M. Vaitkus savo atsiminimų knygoje „Su Minija į Baltiją“ yra pateikęs daug įdomios informacijos apie 1886–1913 m. veikusią Palangos progimnaziją. Šioje publikacijoje pateikiame dalį jo pasakojimo apie šią XIX a. pab. –XX a. per. Žemaitijoje buvusią vieną iš svarbiausių švietimo įstaigų, kurią yra baigę daug žymių tarpukario Lietuvos valstybės, politikos, mokslo, kultūros visuomenės veikėjų, dvasininkų.[1]
***
Pirmą kartą tėvas nuvežė mane į Palangą egzaminų į I klasę laikyti. […] Taigi, nors ir smalsiai geisdamas, tačiau būkštaudamas nuvykau su juo į Palangą 1895 metų birželio pradžioj, skaitant pagal senąjį arba Julijoninį kalendorių […].
Įvažiuojant į Palangą nuo Kretingos, miestas atrodė visai nepuošnus nei šaunus, kaip ir kiti žemaičių miesteliai. Jau iš tolėliau baltavo dviaukščiai progimnazijos rūmai, o pro aukštų medžių kuokštą-šventorių kukliai kyšojo senosios bažnyčios bonia.
Sustojome vienos ponios (bene Vaišvilienės) laikomame mokinių bute anapus Rąžės, kairėj nuo Klaipėdos gatvės. […]
Progimnazijos rūmai niekuo man neužimponavo. Iš viršaus visai paprastučiai. Prie įeinamųjų durų – lyg prieangis po balkonu, kurį remia dvi dručkės kolonos. Viršuj balkono, prie sienos prikabintoj neplačioj lentoj, didokomis rusiškomis raidėmis užrašyta: „Polangenskaja Progimnazija“. Vadinas, čia turėsiu 4 metus mokytis, jei išlaikysiu egzaminus…
Įėjus pro duris – erdvus vestibiulis (drabužių kabykla). Dešinėj koridoriukas veda į platų bei šviesų koridorių iš gatvės pusės, o iš to koridoriaus kairėn įeinama į dvi dideles klases – pirmąją ir toliau antrąją. Antrajam aukšte toks pat koridorius ir tokios pat dvi klasės – trečioji bei ketvirtoji. Koridoriuose bei klasėse ant sienų iškabinėti žemėlapiai bei paveikslai iš botanikos, zoologijos, geografijos, istorijos. Klasėse suolai patogūs dviem mokiniams susėsti. […]
Parengiamo klasė prie progimnazijos
Betgi grįžkim prie egzaminų. Stojo į juos nemažas būrelis, bene dvidešimt su viršum, daugiausia antroji prirengiamoji klasė, kur veikė prie progimnazijos, šiųjų tarpe įžymiausiasis buvo Jonas Mikulskis, ano felčeriaus Mikulskio sūnus, pirmasis mokinys, su kuriuo man teko vėliau glaudžiai susibičiuliauti. Egzaminai neatrodė sunkūs, ir man pasisekė juos išlaikyti. […]
Progimnazijos auklėtinių pasipriešinimas
1896 metų rudenį prasidėjo progimnazistų kova su mokyklos vyresnybe (tiesą pasakius – su Rusijos vyriausybe) dėl užmetamosios katalikams mokiniams rusiškos maldos prieš pamokas vietoj ligšiolinės lotyniškos: rusų tikslas buvo palengva rusinti bei pravoslavinti visus moksleivius, o šių tikslas – atsispirti prievartai pirmuosiuose žingsniuose, kad ruskis nė bandyte nebebandytų toliau žengti. Mažne visi moksleiviai, kaip susitarę, metė mokyklą. Kova truko keletą mėnesių, iki rusai įsitikino nieko nepešią. Tuokart kapelionu į Genio vietą liko atsiųstas jaunutis kunigas Felicijonas Juškevičius (lietuviškųjų dainų rinkėjo bei žodyno ruošėjo kun. Juškos-Juškevičiaus giminė).
Progimnazija
Čia vienas Palangos pastatas dar minėtinas. Tai anie progimnazijos (vėliau gimnazijos) rūmai, kuriuos pastatė irgi Tiškevičiai, būtent, mūsų minimojo grafo Tiškevičiaus tėvas Antanas Tiškevičius[2], Kretingoj susikūręs lizdą. Po 1863 metų sukilimo jis pigiai supirko eilę dvarų, kuriuos rusai buvo konfiskavę iš kai kurių sukilimo dalyvių, ir pasidarė dideliu magnatu, taip jog kiekvienas iš jo sūnų bei dukterų po jo gyvos galvos gavo po labai didelį turto gabalą. Tas tatai Antanas Tiškevičius bandė būti ne vien turtų eikvotoju, bet ir kultūrininku, kad ir kraštui bei žmonėms šis tas tektų. Todėl, tarp kita ko, sumanė jis Žemaičių pietvakariams įkurti Palangoj progimnaziją, ką ir įvykdė, kadangi buvo Peterburge įtakingas. Taip ir atsirado Palangoj („svieto pabangoj“) pagarsėjusioji progimnazija, kuriai buvo lemta išstumti senesniąją Rucavos vidurinę mokyklą, žemaičių vadinamąją Paurupio gimnaziją (tarp Palangos ir Liepojos) toliau į šiaurę – į Liepoją.
Palangos progimnazija, gerai susitvarkiusi, gavusi gerų administratorių bei pedagogų mokytojų, pasidarė patraukli plačiajai Lietuvai ir sutraukdavo mokinių iš įvairių Lietuvos vietų. Iš ten išėjo daugelis žymių Lietuvos inteligentų, pasauliečių ir dvasiškių, kaip štai, A. Smetona, S. Kairys, V. Nagevičius, R. Skipitis, K. Šaulys, J. Grabys, B. Česnys, V. Jurgutis ir t. t. Palangos mokykla traukdavo lietuvius ten ne vien dėl to, kad progimnazija aukštai stovėjo mokomuoju atžvilgiu, bet ir auklėjamuoju: mokykloj tvarka buvo griežta, pedagogų autoritetas, bent didelio daugumo, labai aukštas ar bent užtenkamai vertingas; mokinių gyvenamieji butai buvo progimnazijos vyresnybės nustatomi bei gerokai prižiūrimi; moksleivių gyvenimas net užu mokyklos sienų buvo tinkamai sureguliuotas; galų gale – pati Palangos visuomenė buvo tyli, rami, dar miestų civilizacijos nesugadinta, todėl tėvai mielai siųsdavo savo vaikus ten mokytis, ypač kurie norėdavo juos išleisti į kunigus.
Mokiniai
Dabar pereisime prie ketvirtojo anuometinio Palangos gaivalo – prie mokinių.
Su dviem prirengiamo klasėm jų būdavo apie šimtą su viršum. Daugiausia katalikų, paskui – Mozės tikybos, toliau – provoslavų ir galop – protestantų. Pagal tautybę didelis daugumas buvo tikrieji žemaitukai (ne be aukštaičių priemaišo), truputis aplenkėjusių žemaičių, žiupsnelis rusų ir gera sauja žydų. […]
Man esant Palangos progimnazijoj, gabiausieji mokiniai buvo žydai Kaplanskis ir Gutmanas, žemaitis Blažiejus Česnys ir Vladas Jurgutis ir dar trys žemaičiai – Jonas Mikulskis, Stoukus ir Noreika. Už juos visus gal ne mažiau gabus, o plačiai apsiskaitęs ir gerokai prasilavinęs irgi žemaitis Vincas Kataržis. Kas išėjo iš Kaplanskio ir Gutmano, neteko girdėti. Česnys liko kunigu ir aukštokai iškilo (liko prelatu, universiteto profesorium bei vicerektorium). Dar aukščiau iškilo Vladas Jurgutis (universiteto profesorius, užsienio reikalų ministras, Seimo atstovas, Lietuvos banko valdytojas). Mikulskis liko gydytoju ir žymiu visuomenės veikėju. Stoukus matematikos mokytoju bei vadovėlių autorium. Noreika išėjo į juristus ir buvo nepriklausomos Lietuvos ministru. Kataržis, kurs mokykloj nelabai temėgo reguliariai mokytis, ir dėl to neiškildavo į pirmąją vietą, ir gyvenime nepasistengė iškilti – pasitenkino vaistininko karjera.
Iš šiaip jau įdomesnių asmeniukų paminėsiu bent kai kuriuos: busimąjį generolą Letuką, vaistininkus Kerpauską, Jančiauską ir Klovą, veterinorių Stasį Buivydą, mokytojus Bronių Untulį, Juozą Gudauską, kunigus Antaną Bajoryną, Joną Grabį, Stasį Irtmoną, Petrą Gudauską-Gudaitį, Antaną Garlauską, Aleksandrą Mileiką, Juozą Raštutį, Nikodemą Raštutį, Zenoną Daukšą, Martišių. Pakrapštinėjęs atmintį, dar ir daugiau surasčiau paminėtinų asmenų, bet tegu šiam kartui užtenka ir šitų. Didelis daugumas yra jau mirę. Mieli draugužiai iš jaunųjų šviesiųjų dienų…[…]“.
Pilnumo dėlei, pažersiu čia, kiek prisimindamas, savo klasės mokinių pavardes. Vėliau per ketverius metus kai kas atkrito, kai kas prisidėjo, taip jog galutinai Palangoj, savo klasėj, turėjau maždaug šiuos draugus:
1: Beržanskį Juozą ir 2: Beržanskį Kazį – du brolius, ,,kunigaikščio“ Beržanskio-Klausučio gimines, 3: Bronišą Juozą, gargždiškių Mikoliškių dvarininko generolo sūnų, 4: Bugailą Aleksandrą ir 5: Bugailą Stasį – du brolius, gargždiškių Vėžaičių grafo Volmerio tarnautojo vaikus; Stasys anksti mirė, o Aleksandras buvo Kaune vaistininkas, 6: Buivydą Stasį, palangiškį, rašytojos Liūnės Jonušytės patėvį, Kretingos veterinorių, 7: Butvilą Vitalį, palangiškį, 8: Valatką Juozą, bandžiusį kirviu nužudyti krautuvėje vokietikę pardavėją, bet išsprukusį iš policijos nagų ir kažkur pabėgusį, 9: Vaitkų Mykolą, kunigą, rašytoją, 10: Gaudešį Stasį, būsimąjį gimnazijos direktorių, 11: Grabį Joną, darbėniškį, buvusį kunigą, Panevėžio generalvikarą, 12: Gudauskį Juozą, žemaitį, bene veiviržėniškį, buvusį mokytoją, 13: Gurauską Antaną, bene tą beletristą, anksti mirusį, 14: Dambrauską Mykolą, 15: Daukšą Bronių, buvusį karininką, ir 16: Daukšą Zenoną, buvusį kunigą – abu brolius žemaičius, bene tveriškius, dar vieną 17: Daukšą Jurgį, ne anų giminę, 18: Ignotą Juozą, 19: Irtmoną Stasį, šilališkį, buvusį kunigą, Veliuonos kleboną, 20: Juknevičių? 21: Kalašnikovą, rusą, bene kažkurio pasieninio valdininko sūnų, 22: Kataržį Vincą, mosėdiškį, buvusį Klaipėdos farmaceutą, 23: Kerpauskį, Anicetą?, vieną iš kelių Kerpauskiokų, prelato Kerpauskio brolvaikių, 24: Končių Petrą, banko narį, 25: Kontenį, 26: Mikulskį Joną, kuliškį žemaitį, buvusį daktarą, 27: Mileiką Aleksandrą, žemaitį, buvusį kunigą, Vyžuonų kleboną, 28: Mišeiką, nuskendusį jūroj 1897 m., 29: Pėkų, palangiškį, 30: Sangailą, mirusį dar mokiniu, 31: Skabeiką Klemensą, buvusį ūkio mokyklos direktorių, 32: Smilgevičių Praną, alsėdiškį, 33: Stanevičių, 34: Stankevičių, 35: Saulevičių, 36: Šteiną Eugenijų ir 37: Šteiną Viktorą, abu brolius, maskoliukus, bene pasieninio valdininko vaikus, 38: Šupilą.
Kur gyvendavo progimnazijos auklėtiniai?
Kai kas gyvendavo pas tėvus ar gimines. Bet daugumas turėdavo gyventi progimnazijos vyresnybės leistuose butuose, laikantis tam tikros dienotvarkės, po vadinamojo vyresniojo priežiūra, net registruojantis buto knygoj, jei kur išeinama ir kai grįžtama. Ir progimnazijos pedagogai kartkartėmis nelauktai apsilankydavo. Bet svarbiausia buvo tai, kad visuomenė griežtai sekė mokinių elgesį, tad visai išdykti nebuvo lengva. […]
Kaip sapnas trumpa praskrido vasara, ir žolinėms bei garsiesiems šv. Roko Palangoj atlaidams jau buvome ten persidanginę. Apsigyvenome čia pat už bažnyčios, Rožių gatvėj, žvejo Joskaudo lūšnoj. Sekančiais metais persikėlėm į priešingą miesto pusę užu muitinės ir pradžios mokyklos, ten, kur buvo Mikulskių, Klovų ir Jogminų mokiniams butai, ir įkūrėme patys tokį butą Elsnerio namuose, šalia pat Rąžės. Po metų persikėlėm dar į kitą Palangos dalį – tarp senojo parko ir pajūrio, naujoj anuomet gatvėj, visai miesto pakrašty, siuvėjo Jurgučio namuose. Dar po metų mano neramus tėvelis surado tinkamesnį mokiniams laikyti namą vėl priešingame miesto gale – Kretingos pusėj, anapus Rąžės, naujame didokame Šidlauskaitės name ant pat upės kranto – žvejok ir maudykis, kiek tik dūšia geidžia. O tuos dalykus labai mėgau. Ten praleidau paskutiniuosius savo progimnazijos metus, prieš persikeldamas į Liepojos gimnaziją. O tėvas irgi nenustigo vietoj – vėl persidangino arčiau jūros, užu senojo parko, į Zdzitovieckių namus, kur laikė mokslo metu po 10–12 mokinių, o vasaromis įsileisdavo vasarotojus. Ten ir aš praleisdavau vasaras, grįžęs atostogų iš Liepojos. […]
Palangos „kumpelninkai“
Rodos, kokių grožio krislų dar besurasi toj nuošaliojoj mažojoj Palangoj, kai veizdėjai į visą grožio jūrą – Baltiją ir grožėjais gražuolių pušų karalija – Palangos šilu? Juk jau senasis Turgenevas, tas nepaprastas gamtos grožio pažinovas, nedvejodamas teigia, jog miškas – tai gamtos grožybė, o jei dar prisijungia vanduo, tai ką jau ir besakyti!
Tačiau ir šalia tų grožybių Palangoj, ne per giliai pasikrapščius su Krylovo gaidžiu, buvo galima ir anais laikais išsikasti grožio perlų. Tai, pirmiausia, progimnazijos knygynėliuose, kai kuriose pamokose bei paskaitose ir… muzikos bandymuose. Ir dar nereikia manyti, jog anuomet Palanga buvo jau toks Dievo bei žmonių užmirštas užkampis. Tiškevičiaus pastangomis Palangoj, ir iš ten į Palangą (Jedyne Polskie Uzdrowisko, kaip ją lenkai garsindavo) plaukė svečiai, lenkiškai kąpielniki, maudytiniai, o žemaitiškai kumpelninkai, nuo vidutinių pasiturinčių klasių iki aukščiausių aristokratų imtinai. Tad būdavo ko pasižiūrėti – veidų, figūrų ir kostiumų – ne vien bažnyčioj, o ir pajūry, ne vien gatvėse, o ir šile, ir parke, rytą, dieną ir vakarą. Ilsėdavos Palangoj ir dvasios aristokratai – mokslininkai, menininkai, muzikai, dainininkai, poetai. Iš šių atsimenu šią valandą du įžymius lenkų poetus: Kazimierą Tetmajerį ir Steponą Rydlį su jų gražiomis žmonomis – dviem kaimietėm seserim, vilkėjusiom gražiais lenkų liaudies kostiumais.
Progimnazijos viršininkai bei mokytojai
Man esant pirmojoj ir apie pusę metų antrojoj klasėj (1895–1896), viršininku inspektorium buvo Ivan Polzinskij, nedidelis, gana apskritas bei sultingas blondinas, smailia ruda barzdžiuke, plaukai šepečiuku, auksiniais akiniais, kokių 45 m. I klasėj dėstė jis mums geografiją, dėstė vykusiai, reikalavo rimtokai, tad gerai pramokome dėstomojo dalyko. Nebuvo jis piktas, nebaudė, bet laikės rimtai, tad ji gerbėme ir kiek prisibijojome. Po jau minėtojo mokinių streiko, kuriame jis liko nugalėtas, vyriausybė jį iškėlė kažkur kitur, gal širdžiai paguosti, paaukštindama į direktorius. Netrukus atvyko kitas inspektorius Bukovickij (vardą užmiršau), toks pat nedidelis, kaip ir Polzinskis, tik drūtesnis, tamsesnis, bene ir plikesnis, o jau tikrai rūstesnis ir kietesnis, o puikus pedagogas bei mokytojas, tad jį ne vien gerbėme bei bijojome, o gal savotiškai ir kiek mylėjome, o jau mokėmės tai prisimygdami, nes jis mokėjo papeikti bei paraginti, ir pats visą savo dūšią į dalyką įdėdavo. Atsimenu, jis dėstė mums rusų istoriją, o kartais ir klasikines kalbas (rods, ypač graikų), kai pastebėdavo, jog esame tuose dalykuose atsilikę. Net paskirdavo, šalia normaliųjų valandų, dar vakarinių. Tad, nors ir pasistenėdami, betgi entuziazmingai darbavomės, ir rezultatai buvo gražūs. Jam valdant progimnaziją, buvo antrajame aukšte įrengta pravoslavams koplyčia, nors jų Palangoj buvo maža, ypač progimnazijoj. Matyti, taip buvo jam vyriausybės įsakyta, nes jis pats neatrodė per uolus nei pravoslavas, nei maskolius, bent mūsų netempė į tas svetimybes. Taip ir pabaigėme mieląją Palangos progimnaziją, net neaplankę tos koplyčios. Beje, jos sumanytojas bei pirmasis to reikalo stūmėjas buvo, berods, dar pats inspektorius Polzinskis ir už tat bene paaukštinimą pelnęs.
Antrasis rimtasis progimnazijos mokytojas buvo Michail Dimitrijevič Preobraženskij, rusų kalbos mokytojas. Buvo tai didelis vyras, nemažu pilvu, dideliu veidu, kurį Bakchas buvo nudažęs gražios žibuoklės spalva, bet tuo to veido nė kiek nepagražinęs, nes nepagražinamo nepagražinsi. Tad aš iš pradžių žiūrėjau į jį su tam tikru pasibjaurėjimu. Bet ilgainiui apsipratau ir tą vyrą net stiprokai pamilau. Nors jis, kaip beveik visi anų laikų maskoliai, mėgdavo stipriai ištraukti, bet niekuo neišsiduodavo mums mokiniams, ir vien prityręs gėrėjas galėjo nustatyti faktą bei laipsnį. Jei tas laipsnis būdavo aukštokas, šaunusis Michail Dimitrijevič vien tik laikydavos rimčiau ar rūsčiau ir visai nebekrėsdavo juokų nei sąmojų (ką paprastai taip patraukliai darydavo, vis išlaikydamas reikiamą pedagogo autoritetą). Tasgatės, jis buvo tikras, įgimtas pedagogas. O ir mokė mus nuostabiai paprastai, aiškiai, tiksliai bei sklandžiai. Būdavo vien malonu jo klausytis. Ir jo dalyką išmokdavom, kiek tai įmanoma, tobulai. Nesistebiu, kad jo garsas pasklido platokai po Lietuvą. Gerokai po pirmojo Pasaulinio karo, vieną kartą Palangoj kalbėdamasis su kalbininku Jonu Jablonskiu, prisiminus mudviem senųjų laikų Palangos progimnaziją, nustebau, kaip šiltai mūsų didysis kalbininkas atsiliepė apie Michailą Dimitrijevičą. Ir iš kur buvo apie jį girdėjęs? Turbūt, ne vienas buvęs Preobraženskio mokinys entuziazmingai yra jam pasakojęs apie tą didžiulį maskolių, tokį puikų mokytoją bei auklėtoją. Gal Antanas Smetona?
Kaip pedagogą bei mokytoją tuoj po Preobraženskio pastatyčiau anų laikų matematikos dalykų mokytoją Baidalakovą (ar ne Arkadijų?), tokį beveik juoduką, tirštais juodais plaukais, tamsiai gelsvu veidu, tamsiai rudomis akimis, smaigiai į tave žiūrinčiomis, kietai sučiauptomis lūpomis, maža kalbąs, bet aiškiai dėstąs, griežtai reikalaująs. Jo prisibijojome, bet ir gerbėme, netgi šiltai. Dalykus pas jį išmokdavome labai gerai. Po Preobraženskio, Baidalakovo ir Bukovickio bepigu būdavo nuvažiuoti kur toliau mokytis.
Betgi prie tų trijų verta būtų prijungti dar vieną gerą, jei ne tiek pedagogą, tai bent mokytoją – Ivaną Karlovičą Korffą (bene iš Pabaltijo grafų). Aukštesnio, nei aukšto, ūgio, didele, per vidurį žilai plika galva, ilga barzduže-šluota, tas milžinas mokė mus vokiečių bei prancūzų kalbų. Kadangi rusiškoji jo kalba buvo, matyti, ne per seniai ir ne per stipriai pramokta, tai jis negalėjo mums pakankamai gerai aiškinti anų viešpatniųjų kalbų; bet, kadangi daugiausia aiškino mums pagrindinius tų kalbų gramatikos dėsnius bei kalė į vargšes lietuviukų galvas kuo daugiausia jų žodžių, tai su juo susiprasti buvo lengva, o kadangi jis mus agniai vertė mokytis ir plėšriai reikalavo, kad žūtbūt išmoktume, gi neišmokusius vokiškai (kietai) bausdavo, uždedamas rašomųjų ekstra darbų, o mokėdavo pasirodyti – ir ne vien pasirodyti, bet ir tikrai būti – perkūnžaibiškas, tad uoliausiai mokėmės ir puikiai kalbų dėsnius išmokdavome. Keista: nors jo rimtai prisibijojome, betgi savotiškai lyg ir mėgome, ypač kad galėdavome su juo pajuokauti, net atsargiai iš jo pasišaipyti. Sakau – atsargiai, nes, jei pajusdavo (o pajusdavo gana lengvai), tai kildavo nogna audra! Dieve, apsaugok!.. Tik vėliau savo tarpe vis tiek ir iš tos audros pasišaipydavome.
Kiti progimnazijos mokytojai toli gražu nebuvo tokie šaunūs nei smarkūs, tad apie juos vien po truputį.
Lotynų kalbą dėstė Ivan (?) Mironov, neaukštas, bet platus vyrukas, blondinas, geru tikrai maskolišku veidu (trumpu ir plačiu), gana taisyklingu. Jis mėgdavo išmauti, apie ką vis tiek net mes mokiniukai nugirsdavome. Dėstė kažkokiu giedamu tonu, lėtai, gana aiškiai; bet ne per stipriai tereikalavo, o nebuvo griežtas, tad jo nebijojome ir vien miegūstai tesimokėme.
Graikų kalbos ir pasaulio geografijos mus mokė ukrainietis Chimulia, mažas, nestiprus vyrukas, skystas blondinėlis, išblyškusiu veidu, kalbąs kažkaip pro nosį ir tai giedamai, kaip ir Mironovas, o ir toks pat aptižęs, lyg snaudulingas; tad tos tauriosios kalbos mokėmės gana snaudulingai ir mes, ypač kad ir Chimulia nemokėjo, kaip ir anas, griežtai reikalauti, kad mokytumės ir išmoktume. Bet buvo malonus žmogelis, kurio nebandėme engti ar bent pašiepti, – neapsimokėjo, nes, nesant pavojaus, nebuvo nė noro.
Abiejų šitų mokytojų paliktas spragas, kaip jau matėme, sėkmingai bandė užpildyti insp. Bukovickis ekstra pamokomis.
Buvo toks dailyraščio bei piešimo mokytojas (vienkart ir tarybos sekretorius) Sergiej Nikolajevič Romanov, tamsiais akiniais akiniuotas, ne vien pavarde, o ir veidu į carą Nikalojų II panašus (nors gal ir ne tiek, kiek panevėžiškis pedagogas bei rašytojas Matas Grigonis), gal ir toks pat lėtas bei romus, kaip anas caras, – lyg nesąs iš viso. Betgi dailiai rašyti jis mokėjo, net labai (ar tiek pat braižyti bei tapyti?). Mokė jis mus neblogai, gal dėl to, kad beveik nieko neaiškino, o leido augmenėliams, kaip kas išmano, laisvai augti. Po metų jis liko iškeltas į Liepoją, o į jo vietą atkeltas Voskresenskis, smulkutis vyrukas, lengvas blondinukas, daug judresnis, truputį ir šnekesnis, bet ne taip gražiai pats terašąs; tačiau paišyti jis mus mokė kiek sėkmingiau.
Galų gale buvo dar viena progimnazijos asmenybė – priruošiamųjų klasių (norint įstoti į pirmąją gimnazijos klasę) mokytojas, o vienkart ir visos progimnazijos gimnastikos mokytojas: nedidukas pilvazėlis, kone burokiniu veiduku, ruda barzdike, kariška laikysena; mokė mus kareiviškai maršuoti ir švediškai gimnastikuoti, netgi padoriai publikoj laikytis, ypač dailiai nusilenkti, ką nors pagerbiant. Tų paprastučių dalykų jis mus mokė gana atsidėjęs, o mes, už tai nelogiškai jam atsiačiuodami, vadinome jį „Raudonuoju Vėžiu be žnyplių”. O tikroji jo pavardė buvo Obrazcov.
Beje, turėjome ir muzikos bei giedojimo mokytoją ir choro dirigentą latvį Bebrį (vienkart pradžios mokyklos mokytoją), kurs, ramiai ir kantriai darbuodamasis, pasiekdavo gerų rezultatų.
Negaliu nepaminėti dar vieno progimnazijos personažo, kuris nieko nemokė, vien tik mokyklos raštinę vedė, išvykus caro dvynukui Romanovui; bet jam buvo pavesta mokinių bustus dažniau lankyti, nei kiti mokytojai paslinkdavo. Pavarde jis buvo Zajic. Ar jis buvo rusas? Betgi jo veidas buvo tikrai idealiojo rusinio tipo: tikras pravoslavų Spasas Išganytojas, o ir į mūsiškį Kristų panašus, kaip kad Jį dažnai regime labiau ar mažiau nulaižytuose oleodrukuose. Vadinas, dailus bei simpatingas vyras, nedaugkalbis, taktingas, nesmulk-meniškas, švelnus bei mandagus. Mėgdavome, kad jis į mūsų butus užeitų, nors kartais gaudavome ir susivaržymo pajusti, kai užklupdavo bekortuojančius ar kurių nerasdavo namie, nors pagal tvarką jau būtų turėję būti namie. Tačiau Zajic mokėdavo, kur reikiant, užsimerkti.
Kapelionas Genys
Kai įstojau į pirmąją klasę, radau kapelioną kun. Kazimierą Genį, teologijos magistrą, būsimąjį teologijos daktarą, kanauninką ir seminarijos profesorių, o vėliau Sedos kleboną bei dekaną. Anuomet jis dar nebuvo įsigijęs plačios kūno periferijos, tebebuvo aukštokas, lieknas, dailus kunigėlis, rietaviškis žemaitis, kalbąs negarsiai, lėtai, truputį klupčiodamas. Mes prie jo buvome prisirišę, nors ir neentuziastingai. Mokėmės noriai ir išmokdavome šauniai atmintinai, nors ne taip šauniai te-perprasdavome, ką išmokę. Bet jis į tai kaip ir nesigilindavo, ar mes giliau suprantą: užtekdavo kaip žirnius atmintinai paberti iš šusterio Senojo ir Naujojo Įstatymo istorijos ar lygiai paberti atsakymus į klausimus pagal Zotmano katekizmą. Pasibaigus pirmiesiems mano mokslo metams Palangoj, kun. Genys išskrido į Romą slapta studijuoti dieviškųjų mokslų (nors jau nemaža buvo jų ragavęs Peterburgo dvasinėj akademijoj, kurią buvo baigęs, kaip jau minėjau, teologijos magistro laipsniu).
Kunigas Juškevičius
Jaunasis kapelionas[1] neturėjo jokio mokslinio titulo, buvo vien Kauno žemaičių seminariją baigęs, bet turėjo įgimtą mokytojo bei auklėtojo talentą, o buvo labai malonus asmuo, tai veikiai įsigijo visų prisirišimą – ne vien mokinių, o ir kitų mokytojų bei parapijiečių. […] Aš greit jį mylėte įsimylėjau, nors iš pradžių jis man padarė karštą pirtį, paegzaminavęs ne pagal kun. Genio metodą (parecituok kaip mašinėlė atmintinai), o pagal mums naują – suprask, ką išmokęs, ir pats galvelę palaužyk, paklaustas, ko dar nesimokei! Na, ir ėmiau skaityti, ko vadovėliuose nebuvo, o ir mąstyti, apie ką tikybos dalykuose dar nebuvau mąstęs. Tačiau, nors per likusiuosius progimnazijoj metus stiprokai pasistūmėjom pirmyn išsilavinimo keliu, vis tiek kapelionas kažkaip vis užbėgdavo mūsų žinijai už akių ir vėl pažerdavo apologetinių-filosofinių klausimų, į kuriuos mes kiti nebemokėdavome atsakyti, o vien tik Vincukas Kataržis, mosėdiškis žemaitukas. Ar šiaip, ar taip, o Juškevičiaus pamokos būdavo labai įdomios. Beje, dėstė jis mums savo dalyką rusų kalba, nes taip buvo rusų vyriausybės nustatyta. Man baigus progimnaziją, 1899 m. rudenį jis mirė gerklės džiova, visoms tautybėms bei tikyboms jo begedint.
Kunigas Jasienskis
Po jo gyvos galvos kapelionu liko paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos teologijos magistras kun. Julijonas Jasienskis, visai skirtingas tipas, dručkis, raudonikis, blond plaukai šepečiuku, visuomet šviesiai besijuokiąs, judrus, mėgstąs su mokiniais elgtis, lenkiškai tariant, za pani brata, tad mokinių ne per daug bijomas, nei ypač gerbiamas, bet mėgstamas.
Ko ir kaip buvo mokoma Palangos progimnazijoje XIX a. pabaigoje?
Dalykai joje buvo dėstomi šie: tikyba, rusų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų kalbos, aritmetika, algebra, geometrija, geografija, rusų bei senovės istorija; be tų dalykų, buvo dar dailyraštis, braižyba, giedojimas, gimnastika.
Tad iš kurių tų dalykų galėjome, it bitelės ar širšės (būta ir tokių), daugiau ar mažiau grožio pasisemti?
Anuometiniai tikybos mokytojai, kun. Kazys Genys ir kun. Felicijonas Juškevičius, neturėjo nei laiko, nei nebuvo prisirengę mumyse puoselėti religijos grožio jautimą; jie auklėjo mus intelektualistiškai – teikė katekizmo pamokose dogminių bei moralinių sąvokų, net neatskleisdami dorybių gražumo (tai iš dalies atlikdavo bažnyčioj, pamoksluose). Net šv. istorijos pamokose dėstydavo ir iš mūsų reikalaudavo faktų, palikdami pačiam Senajam bei Naujajam Testamentui veikti mūsų vaizduotes bei širdis nuostabiais savo grožio turtais.
Rusų kalbos mokytojas, puikus pedagogas Preobraženskis irgi atsidėjęs neiškeldavo rusų literatūros grožybių, leisdavo tik joms pačioms savaime džiuginti, šviesti ir šildyti mūsų jautrią jauną dvasią. Pats jis savo ruožtu vien pažerdavo mums įvairiomis progomis nuostabių rusų liaudies patarlių, kurios savo sąmojingu turiniu bei tikslia, vaizdžia forma mus žavėte žavėjo ir pasiliko švytėti atminty.
O ir tą minkštai skambią, lyg atlosinę, rusų kalbą pažinti bei tiksliai vartoti jis mus energingai bei sumaniai mankštino, versdamas atmintinai išmokti ir klasėj jam deklamuoti visą eilę puikių rusų poezijos kūrinių ir rinktinių prozos šedevrėlių iš Polivanovo chrestomatijos, žinoma, ten tilpo vien senieji klasikai: poezijos – Puškinas, Lermontovas, Fetas, Tiutčevas, Maikovas, Nikitinas, Pleščejevas, Nekrasovas. Apstu buvo Krylovo pasakėčių. Prozai atstovavo rinktinės liaudies pasakutės (kurių rusai turi daug ir žavingų), o iš meninių prozaikų kūrėjų – tas pat nuostabusis Puškinas ir Lermontovas su lygiai genialiu Gogoliu ir Turgenevas su Gončarovu ir Aksakovu. Nei didžiojo Dostojevskio, nei gal nemažesnio Tolstojaus dar nebuvo anuomet mūsų Polivanove.
Bet ta Preobraženskio pastanga priversti mus planingai išmokti atmintinai gražiausiuosius rusų klasikų dalykėlius buvo mums didelė pagalba ir pasigėrėjimas, kai aukštesnėse gimnazijos klasėse teko studijuoti rusų literatūros istoriją. Buvo tai lyg meistriškos miniatūros-iliuminacijos viduramžių pergamentiniuose tomuose-voliuminuose; buvo tai lyg patrauklios iliustracijos-miražai sausuose literatūros mokslo tyruose.
Koks skirtumas tarp to Preobraženskio kurso ir daugumo mūsų Nepriklausomosios gimnazijų… Teigiu „daugumo“, nes turėjau gerą progą su ta padėtim pasižinti: nuo 1936 iki 1944 buvau lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju Kauno kunigų seminarijoj, kurion įstodavo daugis baigę tik 6 ar 7 klases gimnazijose ir turėdavo praeiti nebaigtąjį gimnazijos kursą čia seminarijoj. Kadangi tie mokiniai čion suplaukdavo iš įvairiausių Lietuvos gimnazijų, galėjau susidaryti gana tikslų vaizdą, kiek mūsų gimnazijos suteikdavo savo moksleiviams žinių iš lietuvių literatūros (bei kalbos) ir kiek jie išsinešdavo bendro išsilavinimo. Vaizdas man susidarė liūdnas. Atrodo, jog mano laikų Palangos progimnazija, o ir kitos maskolinės gimnazijos, aprūpindavo mokinius daug vertingesniu bagažu, išeinant šiems į gyvenimą ar einant toliau mokslus.
Man bučiavo itin skaudu, kad į seminariją ateinantieji iš mūsų gimnazijų mokiniai nemokėdavo atmintinai beveik jokių mūsų grožinės literatūros kūrinių, net mūsų mylimojo Maironio lyrikos perlų. Reikėjo, būtinai ir skaudžiai reikėjo valstybiniu mastu bei autoritetu sudaryti programą, pagal kurią visi mokiniai, pradedant pradžios mokykla ir einant per visą gimnaziją, gerai išmoktų atmintinai geriausiuosius mūsų literatūros kūrinius ar ilgesniųjų gražiausiąsias dalis. Jaunam tai padaryti lengva, ir, ką jaunas išmokai, tai pasilieka visam gyvenimui. Kaip džiugu ir malonu vėliau gyvenime, kai žmogus gali atmintinai cituoti gražius posmus ar pašnekesy, ar laiške, ar rašomam straipsny, ar viešoj prakalboj! Negaliu nūnai, gilioj senatvėj, atsigrožėti, kai gaunu čia, Amerikoj, laišką iš jaunų dienų draugo, irgi palangiškio, prof. Vlado Jurgučio, iš Vilniaus: profesoriaus laiškai žvilgėte žvilga, lyg briliantais, nuostabiais sakiniais, net ištisais posmais, iš įvairiausių pasaulio literatūrų, senovinių ir naujųjų. Ir jis šviesiai mini neužmirštamąjį Preobraženskį, kuris mūsų jaunas dvasias sėkmingai paakino įsiimti į kūną ir kraują amžinuosius žmogaus dvasios kūrinius. Reikia tiktai pasiklausyti prelatą šaulį, irgi palangiškį, nūn 90 metų patriarchą, atmintinai ištisai recituojant nuostabias Krylovo pasakėčias! Ir pats recituojąs skaisčia vidaus šviesa švyti, ir klausytojui šviesiau daros. […]
O kaip kiti mokytojai? Ar jie mums nepatiekdavo nieko gražaus?
Iš matematikos mokytojo laukti grožio bent lašelių, žinoma, nebuvo įmanoma, nebent kam atrodytų gražios aritmetikoj skaičių kolonos bei eilės arba algebroj atitinkamieji dalykai, jei dailiai simetriškai surašyti, juoba geometrijoj teoremų etc. braižiniai, jei grakščiai išbrėžti.
Betgi už matematiką tikrai daugiau grožio pateikti būtų galėjęs geografas. Bet jis, tiksliai prisilaikydamas programos, tuo visai nesirūpino, o teikė vien sausus vardus bei skaičius, kaip perdžiovintus žirnius.
Tikrai būtų galėjęs leisti grožiui sušvisti istorikas. Bet jis, pagal programą, irgi teikė mum vien sausas plutas – nuobodžius įvykius, vardus, metus… Beje, gera, kad taip buvo dėstoma rusų istorija: šiaip būtų galėjus apnuodyti žemaitukų širdeles… O juk esama rusų istorijoj gražių gabalų, šiurpių ir šviesių.
Kiek geriau būta su senovine istorija: pro visą aną sausų vardų, faktų, datų krušą dažnai švystelėdavo savaime gražios, įdomios legendos, didingi įvykiai, didūs savo genijum vyrai, kilnūs heroizmo aktai, nuostabūs savo blogiu darbai, nepaprastos savo protu, grožiu, elgesiu moterys ir laimingi ar tragiški jų likimai. Čia ir be mokytojo nuopelno buvo kas pagauna vaizduotę ir įjaudina jauną širdelę.
Na, o Mironov bei Chimulia su savo lotynų-graikų kalbų pamokomis?
O, kad jie būtų mus mokę tų kalbų praktiškai! Kad nebūtų mums kalę į vargšes galvas vien žodyną bei gramatiką, o vietoj gyvos kalbos vien kapotus šiaudus, atseit, atsitiktinius trumpus sausus sakinius, tai po ketverių metų lotynų ir po dviejų metų graikų kalbos būtume galėję šiek tiek pasiskaityti bei pasiskonėti bent lengvesniais anų tautų grožinės literatūros brilijantais… Kur ten!
Betgi vieną ar du kartus buvo pasirodyta neva viešai – mokyklos akivaizdoj – su lotynų bei graikų pamokų pasiekimais. Kuria proga ir kas tai suruošė, nei anuomet nesužinojau, nei šiandien nežinau, nes tebebuvau, berods, pirmokėlis, nuošaliai nuo draugų gyvenąs. Visai tiksliai atsimenu vien, kad graikiškai kažką deklamavo trečiokas ar ketvirtokas Abromavičius (vėliau pasivadinęs Abromaičiu). Buvo tai toks nedidelio ūgio pusiaubrandys berniokas, apvaliu, lėlišku, naiviu veiduku, truputį užpuolančia kalba. Aš buvau dar vaikas, o jis jau buvo susipratęs lietuvis patriotas, net aktyvistas: vieną kartą net apsilankė pas mus Rožių gatvėj (kas mums anuomet atrodė tiesiog garbė) ir kurstė tėtį prieš Maskolių, ypač kad neleistų man mokykloj dalyvauti maskoliškoj maldoj prieš ir po pamokų, jei Maskolius bandys įvesti tai ir Palangos progimnazijoj, kaip jau padarė kitur (ką greit pabandė padaryt ir Palangoj – netrukus įsitikinome).
O anąkart, kaip jau minėjau, jis deklamavo kažką graikiškai, žinoma, nieko nesupratau. Vien atsimenu, jis vis kartojo kažkokį „kai“ (vėliau sužinojau tai reiškiant ,,ir“). O lotyniškai padeklamavo bene Bronišiukas Tėvynę-Patria. Tą supratom ir mes, kiti mažiukai, nes klasėj jau buvome skaitę ir vertę tą Patria. Dar ir dabar atmenu bent baigiamąjį to dalykėlio sakinį:
Etiam fumus Patriae nobis dulcis et jucundus ėst! Net Tėvynės dūmai mums saldūs ir malonūs. Su tuo mes net ir anuomet nuoširdžiai sutikome.
Keista, kad nei tame pasirodyme, nei ki-tuomet nedalyvavo per savo mokinius su rusiškais dalykais mūsų supramokytojas Preobraženskis. Per visus tuos ketverius metus nesuruošė nė vieno vaidinimėlio, nors ir paaugesnės medžiagos būta: juk štai 1899 m. rugpjūty, pirmajame viešame lietuviškame vaidinime „Amerika pirtyje“, kur buvo pavaidintas Palangoj, dalyvavo du mūsų progimnazistai – Gabalis ir Kuizinas (aš juos dar radau progimnazijoj besimokančius).
Tokie literatūriniai pasirodymai, tokie vaidinimai būtų lavinę literatūrinį ir, apskritai, meninį skonį, būtų vertę susidomėti bei pamėgti literatūrą ir, sulig savo nosim, aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Kodėl toks puikus pedagogas tų priemonių nevartojo? Matyt, nenorėjo atitraukti mokinių nuo pirminio uždavinio – padėti pačius pagrindus tokiai veiklai, būtent, geriau pramokti kalbos ir šiek tiek pasiskaityti knygų (tarp kitko, jis buvo mūsų bibliotekininku).
Užtat buvo vartojama kita priemonė mūsų kultūrai (ir grožinei) ugdyti: sekmadienių popiečiais kartkartėmis tai vienas, tai kitas mokytojas paskaitydavo laisvai susirinkusiems mokiniams ką nors jiems įdomu, kartais su vadinamuoju anuomet „volšebnyj fonar“ – magišku žibintu: prožektuojami į ekraną nejudami paveikslai. Anais laikais buvo jie tokie dar netobuli. Bet mes vis tiek juos mėgdavome, o ir tas paskaitas. Tik gaila, kad jų būta nedaug ir kad ne visi mokytojai toj srity pasireikšdavo. Kažkodėl dabar beprisimenu tik dvi iš tų paskaitų. Vieną to pabaisos juokdario Korffo. Jis mums užimponavo – perskaitė savo paties humoristinį vaizdelį, pavadintą „Penkeri pietūs“ ar ką. Perskaitė gerokai vokiečiuodamas, tad skverbės mums abejas: na, kažin, ar ta jo pasakojimėlio rusų kalba yra užtenkamai gera? Ar verta jam skverbtis į rusų literatūrą?.. Betgi juk nė vienas kitas mūsų mokytojas panašaus rašinio neparašė!..
Antroji paskaita, kurią ryškiai ir svajingai atsimenu, tai – mūsų lotynisto Mironovo pasireiškimas su magišku žibintu. Perskaitė jis mums (buvau dar tik pirmosios klasės pradžioj) nognai įdomią istoriją apie Odisėją su draugais, patekusį į vienakio milžino žmogėdros Polyfėmo olą, ir kaip gudruolis išsigelbėjo su draugais iš to mirtinio pavojaus. Mironovas skaitė tą istoriją lėtai, giedamu, vienodu, migdomu balsu (turbūt, taip reikia skaityti tokias pasakiškas senovines istorijas?). Ir švytino ekrane atitinkamus paveikslus.
Klausiaus ir veizdėjau, visiškai sužavėtas, viską kita pasauly užmiršęs… Kai mokytojas nutilo, buvo tiesiog skaudu, kad ta valanda baigės…
Mironovas nepasakė, iš kur tą istoriją paėmęs. Skaitė iš knygos, vadinas, yra kur nors tokia knyga. Kokia laimė būtų ją gauti ir tą nuostabiausiąją istoriją dar ir dar skaityti… Bet kaip ta knyga vadinas? ir kur ją gauti?
Taip ir svajojau tuščiai visą eilę metų. Nė į galvą neatėjo paprastutė mintis — eik ir paklausk Mironovą! Kur ten išdrįsi! Nebuvome pratę kreiptis į mokytojus su savo reikalėliais […].
Progimnazijoj turėjom dainavimo pamokas po vieną ar po dvi savaitėj. Ar tos pamokos buvo visose keturiose klasėse, nebeatmenu.
Mokytoju buvo latvis bebris, vietinės pradžios mokyklos mokytojas. Buvo tai […] žmogus švelnus ir draugiškas, be galo kantrus (visai nemuzikantiškai!) – niekada neteko matyti jį supykus, net susierzinus. Ar jis buvo geras dainavimo mokytojas? Nebuvo nepaprastas, […] betgi pateikė eilę ementariausių muzikos teorijos žinių, išmokė dainuoti nemažai klasikinių nepatriotinių rusiškų ir kitų kompozitorių dainų, sudarė ir išmankštino neblogą keturbalsį chorą, kurį buvome labai pamėgę ir entuziastiškai dalyvaudavome repeticijose. […]“[3]
Nuotraukoje – rašytojas, kanauninkas Mykolas Vaitkus apie 1970 m. JAV. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo
______________________
[1] Vaitkus Mykolas, Su Minija į Baltiją. Atsiminimai I, Londonas : Nida, 1962, p. 72–86, 93–99.
[2] M. Vaitkus Antanu Tiškevičiumi vadina Juozapą Tiškevičių (1830–1891), Rusijos imperijos kariuomenės pulkininką, Kretingos, Lentvario, Palangos ir Užutrakio dvarininką, Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininką, Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos linijos pradininką. Su juo susijęs Palangos kurorto atsiradimas.
[3] Kalba ir rašyba netaisyta, tekstai pateikti sutrumpinti.
____________________
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“
