Šiemet liepos 15 d. minime 1409–1411 m. vykusio Didžiojo karo, kuriame su Vokiečių Ordinu kovojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgos, kulminacijos – Žalgirio mūšio (istoriniuose šaltiniuose minimas Griunvaldo ir Tanenbergo mūšio vardu), 616-ąsias metines.
Mūšis įvyko 1410 m. liepos 15 d. dabartinės Lenkijos teritorijoje esančiame Žalgirio (Griunvaldo) lauke , kuris yra apie 80 km į pietryčius nuo buvusios Kryžiuočių Ordino (Vokiečių Ordino) sostinės Marienburgo. Kaip pripažįsta istorikai, tai buvo vienas didžiausių ir svarbiausių viduramžių riterių mūšių Europoje. Jam vykstant jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgos, kurioms vadovavo Vytautas Didysis ir Jogaila, sutriuškino mūšyje dalyvavusią Kryžiuočių ordino kariuomenę ir taip visam laikui palaužė jo galybę, nutraukė ilgą laiką besitęsiantį Ordino veržimąsi į rytines baltų žemes bei pakeitė jėgų santykį Vidurio ir Rytų Europoje. Šis mūšis Ordinui buvo tikra katastrofa ir tapo jo žlugimo pradžia.
Žalgirio mūšiui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgos ruošėsi iš anksto. Jų pergalę lėmė puikiai suplanuotas manevras, kai vykstant mūšiui sąjungininkai inscenizavo lietuvių lengvosios kavalerijos atsitraukimą, kurio tikslas buvo išblaškyti ir apsupti bei sunaikinti kryžiuočių sunkiąją kavaleriją. Apie tai, kas vyko jo išvakarėse, išsamiai rašoma Vytenio Almonaičio knygoje „Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais“ (Kaunas, 1998). Na o pats mūšis geriausiai nušviečiamas lietuviškoje istoriko Mečislovo Jučo monografijoje „Žalgirio mūšis“ (Vilnius, 1990 21999, 32009).
Kokia buvo šio mūšio priešistorė?
Tiesioginė konflikto priežastis buvo nuo 1410 m. Vokiečių Ordino ir Lenkijos ginčijamos Pomerelijos žemės ir Žemaitijos priklausomybės klausimas.
1397 m. Salyno sutartimi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, nors ir palaikė prieš Ordiną nusiteikusius, daug metų kryžiuočiams besipriešinančius žemaičius, Vokiečių Ordinui pažadėjo Žemaitiją. 1409 m. prasidėjo visuotinis žemaičių sukilimas prieš Ordiną. Vytautas žemaičius atvirai rėmė. Per šį sukilimą Vokiečių Ordino karinės pajėgos buvo išvytos iš svarbiausių jų žinioje buvusių pilių, o Žemaitija išvaduota nuo priklausomybės Ordinui ir vėl susijungė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Šiame konflikte dalyvavo ir Lenkija. Tada Vokiečių Ordino Didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas paskelbė Lenkijai ir Lietuvai karą. Nors abi pusės dar nebuvo pasirengusios dideliam karui, 1409 m. rudenį prasidėjo susirėmimai. Vokiečių Ordino karinės pajėgos užėmė Dobrynės žemę, užpuolė Kujaviją, kėsinosi savo užimti Brombergą, tačiau lenkai kontratakavo ir Brombergą atsiėmė. Žemaičiai savo ruožtu užpuolė Klaipėdą. Rudenį, spalio 8-ąją, tarp kariaujančių pusių buvo sudarytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 21 dienos. Vykstant tolesnėms deryboms abi puses tenkinančio susitarimo nepavyko priimti. Tada derybose tarpininkaujantis imperatorius Vencelis, atsižvelgdamas į Salyno sutartį, 1410 m. vasario 15 d. Žemaitiją pripažino Vokiečių Ordinui. Su tuo nesutiko nei Vytautas, nei Lenkijos didikai, juo labiau žemaičiai. Karas buvo neišvengiamas ir tų pačių metų vasarą Lenkija ir Lietuva jam pradėjo ruoštis.
Tai, kad Žalgirio mūšis įvyko, lemiamas geopolitinis ir karinis vaidmuo tenka žemaičiams, kurie priešinosi Vokiečių Ordinui.
Vykstant Žalgirio mūšiui, žemaičiai sudarė svarbią Vytauto Didžiojo vadovaujamos kariuomenės dalį – jie buvo integruoti į lengvosios ir vidutiniškai ginkluotos kavalerijos gretas.
Pergalė Žalgirio mūryje sudarė sąlygas 1411 m. vasario 1 d. konflikto dalyviams pasirašyti Torūnės taikos sutartį, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos atiteko Vytautui, o Dobrynė – Lenkijai atiteko. Be to Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Na o 1422 m. buvo pasirašyta Melno taikos sutartis. Pagal ją Žemaitija visam laikui buvo grąžinta Lietuvai. Šia sutartimi buvo patvirtinta ir Lietuvos valstybės vakarinė siena.
Nuotraukoje – „Žalgirio mūšis“ (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo „Berno kronikos“ iliustracijos fragmentas)
Parengė Kazimieras Prušinskas