas nutilo, buvo tiesiog skaudu, kad ta valanda baigės…
Mironovas nepasakė, iš kur tą istoriją paėmęs. Skaitė iš knygos, vadinas, yra kur nors tokia knyga. Kokia laimė būtų ją gauti ir tą nuostabiausiąją istoriją dar ir dar skaityti… Bet kaip ta knyga vadinas? ir kur ją gauti?
Taip ir svajojau tuščiai visą eilę metų. Nė į galvą neatėjo paprastutė mintis — eik ir paklausk Mironovą! Kur ten išdrįsi! Nebuvome pratę kreiptis į mokytojus su savo reikalėliais […].
Progimnazijoj turėjom dainavimo pamokas po vieną ar po dvi savaitėj. Ar tos pamokos buvo visose keturiose klasėse, nebeatmenu.
Mokytoju buvo latvis bebris, vietinės pradžios mokyklos mokytojas. Buvo tai […] žmogus švelnus ir draugiškas, be galo kantrus (visai nemuzikantiškai!) – niekada neteko matyti jį supykus, net susierzinus. Ar jis buvo geras dainavimo mokytojas? Nebuvo nepaprastas, […] betgi pateikė eilę ementariausių muzikos teorijos žinių, išmokė dainuoti nemažai klasikinių nepatriotinių rusiškų ir kitų kompozitorių dainų, sudarė ir išmankštino neblogą keturbalsį chorą, kurį buvome labai pamėgę ir entuziastiškai dalyvaudavome repeticijose. […]“[2]
Nuotraukoje – Palangos progimnazijos (XIX a. pab.–XX a. pr.) fragmentas. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo.
_________________________
[1] Felicijonas Juškevičius.
[2] Kalba ir rašyba netaisyta, tekstas pateiktas sutrumpintas.