Mykolas Vaitkus apie Palangos progimnaziją XIX a. pab.

 

M. Vaitkus savo atsiminimų knygoje „Su Minija į Baltiją“ yra pateikęs daug įdomios informacijos apie 1886–1913 m. veikusią Palangos progimnaziją. Šioje publikacijoje pateikiame dalį jo pasakojimo apie šią XIX a. pab. –XX a. per. Žemaitijoje buvusią vieną iš svarbiausių švietimo įstaigų, kurią yra baigę daug žymių tarpukario Lietuvos valstybės, politikos, mokslo, kultūros visuomenės veikėjų, dvasininkų.[1]

 

***

Pirmą kartą tėvas nuvežė mane į Palan­gą egzaminų į I klasę laikyti. […] Taigi, nors ir smalsiai geisdamas, tačiau būkštaudamas nuvykau su juo į Palangą 1895 metų birželio pradžioj, skaitant pagal senąjį arba Julijoninį kalendorių […].

Įvažiuojant į Palangą nuo Kretingos, miestas atrodė visai nepuošnus nei šaunus, kaip ir kiti žemaičių miesteliai. Jau iš tolėliau baltavo dviaukščiai progimnazijos rūmai, o pro aukštų medžių kuokštą-šventorių kukliai kyšojo senosios bažnyčios bonia.

Sustojome vienos ponios (bene Vaišvilie­nės) laikomame mokinių bute anapus Rąžės, kairėj nuo Klaipėdos gatvės. […]

Progimnazijos rūmai niekuo man neuž­imponavo. Iš viršaus visai paprastučiai. Prie įeinamųjų durų – lyg prieangis po balkonu, kurį remia dvi dručkės kolonos. Viršuj balkono, prie sienos prikabintoj neplačioj lentoj, didokomis rusiškomis raidėmis užrašyta: „Polangenskaja Progimnazija“. Vadinas, čia turėsiu 4 metus mokytis, jei išlaikysiu egzaminus…

Įėjus pro duris – erdvus vestibiulis (dra­bužių kabykla). Dešinėj koridoriukas veda į platų bei šviesų koridorių iš gatvės pusės, o iš to koridoriaus kairėn įeinama į dvi dideles klases – pirmąją ir toliau antrąją. Antrajam aukšte toks pat koridorius ir tokios pat dvi klasės – trečioji bei ketvirtoji. Koridoriuose bei klasėse ant sienų iškabinėti žemėlapiai bei paveikslai iš botanikos, zoologijos, geo­grafijos, istorijos. Klasėse suolai patogūs dviem mokiniams susėsti. […]

 

 

Parengiamo klasė prie progimnazijos

 

Betgi grįžkim prie egzaminų. Stojo į juos nemažas būrelis, bene dvidešimt su viršum, daugiausia antroji prirengiamoji klasė, kur veikė prie progimnazijos, šiųjų tarpe įžymiausiasis buvo Jonas Mikulskis, ano felčeriaus Mikulskio sūnus, pirmasis mokinys, su kuriuo man teko vėliau glaudžiai susibičiu­liauti. Egzaminai neatrodė sunkūs, ir man pasisekė juos išlaikyti. […]

 

 

Progimnazijos auklėtinių pasipriešinimas

 

1896 metų rudenį prasidėjo progimnazistų kova su mokyklos vyresnybe (tiesą pasakius – su Rusijos vyriausybe) dėl užmetamosios katali­kams mokiniams rusiškos maldos prieš pamokas vietoj ligšiolinės lotyniškos: rusų tikslas buvo palengva rusinti bei pravoslavinti visus moksleivius, o šių tikslas – atsispirti prievar­tai pirmuosiuose žingsniuose, kad ruskis nė bandyte nebebandytų toliau žengti. Mažne vi­si moksleiviai, kaip susitarę, metė mokyklą. Kova truko keletą mėnesių, iki rusai įsitikino nieko nepešią. Tuokart kapelionu į Genio vie­tą liko atsiųstas jaunutis kunigas Felicijonas Juškevičius (lietuviškųjų dainų rinkėjo bei žodyno ruošėjo kun. Juškos-Juškevičiaus gi­minė).

 

 

Progimnazija

 

Čia vienas Palangos pastatas dar minėti­nas. Tai anie progimnazijos (vėliau gimna­zijos) rūmai, kuriuos pastatė irgi Tiškevičiai, būtent, mūsų minimojo grafo Tiškevičiaus tėvas Antanas Tiškevičius[2], Kretingoj susikū­ręs lizdą. Po 1863 metų sukilimo jis pigiai su­pirko eilę dvarų, kuriuos rusai buvo konfiska­vę iš kai kurių sukilimo dalyvių, ir pasidarė dideliu magnatu, taip jog kiekvienas iš jo sū­nų bei dukterų po jo gyvos galvos gavo po la­bai didelį turto gabalą. Tas tatai Antanas Tiškevičius bandė būti ne vien turtų eikvoto­ju, bet ir kultūrininku, kad ir kraštui bei žmo­nėms šis tas tektų. Todėl, tarp kita ko, suma­nė jis Žemaičių pietvakariams įkurti Palangoj progimnaziją, ką ir įvykdė, kadangi buvo Pe­terburge įtakingas. Taip ir atsirado Palangoj („svieto pabangoj“) pagarsėjusioji progim­nazija, kuriai buvo lemta išstumti senesniąją Rucavos vidurinę mokyklą, žemaičių vadinamąją Paurupio gimnaziją (tarp Palangos ir Liepojos) toliau į šiaurę – į Liepoją.

Palangos progimnazija, gerai susitvar­kiusi, gavusi gerų administratorių bei peda­gogų mokytojų, pasidarė patraukli plačiajai Lietuvai ir sutraukdavo mokinių iš įvairių Lietuvos vietų. Iš ten išėjo daugelis žymių Lie­tuvos inteligentų, pasauliečių ir dvasiškių, kaip štai, A. Smetona, S. Kairys, V. Nagevi­čius, R. Skipitis, K. Šaulys, J. Grabys, B. Čes­nys, V. Jurgutis ir t. t. Palangos mokykla traukdavo lietuvius ten ne vien dėl to, kad progimna­zija aukštai stovėjo mokomuoju atžvilgiu, bet ir auklėjamuoju: mokykloj tvarka buvo griež­ta, pedagogų autoritetas, bent didelio daugu­mo, labai aukštas ar bent užtenkamai vertin­gas; mokinių gyvenamieji butai buvo progim­nazijos vyresnybės nustatomi bei gerokai pri­žiūrimi; moksleivių gyvenimas net užu mo­kyklos sienų buvo tinkamai sureguliuotas; galų gale – pati Palangos visuomenė buvo tyli, rami, dar miestų civilizacijos nesugadin­ta, todėl tėvai mielai siųsdavo savo vaikus ten mokytis, ypač kurie norėdavo juos išleisti į kunigus.

 

Mokiniai

 

Dabar pereisime prie ketvirtojo anuometinio Palangos gaivalo – prie mokinių.

Su dviem prirengiamo klasėm jų būdavo apie šimtą su viršum. Daugiausia katalikų, paskui – Mozės tikybos, toliau – provoslavų ir galop – protestantų. Pagal tautybę didelis daugumas buvo tikrieji žemaitukai (ne be aukštaičių priemaišo), truputis aplenkėjusių žemaičių, žiupsnelis rusų ir gera sauja žydų. […]

Man esant Palangos progimnazijoj, ga­biausieji mokiniai buvo žydai Kaplanskis ir Gutmanas, žemaitis Blažiejus Česnys ir Vla­das Jurgutis ir dar trys žemaičiai – Jonas Mi­kulskis, Stoukus ir Noreika. Už juos visus gal ne mažiau gabus, o plačiai apsiskaitęs ir gero­kai prasilavinęs irgi žemaitis Vincas Kataržis. Kas išėjo iš Kaplanskio ir Gutmano, neteko girdėti. Česnys liko kunigu ir aukštokai iškilo (liko prelatu, universiteto profesorium bei vicerektorium). Dar aukščiau iškilo Vladas Jurgutis (universiteto profesorius, užsienio reikalų ministras, Seimo atstovas, Lietuvos banko valdytojas). Mikulskis liko gydytoju ir žymiu visuomenės veikėju. Stoukus matema­tikos mokytoju bei vadovėlių autorium. Norei­ka išėjo į juristus ir buvo nepriklausomos Lie­tuvos ministru. Kataržis, kurs mokykloj nela­bai temėgo reguliariai mokytis, ir dėl to neiškildavo į pirmąją vietą, ir gyvenime nepasi­stengė iškilti – pasitenkino vaistininko karjera.

Iš šiaip jau įdomesnių asmeniukų paminė­siu bent kai kuriuos: busimąjį generolą Letuką, vaistininkus Kerpauską, Jančiauską ir Klovą, veterinorių Stasį Buivydą, mokytojus Bronių Untulį, Juozą Gudauską, kunigus An­taną Bajoryną, Joną Grabį, Stasį Irtmoną, Petrą Gudauską-Gudaitį, Antaną Garlauską, Aleksandrą Mileiką, Juozą Raštutį, Nikodemą Raštutį, Zenoną Daukšą, Martišių. Pakrapštinėjęs atmintį, dar ir daugiau surasčiau pami­nėtinų asmenų, bet tegu šiam kartui užtenka ir šitų. Didelis daugumas yra jau mirę. Mieli draugužiai iš jaunųjų šviesiųjų dienų…[…]“.

Pil­numo dėlei, pažersiu čia, kiek prisimindamas, savo klasės mokinių pavardes. Vėliau per ket­verius metus kai kas atkrito, kai kas prisidėjo, taip jog galutinai Palangoj, savo klasėj, turė­jau maždaug šiuos draugus:

1: Beržanskį Juozą ir 2: Beržanskį Kazį – du brolius, ,,kunigaikščio“ Beržanskio-Klausučio gimines, 3: Bronišą Juozą, gargž­diškių Mikoliškių dvarininko generolo sūnų, 4: Bugailą Aleksandrą ir 5: Bugailą Stasį – du brolius, gargždiškių Vėžaičių grafo Volmerio tarnautojo vaikus; Stasys anksti mirė, o Aleksandras buvo Kaune vaistininkas, 6: Bui­vydą Stasį, palangiškį, rašytojos Liūnės Jonušytės patėvį, Kretingos veterinorių, 7: Butvilą Vitalį, palangiškį, 8: Valatką Juozą, bandžiusį kirviu nužudyti krautuvėje vokietikę parda­vėją, bet išsprukusį iš policijos nagų ir kažkur pabėgusį, 9: Vaitkų Mykolą, kunigą, rašytoją, 10: Gaudešį Stasį, būsimąjį gimnazijos direktorių, 11: Grabį Joną, darbėniškį, buvusį kunigą, Pane­vėžio generalvikarą, 12: Gudauskį Juozą, že­maitį, bene veiviržėniškį, buvusį mokytoją, 13: Gurauską Antaną, bene tą beletristą, anksti mirusį, 14: Dambrauską Mykolą, 15: Daukšą Bronių, buvusį karininką, ir 16: Daukšą Zenoną, buvusį kunigą – abu brolius žemaičius, bene tve­riškius, dar vieną 17: Daukšą Jurgį, ne anų gi­minę, 18: Ignotą Juozą, 19: Irtmoną Stasį, ši­lališkį, buvusį kunigą, Veliuonos kleboną, 20: Juk­nevičių? 21: Kalašnikovą, rusą, bene kažkurio pasieninio valdininko sūnų, 22: Kataržį Vin­cą, mosėdiškį, buvusį Klaipėdos farmaceutą, 23: Kerpauskį, Anicetą?, vieną iš kelių Kerpauskiokų, prelato Kerpauskio brolvaikių, 24: Končių Petrą, banko narį, 25: Kontenį, 26: Mikulskį Joną, kuliškį žemaitį, buvusį daktarą, 27: Mileiką Aleksandrą, žemaitį, buvusį kunigą, Vy­žuonų kleboną, 28: Mišeiką, nuskendusį jūroj 1897 m., 29: Pėkų, palangiškį, 30: Sangailą, mirusį dar mokiniu, 31: Skabeiką Klemensą, buvusį ūkio mokyklos direktorių, 32: Smilgevičių Praną, alsėdiškį, 33: Stanevičių, 34: Stankevi­čių, 35: Saulevičių, 36: Šteiną Eugenijų ir 37: Šteiną Viktorą, abu brolius, maskoliukus, bene pasieninio valdininko vaikus, 38: Šupilą.

 

 

Kur gyvendavo progimnazijos auklėtiniai?

 

Kai kas gyvendavo pas tėvus ar gimines. Bet daugumas turėdavo gyventi progimnazijos vyresnybės leistuose butuose, laikantis tam tikros dienotvarkės, po vadinamojo vyresnio­jo priežiūra, net registruojantis buto knygoj, jei kur išeinama ir kai grįžtama. Ir progimna­zijos pedagogai kartkartėmis nelauktai apsi­lankydavo. Bet svarbiausia buvo tai, kad vi­suomenė griežtai sekė mokinių elgesį, tad vi­sai išdykti nebuvo lengva. […]

Kaip sapnas trumpa praskrido vasara, ir žolinėms bei garsiesiems šv. Roko Palangoj atlaidams jau buvome ten persidanginę. Apsi­gyvenome čia pat už bažnyčios, Rožių gatvėj, žvejo Joskaudo lūšnoj. Sekančiais metais per­sikėlėm į priešingą miesto pusę užu muitinės ir pradžios mokyklos, ten, kur buvo Mikulskių, Klovų ir Jogminų mokiniams butai, ir įkūrė­me patys tokį butą Elsnerio namuose, šalia pat Rąžės. Po metų persikėlėm dar į kitą Pa­langos dalį – tarp senojo parko ir pajūrio, naujoj anuomet gatvėj, visai miesto pakrašty, siuvėjo Jurgučio namuose. Dar po metų mano neramus tėvelis surado tinkamesnį mokiniams laikyti namą vėl priešingame miesto gale – Kretingos pusėj, anapus Rąžės, nauja­me didokame Šidlauskaitės name ant pat upės kranto – žvejok ir maudykis, kiek tik dūšia geidžia. O tuos dalykus labai mėgau. Ten pra­leidau paskutiniuosius savo progimnazijos metus, prieš persikeldamas į Liepojos gimna­ziją. O tėvas irgi nenustigo vietoj – vėl persidangino arčiau jūros, užu senojo parko, į Zdzitovieckių namus, kur laikė mokslo metu po 10–12 mokinių, o vasaromis įsileisdavo va­sarotojus. Ten ir aš praleisdavau vasaras, grį­žęs atostogų iš Liepojos. […]

 

 

Palangos „kumpelninkai“

 

Rodos, kokių grožio krislų dar besurasi toj nuošaliojoj mažojoj Palangoj, kai veizdėjai į visą grožio jūrą – Baltiją ir grožėjais gra­žuolių pušų karalija – Palangos šilu? Juk jau senasis Turgenevas, tas nepaprastas gamtos grožio pažinovas, nedvejodamas teigia, jog miškas – tai gamtos grožybė, o jei dar prisi­jungia vanduo, tai ką jau ir besakyti!

Tačiau ir šalia tų grožybių Palangoj, ne per giliai pasikrapščius su Krylovo gaidžiu, buvo galima ir anais laikais išsikasti grožio perlų. Tai, pirmiausia, progimnazijos knygy­nėliuose, kai kuriose pamokose bei paskaito­se ir… muzikos bandymuose. Ir dar nereikia manyti, jog anuomet Palanga buvo jau toks Dievo bei žmonių užmirštas užkampis. Tiškevičiaus pastangomis Palangoj, ir iš ten į Palangą (Jedyne Polskie Uzdrowisko, kaip ją lenkai garsindavo) plaukė sve­čiai, lenkiškai kąpielniki, maudytiniai, o že­maitiškai kumpelninkai, nuo vidutinių pasi­turinčių klasių iki aukščiausių aristokratų imtinai. Tad būdavo ko pasižiūrėti – veidų, figūrų ir kostiumų – ne vien bažnyčioj, o ir pajūry, ne vien gatvėse, o ir šile, ir parke, ry­tą, dieną ir vakarą. Ilsėdavos Palangoj ir dva­sios aristokratai – mokslininkai, menininkai, muzikai, dainininkai, poetai. Iš šių atsimenu šią valandą du įžymius lenkų poetus: Kazi­mierą Tetmajerį ir Steponą Rydlį su jų gra­žiomis žmonomis – dviem kaimietėm sese­rim, vilkėjusiom gražiais lenkų liaudies kos­tiumais.

 

 

Progimnazijos viršininkai bei mokytojai

 

Man esant pirmojoj ir apie pusę metų antrojoj klasėj (1895–1896), viršininku inspektorium buvo Ivan Polzinskij, nedidelis, gana apskritas bei sultingas blondinas, smai­lia ruda barzdžiuke, plaukai šepečiuku, auksi­niais akiniais, kokių 45 m. I klasėj dėstė jis mums geografiją, dėstė vykusiai, reikalavo rimtokai, tad gerai pramokome dėstomojo da­lyko. Nebuvo jis piktas, nebaudė, bet laikės rimtai, tad ji gerbėme ir kiek prisibijojome. Po jau minėtojo mokinių streiko, kuriame jis liko nugalėtas, vyriausybė jį iškėlė kažkur kitur, gal širdžiai paguosti, paaukštindama į di­rektorius. Netrukus atvyko kitas inspektorius Bukovickij (vardą užmiršau), toks pat nedidelis, kaip ir Polzinskis, tik drūtesnis, tamsesnis, bene ir plikesnis, o jau tikrai rūstesnis ir kietesnis, o puikus pedagogas bei mokytojas, tad jį ne vien gerbėme bei bijojome, o gal sa­votiškai ir kiek mylėjome, o jau mokėmės tai prisimygdami, nes jis mokėjo papeikti bei pa­raginti, ir pats visą savo dūšią į dalyką įdėda­vo. Atsimenu, jis dėstė mums rusų istoriją, o kartais ir klasikines kalbas (rods, ypač grai­kų), kai pastebėdavo, jog esame tuose daly­kuose atsilikę. Net paskirdavo, šalia norma­liųjų valandų, dar vakarinių. Tad, nors ir pasistenėdami, betgi entuziazmingai darbavo­mės, ir rezultatai buvo gražūs. Jam valdant progimnaziją, buvo antrajame aukšte įrengta pravoslavams koplyčia, nors jų Palangoj buvo maža, ypač progimnazijoj. Matyti, taip buvo jam vyriausybės įsakyta, nes jis pats neatrodė per uolus nei pravoslavas, nei maskolius, bent mūsų netempė į tas svetimybes. Taip ir pabai­gėme mieląją Palangos progimnaziją, net ne­aplankę tos koplyčios. Beje, jos sumanytojas bei pirmasis to reikalo stūmėjas buvo, berods, dar pats inspektorius Polzinskis ir už tat bene paaukštinimą pelnęs.

Antrasis rimtasis progimnazijos mokyto­jas buvo Michail Dimitrijevič Preobraženskij, rusų kalbos mokytojas. Buvo tai didelis vyras, nemažu pilvu, dideliu veidu, kurį Bakchas bu­vo nudažęs gražios žibuoklės spalva, bet tuo to veido nė kiek nepagražinęs, nes nepagražina­mo nepagražinsi. Tad aš iš pradžių žiūrėjau į jį su tam tikru pasibjaurėjimu. Bet ilgainiui apsipratau ir tą vyrą net stiprokai pamilau. Nors jis, kaip beveik visi anų laikų maskoliai, mėgdavo stipriai ištraukti, bet niekuo neišsiduodavo mums mokiniams, ir vien prityręs gėrėjas galėjo nustatyti faktą bei laipsnį. Jei tas laipsnis būdavo aukštokas, šaunusis Michail Dimitrijevič vien tik laikydavos rimčiau ar rūsčiau ir visai nebekrėsdavo juokų nei są­mojų (ką paprastai taip patraukliai darydavo, vis išlaikydamas reikiamą pedagogo autorite­tą). Tasgatės, jis buvo tikras, įgimtas pedago­gas. O ir mokė mus nuostabiai paprastai, aiš­kiai, tiksliai bei sklandžiai. Būdavo vien malo­nu jo klausytis. Ir jo dalyką išmokdavom, kiek tai įmanoma, tobulai. Nesistebiu, kad jo gar­sas pasklido platokai po Lietuvą. Gerokai po pirmojo Pasaulinio karo, vieną kartą Palangoj kalbėdamasis su kalbininku Jonu Jablonskiu, prisiminus mudviem senųjų laikų Palangos progimnaziją, nustebau, kaip šiltai mūsų di­dysis kalbininkas atsiliepė apie Michailą Dimitrijevičą. Ir iš kur buvo apie jį girdėjęs? Turbūt, ne vienas buvęs Preobraženskio mokinys entuziazmingai yra jam pasakojęs apie tą didžiulį maskolių, tokį puikų mokyto­ją bei auklėtoją. Gal Antanas Smetona?

Kaip pedagogą bei mokytoją tuoj po Pre­obraženskio pastatyčiau anų laikų matemati­kos dalykų mokytoją Baidalakovą (ar ne Ar­kadijų?), tokį beveik juoduką, tirštais juodais plaukais, tamsiai gelsvu veidu, tamsiai rudomis akimis, smaigiai į tave žiūrinčiomis, kietai sučiauptomis lūpomis, maža kalbąs, bet aiškiai dėstąs, griežtai reikalaująs. Jo prisibi­jojome, bet ir gerbėme, netgi šiltai. Dalykus pas jį išmokdavome labai gerai. Po Preobraženskio, Baidalakovo ir Bukovickio bepigu bū­davo nuvažiuoti kur toliau mokytis.

Betgi prie tų trijų verta būtų prijungti dar vieną gerą, jei ne tiek pedagogą, tai bent mokytoją – Ivaną Karlovičą Korffą (bene iš Pabaltijo grafų). Aukštesnio, nei aukšto, ūgio, didele, per vidurį žilai plika galva, ilga barzduže-šluota, tas milžinas mokė mus vokiečių bei prancūzų kalbų. Kadangi rusiškoji jo kal­ba buvo, matyti, ne per seniai ir ne per stip­riai pramokta, tai jis negalėjo mums pakan­kamai gerai aiškinti anų viešpatniųjų kalbų; bet, kadangi daugiausia aiškino mums pagrin­dinius tų kalbų gramatikos dėsnius bei kalė į vargšes lietuviukų galvas kuo daugiausia jų žodžių, tai su juo susiprasti buvo lengva, o kadangi jis mus agniai vertė mokytis ir plėšriai reikalavo, kad žūtbūt išmoktume, gi neišmokusius vokiškai (kietai) bausdavo, uždeda­mas rašomųjų ekstra darbų, o mokėdavo pasirodyti – ir ne vien pasirodyti, bet ir tikrai būti – perkūnžaibiškas, tad uoliausiai mokėmės ir puikiai kalbų dėsnius išmokdavome. Keista: nors jo rimtai prisibijojome, betgi savotiškai lyg ir mėgome, ypač kad galėdavo­me su juo pajuokauti, net atsargiai iš jo pasišaipyti. Sakau – atsargiai, nes, jei pajusdavo (o pajusdavo gana lengvai), tai kildavo nogna audra! Dieve, apsaugok!.. Tik vėliau savo tar­pe vis tiek ir iš tos audros pasišaipydavome.

Kiti progimnazijos mokytojai toli gražu nebuvo tokie šaunūs nei smarkūs, tad apie juos vien po truputį.

Lotynų kalbą dėstė Ivan (?) Mironov, ne­aukštas, bet platus vyrukas, blondinas, geru tikrai maskolišku veidu (trumpu ir plačiu), gana taisyklingu. Jis mėgdavo išmauti, apie ką vis tiek net mes mokiniukai nugirsdavome. Dėstė kažkokiu giedamu tonu, lėtai, gana aiš­kiai; bet ne per stipriai tereikalavo, o nebuvo griežtas, tad jo nebijojome ir vien miegūstai tesimokėme.

Graikų kalbos ir pasaulio geografijos mus mokė ukrainietis Chimulia, mažas, nestiprus vyrukas, skystas blondinėlis, išblyškusiu vei­du, kalbąs kažkaip pro nosį ir tai giedamai, kaip ir Mironovas, o ir toks pat aptižęs, lyg snaudulingas; tad tos tauriosios kalbos mokėmės gana snaudulingai ir mes, ypač kad ir Chimulia nemokėjo, kaip ir anas, griežtai rei­kalauti, kad mokytumės ir išmoktume. Bet buvo malonus žmogelis, kurio nebandėme engti ar bent pašiepti, – neapsimokėjo, nes, nesant pavojaus, nebuvo nė noro.

Abiejų šitų mokytojų paliktas spragas, kaip jau matėme, sėkmingai bandė užpildyti insp. Bukovickis ekstra pamokomis.

Buvo toks dailyraščio bei piešimo moky­tojas (vienkart ir tarybos sekretorius) Sergiej Nikolajevič Romanov, tamsiais akiniais aki­niuotas, ne vien pavarde, o ir veidu į carą Nikalojų II panašus (nors gal ir ne tiek, kiek panevėžiškis pedagogas bei rašytojas Matas Gri­gonis), gal ir toks pat lėtas bei romus, kaip anas caras, – lyg nesąs iš viso. Betgi dailiai rašyti jis mokėjo, net labai (ar tiek pat brai­žyti bei tapyti?). Mokė jis mus neblogai, gal dėl to, kad beveik nieko neaiškino, o leido aug­menėliams, kaip kas išmano, laisvai augti. Po metų jis liko iškeltas į Liepoją, o į jo vietą atkeltas Voskresenskis, smulkutis vyrukas, lengvas blondinukas, daug judresnis, truputį ir šnekesnis, bet ne taip gražiai pats terašąs; tačiau paišyti jis mus mokė kiek sėkmingiau.

Galų gale buvo dar viena progimnazijos asmenybė – priruošiamųjų klasių (norint įstoti į pirmąją gimnazijos klasę) mokytojas, o vienkart ir visos progimnazijos gimnastikos mokytojas: nedidukas pilvazėlis, kone buro­kiniu veiduku, ruda barzdike, kariška laikyse­na; mokė mus kareiviškai maršuoti ir švediš­kai gimnastikuoti, netgi padoriai publikoj lai­kytis, ypač dailiai nusilenkti, ką nors pager­biant. Tų paprastučių dalykų jis mus mokė gana atsidėjęs, o mes, už tai nelogiškai jam atsiačiuodami, vadinome jį „Raudonuoju Vė­žiu be žnyplių“. O tikroji jo pavardė buvo Obrazcov.

Beje, turėjome ir muzikos bei giedojimo mokytoją ir choro dirigentą latvį Bebrį (vien­kart pradžios mokyklos mokytoją), kurs, ramiai ir kantriai   darbuodamasis,   pasiekdavo gerų rezultatų.

Negaliu nepaminėti dar vieno progimna­zijos personažo, kuris nieko nemokė, vien tik mokyklos raštinę vedė, išvykus caro dvynukui Romanovui; bet jam buvo pavesta mokinių bustus dažniau lankyti, nei kiti mokytojai paslinkdavo. Pavarde jis buvo Zajic. Ar jis buvo rusas? Betgi jo veidas buvo tikrai idealiojo rusinio tipo: tikras pravoslavų Spasas Išganytojas, o ir į mūsiškį Kristų panašus, kaip kad Jį dažnai regime labiau ar mažiau nulaižytuo­se oleodrukuose. Vadinas, dailus bei simpatin­gas vyras, nedaugkalbis, taktingas, nesmulk-meniškas, švelnus bei mandagus. Mėgdavome, kad jis į mūsų butus užeitų, nors kartais gau­davome ir susivaržymo pajusti, kai užklupda­vo bekortuojančius ar kurių nerasdavo namie, nors pagal tvarką jau būtų turėję būti namie. Tačiau Zajic mokėdavo, kur reikiant, užsi­merkti.


Kapelionas Genys

Kai įstojau į pirmąją klasę, radau kape­lioną kun. Kazimierą Genį, teologijos magist­rą, būsimąjį teologijos daktarą, kanauninką ir seminarijos profesorių, o vėliau Sedos kleboną bei dekaną. Anuomet jis dar nebuvo įsigijęs plačios kūno periferijos, tebebuvo aukštokas, lieknas, dailus kunigėlis, rietaviškis žemaitis, kalbąs negarsiai, lėtai, truputį klupčiodamas. Mes prie jo buvome prisirišę, nors ir neentuziastingai. Mokėmės noriai ir išmokdavome šauniai atmintinai, nors ne taip šauniai te-perprasdavome, ką išmokę. Bet jis į tai kaip ir nesigilindavo, ar mes giliau suprantą: užtek­davo kaip žirnius atmintinai paberti iš šusterio Senojo ir Naujojo Įstatymo istorijos ar ly­giai paberti atsakymus į klausimus pagal Zotmano katekizmą. Pasibaigus pirmiesiems ma­no mokslo metams Palangoj, kun. Genys iš­skrido į Romą slapta studijuoti dieviškųjų mokslų (nors jau nemaža buvo jų ragavęs Pe­terburgo dvasinėj akademijoj, kurią buvo bai­gęs, kaip jau minėjau, teologijos magistro laipsniu).

 

 

Kunigas Juškevičius

Jaunasis kapelionas[1] neturėjo jokio moks­linio titulo, buvo vien Kauno žemaičių seminariją baigęs, bet turėjo įgimtą mokytojo bei auklėtojo talentą, o buvo labai malonus as­muo, tai veikiai įsigijo visų prisirišimą – ne vien mokinių, o ir kitų mokytojų bei parapijiečių. […] Aš greit jį mylėte įsimylė­jau, nors iš pradžių jis man padarė karštą pir­tį, paegzaminavęs ne pagal kun. Genio meto­dą (parecituok kaip mašinėlė atmintinai), o pagal mums naują – suprask, ką išmokęs, ir pats galvelę palaužyk, paklaustas, ko dar ne­simokei! Na, ir ėmiau skaityti, ko vadovėliuo­se nebuvo, o ir mąstyti, apie ką tikybos daly­kuose dar nebuvau mąstęs. Tačiau, nors per likusiuosius progimnazijoj metus stiprokai pasistūmėjom pirmyn išsilavinimo keliu, vis tiek kapelionas kažkaip vis užbėgdavo mūsų žinijai už akių ir vėl pažerdavo apologetinių-filosofinių klausimų, į kuriuos mes kiti ne­bemokėdavome atsakyti, o vien tik Vincukas Kataržis, mosėdiškis žemaitukas. Ar šiaip, ar taip, o Juškevičiaus pamokos būdavo labai įdomios. Beje, dėstė jis mums savo dalyką ru­sų kalba, nes taip buvo rusų vyriausybės nustatyta. Man baigus progimnaziją, 1899 m. ru­denį jis mirė gerklės džiova, visoms tauty­bėms bei tikyboms jo begedint.

 

Kunigas Jasienskis

Po jo gyvos galvos kapelionu liko paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos teologijos magistras kun. Julijonas Jasienskis, visai skirtingas tipas, dručkis, raudonikis, blond plaukai šepečiuku, visuomet šviesiai besijuokiąs, judrus, mėgstąs su mokiniais elgtis, lenkiškai tariant, za pani brata, tad mokinių ne per daug bijomas, nei ypač gerbiamas, bet mėgstamas.

 

Ko ir kaip buvo mokoma Palangos progimnazijoje XIX a. pabaigoje?

Dalykai joje buvo dėstomi šie: tikyba, ru­sų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų kalbos, aritmetika, algebra, geometrija, geografija, rusų bei senovės istorija; be tų dalykų, buvo dar dailyraštis, braižyba, giedojimas, gim­nastika.

Tad iš kurių tų dalykų galėjome, it bitelės ar širšės (būta ir tokių), daugiau ar mažiau grožio pasisemti?

Anuometiniai tikybos mokytojai, kun. Ka­zys Genys ir kun. Felicijonas Juškevičius, ne­turėjo nei laiko, nei nebuvo prisirengę mumy­se puoselėti religijos grožio jautimą; jie auk­lėjo mus intelektualistiškai – teikė katekizmo pamokose dogminių bei moralinių sąvokų, net neatskleisdami dorybių gražumo (tai iš dalies atlikdavo bažnyčioj, pamoksluose). Net šv. istorijos pamokose dėstydavo ir iš mūsų reikalaudavo faktų, palikdami pačiam Sena­jam bei Naujajam Testamentui veikti mūsų vaizduotes bei širdis nuostabiais savo grožio turtais.

Rusų kalbos mokytojas, puikus pedago­gas Preobraženskis irgi atsidėjęs neiškeldavo rusų literatūros grožybių, leisdavo tik joms pačioms savaime džiuginti, šviesti ir šildyti mūsų jautrią jauną dvasią. Pats jis savo ruož­tu vien pažerdavo mums įvairiomis progomis nuostabių rusų liaudies patarlių, kurios savo sąmojingu turiniu bei tikslia, vaizdžia forma mus žavėte žavėjo ir pasiliko švytėti atminty.

O ir tą minkštai skambią, lyg atlosinę, ru­sų kalbą pažinti bei tiksliai vartoti jis mus energingai bei sumaniai mankštino, versda­mas atmintinai išmokti ir klasėj jam dekla­muoti visą eilę puikių rusų poezijos kūrinių ir rinktinių prozos šedevrėlių iš Polivanovo chrestomatijos, žinoma, ten tilpo vien senieji klasikai: poezijos – Puškinas, Lermontovas, Fetas, Tiutčevas, Maikovas, Nikitinas, Pleščejevas, Nekrasovas. Apstu buvo Krylovo pasa­kėčių. Prozai atstovavo rinktinės liaudies pasakutės (kurių rusai turi daug ir žavingų), o iš meninių prozaikų kūrėjų – tas pat nuosta­busis Puškinas ir Lermontovas su lygiai ge­nialiu Gogoliu ir Turgenevas su Gončarovu ir Aksakovu. Nei didžiojo Dostojevskio, nei gal nemažesnio Tolstojaus dar nebuvo anuomet mūsų Polivanove.

Bet ta Preobraženskio pastanga priversti mus planingai išmokti atmintinai gražiau­siuosius rusų klasikų dalykėlius buvo mums didelė pagalba ir pasigėrėjimas, kai aukštes­nėse gimnazijos klasėse teko studijuoti rusų literatūros istoriją. Buvo tai lyg meistriškos miniatūros-iliuminacijos viduramžių perga­mentiniuose tomuose-voliuminuose; buvo tai lyg patrauklios iliustracijos-miražai sausuose literatūros mokslo tyruose.

Koks skirtumas tarp to Preobraženskio kurso ir daugumo mūsų Nepriklausomosios gimnazijų… Teigiu „daugumo“, nes turėjau gerą progą su ta padėtim pasižinti: nuo 1936 iki 1944 buvau lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju Kauno kunigų seminarijoj, kurion įstodavo daugis baigę tik 6 ar 7 klases gimnazijose ir turėdavo praeiti nebaigtąjį gimnazi­jos kursą čia seminarijoj. Kadangi tie moki­niai čion suplaukdavo iš įvairiausių Lietuvos gimnazijų, galėjau susidaryti gana tikslų vaizdą, kiek mūsų gimnazijos suteikdavo savo moksleiviams žinių iš lietuvių literatūros (bei kalbos) ir kiek jie išsinešdavo bendro išsilavi­nimo. Vaizdas man susidarė liūdnas. Atrodo, jog mano laikų Palangos progimnazija, o ir ki­tos maskolinės gimnazijos, aprūpindavo mo­kinius daug vertingesniu bagažu, išeinant šiems į gyvenimą ar einant toliau mokslus.

Man bučiavo itin skaudu, kad į seminariją ateinantieji iš mūsų gimnazijų mokiniai ne­mokėdavo atmintinai beveik jokių mūsų gro­žinės literatūros kūrinių, net mūsų mylimojo Maironio lyrikos perlų. Reikėjo, būtinai ir skaudžiai reikėjo valstybiniu mastu bei auto­ritetu sudaryti programą, pagal kurią visi mo­kiniai, pradedant pradžios mokykla ir einant per visą gimnaziją, gerai išmoktų atmintinai geriausiuosius mūsų literatūros kūrinius ar ilgesniųjų gražiausiąsias dalis. Jaunam tai padaryti lengva, ir, ką jaunas išmokai, tai pa­silieka visam gyvenimui. Kaip džiugu ir ma­lonu vėliau gyvenime, kai žmogus gali atmin­tinai cituoti gražius posmus ar pašnekesy, ar laiške, ar rašomam straipsny, ar viešoj pra­kalboj! Negaliu nūnai, gilioj senatvėj, atsi­grožėti, kai gaunu čia, Amerikoj, laišką iš jau­nų dienų draugo, irgi palangiškio, prof. Vlado Jurgučio, iš Vilniaus: profesoriaus laiškai žvilgėte žvilga, lyg briliantais, nuostabiais sakiniais, net ištisais posmais, iš įvairiausių pasaulio literatūrų, senovinių ir naujųjų. Ir jis šviesiai mini neužmirštamąjį Preobraženskį, kuris mūsų jaunas dvasias sėkmingai pa­akino įsiimti į kūną ir kraują amžinuosius žmogaus dvasios kūrinius. Reikia tiktai pasi­klausyti prelatą šaulį, irgi palangiškį, nūn 90 metų patriarchą, atmintinai ištisai recituojant nuostabias Krylovo pasakėčias! Ir pats recituojąs skaisčia vidaus šviesa švyti, ir klausytojui šviesiau daros. […]

O kaip kiti mokytojai? Ar jie mums nepa­tiekdavo nieko gražaus?

Iš matematikos mokytojo laukti grožio bent lašelių, žinoma, nebuvo įmanoma, ne­bent kam atrodytų gražios aritmetikoj skaičių kolonos bei eilės arba algebroj atitinkamieji dalykai, jei dailiai simetriškai surašyti, juoba geometrijoj teoremų etc. braižiniai, jei grakš­čiai išbrėžti.

Betgi už matematiką tikrai daugiau gro­žio pateikti būtų galėjęs geografas. Bet jis, tiksliai prisilaikydamas programos, tuo visai nesirūpino, o teikė vien sausus vardus bei skaičius, kaip perdžiovintus žirnius.

Tikrai būtų galėjęs leisti grožiui sušvisti istorikas. Bet jis, pagal programą, irgi teikė mum vien sausas plutas – nuobodžius įvy­kius, vardus, metus… Beje, gera, kad taip bu­vo dėstoma rusų istorija: šiaip būtų galėjus apnuodyti žemaitukų širdeles… O juk esama rusų istorijoj gražių gabalų, šiurpių ir šviesių.

Kiek geriau būta su senovine istorija: pro visą aną sausų vardų, faktų, datų krušą daž­nai švystelėdavo savaime gražios, įdomios le­gendos, didingi įvykiai, didūs savo genijum vyrai, kilnūs heroizmo aktai, nuostabūs savo blogiu darbai, nepaprastos savo protu, grožiu, elgesiu moterys ir laimingi ar tragiški jų liki­mai. Čia ir be mokytojo nuopelno buvo kas pagauna vaizduotę ir įjaudina jauną širdelę.

Na, o Mironov bei Chimulia su savo loty­nų-graikų kalbų pamokomis?

O, kad jie būtų mus mokę tų kalbų prak­tiškai! Kad nebūtų mums kalę į vargšes gal­vas vien žodyną bei gramatiką, o vietoj gyvos kalbos vien kapotus šiaudus, atseit, atsitikti­nius trumpus sausus sakinius, tai po ketverių metų lotynų ir po dviejų metų graikų kalbos būtume galėję šiek tiek pasiskaityti bei pasiskonėti bent lengvesniais anų tautų groži­nės literatūros brilijantais… Kur ten!

Betgi vieną ar du kartus buvo pasirodyta neva viešai – mokyklos akivaizdoj – su loty­nų bei graikų pamokų pasiekimais. Kuria proga ir kas tai suruošė, nei anuomet nesuži­nojau, nei šiandien nežinau, nes tebebuvau, berods, pirmokėlis, nuošaliai nuo draugų gyve­nąs. Visai tiksliai atsimenu vien, kad graikiškai kažką deklamavo trečiokas ar ketvirtokas Abromavičius (vėliau pasivadinęs Abromai­čiu). Buvo tai toks nedidelio ūgio pusiaubrandys berniokas, apvaliu, lėlišku, naiviu veidu­ku, truputį užpuolančia kalba. Aš buvau dar vaikas, o jis jau buvo susipratęs lietuvis patri­otas, net aktyvistas: vieną kartą net apsilan­kė pas mus Rožių gatvėj (kas mums anuomet atrodė tiesiog garbė) ir kurstė tėtį prieš Mas­kolių, ypač kad neleistų man mokykloj daly­vauti maskoliškoj maldoj prieš ir po pamokų, jei Maskolius bandys įvesti tai ir Palangos progimnazijoj, kaip jau padarė kitur (ką greit pabandė padaryt ir Palangoj – netru­kus įsitikinome).

O anąkart, kaip jau minėjau, jis deklama­vo kažką graikiškai, žinoma, nieko nesupra­tau. Vien atsimenu, jis vis kartojo kažkokį „kai“ (vėliau sužinojau tai reiškiant ,,ir“). O lotyniškai padeklamavo bene Bronišiukas Tė­vynę-Patria. Tą supratom ir mes, kiti mažiu­kai, nes klasėj jau buvome skaitę ir vertę tą Patria. Dar ir dabar atmenu bent baigiamąjį to dalykėlio sakinį:

Etiam fumus Patriae nobis dulcis et jucundus ėst! Net Tėvynės dūmai mums saldūs ir malonūs. Su tuo mes net ir anuomet nuošir­džiai sutikome.

Keista, kad nei tame pasirodyme, nei ki-tuomet nedalyvavo per savo mokinius su ru­siškais dalykais mūsų supramokytojas Preobraženskis. Per visus tuos ketverius metus nesuruošė nė vieno vaidinimėlio, nors ir paaugesnės medžiagos būta: juk štai 1899 m. rug­pjūty, pirmajame viešame lietuviškame vaidinime „Amerika pirtyje“, kur buvo pavaidintas Palangoj, dalyvavo du mūsų progimnazistai – Gabalis ir Kuizinas (aš juos dar radau progimnazijoj besimokančius).

Tokie litera­tūriniai pasirodymai, tokie vaidinimai būtų lavinę literatūrinį ir, apskritai, meninį skonį, būtų vertę susidomėti bei pamėgti literatūrą ir, sulig savo nosim, aktyviai dalyvauti kultū­riniame gyvenime. Kodėl toks puikus pedago­gas tų priemonių nevartojo? Matyt, nenorėjo atitraukti mokinių nuo pirminio uždavinio – padėti pačius pagrindus tokiai veiklai, būtent, geriau pramokti kalbos ir šiek tiek pasiskai­tyti knygų (tarp kitko, jis buvo mūsų biblio­tekininku).

Užtat buvo vartojama kita priemonė mū­sų kultūrai (ir grožinei) ugdyti: sekmadienių popiečiais kartkartėmis tai vienas, tai kitas mokytojas paskaitydavo laisvai susirinku­siems mokiniams ką nors jiems įdomu, kar­tais su vadinamuoju anuomet „volšebnyj fonar“ – magišku žibintu: prožektuojami į ek­raną nejudami paveikslai. Anais laikais buvo jie tokie dar netobuli. Bet mes vis tiek juos mėgdavome, o ir tas paskaitas. Tik gaila, kad jų būta nedaug ir kad ne visi mokytojai toj srity pasireikšdavo. Kažkodėl dabar beprisi­menu tik dvi iš tų paskaitų. Vieną to pabaisos juokdario Korffo. Jis mums užimponavo – perskaitė savo paties humoristinį vaizdelį, pa­vadintą „Penkeri pietūs“ ar ką. Perskaitė ge­rokai vokiečiuodamas, tad skverbės mums abejas: na, kažin, ar ta jo pasakojimėlio rusų kalba yra užtenkamai gera? Ar verta jam skverbtis į rusų literatūrą?.. Betgi juk nė vie­nas kitas mūsų mokytojas panašaus rašinio neparašė!..

Antroji paskaita, kurią ryškiai ir svajin­gai atsimenu, tai – mūsų lotynisto Mironovo pasireiškimas su magišku žibintu. Perskaitė jis mums (buvau dar tik pirmosios klasės pra­džioj) nognai įdomią istoriją apie Odisėją su draugais, patekusį į vienakio milžino žmog­ėdros Polyfėmo olą, ir kaip gudruolis išsigel­bėjo su draugais iš to mirtinio pavojaus. Mi­ronovas skaitė tą istoriją lėtai, giedamu, vie­nodu, migdomu balsu (turbūt, taip reikia skaityti tokias pasakiškas senovines istori­jas?). Ir švytino ekrane atitinkamus pa­veikslus.

Klausiaus ir veizdėjau, visiškai sužavėtas, viską kita pasauly užmiršęs… Kai mokytojas nutilo, buvo tiesiog skaudu, kad ta valanda baigės…

Mironovas nepasakė, iš kur tą istoriją paėmęs. Skaitė iš knygos, vadinas, yra kur nors tokia knyga. Kokia laimė būtų ją gauti ir tą nuostabiausiąją istoriją dar ir dar skaity­ti… Bet kaip ta knyga vadinas? ir kur ją gauti?

Taip ir svajojau tuščiai visą eilę metų. Nė į galvą neatėjo paprastutė mintis — eik ir paklausk Mironovą! Kur ten išdrįsi! Nebuvo­me pratę kreiptis į mokytojus su savo reikalėliais […].

Progimnazijoj turėjom dainavimo pamokas po vieną ar po dvi savaitėj. Ar tos pamokos buvo visose keturiose klasėse, nebeatmenu.

Mokytoju buvo latvis bebris, vietinės pradžios mokyklos mokytojas. Buvo tai […] žmogus švelnus ir draugiškas, be galo kantrus (visai nemuzikantiškai!) – niekada neteko matyti jį supykus, net susierzinus. Ar jis buvo geras dainavimo mokytojas? Nebuvo nepaprastas, […] betgi pateikė eilę ementariausių muzikos teorijos žinių, išmokė dainuoti nemažai klasikinių nepatriotinių rusiškų ir kitų kompozitorių dainų, sudarė ir išmankštino neblogą keturbalsį chorą, kurį buvome labai pamėgę ir entuziastiškai dalyvaudavome repeticijose. […]“[3]

 

Nuotraukoje – rašytojas, kanauninkas Mykolas Vaitkus apie 1970 m. JAV. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo

______________________

[1] Vaitkus Mykolas, Su Minija į Baltiją. Atsiminimai I, Londonas : Nida, 1962, p. 72–86, 93–99.

[2] M. Vaitkus Antanu Tiškevičiumi vadina Juozapą Tiškevičių (1830–1891), Rusijos imperijos kariuomenės pulkininką, Kretingos, Lentvario, Palangos ir Užutrakio dvarininką, Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininką, Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos linijos pradininką. Su juo susijęs Palangos kurorto atsiradimas.

[3] Kalba ir rašyba netaisyta, tekstai  pateikti sutrumpinti.

____________________

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“

 

Smush Image Compression and Optimization