Kurhauzas (vokiškai – svečių namai kurorte) daugelyje vietų dar vadinamas poilsio namais. Jie Europoje buvo pradėti statyti XVIII a. pabaigoje. XIX a. pradžioje kiekvieno kurorto garbės reikalas ir prievolė buvo turėti kurhauzą. Šie pastatai skyrėsi savo dydžiu, ištaigumu, tačiau beveik visur būdavo koncertams, pokyliams, šokiams, kitoms pramogoms skirta, sceną turinti salė ir užkulisiai, , maitinimo ir kitos poilsiautojų aptarnavimui, poilsiui, skaitymui ir gyvenimui reikalingos patalpos.
Palangoje pirmuoju tokiu pastatu tapo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeimos vasaros poilsiui Vytauto gatvės vakarinėje pusėje pastatytas didelis medinis namas[1], kuriame veikė bufetas ir restoranas buvo butai poilsiautojams.[2] Jo virtuvės vietoje 1908 m. iškilo dviejų aukštų vila „Zbišekas“. 1941 m. šioje viloje veikė Antrojo pasaulinio karo pirmosiomis dienomis subombarduota ir sudegusi pionierių stovykla, o dabar buvusios vilos teritorijoje yra Skulptūrų parkas. Literatūriniuose šaltiniuose iki šiol pirmuoju Palangos kurhauzu dažniausiai įvardijamas dabar prie Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžos, senojo Palangos kurorto parko teritorijoje stovintis kurhauzo pastatas. Tai nestebina, nes pirmojo Palangos kurorto svečių namų istorija gana paini.
Trumpai ją galima nupasakoti taip: Kretingoje gyvenusi grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeima mėgo Palangą ir joje kurortinio sezono metu vasarodavo. Tam jie buvo pasistatę jau minėtą vasarnamį, kuris, kaip minėta, stovėjo dabartinio Palangos skulptūrų parko teritorijoje.
J. Tiškevičiaus dukra Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska (1875–1953) šį pastatą mini savo atsiminimuose. Ji rašo, kad dvaro parke buvo didelė medinė salė, kurioje vykdavo „reunoniai“. Tokio pirmojo Palangos svečių namo (kurhauzo) egzistavimą patvirtina ir Nora Valicka, kuri yra pažymėjusi, kad „pirmykštis kurhauzas stovėjo toje vietoje, kur šiandien yra vila „Zbišek“[3]. Kaip šis pastatas tada ir vėliau atrodė, žinių nėra pavykę rasti.
J. Tiškevičiaus laikais pradėjus plėtoti kurortą, kuriant poilsiavimui reikalingą infrastruktūrą, Palangos populiarumas didėjo, svetingumu garsėję grafai Tiškevičiai Palangoje sulaukdavo daug svečių. Vietos jiems įkurdinti vis labiau trūko, kaip ir vietų, kur vasarotojai galėtų pasilinksminti, pailsėti po jūrų maudyklių ir kita. Vis daugiau laiko Palangoje praleisdavo ir paties J. Tiškevičiaus šeima, kurios nariai šį kurortą mėgdavo lankyti ir pasibaigus kurortiniam sezonui. Taigi, šeimai jau reikėjo didesnio ir poilsiavimui bei laikinam gyvenimui labiau pritaikyto pastato. Apie 1877-uosius metus J. Tiškevičius savo šeimai pastatė naują medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą. Jis iškilo Rąžės upelio rytinės dalies kairiajame krante, prie dabartinės Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvės sankryžos, priešais dabartinį kurhauzą – kitoje (rytinėje) dabartinės Vytauto gatvės pusėje. Sovietmečiu ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais šio Tiškevičių dvarelio teritorijoje veikė kino teatras „Naglis“ bei knygynas. Vėlesniais metais šis Tiškevičių dvarelis buvo plečiamas, prie jo vos ne kasmet pristatydavo naujų patalpų.[4]
J. Tiškevičius, žinodamas, kad jo paties svečiams ir kitiems poilsiautojams šaltų jūros vonių, vasarnamių neužtenka, reikia patalpų ir pramogoms, atsižvelgdamas į kitų Europos kurortų vystymo tendencijas, nutarė ir Palangoje įrengti specialiai kurorto svečiams skirtus naujus namus, kuriuose veiktų restoranas, patalpos, skirtos poilsiautojams susitikti, pabendrauti, kultūringai praleisti laiką. Tuo metu tam statyti naujo namo nebuvo poreikio, nes prie Vytauto ir Basanavičiaus gatvės sankryžos, į pietvakarius nuo Basanavičiaus gatvės stovėjo tuščias senasis J. Tiškevičiaus šeimos vasarnamis. Jį grafas pirmajam Palangos kurhauzui ir pritaikė[5]. Pastatas vėliau buvo išplėstas.
Kretingos ir Palangos istorijos tyrinėtoja Jolanta Klietkutė 2017 m. lapkričio 30 d. interneto leidinyje „Palangos tiltas“ paskelbė savo straipsnį „Pirmieji grafų Tiškevičių rūmai Palangoje – kurorto istorijos lopšys“. Jame rašoma, kad „Apie 1875–1877 metus priešais rūmus, kitoje gatvės pusėje, nugriautos ūkininko Vainoro sodybos vietoje, J. Tiškevičius pastatė naują, mūrinį, erdvų pastatą su virtuve svečių priėmimui. 1878 m. Palangoje buvo didžiulis svečių antplūdis ir Tiškevičiai šį pastatą paskyrė besikuriančio kurorto reikmėms – įrengė restoraną „Casino“, tapusį dabartinio kurhauzo pradžia.“
Tokia ta istorija. Kaip šis naujasis kurhauzas buvo plėtojamas?
1880 m. Tiškevičiai pastatą rekonstravo. Vykdant darbus buvo įrengti kambariai kurorto svečiams apsistoti. 1886 m. Palangoje leistame pramoginiame savaitraštyje „La Limande“ užsimenama apie šiame kurhauze vykstančius pasilinksminimus. Tai, kad ir 1890 m. Palangoje svečių namai buvo dabartinėje jų vietoje, patvirtina leidinyje „Vilenski viestnik“ („Vilniaus šauklys“) išspausdinta informacija apie tai, kad kurhauze, kuris yra netoli grafų Tiškevičių namo, kuriame jų šeima vasaroja, veikia bufetas ir restoranas,[6].
Kai 1891 m. grafo J. Tiškevičiaus sūnus Feliksas Tiškevičius (1869–1933) paveldėjo Palangos dvarą, jis prie tuometinės Mėmelio (Klaipėdos) gatvės sau pasistatė naują vasarnamį, kuriame su šeima gyveno kol Birutės parke buvo užbaigti statyti rūmai[7]. Paveldėto apie 1877 m. pastatyto, kurhauzui pritaikyto savo šeimos vasaros dvaro pastato mūrinės dalie paskirties jis nepakeitė. Tuo metu F. Tiškevičius planavo kad kurhauzas čia veiks laikinai, nes buvo numatęs artimiausiais metais kurorte pastatyti kitą kurhauzo pastatą. 1894 m. šiame buvusiame grafų Tiškevičių vasaros name jau veikė ne tik restoranas, bet ir pokylių bei bilijardo salės. Vėliau pokylių salė buvo pertvarkyta. Po rekonstrukcijos čia vykdavo ne tik pokyliai, bet ir koncertai, susirinkimai, čia žmonės rinkdavosi pabendrauti, paskaityti. Tuo metu kurhauzo pastatas buvo dviejų aukštų T formos. Šiaurinėje pusėje jis turėjo sparną. Namo korpusas fasadu buvo atsuktas į rytus. Vėliau (iki 1899 m.) prie šio namo pietinės dalies Tiškevičiai pristatė vienaukštį mūrinį sparną, kuris turėjo didelę galeriją vakarinėje pusėje. Medinės verandos ėjo rytų ir vakarų pusėje išilgai namo korpuso bei išilgai šiaurinio fasado.
Tuo laikotarpiu namo planas jau buvo panašus į H raidę. Pastato išorė buvo eklektiško stiliaus, tačiau atrodė gana patraukliai, nes jį puošė įvairūs pjaustiniai, arkos, galerijos, kiti eksterjero puošybos elementai. Skoningai dekoruotas buvo pastato vidus. Kurhauzo pirmajame aukšte stovėjo fortepijonas, bilijardas, veikė restoranas su bufetu, skaitykla, buvo salė, kurioje vykdavo pokyliai, šokiai, koncertai, spektakliai, buvo ir kortų lošėjams skirtų kambarių. Antrajame aukšte esančiuose kambariuose galėdavo apsistoti kurorto svečiai.[8]
1902 m. mirus turtingam Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, kuris buvo F. Tiškevičiaus įsteigto kurorto plėtros koncorciumo narys ir geras grafo bičiulis, planai pastatyti naują Palangos kurhauzą, žlugo – nebeliko pagrindinio finansuotojo. Tada grafas nutarė naujo kurhauzo nebestatyti, o iki tol naudotąjį suremontuoti ir padidinti.[9] Tai buvo padaryta 1905 metais. Remontuojant pastatą prie jo pristatė dar vieną dviaukštį šiaurinį sparną. Dideli rekonstrukcijos darbai čia vyko ir 1909–1910 metais. Tada vienaukštis pietinis pastato sparnas tapo dviaukščiu su pusapskričiu vieno aukšto rizalitu iš rytų pusės ir dviaukščiu rizalitu su nupjautais kampais iš pietų pusės. Šio rizalito pirmąjį aukštą juosė mūrinė veranda su kolonomis. Rekonstrukcijos metu pietinio sparno pirmajame aukšte buvo įrengta didelė salė. Rytiniame rizalite ji turėjoi pakilimą (sceną). Po rekonstrukcijos šiaurinio sparno pirmajame aukšte veikė skaitykla. Prie šio sparno šiaurinio fasado buvo pristatyta veranda.
1905 m. Palangoje įkūrus kurorto direkciją, jos informacinis biuras veikė kurhauzo pirmajame aukšte. Čia būdavo renkami ir kurorto rinkliavos mokesčiai. 1909–1914 m. Klaipėdos apskrities žemėtvarkos įstaigai buvo įrengtas pietinio korpuso antras aukštas. Pagrindinis įėjimas iš vakarų pusės buvo perkeltas į pietinį fasadą. Šios rekonstrukcijos metu aukščiau buvo iškelti jungiamojo korpuso prieangio stogeliai ir panaikinti rytinio prieangio lėkiai.
Tada pastatą sudarė 3 pagrindinės dalys: mūrinis restoranas, dalis, jungusi jį ir anksčiau buvusį vasarnamį (po rekonstrukcijos – viešbutį). Šiauriniame korpuse veikė biblioteka-skaitykla, jungiamajame korpuse – salonas, antrajame aukšte buvo kambariai svečiams. Visų šių rekonstrukcijų metu, atsižvelgiant į ano meto architektūros ir interjero dekoro madas, buvo dekoruojamos naujai įrengtos ir anksčiau buvusios bei pertvarkytos patalpos, atnaujinama pastato išorė.
XIX a. paskutinįjį dešimtmetį buvo rekonstruotas kurhauzą supęs kurorto parkas – grafų Tiškevičių pasivaikščiojimų sodas, kuriame dominavo vietiniai medžiai, buvo nemažai gėlynų. Šiuo parku galėjo naudotis ir Palangos gyventojai bei vasarotojai. Prie kurhauzo pietinio sparno buvo suformuota aikštelė, nuo kurios į pietų pusę ėjo alėja. Aikštelės vakarinėje pusėje stovėjo orkestrui skirta atvira aštuoniakampė pavėsinė, kurioje kurortinio sezono metu beveik kasdien vykdavo koncertai.
1898 m. pradžioje grafas F. Tiškevičius ėmė rūpintis, kad parke ir poilsio namuose būtų įvesta elektra.[10] Mieste tais metais jau veikė vietinė elektros jėgainė. Tų pačių metų vasarą Palangos parke elektra jau buvo. Nepaisant to, kad valdžios institucijos F. Tiškevičiaus planams elektra apšviesti Palangos kurortinę dalį trukdė, elektra netrukus buvo įvesta ir į grafų Tiškevičių rūmus, kurhauzą, greta jo stovėjusias vasarotojams skirtas vilas.
1909 m. visa Palangos kurortinė teritorija tarp tuometinių Kurhauzo, Mėmelio (Klaipėdos), Morskos (Jūros) ir Kęstučių gatvių buvo aptverta, prie įėjimų atsirado sargų būdelės, pagal Richardo Dorshfeldto šablono pavydžius buvo sukurti ir pastatyti gražūs secesinio stiliaus vartai.[11]
1908–1910 m. F. Tiškevičiaus iniciatyva prie kurhauzo iškastas 227 m gylio artezinis šulinys (veikė ir buvo naudojamas iki 1956 m.), kuris kurortą aprūpindavo geresniu geriamuoju vandeniu. Nuo gręžinio nutiesus pirmąjį vandentiekį, iš pradžių vanduo vamzdynais pasiekdavo tik kurhauzą bei keletą kitų pastatų miesto kurortinėje zonoje (vilas Basia“ ir „Zbyšekas“). 2008 m., minint Palangos centralizuoto vandentiekio įvedimo 100-ąsiais metines, prie Basanavičiaus gatvės, toje vietoje, kurioje buvo pirmasis gręžinys, priešais kurhauzą (J. Basanavičiaus g. 1) pastatyta metalo skulptūra-fontanas, vaizduojanti iš gelmių išnyrančias keturias gėlavandenes žuvis (fontano autorius – klaipėdietis menininkas Vytautas Balsys).
Kurhauzas ir vėlesniais laikais buvo ne kartą rekonstruojamas. 1930–1940 m. siekiant padidinti jo naudingąjį plotą, buvo pertvarkoma pastato vakarinė dalis. 1940 m. panaikinus kurhauzo vakarinėje pusėje buvusios verandas, jų vietoje pristatytas vieno aukšto priestatas. Minėtų rekonstrukcijų metu pastatas įgavo sudėtingą formą ir planą.
Po Antrojo pasaulinio karo ir vėlesniais sovietinės valdžios metais ilgą laiką kurhauze veikė Lietuvos kurortų valdymo tarybos Palangos miesto kurortinių įstaigų susivienijimo administracija. Dar vėliau pastatas perėjo „Jūratės“ sanatorijos susivienijimo žinion. Tada mūrinio ir medinio pastato antrasis aukštas buvo pritaikytas šio susivienijimo administracinėms reikmėms, o medinės dalies pirmajame aukšte veikė visus kurorto gyventojus ir svečius aptarnaujanti „Jūratės“ sanatorijos biblioteka. Mūrinės dalies pirmojo aukšto salė tuo laikotarpiu buvo vienintelė uždara Palangos kultūrinių renginių vieta. Čia vykdavo šokiai, koncertai, spektakliai, buvo rodomi filmai. Na o mediniame praėjime tarp pastato atskirų dalių buvo įrengti žaidimai automatai, ilgą laiką sutraukdavę nemažai jaunimo.
XX a. 8 dešimtmečio viduryje buvo atnaujintas pastato fasadas, suremontuotas stogas, 1985 m. fasadas perdažytas.
1971 m. rugsėjo 28 d. ir 1984 m. gruodžio 11 d. Palangos Kurhauzo ir prie jo buvę statiniai paskelbti architektūros paminklais.
Gerokai kurhauzo išvaizda buvo pakeista per 1971–1976 m. rekonstrukciją. Jos metu pakito pastato vidaus išplanavimas, interjeras (pietinio ir šiaurinio korpusų planai nedaug buvo pakoreguoti, o jungiamojo korpuso planas pakoreguotas stipriai).
Visais laikais Kurhauzas akį s traukė avo atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais, terasomis, buvo originalus savo kompozicinėmis priemonėmis – planu, tūriu, fasadų sprendimu. Savo architektūra jis visada buvo būdingas kurortinės paskirties pastatams ir gražiai įsikomponuodavo į aplinką.
1986 m. jau buvo parengtas ir pradėtas derinti šio pastato restauravimo projektas. Darbams lėšas planuota gauti iš sąjunginės kurortų valdymo tarybos, tačiau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šio lėšų šaltinio neliko. Tada buvo panaikintas Lietuvos kurortų valdymo tarybos Palangos miesto kurortinių įstaigų susivienijimas, o vietoje jo įkurta „Jūratės“ sanatorija, vienijusi beveik visus Palangoje buvusius sanatorijos korpusus. „Jūratės“ sanatorijos administracinės patalpos buvo kurhauzo mūrinės dalies antrajame aukšte. Čia pat buvo ir Klaipėdos apskrities žemėtvarkos įstaigai skirti kabinetai. Medinės kurhauzo dalies antrajame aukšte veikė Palangos miesto savivaldybės Žemėtvarkos skyrius. Pirmajame aukšte kurį laiką dar veikė ir biblioteka. Vėliau jos patalpos buvo perduotos moksleivių namams. Kai veiklą nutraukė „Jūratės“ sanatorija ir į Gintaro gatvėje esančias patalpas persikėlė Klaipėdos apskrities žemėtvarkos įstaiga, be šeimininkų likusi kurhauzo mūrinė dalis buvo stipriai nuniokota. Medinėje pastato dalyje veikusi „Jūratės“ susivienijimo biblioteka buvo perkelta į dabartines Antano Mončio namų-muziejaus patalpas. Tada pastatas liko miesto savivaldybės žinioje. Čia laikinai buvo įkurdintas Palangos kultūros centras, kai kuriose patalpose dar veikė Moksleivių namai. Pastato vidus tais laikais atrodė labai nykiai, kai kur buvo net įlūžusios pirmojo aukšto lubos.
1997 m. lapkričio 12 d. Palangos kurhauzas įrašytas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų registrą. Specialistai konstatavo, kad didžiausią išliekamąją vertę turi šio pastato tūris, medžiagiškumas, planinė struktūra, eksterjero dekoro elementai.
2002 m. rugpjūčio 25 dieną Palangos kurhauze kilo gaisras, kurio metu beveik visiškai sudegė jo medinė dalis ir stipriai buvo nuniokota mūrinė. Atstatyti kurhauzą pradėta 2012 m. gegužės 30 dieną. Darbus vykdė UAB „Pamario restauratorius“ (direktorius Aldas Kliukas). 2013 m. jau buvo atkurta kurhauzo mūrinė dalis. Vykdant darbus pagal išlikusią dokumentinę medžiagą buvo atkurti autentiški Kurhauzo lipdiniai, paklotas ąžuolinis parketas, sienas papuošė tapetai – tokie, kokie dabino Kurhauzą ir grafų Tiškevičių laikais. Didžiąją Kurhauzą salę papuošė XVIII a. pabaigos sietynas.
2017 m. medinė kurhauzo dalis perduota Palangos miesto savivaldybei ir ji pradėjo rūpintis šios pastato dalies atstatymu.
Tais pačiais metais atidaryta naujai rekonstruota Grafų Tiškevičių alėja. Ją dabar puošia dvi skulptūrinės kompozicijos: „Grafienė Antanina Sofija Loncka-Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“ (skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektė Snieguolė Stripinienė). Ties Kęstučio gatve atstatyti ir raižiniais puošti istoriniai senojo Palangos kurortinė zonos parko vartai. 2018 m. gegužės 26 d. Lietuvos kurortų asociacija rekonstruotą grafų Tiškevičių alėją įvertino Garbės nominacija „Vasaros liūtas 2018“ – ši alėja pripažinta kaip patraukliausias kultūros paveldo objektas Lietuvoje.
2018 m. buvo rekonstruoti medinės kurhauzo dalies pamatai.
2020 m. spalio 17 d. įvyko kurhauzo medinės dalies atidarymo iškilmės.
Senasis Palangos kurhauzas šiandien patikimose rankose – juo rūpinasi miesto savivaldybė. Nuo 2015 m. kurhauze veikia Palangos kultūros ir jaunimo centras. Tai atvira ir moderni kultūrinės edukacijos erdvė, skirta tiek Palangos gyventojams, tiek ir įvairaus amžiaus kurorto svečiams. Kasmet čia suorganizuojama apie 250 renginių. Kurhauzo salę, kurioje puiki akustika, jau pamėgo tiek klasikinės, teik ir populiariosios muzikos atlikėjai. Čia vyksta ir spektakliai, svarbių istorinių datų paminėjimai, kultūros vakarai bei kiti renginiai.
______________________________
[1] „Połaga i góra Biruty“, Tygodnik Ilustrowany, 1878, p. 131.
[2] „Palangienskij kurort na Baltijskom wzmorie“, Wilenskij Wiestnik, 1890, p. 2.
[3] Walicka, 1914, p. 423.
[4] Klietkutė J., Ostrowska b. d., mašinraštis, p. 9.
[5] Ten pat.
[6] „Palangienskij kurort na Baltijskom wzmorie“, Wilenskij Wiestnik, 1890, p. 2.
[7] Omilanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, V., 2014, p. 94.
[8] Ten pat, p. 94–95
[9] Ten pat, p. 96.
[10] Ten pat, p. 98.
[11] Ten pat, p. 98–100.
___________________________
Panaudota literatūra:
- Lukauskaitė A., „ Ar turi vardą Palangos Kurhauzas?“, Vakarinė Palanga, 1999, rugpjūčio 7, p. 6.
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Palangos kurhauzo valgomasis XX a. 2–3 dešimtmetyje. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš M. Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (V., 2014, p. 96)
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
