Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus 2025 m. gegužės 16–17 d. pakvietė tarptautinę Muziejų naktį paminėti taip, lyg istorijos knyga būtų rašoma iš naujo – nuo pirmo puslapio. PRIE IŠTAKŲ. Bijotuose Dionizo Poškos Baublių muziejuje ir Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje lankytojams pristatysime, kaip užgimė Lietuvos muziejininkystė ir kokie artefaktai šiandien primena Šilalės krašto praeitį – JUK TIK VIENĄ KARTĄ METUOSE Muziejų naktis! Renginiai ir muziejų lankymas tomis dienomis buvo nemokamas.
Būtent Šilalės krašte 1812 metais dvarininkas Dionizas Poška (1764–1830) įkūrė pirmąjį Lietuvoje viešą muziejų. Šaltiniuose rašoma, kad „Vyšniakalnyje, netoli nuo dabartinių Bijotų, jis liepęs nupjauti jau džiūstantį tūkstantmetį ąžuolą, praplatinęs drevę kamieno storgalyje, pastatęs jį parke prie Pelos upelio šlaito, uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs du langus, įstatęs duris ir įsirengęs kambarėlį. Statinį pavadinęs Baubliu.“ Baublys su savo kiek jaunesniu broliu stovi Bijotų dvare, skaičiuoja 213-uosius Lietuvos muziejininkystės metus.
Muziejų pradžia – Bijotuose
Nuotraukose (iš kairės): Lietuvos muziejų istorija prasidėjo nuo Dionizo Poškos Baublių; Muziejininkė Lina Bajorinienė kartais tampa malūno gaspadine
Šįmet „Muziejų nakties 2025“ renginiai prasidėjo gegužės 16 dieną Dionizo Poškos Baublių muziejuje (Muziejaus g. 10 A, Bijotai, Šilalės r.). Nors muziejus bus atviras nuo ryto, renginių programa prasidės tik vakare. Tą dieną muziejininkės įsitapatino į istorinius personažus, todėl tradicinę ekskursiją paįvairino būdamos Bijotų dvaro viešnios, gaspadinės ir mokytojos. Lankytojams beliko tik sekti iš paskos, kai bijotiškės pasiūlė keliauti po Bijotų dvaro parką ir jame esančius pastatus – XIX amžiaus vandens malūną ir smetoninę mokyklą. Interaktyvi naktinė ekskursija vyko tamsoje, todėl buvo papildyta šviesos instaliacijomis, kurias šįmet muziejui padovanojo ilgametis partneris Bijotų dvaro festivalis.
Iš kairės: poetinės kompozicijos „Svečiai Baubliuose“ kūribinė grupė. Algirdo Vilko nuotrauka; Dionizo Poškos Baublių muziejuje vyks interaktyvus naktinis žygis-ekskursija
19.45 val. greta Baublių vyko Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo teatro“ (rež. Martynas Januška) ir folkloro ansamblio „Alksna“ (vad. Dainora Petrikienė, Algirdas Vilkas) publicistinė, poetinė kompozicija „Svečiai Baubliuose“, sukurta pagal Juozo Mickevičiaus, Mykolo Biržiškos, Silvestro Valiūno, Viktorijos Daujotytės, Sigito Gedos kūrybą.
Savo tapatybę siejantis su Bijotais šilališkis dvyliktokas Tautvydas Vėtra specialiai „Muziejų nakčiai 2025“ parengė muzikinę kompoziciją. Jaunuolis siekia savo kūryboje šiuolaikiškai reflektuoti žemaitišką mąstyseną. „Kai pagrojau savo močiutei iš Bijotų, ji nusijuokė. Tikiuosi, kad žmonėms patiks mano eilės,“ – prieš renginį kalbėjo menininkas.
Gegužės 17 diena Šilalėje
Iš kairės: Paršežerio ežere 2024 m. rasti artefaktai kelia klausimus apie Šilalės praeitį; poetė ir menininkė Alma Riebždaitė
Kitą dieną šventinė Muziejų nakties programa vyko Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje (S. Gaudėšiaus g. 4, Šilalė). Renginiai prasidėjo 18 val. įvadine ekskursija po nuolatinę muziejaus ekspoziciją „TOP 10 eksponatai“. Muziejininkams tikrai nemenkas iššūkis buvo atrinkti tik keletą pačių svarbiausių eksponatų, apie kuriuos šiame skubėjimo amžiuje svarbu papasakoti.
Ar užfiksavote, kad Šilalės kraštas ypatingas žemaitiškos tapatybės ženklais? Gyvendami Žemaičių aukštumoje savo buitį kūrėme pasitelkdami medžiagas, lengvai randamas aplinkoje. Didžiosios Lietuvos miesteliuose kūrėsi prekijai ir amatininkai – žydiškos kultūros artefaktų rasime ir Šilalės muziejuje.
Almos Riebždaitės kūriniai (iš kairės): „Išsilaisvinimas“ ir „Begalybės riteris“
Iš Rietavo, kur jau vyrauja žemaičių „daunininkų“ tarmė, atvykusi poetė ir menininkė Alma Riebždaitė šilališkiams „dūnininkams“ pristatė savo kūrybą. 2024 metais leidykla „Slinktys“ išleido šios rašytojos knygą „Inkliuzai tylos sakuose“. Antrajame rašytojos eilėraščių rinkinyje susipina buitis ir dievoieška, gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį, emocijas ir savijautą. Lyrinė subjektė fiksuoja egzistencinius apmąstymus, nerimą. Aktualiai skamba vyro ir moters santykį nagrinėjantys eilėraščiai. Tą vakarą muziejuje buvo atidaryta ir A. Riebždaitės tapybos parodą.
Diskusija „Koks šiandien būtų Vladas Statkevičius?“
Iš kairės: Kraštotyrininkas Vladas Statkevičius su anūke, žmona ir dukra. Dešinėje – Aušra Baublienė; Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus įkurtas kino teatre „Aušra“, pastatytame 1959 metais
Gegužės 11 dieną minimas Vlado Statkevičiaus (1911–1999), aktyviai prisidėjusio prie Šilalės muziejaus įkūrimo, gimtadienis. Laukdami „Muziejų nakties 2025“ muziejininkai pasidalijo amžininkų prisiminimais apie kraštotyrininką:
„Gerai menu. Ateina nuo bažnyčios augęs vyras, jau žilstelėjęs, pereina Ašučio tiltą, pakyla į kalnelį, praeina pro kultūros namus, stabteli prie spaudos kiosko, kartais užsuka į redakciją pasiimti naujo „Artojo“ numerio ir niekuomet nevėluodamas pats pirmasis švietimo skyriuje rakina kabineto duris. Skvarbių akių, santūrios šypsenos, nerūkantis, bet kartais pakrenkščiantis <…>, iš ryto mažai kalbantis, vis ranka perbraukiantis per apytrumpiai nukirptą šiek tiek pasišiaušusį kuodelį. Į ilgesnius pasišnekėjimus V. Statkevičius nesileisdavo, taupė laiką, apskritai buvo uždaroko būdo, turėjo tam tikrų flegmatiko bruožų. Nemokėjęs pykti ar širsti, atlaidus, bet principingas. Kostiumas tvarkingas, išlygintas, kaklaraištis vis pakeičiamas. Mėgo ir ilgokus megztinius dėvėti, vaikščiojo be kepurės. Truputį pasilinguodamas, neplačiai žergdamas, darbo laikui pasibaigus, būdavo, užsuks į maisto parduotuvę, apsilankys knygyne, žvilgtelės į kino afišą ar kultūros namų reklaminį stendą, ramiai trauks link bažnyčios namo. Su šeima gyveno dvigaliame mediniame pastate visai arti Ašučio upelio kranto.“ – Prisiminimuose apie V. Statkevičių rašo Aleksandras Šidlauskas.
Iš kairės: dr. Jurgita Zabielienė nemažai metų dirbo Šilalėje paveldo srityje; Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė kvies į diskusiją apie kraštotyros vaidmenį šiandieniame gyvenime. Mindaugo Černecko nuotrauka
Gegužės 17 d. 20.00 val. muziejaus antrame aukšte vyko diskusija „Koks šiandien būtų Vladas Statkevičius? Šiuolaikiniai Šilalės paveldo tyrinėjimai“. Dalyvavo kraštotyrininko dukra, Šilalės S. Gaudėšiaus gimnazijos muziejininkė Aušra Baublienė ir paveldosaugininkė dr. Jurgita Zabielienė, kuri nemažai metų tyrinėjo Šilalės kultūros paveldą. Jos dėka vyko archeologiniai piliakalnių tyrimai, buvo išleistos kraštui reikšmingos knygos. Pokalbį moderavo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė.
Tauragės ir Šilalės (ir pasaulio) jungtys
Tauragė ir Šilalė turi daugiau bendrumo nei skirtumų. Regione šias vietoves sieja ir Jūros upė, ir žemaitiškas kultūros arealas, atsispindintis materialinėje etnografijoje ir apnykusioje tarmėje. Vladas Statkevičius taip pat į Šilalę atvyko iš Tauragės. Grįžtame ir prie muziejaus ištakų, nes jis įkurtas anksčiau čia veikusiame kino teatre „Aušra“. Šįsyk šilališkiams buvo parodytas 1996 metais tauragiškių sukurtas filmas „Maniako naktis“. Režisierius Antanas Naraškevičius savo laiku scenarijų nukopijavo nuo Woody Allen filmo „Shadows and Fog“ (liet. „Šešėliai ir rūkas“, 1991 m.). Dabar šis kaimynų filmas liudija apie laikmetį, kai Lietuva neseniai buvo pasitraukusi iš sovietinio bloko ir dar laukė, kada įstos į Europos Sąjungą. Mėgėjiškuose kadruose apmąstoma žmogaus padėtis nelaimės akivaizdoje. Filme daug vizualinės etnografijos elementų. Po kino seanso artėjant vidurnakčiui vyko improvizuotos kūrybinės dirbtuvės „Maniakas muziejuje“. Ekspozicijoje veikė Tautvydo Vėtros šviesos instaliacija, suteikianti eksponatams gyvasties.
Nuotraukos iš Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus fotoarchyvo
Tekstą parengė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė