Žemaitiu padavėmā, pasakas: „Lėnūm mīnė“

Padavėms pėrma karta paskelbts skīrelie „Žemaitėška pastuogė“ („Žemaičių prietelius“ 1939 m. rugsiejė 28 d., Nr. 39, p. 6)

Vėina karta gīvena tuoks baguots ūkėninks. Anam liōb rēkies somdītė vaiki, bet ni vėins neliōb pas anon ėšbūtė cielus metus. Mat, tėn bova tuokė pėrtės ė tėn liōb baidītė. Par vėsa vasara vaikis ėšbūn, bet kāp tik praded lėnus mintė, tujau vaikis ėr ėšēt.

Pats tas ūkėninks žėnuojė, kad tėi vaikē bėjė pas anon būtė. Tad ons, vėina karta somdīdams vaiki, anam ė saka:

– Bet kažėn, a to galiesi pas monės ėšbūtė, kad mona pėrtie baida, vuo tėn rēks lėnus džiuovintė?
– Ēk, ēk, kad to ė pasakuoji mon vėsuokius niekus! Kas tėn moni pabaidīs? Aš nieka nabėjau – saka tas vaikis joukdamuos.

Tas ūkėninks biški pasėjoukė, pamėslėjė ė nosėsomdė anon. Bet vės tėik mėslėj, ka tas tā jau tėkrā naėšbūs – anam vaikis atruodė tuoks lebeda…

Ont rīta tas vaikis jau ė parējė. Šēp pri darba ons gers vaikis. Tam puonou stėngas itėktė, gaspadėnės klausa – taikos vaikis. Tēp ėr ėšbova par vėsa vasara. Kāp atējė rodou, pradiejė lėnus mintė. Pridžiuovė jau nu rītmetė pėrmoujė pėrti, ėšdžiuovėna ė vakarė sosėrinkė darbėninkā pradiejė mintė. Ėš pėrtėis neš pats vaikis. Lig pat posnaktės vėsė darbavuos ė pavarga. Tad parējė i truoba: ožkōstė ė pamėiguotėis kuokė adīna. Vuo vaikis, pasėlėkės so gaspaduorio, idžiuovė dar lėnūm, mat lig rītmetė būto naožtekė. Paskou ė gaspaduorios paējė nomėi goltė, vuo vaikis pasėlėka pakūrintė pečiaus. Valgītė anam atnešė gaspadėnė i jaujė kuošės so taukās. Vaikis pasėjiemė ton kuošė, isėnešė i pėrti, atsėsieda prīšās ogni ė valga. Bavalgīdams ėšgėrda, kad kažėn kas pradiejė ardūs šnabždietė. Ėš pėrma po bėški, ligo pelie, paskou dėdīn, dėdīn, ė pradiejė tėik braškietė, lingoutė lėnus, kad, ruoduos, solaužīs ardus ė lėnus vėsus ėšvers ont žemės. Vuo tas vaikis sied sau pri kuošės posbliūdė ė ni veizietė naveiz i ton posė. Ont galūm gala, papt, ėr ėškrėta ėš ardūm so kelēs lėnūm buntās tuoks puonātis ėr atēt teisē pri anuo. Vaikis atsėsokės paveiziejė ė pavadėna tuo puonāti kuošės valgītė. Tas ni žuodė nasakės atsėsieda prīšās ė kabėn kuošė, bet namėrka i taukus – tik i pelėnus.

– Kor to mėrkā? Mėrkīk i taukus! – saka vaikis.
– Mon ožteks ėr i pelėnus.

Pavalgės vaikis tujau deg tabuoka. Batoris ė tas puonātis. Ėr ons deg. Sorūka po ton vėina, paskou vaikis ė saka:

– Vedo pamainīkiav tabuokās.

Pasėdėrba abodo dar po vėina bankrutka ė viel rūka. Vaikis barūkīdams soprata, kad rūkont ton tabuoka gauni daugiau jiegūn, ēti žmuogos stėprīn. Sorūkė po ton, atsėjiemė katras sava ėr isėdiejė i kėšenė. Paskou tas puonātis viel nuējė i ton patė kertė, ėš kor ėšlinda, ė prapuolė.

Ontra nakti, par posnaktė, viel tēp pat vėsė paējė nomėi prigoltė, vuo vaikis pasėlėka pėrtėis kūrintė. Tēp pat atneš anam gaspadėnė kuošės ė pati paējė nomėi. Vaikis isėnešė viel i pėrti, pasėdiejė ont žemės ė valga. Bavalgīdams ons viel pamatė ėš tuos kerties baatēnont ton pati puonāti. Bet šī nakti jau ba kuokiūm škondalu. Vaikis anon viel pavadėna pri kuošės. Po kuošės viel abodo rūka tabuoka. Paskou tas vaikis pradiejė sakītė, kad vedo mainīkiav tabuokas gatavā, so vėso maišo. Mat tas vaikis nuoriejė būtė dėdėlē dėkts. Tam puonātiou tas patėka ėr ons so mīlo nuoro apsėmainė, sorūkė dar po vėina, paskou tas puonātis ė saka:

– Tau kuožna nakti rēk če siedietė pri tuos ognėis, aš matau, ka to nuori dėdėlē mėiga. Tad to golk pasėmėiguotė, vuo aš ož tavi ėšdžiuovinso lėnus.

Tam vaikiou tas dėdėlē patėka, pasakė, ka atējos laikou pažadintu, mat rēk ētė pažadintė kėtus mīniejus, ė nuējės i spalius atsėgolė, vuo tas puonātis palėka bakūrėnos pečio. Kāp jau lėnā bova gerā ėšdžiūvė, ons pažadėna vaiki ė pats viel prapuolė. Vaikis noējė i truoba, pažadėna vėsus darbėninkus, vuo aple ton puonāti niekam nieka nasaka.  Darbėninkā klausėnie anuo, a kas nabaidė, vuo ons vės saka, kad ničnieka namatės, nē gėrdiejės.

Tēp pat bova ė tretė nakti. Anam bavalgont kuošė, at­jė ėš pėrtėis gala tas pats puonātis, atsėsieda prīšās ė valga, pamėrkīdamuos i pelėnus. Pavalgios tas puonātis viel lėip ētė vaikiou pamėiguotė.

– Vuo aš, – saka, – ėšdžiuovinso tau lėnus ėr ėšlaušo.
– Vaikis noējė ėr atsėgolė, vuo tas pakūrė smarkē pečio, ėšdžiuovėna grētā lėnus, ėšlaužė, ėšsėnešės i jaujė, ė pažadėna vaiki.
– Ēk, – saka ons vaikiou, – to nomėi pažadintė darbėninku. To pradiek ont anūm pīktė ė sakīk, ka to jau ė lėnus ėšlaužės, vuo anūm nikāp nagal prižadintė.

Kāp vaikis darbėninkams tēp pasėkuolėjė, anėi pradiejė ėš anuo jouktėis, bet atējos veiz, ka tėkrā. No, kėik anėi tuokart dīvėjuos, nikāp nagaliejė soprastė, kāp tas vaikis galiejė vėins ėšlaužtė tėik daug lėnūm. Bet tas saka, kad ons vėskon padėrbės vėins pats.

Tēp pat atējė tas pats puonātis ė ketvėrta nakti. Viel vaikis noē­jė goltė, vuo tas puonātis pasėlėkės lėnus ėšdžiuovėna, ėšlaužė ė ėšmīnė. Paskou pažadėna vaiki ė saka:

– No, dabar ēk pažadink darbėninkus. Jau lėnā īr gatavā ėšmintė ė sorėštė.

Vaikis atsėkielės noējė  ė pažadėna pīkdams darbėninkus, kad ētu padietė džiautė naujus lėnus, vuo tus vėsus jau toris gatavus ėšmintus. Tėi ėš anuo pradiejė jouktėis ė vėsė sobiega veizietė, kon če tas vaikis anīms malou. Bet atējė veiz, kad tėkrā lėnā vėsė jau gatavė. Anėi klausėnie, kāp če īr, jog ons vėins nagaliejė niekāp tėik padėrbtė, vuo tas genas, kad nieks ni nabovės ni atējės pas anon, nieka ons nažėnos.

Pėnkta nakti, par posnaktė, viel atēt tas pats puonātis pri tuo vaikė ė viel sied pri kuošės. Pavalgios tas vaikis pradiejė prašītė tuo puonātė, kad ētu so anou kėbtėis. Man vaikis, barūkīdams ton puonātė tabuoka, jau bova igavės daug sīluos, vuo tas puonātis, barūkīdams vaikė tabuoka, bova jau baveik mėnkiesnis palėkės, kap pėrma ka bova. Tas puonātis neatsėsakė. No tad ė pradiejė. Grūmies, grūmies, kėbuos, kėbuos – je ė vėršo gava tas vaikis, bet ons nieka puonātiou nadarė ė tujau palēda. Paskou tas puonātis viel lėip ētė vaikiou goltė ė žad viel ėšdžiuovintė ėr ėšmintė, bet vaikis saka:

– Ne, šī vakara aš tau douso kėta darba. To ėšēk ož jaujē, tėn rasi tuoki dėdėli akmėni. To ton akmėni parskelk dailē ė padarēk anon sošriūboujema.

Tas tujau ėr ėšējė. Ni kėik natrokos ė viel iēt ons i pėrti ė saka vaikiou:

– No, jau padariau.
– No, tad ēkem paveizietė, kāp to tėn padarē.

Tas puonātis nuvedė vaiki pri tuo akmėnėis ė paruodė, kāp grētā gal anou sošriūboutė. Vuo vaikis tujau pagruobė ton puonāti, ikėša i ton tarpa ė soveržė so šriūbās. Paskou nubiegės grētā pažadėna vėsus darbėninkus ė saka:

– Biekšėnkėt, paveiziekėt, kuoki graži paukštoka toro sogavės! Šėtā, veiziekėt, kas jumis liōb vėsumet baidītė!

Je, veiz, kad b­ēsos i ton akmini īšriūbouts velnioks so ragiokās. Vuo diel tuo baidīma jau par kėik metu bova vėsė ėšvestė ėš kontrībės. Tad dabar vėsė poulė ont tuo velnioka ė kad pradiejė doutė anam, kas tik kon besogrēbė. Ė tuol davė, kuol vėsė pavarga. Pakou atlēda šriūbus, ė tas veln’s kaukdams, švėlpdams so devīnēs viejēs pasėlēda liektė, kad net medē lūža. Ė nu tuo laika daugiau tuo pėrtie niekuomet nieks nabėbaidė.

Ožrašė P. Mėlveris ėš Plungės

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization