Palangos progimnazijos viršininkai, mokytojai ir jų dėstytos disciplinos XIX a. pabaigoje

Informacijos apie 1886–1913 m. Palangoje veikusią grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) savo lėšomis valdiškos mokyklos teisėmis įkurtą  progimnaziją paskutiniais metais prieinama vis daugiau. Įdomūs buvusio šio mokyklos auklėtinio Stepono Kairio S. Kairio Niujorke 1957 m.  išspausdintame „Lietuvos būde“ (p. 50–58) pateikti prisiminimai, Čikagoje 1959 m. „Tautos praeitiyje“ (t. 1, kn. 1, p. 55–62)  paskelbti  Juozapo Rugio tekstai. Apie šią progimnaziją rašoma ir 2001 m. Vilniuje išleistoje Igno Končiaus knygoje „Mano eitasis kelias“  ( p. 36–43) ir t. t. . 
Rašytojas ir kunigas Mykolas Vaitkus šioje progimnazijoje mokėsi nuo 1895 m. ir čia baigė keturias klases. 1962 m. Londone Nidos knygų klubo išleistoje jo knygoje „Su Minija į Baltija“ jis vaizdingai pateikia daug įdomių faktų apie Palangos progimnaziją XIX a. pabaigoje. Šiuose prisiminimuose randame nemažai informacijos ir apie ano meto progimnazijos vadovus, mokytojus, jų dėstytas disciplinas. Šį kartą skaitytojams siūlome fragmentus iš jau minėtos M. Vaitkaus knygos „Su Minija į Baltiją“.
 

Kapelionas Genys

Kai įstojau į pirmąją klasę, radau kape­lioną kun. Kazimierą Genį, teologijos magist­rą, būsimąjį teologijos daktarą, kanauninką ir seminarijos profesorių, o vėliau Sedos kleboną bei dekaną. Anuomet jis dar nebuvo įsigijęs plačios kūno periferijos, tebebuvo aukštokas, lieknas, dailus kunigėlis, rietaviškis žemaitis, kalbąs negarsiai, lėtai, truputį klūpčiodamas. Mes prie jo buvome prisirišę, nors ir neentuziastingai. Mokėmės noriai ir išmokdavome šauniai atmintinai, nors ne taip šauniai te-perprasdavome, ką išmokę. Bet jis į tai kaip ir nesigilindavo, ar mes giliau suprantą: užtek­davo kaip žirnius atmintinai paberti iš šusterio Senojo ir Naujojo Įstatymo istorijos ar ly­giai paberti atsakymus į klausimus pagal Zotmano katekizmą. Pasibaigus pirmiesiems ma­no mokslo metams Palangoj, kun. Genys iš­skrido į Romą slapta studijuoti dieviškųjų mokslų (nors jau nemaža buvo jų ragavęs Pe­terburgo dvasinėj akademijoj, kurią buvo bai­gęs, kaip jau minėjau, teologijos magistro laipsniu).


Kunigas Juškevičius

Jaunasis kapelionas[1] neturėjo jokio moks­linio titulo, buvo vien Kauno žemaičių seminariją baigęs, bet turėjo įgimtą mokytojo bei auklėtojo talentą, o buvo labai malonus as­muo, tai veikiai įsigijo visų prisirišimą – ne vien mokinių, o ir kitų mokytojų bei parapijiečių. […] Aš greit jį mylėte įsimylė­jau, nors iš pradžių jis man padarė karštą pir­tį, paegzaminavęs ne pagal kun. Genio meto­dą (parecituok kaip mašinėlė atmintinai), o pagal mums naują – suprask, ką išmokęs, ir pats galvelę palaužyk, paklaustas, ko dar ne­simokei! Na, ir ėmiau skaityti, ko vadovėliuo­se nebuvo, o ir mąstyti, apie ką tikybos daly­kuose dar nebuvau mąstęs. Tačiau, nors per likusiuosius progimnazijoj metus stiprokai pasistūmėjom pirmyn išsilavinimo keliu, vis tiek kapelionas kažkaip vis užbėgdavo mūsų žinijai už akių ir vėl pažerdavo apologetinių-filosofinių klausimų, į kuriuos mes kiti ne­bemokėdavome atsakyti, o vien tik Vincukas Kataržis, mosėdiškis žemaitukas. Ar šiaip, ar taip, o Juškevičiaus pamokos būdavo labai įdomios. Beje, dėstė jis mums savo dalyką ru­sų kalba, nes taip buvo rusų vyriausybės nustatyta. Man baigus progimnaziją, 1899 m. ru­denį jis mirė gerklės džiova, visoms tauty­bėms bei tikyboms jo begedint.

 

Kunigas Jasienskis

Po jo gyvos galvos kapelionu liko paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos teologijos magistras kun. Julijonas Jasienskis, visai skirtingas tipas, dručkis, raudonikis, blond plaukai šepečiuku, visuomet šviesiai besijuokiąs, judrus, mėgstąs su mokiniais elgtis, lenkiškai tariant, za pani brata, tad mokinių ne per daug bijomas, nei ypač gerbiamas, bet mėgstamas.

 

Progimnazijos viršininkai bei mokytojai

Man esant pirmojoj  ir apie pusę metų antrojoj klasėj (1895–1896), viršininku inspektorium buvo Ivan Polzinskij […]. Pirmojoje klasėje dėstė jis mums  geografiją, dėstė vykusiai, reikalavo rimtokai, tad gerai pramokome dėstomojo dalyko. Nebuvo jis piktas, nebaudė, bet laikės rimtai, tad jį gerbėme ir kiek prisibijojome. Po jau minėto mokinių streiko, kuriame jis liko nugalėtas, vyriausybė jį iškėlė kažkur kitur, gal širdžiai paguosti, paaukštindama į direktorius.

Netrukus atvyko kitas inspektorius Bukovickij […], toks pat nedidelis, kaip ir Polzinskis, tik drūtesnis, tamsesnis, bene ir plikesnis, o jau tikrai rūstesnis ir kietesnis, o puikus pedagogas bei mokytojas, tad jį ne vien gerbėme bei bijojome, o gal savotiškai kiek ir mylėjome, o jau mokėmės tai prisimygtinai, nes ji mokėjo papeikti bei paraginti, ir pats visą savo dūšią į dalyką įdėdavo. Atsimenu, jis dėstė mums rusų istoriją, o kartais ir klasikines kalbas (rods, ypač graikų), kai pastebėdavo, jog esame tuose dalykuose atsilikę. Net paskirdavo šalia normaliųjų valandų dar vakarinių. Tad, nors ir pastenėdami, bet entuziastingai darbavomės, ir rezultatai buvo geri.

Jam valdant progimnaziją buvo antrajame aukšte įrengta provoslavams koplyčia, nors jų Palangoj buvo maža, ypač progimnazijoj.  Matyti, taip buvo vyriausybės įsakyta, nes jis pats neatrodė per uolus nei provoslavas, nei maskolius, bent mūsų netempė į tas svetimybes. Taip ir pabaigėme mieląją Palangos progimnaziją, net neaplankę tos koplyčios. Beje, jos sumanytojas bei pirmasis to reikalo stūmėjas buvo, berods, dar pats inspektorius Polzinskis ir už tat bene paaukštinimą pelnęs.

Antrasis rimtasis progimnazijos mokytojas buvo Michail Dimitrijevič Preobraženskij, rusų kalbos mokytojas. […] Tasgatės, jis buvo tikras, įgimtas pedagogas. O ir mokė mus nuostabiai paprastai, aiškiai, tiksliai bei sklandžiai. […] Nesistebiu, kad jo garsas pasklido platokai po Lietuvą. Gerokai po Pirmojo pasaulinio karo, vieną kartą Palangoj kalbėdamasis su kalbininku Jonu Jablonskiu, prisiminus mudviem senųjų laikų Palangos progimnaziją, nustebau, kaip šiltai mūsų didysis kalbininkas atsiliepė apie Michailą Dimitrijevičių. […]

Kaip pedagogą bei mokytoją tuoj po Preobraženskio pastatyčiau anų laikų mokytoją Baidalakovą (ar ne Arkadijų?). […] Jo prisibijojome, bet ir gerbėme, netgi šiltai. Dalykus pas jį išmokdavome labai gerai. Po Preobraženskio, Baidalakovo ir Bukovickio bepigu būdavo nuvažiuoti kur toliau mokytis.

Betgi prie tų trijų verta būtų prijungti dar vieną gerą, jei ne tiek pedagogą, tai bent mokytoją – Ivaną Karlovičą Korffą (bene iš Pabaltijo grafų). […] Tas milžinas mokė mus vokiečių bei prancūzų kalbų. […]

Kiti progimnazijos mokytojai toli gražu nebuvo tokie šaunūs nei smarkūs, tad apie juos vien po truputį.

Lotynų kalbą dėstė Ivan (?) Mironov. […] Graikų kalbos ir pasaulio geografijos mus mokė ukrainietis Chimulia. […] Abiejų šitų mokytojų paliktas spragas, kaip jau matėme, sėkmingai bandė užpildyti insp. Bukovickis ekstra pamokomis.

Buvo toks dailyraščio bei piešimo mokytojas (vienkart ir tarybos sekretorius) Sergiej Nikolajevič Romanov. Po metų jis liko iškeltas į Liepoją, o į jo vietą atkeltas Voskresenskis […], paišyti jis mus mokė kiek sėkmingiau.

Galų gale buvo dar viena progimnazijos asmenybė – paruošiamųjų klasių (norint įstoti į pirmąją gimnazijos klasę) mokytojas, o vienkart ir visos progimnazijos gimnastikos mokytojas […]. Vadinome jį „raudonuoju vėžiu be žnyplių“. O tikroji jo pavardė buvo Obrazcov.

Negaliu nepaminėti dar vieno progimnazijos personažo, kuris nieko nemokė, vien tik mokyklos raštinę vedė […], bet jam buvo pavesta mokinių būstus dažniau lankyti, nei kiti mokytojai paslinkdavo. Pavarde jis buvo Zajic.

 

Ko ir kaip buvo mokoma Palangos progimnazijoje XIX a. pabaigoje?

Dalykai joje buvo dėstomi šie: tikyba, ru­sų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų kalbos, aritmetika, algebra, geometrija, geografija, rusų bei senovės istorija; be tų dalykų, buvo dar dailyraštis, braižyba, giedojimas, gim­nastika.

Tad iš kurių tų dalykų galėjome, it bitelės ar širšės (būta ir tokių), daugiau ar mažiau grožio pasisemti?

Anuometiniai tikybos mokytojai, kun. Ka­zys Genys ir kun. Felicijonas Juškevičius, ne­turėjo nei laiko, nei nebuvo prisirengę mumy­se puoselėti religijos grožio jautimą; jie auk­lėjo mus intelektualistiškai – teikė katekizmo pamokose dogminių bei moralinių sąvokų, net neatskleisdami dorybių gražumo (tai iš dalies atlikdavo bažnyčioj, pamoksluose). Net šv. istorijos pamokose dėstydavo ir iš mūsų reikalaudavo faktų, palikdami pačiam Sena­jam bei Naujajam Testamentui veikti mūsų vaizduotes bei širdis nuostabiais savo grožio turtais.

Rusų kalbos mokytojas, puikus pedago­gas Preobraženskis irgi atsidėjęs neiškeldavo rusų literatūros grožybių, leisdavo tik joms pačioms savaime džiuginti, šviesti ir šildyti mūsų jautrią jauną dvasią. Pats jis savo ruož­tu vien pažerdavo mums įvairiomis progomis nuostabių rusų liaudies patarlių, kurios savo sąmojingu turiniu bei tikslia, vaizdžia forma mus žavėte žavėjo ir pasiliko švytėti atminty.

O ir tą minkštai skambią, lyg atlosinę, ru­sų kalbą pažinti bei tiksliai vartoti jis mus energingai bei sumaniai mankštino, versda­mas atmintinai išmokti ir klasėj jam dekla­muoti visą eilę puikių rusų poezijos kūrinių ir rinktinių prozos šedevrėlių iš Polivanovo chrestomatijos, žinoma, ten tilpo vien senieji klasikai: poezijos – Puškinas, Lermontovas, Fetas, Tiutčevas, Maikovas, Nikitinas, Pleščejevas, Nekrasovas. Apstu buvo Krylovo pasa­kėčių. Prozai atstovavo rinktinės liaudies pasakutės (kurių rusai turi daug ir žavingų), o iš meninių prozaikų kūrėjų – tas pat nuosta­busis Puškinas ir Lermontovas su lygiai ge­nialiu Gogoliu ir Turgenevas su Gončarovu ir Aksakovu. Nei didžiojo Dostojevskio, nei gal nemažesnio Tolstojaus dar nebuvo anuomet mūsų Polivanove.

Bet ta Preobraženskio pastanga priversti mus planingai išmokti atmintinai gražiau­siuosius rusų klasikų dalykėlius buvo mums didelė pagalba ir pasigėrėjimas, kai aukštes­nėse gimnazijos klasėse teko studijuoti rusų literatūros istoriją. Buvo tai lyg meistriškos miniatūros-iliuminacijos viduramžių perga­mentiniuose tomuose-voliuminuose; buvo tai lyg patrauklios iliustracijos-miražai sausuose literatūros mokslo tyruose.

Koks skirtumas tarp to Preobraženskio kurso ir daugumo mūsų Nepriklausomosios gimnazijų… Teigiu „daugumo“, nes turėjau gerą progą su ta padėtim pasižinti: nuo 1936 iki 1944 buvau lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju Kauno kunigų seminarijoj, kurion įstodavo daugis baigę tik 6 ar 7 klases gimnazijose ir turėdavo praeiti nebaigtąjį gimnazi­jos kursą čia seminarijoj. Kadangi tie moki­niai čion suplaukdavo iš įvairiausių Lietuvos gimnazijų, galėjau susidaryti gana tikslų vaizdą, kiek mūsų gimnazijos suteikdavo savo moksleiviams žinių iš lietuvių literatūros (bei kalbos) ir kiek jie išsinešdavo bendro išsilavi­nimo. Vaizdas man susidarė liūdnas. Atrodo, jog mano laikų Palangos progimnazija, o ir ki­tos maskolinės gimnazijos, aprūpindavo mo­kinius daug vertingesniu bagažu, išeinant šiems į gyvenimą ar einant toliau mokslus.

Man bučiavo itin skaudu, kad į seminariją ateinantieji iš mūsų gimnazijų mokiniai ne­mokėdavo atmintinai beveik jokių mūsų gro­žinės literatūros kūrinių, net mūsų mylimojo Maironio lyrikos perlų. Reikėjo, būtinai ir skaudžiai reikėjo valstybiniu mastu bei auto­ritetu sudaryti programą, pagal kurią visi mo­kiniai, pradedant pradžios mokykla ir einant per visą gimnaziją, gerai išmoktų atmintinai geriausiuosius mūsų literatūros kūrinius ar ilgesniųjų gražiausiąsias dalis. Jaunam tai padaryti lengva, ir, ką jaunas išmokai, tai pa­silieka visam gyvenimui. Kaip džiugu ir ma­lonu vėliau gyvenime, kai žmogus gali atmin­tinai cituoti gražius posmus ar pašnekesy, ar laiške, ar rašomam straipsny, ar viešoj pra­kalboj! Negaliu nūnai, gilioj senatvėj, atsi­grožėti, kai gaunu čia, Amerikoj, laišką iš jau­nų dienų draugo, irgi palangiškio, prof. Vlado Jurgučio, iš Vilniaus: profesoriaus laiškai žvilgėte žvilga, lyg briliantais, nuostabiais sakiniais, net ištisais posmais, iš įvairiausių pasaulio literatūrų, senovinių ir naujųjų. Ir jis šviesiai mini neužmirštamąjį Preobraženskį, kuris mūsų jaunas dvasias sėkmingai pa­akino įsiimti į kūną ir kraują amžinuosius žmogaus dvasios kūrinius. Reikia tiktai pasi­klausyti prelatą šaulį, irgi palangiškį, nūn 90 metų patriarchą, atmintinai ištisai recituojant nuostabias Krylovo pasakėčias! Ir pats recituojąs skaisčia vidaus šviesa švyti, ir klausytojui šviesiau daros. […]

O kaip kiti mokytojai? Ar jie mums nepa­tiekdavo nieko gražaus?

Iš matematikos mokytojo laukti grožio bent lašelių, žinoma, nebuvo įmanoma, ne­bent kam atrodytų gražios aritmetikoj skaičių kolonos bei eilės arba algebroj atitinkamieji dalykai, jei dailiai simetriškai surašyti, juoba geometrijoj teoremų etc. braižiniai, jei grakš­čiai išbrėžti.

Betgi už matematiką tikrai daugiau gro­žio pateikti būtų galėjęs geografas. Bet jis, tiksliai prisilaikydamas programos, tuo visai nesirūpino, o teikė vien sausus vardus bei skaičius, kaip perdžiovintus žirnius.

Tikrai būtų galėjęs leisti grožiui sušvisti istorikas. Bet jis, pagal programą, irgi teikė mum vien sausas plutas – nuobodžius įvy­kius, vardus, metus… Beje, gera, kad taip bu­vo dėstoma rusų istorija: šiaip būtų galėjus apnuodyti žemaitukų širdeles… O juk esama rusų istorijoj gražių gabalų, šiurpių ir šviesių.

Kiek geriau būta su senovine istorija: pro visą aną sausų vardų, faktų, datų krušą daž­nai švystelėdavo savaime gražios, įdomios le­gendos, didingi įvykiai, didūs savo genijum vyrai, kilnūs heroizmo aktai, nuostabūs savo blogiu darbai, nepaprastos savo protu, grožiu, elgesiu moterys ir laimingi ar tragiški jų liki­mai. Čia ir be mokytojo nuopelno buvo kas pagauna vaizduotę ir įjaudina jauną širdelę.

Na, o Mironov bei Chimulia su savo loty­nų-graikų kalbų pamokomis?

O, kad jie būtų mus mokę tų kalbų prak­tiškai! Kad nebūtų mums kalę į vargšes gal­vas vien žodyną bei gramatiką, o vietoj gyvos kalbos vien kapotus šiaudus, atseit, atsitikti­nius trumpus sausus sakinius, tai po ketverių metų lotynų ir po dviejų metų graikų kalbos būtume galėję šiek tiek pasiskaityti bei pasiskonėti bent lengvesniais anų tautų groži­nės literatūros brilijantais… Kur ten!

Betgi vieną ar du kartus buvo pasirodyta neva viešai – mokyklos akivaizdoj – su loty­nų bei graikų pamokų pasiekimais. Kuria proga ir kas tai suruošė, nei anuomet nesuži­nojau, nei šiandien nežinau, nes tebebuvau, berods, pirmokėlis, nuošaliai nuo draugų gyve­nąs. Visai tiksliai atsimenu vien, kad graikiškai kažką deklamavo trečiokas ar ketvirtokas Abromavičius (vėliau pasivadinęs Abromai­čiu). Buvo tai toks nedidelio ūgio pusiaubrandys berniokas, apvaliu, lėlišku, naiviu veidu­ku, truputį užpuolančia kalba. Aš buvau dar vaikas, o jis jau buvo susipratęs lietuvis patri­otas, net aktyvistas: vieną kartą net apsilan­kė pas mus Rožių gatvėj (kas mums anuomet atrodė tiesiog garbė) ir kurstė tėtį prieš Mas­kolių, ypač kad neleistų man mokykloj daly­vauti maskoliškoj maldoj prieš ir po pamokų, jei Maskolius bandys įvesti tai ir Palangos progimnazijoj, kaip jau padarė kitur (ką greit pabandė padaryt ir Palangoj – netru­kus įsitikinome).

O anąkart, kaip jau minėjau, jis deklama­vo kažką graikiškai, žinoma, nieko nesupra­tau. Vien atsimenu, jis vis kartojo kažkokį „kai“ (vėliau sužinojau tai reiškiant ,,ir“). O lotyniškai padeklamavo bene Bronišiukas Tė­vynę-Patria. Tą supratom ir mes, kiti mažiu­kai, nes klasėj jau buvome skaitę ir vertę tą Patria. Dar ir dabar atmenu bent baigiamąjį to dalykėlio sakinį:

Etiam fumus Patriae nobis dulcis et jucundus ėst! Net Tėvynės dūmai mums saldūs ir malonūs. Su tuo mes net ir anuomet nuošir­džiai sutikome.

Keista, kad nei tame pasirodyme, nei ki-tuomet nedalyvavo per savo mokinius su ru­siškais dalykais mūsų supramokytojas Preobraženskis. Per visus tuos ketverius metus nesuruošė nė vieno vaidinimėlio, nors ir paaugesnės medžiagos būta: juk štai 1899 m. rug­pjūty, pirmajame viešame lietuviškame vaidinime „Amerika pirtyje“, kur buvo pavaidintas Palangoj, dalyvavo du mūsų progimnazistai – Gabalis ir Kuizinas (aš juos dar radau progimnazijoj besimokančius).

Tokie litera­tūriniai pasirodymai, tokie vaidinimai būtų lavinę literatūrinį ir, apskritai, meninį skonį, būtų vertę susidomėti bei pamėgti literatūrą ir, sulig savo nosim, aktyviai dalyvauti kultū­riniame gyvenime. Kodėl toks puikus pedago­gas tų priemonių nevartojo? Matyt, nenorėjo atitraukti mokinių nuo pirminio uždavinio – padėti pačius pagrindus tokiai veiklai, būtent, geriau pramokti kalbos ir šiek tiek pasiskai­tyti knygų (tarp kitko, jis buvo mūsų biblio­tekininku).

Užtat buvo vartojama kita priemonė mū­sų kultūrai (ir grožinei) ugdyti: sekmadienių popiečiais kartkartėmis tai vienas, tai kitas mokytojas paskaitydavo laisvai susirinku­siems mokiniams ką nors jiems įdomu, kar­tais su vadinamuoju anuomet „volšebnyj fonar“ – magišku žibintu: prožektuojami į ek­raną nejudami paveikslai. Anais laikais buvo jie tokie dar netobuli. Bet mes vis tiek juos mėgdavome, o ir tas paskaitas. Tik gaila, kad jų būta nedaug ir kad ne visi mokytojai toj srity pasireikšdavo. Kažkodėl dabar beprisi­menu tik dvi iš tų paskaitų. Vieną to pabaisos juokdario Korffo. Jis mums užimponavo – perskaitė savo paties humoristinį vaizdelį, pa­vadintą „Penkeri pietūs“ ar ką. Perskaitė ge­rokai vokiečiuodamas, tad skverbės mums abejas: na, kažin, ar ta jo pasakojimėlio rusų kalba yra užtenkamai gera? Ar verta jam skverbtis į rusų literatūrą?.. Betgi juk nė vie­nas kitas mūsų mokytojas panašaus rašinio neparašė!..

Antroji paskaita, kurią ryškiai ir svajin­gai atsimenu, tai – mūsų lotynisto Mironovo pasireiškimas su magišku žibintu. Perskaitė jis mums (buvau dar tik pirmosios klasės pra­džioj) nognai įdomią istoriją apie Odisėją su draugais, patekusį į vienakio milžino žmog­ėdros Polyfėmo olą, ir kaip gudruolis išsigel­bėjo su draugais iš to mirtinio pavojaus. Mi­ronovas skaitė tą istoriją lėtai, giedamu, vie­nodu, migdomu balsu (turbūt, taip reikia skaityti tokias pasakiškas senovines istori­jas?). Ir švytino ekrane atitinkamus pa­veikslus.

Klausiaus ir veizdėjau, visiškai sužavėtas, viską kita pasauly užmiršęs… Kai mokytojas nutilo, buvo tiesiog skaudu, kad ta valanda baigės…

Mironovas nepasakė, iš kur tą istoriją paėmęs. Skaitė iš knygos, vadinas, yra kur nors tokia knyga. Kokia laimė būtų ją gauti ir tą nuostabiausiąją istoriją dar ir dar skaity­ti… Bet kaip ta knyga vadinas? ir kur ją gauti?

Taip ir svajojau tuščiai visą eilę metų. Nė į galvą neatėjo paprastutė mintis — eik ir paklausk Mironovą! Kur ten išdrįsi! Nebuvo­me pratę kreiptis į mokytojus su savo reikalėliais […].

Progimnazijoj turėjom dainavimo pamokas po vieną ar po dvi savaitėj. Ar tos pamokos buvo visose keturiose klasėse, nebeatmenu.

Mokytoju buvo latvis bebris, vietinės pradžios mokyklos mokytojas. Buvo tai […] žmogus švelnus ir draugiškas, be galo kantrus (visai nemuzikantiškai!) – niekada neteko matyti jį supykus, net susierzinus. Ar jis buvo geras dainavimo mokytojas? Nebuvo nepaprastas, […] betgi pateikė eilę ementariausių muzikos teorijos žinių, išmokė dainuoti nemažai klasikinių nepatriotinių rusiškų ir kitų kompozitorių dainų, sudarė ir išmankštino neblogą keturbalsį chorą, kurį buvome labai pamėgę ir entuziastiškai dalyvaudavome repeticijose. […]“[2]

Nuotraukoje – Palangos progimnazijos (XIX a. pab.–XX a. pr.) fragmentas. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo. 

_________________________ 

[1] Felicijonas Juškevičius.

[2]  Kalba ir rašyba netaisyta, tekstas  pateiktas sutrumpintas.

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization