(Tekstas pildomas)
Litvinų kaimas – prie Večių–Žirnikų kelio, nuo Lenkimų miestelio į rytų pusę nutolęs 7 kilometrus. Jo teritorija apima 251,34 ha plotą. Miškų čia nedaug. Per kaimą teka Šventosios upės intakas Dunojėlis. Pietinėje Litvinų kaimo pusėje – išnykusio Padunojaus kaimo teritorija.
Tarpukario Lietuvos laikotarpiu Litvinuose vienu metu yra buvę daugiau negu šimtas gyventojų. Kaimas sparčiai ėmė nykti šiose vietose vykstant melioracijos darbams. Statistika tokia: Litvinų kaime 1902 m. buvo 70 gyventojų, 1923 m. – 120, 1959 m. – 89, 1970 m. – 66, 1979 m. – 24, 1989 m. – 13, 2001 m. – 12, 2011 m. – 6, 2021 m. – 3.
Po Antrojo pasaulinio karo kaime yra gyvenusios tragiško likimo sulaukusios Alberto Kubiliaus, Rubinų, Šilgalių, Žvinklių šeimos.
Prasidėjus kolektyvizacijai, kadangi Litvinų kaimas buvo arčiausiai Večių kaimo, dalis Litvinų gyventojų įstojo į 1949 m. Večiuose įkurtą Kalinino vardo kolūkį, kuris 1965 m. spalio 29 d. buvo įjungtas į tada įsteigtą Lenkimų tarybinį ūkį.
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui vokiečiai, siekdami užtikrinti visapusišką kariuomenės aprūpinimą fronte, 1915 m. per Litvinų kaimą nutiesė geležinkelio „Kretinga–Skuodas“ liniją, kuria važiuodavo prekiniai ir keleiviniai traukiniai. Sovietmečiu kaimo laukuose buvo Litvinų geležinkelio stotelė. Dabar stotelės pastato čia jau nėra, nebevažiuoja ir keleiviniai traukiniai, nes 2001 m. kovo 25 d. kaip nebepasiteisinantis buvo nutrauktas keleivinių traukinių maršrutas „Kretinga–Skuodas“, o nuo 2009 m. gruodžio 15 d. kaip ekonomiškai nuostolinga tapo nebenaudojama (buvo uždaryta) ir visa geležinkelio linija.
XX a. pab. buvo tikimasi, kad Litvinų kaimas pradės atsigauti. 1989 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus dabar jau nebegaliojantį įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“, čia, pasiėmę 14 ha Prano Jonušo tėvams anksčiau priklausiusios žemės, pradėjo sėkmingai ūkininkauti, gražią sodybą suformavo Prano ir Adelės Jonušų šeima.
Parengė Regionų kultūrinių iniciatyvų centras