Dabartinė Lenkimų šv. Onos mūrinė bažnyčia (adresas: S. Daukanto 65, Lenkimai) pastatyta 1780–1816 m., 1848 m. rekonstruota. Ją 1881 m. birželio 13 d. konsekravo vyskupas Aleksandras Beresnevičius. Bažnyčios patronas – Šv. Ona.
Vincento Juzumo pateiktos žinios „Žemaičių vyskupystės aprašyme“
Vertingų žinių apie Lenkimų apylinkių ir miestelio centre stovinčios bažnyčios istoriją pateikta Žemaičių katedros garbės kanauninko Vincento Juzumo (1819–1901) „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ (1899). Šis jo veikalas išverstas iš lenkų į lietuvių kalbą ir Žemaičių vyskupystės muziejaus iniciatyva 2013 m. išspausdintas Vilniuje[1]. Čia rašoma:
„Lenkimai
Lenkimų valstybinis miestelis yra Telšių paviete, prie pat pasienio su Kuršu. Jį sudaro 70 beveik vien žemaičių tautybės valstiečių gyvenamų trobų su užvažiuojamąja karčema ir keliais žydų nameliais. Lenkimai yra Skuodo valsčiaus, kuris iki 1831 m. priklausė kunigaikščiams Sapiegoms, dalis, o nuo tų metų priklauso valdžiai. Čia nevyksta nei turgūs, nei mugės, nėra net valdiškos mokyklėlės.
Parapinė bažnyčia
Pirmąją medinę bažnytėlę Lenkimų kaime 1680 m. pastatė patys Lenkimų ūkininkai. Netrukus po bažnytėlės pastatymo kun. Raudavičius (Raudowicz) čia įsteigė altariją, paskirdamas jai margą žemės ir užrašydamas 1 755 rublių sumą. Vyskupijos valdžiai sutikus, jis pats ir tapo pirmuoju altarista. Šia savo fundacija jis labai pagelbėjo aplinkiniams gyventojams, kuriems reikėdavo įveikti bjaurų ir ilgą kelią iki savo parapinės Skuodo bažnyčios, nutolusios pusantros mylios[2].
Krikšto metrikai šioje bažnytėlėje prasideda sulig 1704 m., ir nuo šio laiko bažnyčia pripažįstama kaip Skuodo bažnyčios filija.
1717 m. Skuodo savininkas kunigaikštis [Kazimieras Jonas] Sapiega vysk. Gorainio prašymu dovanojo šiai bažnytėlei valaką žemės.
Vysk. Antano Tiškevičiaus 1752 m. Alsėdžiuose sušaukto vyskupijos sinodo metu Lenkimų bažnytėlės altarista ir filijalistu buvo kun. Andriejus Stanevičius (Staniewicz).
1780 m. Lenkimų ir aplinkiniai gyventojai savo lėšomis pastatė čia naują mūrinę bažnytėlę.[3]
Apie 1783 m. turtinga valstietė našlė Galdikienė (Galdykowska) prie šios naujos bažnyčios įsteigė antrą altariją, užrašydama jai 3 105 rublius.
Iki 1844 m. Lenkimų bažnyčia buvo Skuodo bažnyčios filija ir visiškai priklausė nuo Skuodo klebono, net už bažnytinę žemę turėjo mokėti kažkokio dydžio nuomą (kokia privilegija ji buvo paskirta – nežinoma). Tais [1844] metais Žemaičių vyskupijos valdytojas kunigaikštis Simonas Giedraitis parapinėmis paskelbė aštuonias filijines bažnyčias, tarp jų taip buvo pagerbta ir Lenkimų bažnyčia. Pirmasis klebonas čia buvo vietos altarista kun. Bonaventūras Mažonavičius (Mažonowicz). Kunigas jis buvo labai pavyzdingas, turėjo gražų ir stiprų balsą.
Šiandien stovinti mūrinė bažnyčia graži ir švariai prižiūrima. Yra trys drožinėti neseniai naujai paauksuoti altoriai.
Bažnyčia Šv. Onos titulo.
Yra Šv. Onos brolija su ketvirčių šventėmis.
Čia taip pat švenčiama Šv. Kryžiaus Atradimo diena.
Klebonija gera, priklauso prie V klasės. Jai paskirtos žemės geros. Anksčiau turėjo valaką žemės, kurį ir dabar su tam tikru priedu valdo. Turėjo altaristai nuo kun. Raudavičiaus skirtą 1 755 rublių sumą.
Galdikienės funduotai altarijai su margu žemės buvo paskirti 3 105 rubliai.
Parapija nedidelė, joje yra 2 187 gyventojai, gyvenamųjų namų – 174, kaimų – 15, nėra nei vieno dvaro ar bajorkaimio. Visa parapija priklauso dviem valsčiams – anksčiau kunigaikščiui Sapiegai priklausiusiam, o dabar valstybiniam Skuodo, bei anksčiau Gorskiams, o šiandien kunigaikščiui Oginskiui priklausančiam Salantų valsčiams. Moralės atžvilgiu parapija pakankamai pavyzdinga, žmonės prie bažnyčios prieraišūs, didžioji dalis jų skaito knygas. Materialiniu atžvilgiu parapija taip pat aukšto lygio. Su nedidelėmis išimtimis visi pasiturintys, visur gražios trobos, daugiausia su virš stogo iškylančiais kaminais. Šventinė apranga visų turtinga, šiuolaikinės mados. Tautinė apranga jau seniai visiškai apleista. Tai matyti ypač tarp moterų, kurias galima pastebėti ryšint ne tik nuo keliolikos rublių kainuojančias skareles, bet dažnai ir vilkint šilkinius drabužius. Visų vežimai pakaustytų arklių poromis kinkyti. Vežimaičiai šventiškai puošnūs, nes čia nei ūkininkai, nei jų vaikai pėsti į bažnyčią nevaikšto. Žmonės čia visur svetingi ir susitaupę atsargų.
Parapijos žemės paviršius lėkštas, prie pat pasienio su Kuršu, kuris iš vakarų pusės supa visą parapiją. Didelių kalnų čia niekur nėra. Žemė nelabai derlinga, daug kur smėlinga. Miškų nėra daug, ir tie patys taupytini, o pagrindiniai – Salantų kunigaikščio Oginskio ir valstybiniai. Durpių sluoksnių aptinkama daugelyje vietų. Didelių upių čia nėra, o mažesnės – tai Luknės ir Šventosios upės. Šioje parapijoje prasideda Juodupio upė. Parapijoje žinomų pelkių nėra.“
Kun. Jono Vaitekūno 1918 m. raportas Žemaičių vyskupui
Yra išlikęs kunigo Jono Vaitekūno 1918 m. rugpjūčio 7 d. rašytas raportas Lenkimuose tada besilankančiam Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui (1861–1945):
„Jo Ekscelencijai Žemaičių vyskupui. Lenkimų klebono Raportas
Laikau garbe pranešti Jūsų Ekscelencijai, koks yra Lenkimų parapijos dabartinis stovis. Žmonės myli Dievą, tvirtai laikosi Katalikų Bažnyčios mokslo, gerbia dvasiškiją, yra paklusnūs Šventajam tėvui, Vyskupams ir Kunigams. Daugel eina dažnai šventų sakramentų. Kasdieną einančių Švenčiausiojo sakramento yra maždaug 30 asmenų. Tretininkų – šv. Pranciškaus brolių ir seserų turime 50 asmenų. Šv. Kazimieros draugijos savanorių – 95.
Tėvai rūpinasi dorai auginti savo vaikelius. Šventadieniais ir šventėmis mokiname žmones šventojo tikėjimo ir doros dalykų: tai evangelijos, tai katekizmą aiškindami. Kasmet rengiame vaikus prie pirmos išpažinties ir Komunijos; mokiname juos bažnyčioje, mokina juos sodžiuose tam tikri žmonės, tikėjimo moksle prasilavinę.
Lenkimų miestelyje yra pradinė mokykla, kurią lanko 45 vaikai, antroji yra Peliagijos sodžiuje, kurioje mokosi 35 vaikai, trečiąją steigiame Juodeikių sodžiuje, kurią žada lankyti 32 vaikai. Daugelis vaikų mokinasi namie skaityti ir rašyti. Žmoneliai skaito ir laikraščius. „Tėvynės sargo“ pareina 10 egzempliorių, „Vienybės“, „Lietuvos Aido“ – 14.
Tarp gerų parapijiečių atsiranda ir nedaug blogų asmenų, ypačiai prasidėjus karui prasiplatino ištvirkavimas – paleistuvavimas, artimo neapykanta, skundas, šmeižimai, yra nemažai žmonių, nesuprantančių mokslo reikalingumo.
Su giliausia pagarba Jūsų Ekscelencijos nuolankiausias tarnas kun. Jonas Vaitekūnas.
1918 metų Rugpjūčio 7 d. Lenkimai.“
Po šiuo raportu yra vyskupo P. Karevčiaus parašas ir sakinys „Sutvirt. Sak. suteikiau 1 019 asmenims“.
Duomenys apie bažnyčią kituose rašytiniuose šaltiniuose
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi 1806 m. Lenkimų bažnyčios (filijos) vizitacijos dokumentai [4], 1821 m. inventorizacijos dokumentas, išsamiai apibūdinantis Lenkimų bažnyčią ir visą Lenkimų parapiją, bei nemažai kitų bažnyčios ir parapijos istoriją liudijančių dokumentų, gimimo ir mirties metrikų knygų [5].
Lenkimų bažnyčios inventorinėje knygoje, patvirtintoje Skuodo dekano Prano Žadeikio, yra surašyti krikšto, vedybų ir mirusiųjų metrikų knygos nuo 1704-ųjų iki 1923-ųjų metų. Įrašai knygose yra keliomis kalbomis: 1704–1828 m.– lotyniški; 1828–1848 m. – lenkiški; 1848–1916 m. – rusiški; 1916–1922 m. – lietuviški.
Daugelyje literatūrinių šaltinių kai kurių V. Juzumo paminėtų tų pačių įvykių datos yra nurodomos kitos, šiek tiek kitaip aprašomi ir patys įvykiai. Tai itin aktualu kalbant apie bažnyčių pastatymą. Akivaizdu, kad net ir nedidelė bažnyčia per metus retai kada būdavo pastatoma, ką jau bekalbėti apie jos įrengimą, altorių padarymą ir kt.
Literatūros šaltiniuose galima rasti žinių, kad Lenkimuose pirmoji Romos katalikų koplyčia buvusi raudonų plytų mūro, nutinkuota ir nudažyta baltomis kalkėmis[6]. Bronius Kviklys 1980 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Lietuvos bažnyčios. I. Telšių vyskupija / Churches of Lithuania“ (p. 206–207) rašo, kad 1734 m. Lenkimuose buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jis pamini ir tą faktą, kad Simonas Daukantas Lenkimų bažnyčiai nupirko paveikslus „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“ (XVIII a., drobė, aliejus), „Angelo apreiškimas“ ir „Šv. Jurgis“ ir kad bažnyčioje, be paminėtų paveikslų, 1972 m. buvo ir daugiau vertingų dailės kūrinių: altorėlis su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe, Pietos skulptūra (1884 m., medis, stiklas), paveikslas „Šv. Ona“ (XVIII a. pab.), 1831 m. dailininko F. Šatkevičiaus sukurtas bažnyčios fudatoriaus Bonaventūro Mažonavičiaus portretas, trys senos medinės geležimi kaustytos skrynios, padarytos 1818, 1842 ir 1845 metais. Nurodyta ir tai, kad šventoriuje stovi koplytėlė su ornamentuotu kryželiu bei skulptūra „Kristus prie stulpo“ (XX a. pr., medis). B. Kviklys taip pat nurodo, jog Lenkimų kapinėse, kurios yra kiek į pietryčius nuo bažnyčios, stovi dar dvi vertingos koplytėlės. Vienoje jų – skulptūra „Švč. Mergelė Marija“ (XX a. pr., medis), kitoje – trys medinės skulptūrėlės („Švč. Mergelė Marija, pamynusi žaltį“, „Šv. Uršulė“ ir „Šv. Kazimieras“). Minėtoje knygoje kartu su penkiomis kitomis 
Lenkimų bažnyčios, varpinės, altorių ir sakyklos nuotraukomis yra išspausdinta ir senosios medinės varpinės, sudegusios 1941 m. biorželio 10 d. per miestelį musiaubusį gaisrą, nuotrauka.
Br. Kviklys pažymi, kad Lenkimuose XIX a. pabaigoje „valandos“ buvo giedamos lenkiškai, nors Lenkimuose nebuvo nė vieno lenko[7], o knygoje „Mūsų Lietuva“[8] pateikia informaciją, kad 1909 m. klebono kun. Jono Vaitekūno pastangomis buvo pagaminti nauji altoriai, kuriuos padarė dail. Zaborskis. Knygoje taip pat yra pateikta informacija, kad 1884 m. Lenkimų parapijoje gyveno 1 980 katalikų, 1936 m. – 2 988.
Lenkimų bažnyčia ir parapija tarpukario metais
Tarpukario metais Lenkimų klebonija valdė 53 dešimtines žemės, iš kurių 20 dešimtinių užėmė miškas Nendrupiuose, kurie buvo už 5 km nuo klebonijos.
Lenkimų bažnyčios 1922 m. inventorinėje knygoje nurodyta, kad Lenkimų parapijai priklauso šie kaimai (prie kaimų pateikiame gyventojų skaičių 1922 m. ir atitinkamai 2002 m.): Jazdučių (36 / 0), Juodeikių (179 / 78), Kalvių (96 / 16), Kunigaikščio Oginskio Margininkų palivarkas (90 / 35), Lenkimų (829 / 779), Litvinų (113 / 12), Margininkų (90 / 35), Medininkų (65 / 16), Nendrupių (34 / 0), Oželių (14 / 0), Pakalniškių (47 / 15), Palegijos (130 / 0), Plaušinių (164 / 7), Sriauptų (133 / 70), Užpušynės (77 / 65), Večių (132 / 16), Veitų (47 / 4), Žemytės (167 / 107), Žirnikų (64 / 4). Tada Lenkimų parapijai priklausė 18 kaimų, juose buvo 2 448 gyventojai (iš jų 1 146 vyrai ir 1 302 moterys).
Tais metais Lenkimų parapijos teritorijoje gyveno 15 liuteronų, visi kiti gyventojai buvo katalikai.
Klebono pareigas ėjo Jonas Vaitekūnas (jo atlyginimas buvo 1 300 auksinių). Parapija turėjo ir altaristą, kuriam už darbą nebuvo mokama. Kitus bažnyčios tarnus (vargonininką, zakristijoną ir varpininką) išlaikydavo iš lėšų, kurias surinkdavo iš parapijiečių.
1922-aisiais Lenkimų parapijoje veikė 2 mokyklos, buvo 170 Blaivybės draugijos narių, 84 tretininkai, 50 pavasarininkų. Tais metais Lenkimų bažnyčioje Sutvirtinimo sakramentą 65 gyventojams suteikė į miestelį atvykęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.
1933 m. gegužės 18 d. į Lenkimus atvykęs Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943) Sutvirtinimo sakramentą suteikė 285 gyventojams. Vyskupas apie Lenkimų parapiją, kurioje tada buvo apie 2 500 Romos katalikų, paliko tokias žinias: bažnyčia labai švari ir aprūpinta liturginiais rūbais bei indais. Per metus parapijiečiams išdalinama daugiau negu 20 000 komunikatų. Veikia 5 stiprios katalikiškos orgnizacijos: Pavasarininkų (122 narių), Angelo sargo (220), Maldos Apaštalavimo (451), Tretininkų (140), Misijų draugijos (81), Šv. Sakramento (274). Kas 6–7 parapijietis skaitė laikraščius. Atireliginės spaudos parapijoje nebuvo, mokyklos, kurios visi mokytojai yra praktikuojantys katalikai, antireliginės akcijos nevyksta, tikėjimo tiesų mokykloje moko kunigas. Visose mokyklose religiją dėstė kunigas.
Bažnyčios varpai
1848 m. Lenkimų bažnyčios bokšte buvo pakabinti nedideli varpai. Kai parapija įsigijo didesnius, juos pakabino šventoriaus šiaurinėje pusėje, 15,6 m. nuo bažnyčios pastatytoje paprastoje, atviroje, medinėje varpinėje dvišlaičiu skiedriniu stogu. Varpinės pastogę rėmė keturi ąžuoliniai stulpai, kurie buvo 4 m aukščio, 6 m ilgio ir 2 m pločio.
Iki 1918 m. Lenkimų parapija turėjo 3 varpus. 1918 m. vokiečiai du išsivežė, tad liko tik vienas (aukštis – 1,15 m, apatinė dalis –1,33 m, svoris – 80 pūdų 32 svarai). Jis buvo nulietas iš paprasto ketaus. Apačioje aplik varpą ėjo užrašas: „Izdielije br. Užacov v valdaje Novogrodskoi grb. Vies 80 p. 32 f.“. Aukščiau, antrojoje užrašo eilėje matėsi kitas tekstas: „Laudate Dominum omnes gentes.“ Dar aukščiau trijose pusėse matėsi šv. Petro, šv. Pranciškaus ir šv. Onos atvaizdai. Šio varpo fundatoriai buvo Petras Jokubavičius, Adomas Macevičius ir Pranciškus Momkus.
Šventoriuje buvusi Lenkimų bažnyčios varpinė sudegė per 1941 m. birželio 10 d. miestyje kilusį gaisrą. Jo metu didysis varpas nukrito ir, atsitrenkęs į žemę, įskilo, tad nebebuvo tinkamas naudoti. Tada parapijiečiai jį užkėlė ant lavoninės pastato lubų. Po kurio laiko bandyta varpą suvirinti, bet tai nepadėjo – tinkamo skambesio išgauti nepavyko.
Kol didžiojo varpo nebebuvo, skambindavo mažuoju varpu.
Lietuvos Atgimimo pradžioje parapijiečiai sumanė didįjį varpą perlydyti. Tuo rūpinosi tada Lenkimuose klebonavęs Bronius Antanas Pranciškus Racevičius. Jis susitiko su Lietuvoje žinomu varpų liejimo specialistu – iš Plungės rajono Tverų miestelio kilusiu Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu, Klaipėdos dekanu prelatu Bronislovu Burneikiu (1923–1991) ir paprašė jo pabandyti Lenkimų varpą perlydyti. Nepaisant to, kad prelatas jau buvo pasiligojęs, turėjo daug kitų užsakymų, jam po dviejų metų pavyko tai padaryti. Perlydant varpą papildomai buvo panaudoti Lenkimų parapiječių bei kaimyninio Luknės kaimo gyventojų surinkti įvairūs variniai daiktai. Varpui perlydyti prireikė 20 kubų pušinių malkų. Naujasis varpas svėrė 1 920 kg (senasis, prieš jį perlydant, – 1 360 kg). Ant naujojo varpo jokių užrašų, ženklų nebuvo padaryta. Prelatas, atiduodamas varpą Lenkimų parapijiečiams, patarė jį pakabinti ne žemoje varpinėje, o bažnyčios bokšte, kad šis geriau skambėtų ir jo garsas sklistų toliau. Taip parapijiečiai padarė 1993 m. prieš Šv. Onos atlaidus. Tada jį ir aikštelėje priešais bažnyčią pastatytą kryžių (jį padarė skuodiškis tautodailininkas Petras Brazauskas (1929–2003)) pašventino iš Skuodo rajono Šačių parapijos Geidučių kaimo kilęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008).
Bažnyčios šventorius
Lenkimų šv. Onos bažnyčios šventorius yra 49 metrų ilgio ir 42 metrų pločio. Jis apjuostas mūrine tvora, vietinių zomatu vadinamu. Prie tvoros auga nemažai medžių, tarp kurių daugiausiai liepų. Yra pagrindo manyti, kad šio šventoriaus teritorijoje seniau būta kapinių. Tai liudija ir mūsų dienas pasiekę senolių pasakojimai bei 2003 m. rudenį, kai buvo keičiamos bažnyčios grindys, rasti žmonių kaulų. Šventoriuje yra ir palaidojimų. Žymiausias – šiaurinėje jo pusėje esantis rašytojo, istoriko, tautinio atgimimo ideologo Simono Daukanto (1793–1864) motinos Kotrynos Daukantienės (apie 1757–1847) kapas, kurį ženklina paties S. Daukanto užsakyta ir iš Sankt Peterburgo atvežta šlifuoto rausvo marmuro antkapinė plokštė, kurios viršuje iškaltas S. Daukanto parašytas tekstas: ,,Cze ilsaj / DIEWUIE / KOTRINE ODINATE / pirmo / STANISLOWIENE JAUSZIENE / paskui / JURGIENE DAUKONTIENE / kori / gyweno somiszimuse swieto / regiejo ir kentiejo / didius wargus ir rupesnius / sawo amžiuie / metuse 1795 buwo garsioie muszoic / po Liepoie ligej so wiro ir trimis / diewerejs – – / Dieus je buwo davęs / pęnkes dokterys ir du sunu , / Regiejo sawo wajkū – wajkū – wajkus , / Toriedama 90 metū amžiaus sawo , / parsiskyrę so sziuomi swieto m. 1847 / Lapkristio Mienesęs 9 dienoj` ausztant, / Palikusi szeme pasauliej` / bewargstantius dwę dokterę ir sunu , / korie raudodamas sawo mejlingos ir iszmintingos / motinos / minawonej tou akmini / padiejo“. B. Kvyklys knygoje „Mūsų Lietuva“ (t. 4, p. 301) apie šią plokštę pateikia tokią informaciją: „jai antkapį užsakė ir atgabeno sūnus Simanas. Akmuo buvęs kaldintas Petrapilyje; paminklas atsiėjęs 103 rb., o jo persiuntimas (atvežtas per Liepoją) dar 3 rb. Iš Liepojos 3 arkliai jį vežę dvi dinas. Tik 8 vyrai galėję jį į vežimą įkelti. Pagamintas iš rudos spalvos granito. Iškaltame įraše pažymima, kad Daukanto motina daug kentėjo (jos vyras su 5 svainiais žuvęs netoli Rygos, tėvynė gindamas). Likusi viena našlė Daukantienė rūpestingai auklėjo vaikus ir du jų į aukštuosius mokslus išleido; tai buvo labai retas anais laikais atvejis. […].“
Žinoma, kad šventoriuje yra palaidotas ir 1848 m. miręs ilgametis pirmasis Lenkimų bažnyčios klebonas kun. Bonaventūras Mažonavičius, tačiau jo kapo vieta nepažymėta, išliko tik ant bažnyčios apsidės sienos lauko pusėje įmūryta kunigo atminimui skirta akmeninė memorialinė plokštė, o jame jau sunkiai beįskaitomas gana ilgas tekstas, kuris, kaip spėjama, taip pat yra S. Daukanto parašytas.
Šventoriaus šiaurės vakarinėje dalyje – varpinė, anksčiau naudota ir kaip lavoninė. Ji liaudies architektūros stiliaus. Projekto autorius nežinomas. Šio pastato reikšmingumą labiausiai lemia jo architektūrinis sprendimas. Varpinė kompaktinė, keturkampio plano, dviejų tarpsnių (antrasis tarpsnis siauresnis). Stogas piramidinis, keturšlaitis, apačioje šiek tiek riestas, dengtas skarda. Viršuje – smailė su kalto metalo kryžiumi. Kapitalinės sienos tinkuotos. Sienose esančios durų, langų angos ir vertikalios garsinės angos – arkinės formos.
Fasade dominuoja apatinis tūris, virš kurio varpinę juosia stiegėmis dengtas stogelis. Antrojo tarpsnio fasadas nutinkuotas. Pirmajame tarpsnyje esančios kampinės mentys, durų ir arkinio langelio apvadai balti.
Pamatas, sienos sumūrytos iš lauko akmenų mūro, tinkuotas tik antrasis tarpsnis. Perdangų konstrukcijos medinės, dvivėrės durys – taip pat medinės, stalių darbo.
Bažnyčią ir varpinę juosia nežinomo autoriaus suprojektuota liaudies architektūros stiliaus šventoriaus tvora (vietinių zomatu vadinama) su vartais. Tvora turi 4 vartus. Ji suformuota dešimtkampiu perimetru. Tvoros vakarinėje dalyje – trijų angų vartai (turi 2 varčių vidurinę ir 1 varčios šonines dalis). Tvoros šiaurinėje, rytinėje ir pietrytinėje dalyse yra vienos varčios varteliai (iš viso trys). Tvoros stogelio forma – dvišlaitė, vartų stulpų – keturšlaitė, piramidinė. Ant vartų ir vartelių stogelių – paprastų formų kryžiai. Vartų ir vartelių stulpai – keturkampio skerspjūvio, aptinkuoti. Po stulpų stogeliais yra reljefinis karnizas stačiakampio formos su nusklembtais galais nišos fasadinėse stulpų pusėse.
Tvoros sienos sumūrytos iš skaldytų lauko akmenų. Vartai ir varteliai – plytų mūro, stulpai – su betono monolito stogeliais.
Šventoriuje yra ir trys kryžiai: metalinis, kuris čia, kai greta įrenginėjo paminklus Antrajame pasauliniame kare žuvusiems sovietų kariams, buvo perkeltas iš aikštelės, esančios į vakarus nuo šventoriaus; senas medinis kryžius ir Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus proga parapijai Konstantino Dimos padovanotas mūrinis kryžius su pakopomis. Šventoriuje stovi ir 1990 m. pastatytas koplytstulpis.
Klebonijos pastatas
1941 m. birželio 10 d. per didįjį Lenkimų gaisrą sudegė klebonijos pastatas, kuris buvo į rytus nuo bažnyčios. Kitais metais ant tų pačių pamatų klebonija buvo atstatyta. Iki 1956 m. čia gyveno kunigai. Klebonui Zenonui Butkevičiui išsikėlus į kitą parapiją, pastatas buvo nacionalizuotas ir jame įsteigta ambulatorija. Šioje įstaigoje dirbo ir gyveno armėnų kilmės karo gydytojas Makedonas Bavejanas. Jis buvo vedęs lietuvę, kalbėjo lietuviškai.
Po to, kai kleboniją nacionalizavo, Lenkimuose dirbę kunigai gyveno bažnyčios altarijos name (jis stovėjo kiek į šiaurę nuo bažnyčios, už šventoriaus tvoros).
1942 m. birželio 2 d. Lenkimuose lankėsi Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1946). Tada jis Sutvirtinimo sakramentą suteikė 302 gyventojams ir, susipažinęs su parapija, liko patenkintas tuo metu čia klebonavusio kun. Zenono Butkevičiaus darbu.
1959 m. rajono valdžia nutarė buvusios Lenkimų klebonijos pastate atidaryti tuberkuliozinę lgoninę. Netrukus ambulatorija buvo iškelta į kitą pastatą (jis kiek į vakarus nuo bažnyčios, prie pagrindinės miestelio gatvės), o gydytojas Mekadonas Bavejanas išvyko gyventi ir dirbti į Darbėnus. Atidarius tuberkuliozinę ligoninę, čia daugelį metų dirbo miestelyje didelį autoritetą turėjusi gydytoja Irena Žiobakaitė. Ši ligoninė Lenkimuose veikė apie 20 metų. Ji panaikinta 1978-aisiais. Tada pastatas rekonstruotas. Čia įrengtuose trijuose butuose buvo apgyvendintos Lenkimų atraminio-parodomojo tarybinio ūkio darbininkų šeimos. 1985 m. ūkio vadovybė nutarė šį prieš 43 metus pastatytą namą nugriauti kaip avarinį, nors jis buvo dar gana neblogai išsilaikęs. Pastato neliko, bet… Tuo laikotarpiu Lietuvoje jau kalėsi Atgimimo daigai, žmonės, pamatę neteisybę, jau nebetylėdavo. Parapijiečiai kreipėsi į Lietuvos valdžią reikalaudami, kad 1942 m. pastatyta klebonija būtų atstatyta. Į jų reikalavimą atsižvelgta. Buvo parengtas namo atstatymo projektas ir čia 1988 m. iš lėto prasidėjo darbai. Iki Lenkimų atraminio-parodomojo tarybinio ūkio likvidavimo pastato įrengti nespėta, o 1992 m. rudenį vietoje tarybinio ūkio įsteigta Lenkimų žemės ūkio bendrovė lėšų atstatomos klebonijos vidaus įrangai neturėjo, darbų nepratęsė, tad iki pat 2000-ųjų, kol į Lenkimus klebono pareigoms buvo paskirtas kun. Jonas Pakalniškis, pastatas nebuvo naudojamas.
Lenkimuose pradėjęs dirbti kun. J. Pakalniškis nutarė pats savo jėgomis įrengti kleboniją, nes, būdamas tremtyje Archengelske ir ten dirbdamas medžio apdirbimo fabrike, buvo įgijęs tokiems darbams reikalingų žinių. Pinigų statybinėms medžiagoms ir vidaus įrangos darbams skyrė Telšių vyskupija ir Skuodo rajono savivaldybė. Per du metus beveik visi klebonijos įrengimo darbai buvo užbaigti.
Atlaidai
Didieji Šv. Onos atlaidai (jie bažnyčiai buvo suteikti 1784 m. per Šv. Tėvo Benedikto XIV bulę) Lenkimuose vyksta kasmet liepos 26 d., o Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai – rugsėjo 14 d. (jie bažnyčiai suteikti per Šv. Tėvo Pijaus VI bulę 1784 m., kai Žemaitijos vyskupo pareigas ėjo Steponas Jonas Giedraitis (1730–1802). Šv. Marijos apreiškimo atlaidai Lenkimuose būna kovo 25-ąją, Šv. Jurgio atlaidai – praėjus savaitei po balandžio 23-iosios, Šv. Angelų Sargų atlaidai – pirmąjį sekmadienį po spalio 22-osios (šiuos atlaidus bažnyčiai suteikė vyskupas Mečislovas Paliulionis (1834–1908)). Lenkimuose vyksta ir Šv. Antano keturiasdešimties valandų atlaidai (trečiąjį gavėnios sekmadienį) ir atlaidai kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Šie atlaidai (jų yra treji) suteikti per vyskupo Pranciškaus Karevičiaus 1919 m. Kryžiaus kelio apvaikščiojimo atlaidus Šv. Onos kvartalus. Juos 1867 m. suteikė vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875).
Duomenys apie Lenkimų šv. Onos bažnyčią Lietuvos Kultūros vertybių registre
2004 m. gruodžio 31 d. Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių kompleksas kaip regioninės reikšmės Valstybės saugomas objektas (unikalus kodas 29931) įrašytas į Lietuvos Kultūros vertybių registrą. Kompleksą sudaro: Šv. Onos bažnyčia (29931); varpinė (29932); tvora su vartais (29933). Jų vertingųjų savybių reikšmingumą lemia archeologinės, architektūrinės, dailės ir sakralinės savybės. Prie vertingųjų savybių yra priskirti šie planavimo sprendimai: bažnyčios, varpinės, šventoriaus tvoros su vartais suformuota planinė struktūra ir tūrinė, erdvinė kompozicija, komplekso teritorijoje esantis lygus reljefas, medžių grupėmis apželdintas šventorius.
Lietuvos Kultūros vertybių registre[10] nurodyta, kad XVIII a. vid. pastatyta Šv. Onos vardo bažnyčia (tada Skuodo filija) buvo medinė. Kas projektavo šios bažnyčios išplėtimo XVIII a. pab.–XIX a. pr. projektą, pagal kurį 1837 m., čia klebono pareigas einant B. Mažonavičiui, bažnyčios vakarinėje pusėje buvo pristatytas akmens mūro priestatas ir bokštas, nežinoma.
Dabar Lenkimų miestelio centre stovinti 1780–1816 m. pastatyta bažnyčia – apie 1 km. nuo Lietuvos–Latvijos sienos ir Šventosios
upės. Pastatas liaudies architektūros stiliaus su gotikos ir klasicizmo elementais. Jis stačiakampio plano su užapvalinta pasiaurinta apside, vienbokštė. Stogo forma – dvišlaitė, centrinės dalies – pusiau kūginė, apsidės – apačioje šiek tiek riesta, fasado vakarinio bokšto – piramidinė, keturšlaitė. Stogas dengtas skarda.
Bažnyčios aukštų išplanavimas simetriškas su neišryškinta trinave erdve, su išskirta užapvalinta siauresne apsidės dalimi, zakristija, prienaviu. Antrame aukšte – vargonų choras. Tokiame pat aukštyje, kaip ir vargonų patalpa, abiejuose pasieniuose tarp kolonų yra galerija, vietinių vadinama „viškomis“.
Sienų angos – arkinių ir smailiaarkių langų ir arkinių durų tipas. Virš presbiterijos ir vargonų (choro) – mūriniai skliautai, kitur lubos medinės. Jas remia aštuonios mūro kolonos.
Pastato ilgis – 37,3 m, plotis – 12,7 m., aukštis lauko pusėje nuo pamato iki stogo viršaus – 14 m, iki bokšto viršaus – 20 m. Viduje nuo grindų iki skliautų – 9,4 m., iki lubų – 7 metrai.
Bažnyčios kolonos nudažytos šviesiai imituojant marmurą. Lubų ir sienų polichromija – augalinių motyvų. Grindų, pandusų, laiptų pakopų danga, medinė trijų pakopų pakyla, esanti priešais centrinį altorių, – medinė. Grindys – iš aštuonkampių ir keturkampių ąžuolinių kaladžių. Lubos medinės, tinkuotos ir baltai nudažytos. Asla išgrįsta pušinėmis medžio kaladėlėmis, o prieangis – pušinėmis lentomis.
Bažnyčioje yra 12 langų, bokšte – 12, zakristijoje – 2. Bažnyčioje – 8 durys. Pastato stogas dengtas čerpėmis. Mūrinė lauko siena tinkuota, baltinama kalkių skiediniu.
Mūrinė lauko siena tinkuota, nudažyta baltai.
Keturkampio plano dviejų tarpsnių fasado vakarinėje pusėje esantis bokštas užsibaigia smaile su kryžiumi. Kryžius yra ir ant bažnyčios stopgo rytinio galo.
Klasicistiniai piliastrai su bazėmis ir kapiteliais tam tikru ritmu dalija šoninius fasadus ir apsidinę dalį į tarpsnius.
Pastatą juosia reljefinis karnizas. Mūro polangiai tinkuoti.
Pagrindinis frontonas – su arkiniu langu ir nišele, kurioje ištapyta Dievo apvaizdos akis. Pagrindinė pastato dalis tinkuota ir dažyta baltai, vėliau pristatytos bažnyčios dalis – tamsios spalvos mūras iš stambių riedulių su mažų akmenukų priemaiša.
Bažnyčios cokolinis aukštas – lauko akmenų mūro (pagrindinėje bažnyčios dalyje cokolis tinkuotas). Sienos – plytų mūro, vėliau pristatytos dalies – akmens mūro. Perdangos – medinės. Stogo gegninės konstrukcijos medinės.
Bažnyčioje į antrąjį aukštą ir į bokštą pakylama mediniais laiptais, kurie turi porankius. Vargonų choro balkonas yra su dalinai aklina tvorele ir su bažnyčios pietinėje ir šiaurinėje pusėse esančiomis išgaubtomis galerijomis, aptvertomis tekintomis baliustrų tvorelėmis.
Langai – mediniai, stalių darbo. Bažnyčios centrinės ir šiaurinėje pusėje esančios durys – arkinės formos, medinės, įsprūdinės, dvivėrės, durys.
Bažnyčios viduje – dvi kolonų eilės. Rytinėje pusėje stovi iš liepos medžio padarytas didysis (centrinis) Šv. Petro ir Šv. Povilo altorius su baroko ir klasicizmo puošybos elementais. Jo tabernakulyje[9] laikomos medinės Šv. Kryžiaus, Šv. Florijono ir Šv. Fortūnato relikvijos. Šiame altoriuje – du paveikslai ir aštuonios skulptūros per du aukštus. Pirmajame tarpsnyje yra Šv. Petro ir Šv. Povilo skulptūros bei dviejų angeliukų su žvakidėmis skulptūros, o antrojo tarpsnio nišose – dviejų vyskupų skulptūros, tarpsnio centre – paveikslas „Šv. Ona“, trečiojo tarpsnio centre – paveikslas „Šv. Antanas“, tarpsnio šonuose – skulptūros „Šv. Kazimieras“ ir „Šv. Kristoforas“. Pirmąjį ir antrąjį tarpsnius skiria ornamentuota baliustrada. Antrojo tarpsnio kolonos puoštos angelų galvų ir lelijų ornamento bareljefais.
Dešiniajame šoniniame altoriuje, kuris taip pat padarytas iš liepos medžio, – tabernakulis, skulptūra „Nukryžiuotasis“, o virš jos – paveikslas „Angelas sargas“ paauksuotuose rėmuose.
Kairiajame šoniniame altoriuje (jis taip pat padarytas iš liepos medžio) – tabernakulis ir jau minėti S. Daukanto bažnyčiai padovanoti du paveikslai: „Šv. Mergelės Marijos apreiškimas“, o virš jo – „Šv. Jurgis“.
Viršum sakyklos – iš medžio padaryta karūna.
Bažnyčią puošia ir dar dvi iš medžio išdrožtos dažytos skulptūros: dešinėje pusėje, prie Šv. Kryžiaus altoriaus, – „Viešpats Jėzus prie stulpo“, kairėje, prie Apreiškimo altoriaus, – „Šv. Mergelė Marija Sopulingoji“.
1997 m. rudenį gražų, savo išvaizda į didįjį altorių panašų altorėlį bažnyčiai padarė Skuode gyvenęs parapijietis Juozas Gadeikis. Altorėlis, kad kunigas galėtų pamaldas laikyti atsisukęs į žmones, pastatytas priešais didįjį altorių (iki to laiko tam naudodavo paprastą baltu audeklu aptrauktą dėžę).
Lenkimų bažnyčios vargonai seni, devynių balsų. Anksčiau, kol nebuvo elektros, orui pūsti varpininkas naudodavo kojomis minamas dumples. Dabar oras pučiamas elektriniu varikliu.
1932–1934 metais (dvejis metus) Lenkimų Šv. Onos bažnyčios vargonininku dirbo J. Šatkauskas, kuris tuo metu vadovavo ir čia veikusiai pavasarininkų kuopai. 1934-aisiais jis išvyko į Kretingos vienuolyną. Jį vargoninko pareigose pakeitė Pocius.
Kai klebonu dirbo kun. Zenonas Butkevičius, bažnyčios vargonininkas buvo Lenkimų miestelyje gyvenęs Antanas Martišauskas. Vėliau keletą metų vietoje jo dirbo iš Laukžemės, Aleksandrijos, Mosėdžio atvažiuojantys vargonininkai. Septyniolika metų (1972–1989) į Lenkimus iš Palangos važinėjo vargonininkas Petras Martinionis, nuo 1989 m. skuodiškis Stasys Varanavičius, kuris yra ėjęs ir Skuodo meno mokyklos direktoriaus pareigas.
Klebonu dirbant kun. Jonui Pakalniškiui, bažnyčioje buvo įrengtos dvi eilės medinių, rudai dažomų suolų-klauptų. Kiekvienoje eilėje jų yra po 13 (7-iuose – po šešias sėdimas vietas, o 6-iuose – po 4). Prieš tai bažnyčioje buvo dvi eilės medinių suolų po 8 suolus.
1995 m. vyko Lenkimų šv. Onos bažnyčios remontas – rudenį skarda uždengtas jau kurį laiką vandenį praleisdavęs rytinis pastato stogas.
2002 m. Lenkimų parapijoje buvo 1 224 gyventojai (iš jų 566 vyrai ir 658 moterys).
2003 m. bažnyčios bokštas apskardintas, ant jo užkeltas naujas kryžius, buvo remontuojama bažnyčios grindų danga.
_____________________
[1] Juzumas Vincentas, „Lenkimai“, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Vilnius, 2013, p. 293–294.
[2] Mylia – ilgio matavimo vienetas. Lietuvoje jis vartotas iki 1918 metų. Vienos mylios ilgis buvo 7467,6 metro.
[3] Kituose literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad tai buvo raudonų plytų koplyčia. Klebonaujant kun. Bonaventūrui Mažonavičiui, parapijiečiai surinko reikalingas lėšas ir savo jėgomis prie koplyčios pastatė akmeninį priestatą su bokšteliu. Užbaigus darbus pastatas įgavo bažnyčios išvaizdą.
[4] LVIS, f. 699, ap. 2, b. 221, l. 374–376.
[5] 1821 m. inventorizacijos dokumentas LVIA, f. 669, ap. 2, b. 226, l. 25–34); 1830 m. vizitacijos dokumentas (LVIA, f. 669, ap. 2, b. 708); 1886 m. rugsėjo 20 d. Aktas (LVIA, f. 693, ap. 3, b. 2220); 1889 m. raštas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2336); 1891 m. lapkričio 9 d. raštas (LVIA, f. 699, ap. 3, b. 2336, l. 313); 1899 m. Aktas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2710, l. 2V); 1900 m. Aktas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2762, l. 40); 1901m. Aktas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2762, l. 88). 1939 m. inventorizacijos dokumentas (LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249).
[6] Rimeikis Leonas, Gimtoji parapija Lenkimai, Klaipėda, 2005.
[7] Ten pat.
[8] Bronius Kviklys, „Lenkimai“, Mūsų Lietuva, t. 4, Bostonas, 1968, p. 301–302.
[9] Tabernãkulis (lot. tabernaculum) katalikų bažnyčioje – dėžutė (dažniausiai spintelės, koplytėlės, šventovės arba bokštelio formos) su užrakinamomis durelėmis pašventintam Švenčiausiajam Sakramentui laikyti.
[10] Adresas internete https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search (žr. 2023.11.04).
Romualdo Eitkevičiaus nuotraukoje (viršuje, dešinėje) – Lenkimų Šv. Onos bažnyčia, varpinė, šventoriaus tvora ir pagrindiniai vartai. Nuotrauka iš: https://telsiuvyskupija.lt/parapijos/lenkimai.
Danutės Ramonaitės-Mukienės ir Aloyzo Petrašiūno nuotraukose: Lenkimų Šv. Onos bažnyčios didysis altorius, skulptūros „Viešpats Jėzus prie stulpo“, „Šv. Mergelė Marija Sopulingoji“, Simono Daukanto motinos Kotrynos Odinaitės Daukantienės (apie 1757–1847) kapas Lenkimų bažnyčios šventoriuje, vargonai, šventoriaus fragmentas, tvora, pagrindiniai vartai, bažnyčios šventoriaus fragmentas, 1941 m. birželio 10 d. per gaisrą sudegusi medinė Lenkimų bažnyčios šventoriuje stovėjusi varpinė (P. Bugailiškio nuotrauka, saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje, SAM Poz. Nr. 413 III). A. Petrašiūno nuotraukos – iš Kultūros vertybių registro portalo https://kvr.kpd.lt/#/.
Parengė Danutė Ramonaitė-Mukienė