Dabartinė Lenkimų šv. Onos mūrinė bažnyčia (adresas: S. Daukanto 65, Lenkimai) pastatyta 1780–1816 metais. Ją 1881 m. birželio 13 d. konsekravo vyskupas Aleksandras Beresnevičius. Bažnyčios patronas – Šv. Ona.
Vincento Juzumo pateiktos žinios „Žemaičių vyskupystės aprašyme“
Daug vertingų žinių apie Lenkimų apylinkių ir miestelio centre stovinčios bažnyčios istoriją pateikta Žemaičių katedros garbės kanauninko Vincento Juzumo (1819–1901) „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ (1899). Šis jo veikalas išverstas iš lenkų į lietuvių kalbą ir Žemaičių vyskupystės muziejaus iniciatyva 2013 m. išspausdintas Vilniuje[1]. Čia rašoma:
„Lenkimai
Lenkimų valstybinis miestelis yra Telšių paviete, prie pat pasienio su Kuršu. Jį sudaro 70 beveik vien žemaičių tautybės valstiečių gyvenamų trobų su užvažiuojamąja karčema ir keliais žydų nameliais. Lenkimai yra Skuodo valsčiaus, kuris iki 1831 m. priklausė kunigaikščiams Sapiegoms, dalis, o nuo tų metų priklauso valdžiai. Čia nevyksta nei turgūs, nei mugės, nėra net valdiškos mokyklėlės.
Parapinė bažnyčia
Pirmąją medinę bažnytėlę Lenkimų kaime 1680 m. pastatė patys Lenkimų ūkininkai. Netrukus po bažnytėlės pastatymo kun. Raudavičius (Raudowicz) čia įsteigė altariją, paskirdamas jai margą žemės ir užrašydamas 1 755 rublių sumą. Vyskupijos valdžiai sutikus, jis pats ir tapo pirmuoju altarista. Šia savo fundacija jis labai pagelbėjo aplinkiniams gyventojams, kuriems reikėdavo įveikti bjaurų ir ilgą kelią iki savo parapinės Skuodo bažnyčios, nutolusios pusantros mylios[2].
Krikšto metrikai šioje bažnytėlėje prasideda sulig 1704 m., ir nuo šio laiko bažnyčia pripažįstama kaip Skuodo bažnyčios filija.
1717 m. Skuodo savininkas kunigaikštis [Kazimieras Jonas] Sapiega vysk. Gorainio prašymu dovanojo šiai bažnytėlei valaką žemės.
Vysk. Antano Tiškevičiaus 1752 m. Alsėdžiuose sušaukto vyskupijos sinodo metu Lenkimų bažnytėlės altarista ir filijalistu buvo kun. Andriejus Stanevičius (Staniewicz).
1780 m. Lenkimų ir aplinkiniai gyventojai savo lėšomis pastatė čia naują mūrinę bažnytėlę.[3]
Apie 1783 m. turtinga valstietė našlė Galdikienė (Galdykowska) prie šios naujos bažnyčios įsteigė antrą altariją, užrašydama jai 3 105 rublius.
Iki 1844 m. Lenkimų bažnyčia buvo Skuodo bažnyčios filija ir visiškai priklausė nuo Skuodo klebono, net už bažnytinę žemę turėjo mokėti kažkokio dydžio nuomą (kokia privilegija ji buvo paskirta – nežinoma). Tais [1844] metais Žemaičių vyskupijos valdytojas kunigaikštis Simonas Giedraitis parapinėmis paskelbė aštuonias filijines bažnyčias, tarp jų taip buvo pagerbta ir Lenkimų bažnyčia. Pirmasis klebonas čia buvo vietos altarista kun. Bonaventūras Mažonavičius (Mažonowicz). Kunigas jis buvo labai pavyzdingas, turėjo gražų ir stiprų balsą.
Šiandien stovinti mūrinė bažnyčia graži ir švariai prižiūrima. Yra trys drožinėti neseniai naujai paauksuoti altoriai.
Bažnyčia Šv. Onos titulo.
Yra Šv. Onos brolija su ketvirčių šventėmis.
Čia taip pat švenčiama Šv. Kryžiaus Atradimo diena.
Klebonija gera, priklauso prie V klasės. Jai paskirtos žemės geros. Anksčiau turėjo valaką žemės, kurį ir dabar su tam tikru priedu valdo. Turėjo altaristai nuo kun. Raudavičiaus skirtą 1 755 rublių sumą.
Galdikienės funduotai altarijai su margu žemės buvo paskirti 3 105 rubliai.
Parapija nedidelė, joje yra 2 187 gyventojai, gyvenamųjų namų – 174, kaimų – 15, nėra nei vieno dvaro ar bajorkaimio. Visa parapija priklauso dviem valsčiams – anksčiau kunigaikščiui Sapiegai priklausiusiam, o dabar valstybiniam Skuodo, bei anksčiau Gorskiams, o šiandien kunigaikščiui Oginskiui priklausančiam Salantų valsčiams. Moralės atžvilgiu parapija pakankamai pavyzdinga, žmonės prie bažnyčios prieraišūs, didžioji dalis jų skaito knygas. Materialiniu atžvilgiu parapija taip pat aukšto lygio. Su nedidelėmis išimtimis visi pasiturintys, visur gražios trobos, daugiausia su virš stogo iškylančiais kaminais. Šventinė apranga visų turtinga, šiuolaikinės mados. Tautinė apranga jau seniai visiškai apleista. Tai matyti ypač tarp moterų, kurias galima pastebėti ryšint ne tik nuo keliolikos rublių kainuojančias skareles, bet dažnai ir vilkint šilkinius drabužius. Visų vežimai pakaustytų arklių poromis kinkyti. Vežimaičiai šventiškai puošnūs, nes čia nei ūkininkai, nei jų vaikai pėsti į bažnyčią nevaikšto. Žmonės čia visur svetingi ir susitaupę atsargų.
Parapijos žemės paviršius lėkštas, prie pat pasienio su Kuršu, kuris iš vakarų pusės supa visą parapiją. Didelių kalnų čia niekur nėra. Žemė nelabai derlinga, daug kur smėlinga. Miškų nėra daug, ir tie patys taupytini, o pagrindiniai – Salantų kunigaikščio Oginskio ir valstybiniai. Durpių sluoksnių aptinkama daugelyje vietų. Didelių upių čia nėra, o mažesnės – tai Luknės ir Šventosios upės. Šioje parapijoje prasideda Juodupio upė. Parapijoje žinomų pelkių nėra.“
Kun. Jono Vaitiekūno 1918 m. raportas Žemaičių vyskupui
Yra išlikęs kunigo Jono Vaitiekūno 1918 m. rugpjūčio 7 d. rašytas raportas Lenkimuose tada besilankančiam Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui (1861–1945):
„Jo Ekscelencijai Žemaičių vyskupui. Lenkimų klebono Raportas
Laikau garbe pranešti Jūsų Ekselencijai, koks yra Lenkimų parapijos dabartinis stovis. Žmonės myli Dievą, tvirtai laikosi Katalikų Bažnyčios mokslo, gerbia dvasiškiją, yra paklusnūs Šventajam tėvui, Vyskupams ir Kunigams. Daugel eina dažnai šventų sakramentų. Kasdieną einančių Švenčiausiojo sakramento yra maždaug 30 asmenų. Tretininkų – šv. Pranciškaus brolių ir seserų turime 50 asmenų. Šv. Kazimieros draugijos: savanorių 95.
Tėvai rūpinasi dorai auginti savo vaikelius. Šventadieniais ir šventėmis mokiname žmones šventojo tikėjimo ir doros dalykų: tai evangelijos, tai katekizmą aiškindami. Kasmet rengiame vaikus prie pirmos išpažinties ir Komunijos; mokiname juos bažnyčioje, mokina juos sodžiuose tam tikri žmonės, tikėjimo moksle prasilavinę.
Lenkimų miestelyje yra pradinė mokykla, kurią lanko 45 vaikai, antroji yra Peliagijos sodžiuje, kurioje mokosi 35 vaikai, trečiąją steigiame Juodeikių sodžiuje, kurią žada lankyti 32 vaikai. Daugelis vaikų mokinasi namie skaityti ir rašyti. Žmonelis skaito ir laikraščius. „Tėvynės sargo“ pareina 10 egzempliorių, „Vienybės“, „Lietuvos Aido“ 14.
Tarp gerų parapijiečių atsiranda ir nedaug blogų asmenų, įpačiai prasidėjus karui prasiplatino ištvirkavimas – paleistuvavimas, artimo neapykanta, skundas, šmeižimai, yra nemažai žmonių, nesuprantančių mokslo reikalingumo.
Su giliausia pagarba Jūsų Ekscelencijos nuolankiausias tarnas kun. Jonas Vaitekūnas.
1918 metų Rugpjūčio 7 d. Lenkimai.“
Po šiuo raportu yra vyskupo P. Karevčiaus parašas ir sakinys „Sutvirt. Sak. Suteikiau 1 019 asmenims“.
Duomenys apie bažnyčią kituose rašytiniuose šaltiniuose
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi 1806 m. Lenkimų bažnyčios (filijos) vizitacijos dokumentai[4], 1821 m. inventorizacijos dokumentas, išsamiai apibūdinantis Lenkimų bažnyčią ir visą Lenkimų parapiją, bei nemažai kitų bažnyčios ir parapijos istoriją liudijančių dokumentų[5].
V. Juzumo paminėtų tų pačių įvykių datos kai kuriuose dokumentuose, rašytiniuose šaltiniuose yra nurodomos kitos, šiek tiek kitaip aprašomi ir patys įvykiai. Tai itin aktualu kalbant apie bažnyčių pastatymą. Akivaizdu, kad net ir nedidelė bažnyčia per metus retai kada būdavo pastatoma, ką jau bekalbėti apie jos įrengimą, altorių padarymą ir kt.
Literatūros šaltiniuose galima rasti žinių, kad Lenkimuose pirmoji Romos katalikų koplyčia buvusi raudonų plytų mūro, nutinkuota ir nudažyta baltomis kalkėmis[6]. Bronius Kviklys 1980 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Lietuvos bažnyčios. I. Telšių vyskupija / Churches of Lithuania“ (p. 206–207) rašo, kad 1734 m. Lenkimuose buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jis pamini ir tą faktą, kad Simonas Daukantas Lenkimų bažnyčiai nupirko paveikslus „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“ (XVIII a., drobė, aliejus), „Angelo apreiškimas“ ir „Šv. Jurgis“ ir kad bažnyčioje, be paminėtų paveikslų, 1972 m. buvo ir daugiau vertingų dailės kūrinių: altorėlis su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe, Pietos skulptūra (1884 m., medis, stiklas), paveikslas „Šv. Ona“ (XVIII a. pab.), 1831 m. dailininko F. Šatkevičiaus sukurtas bažnyčios fudatoriaus Bonaventūro Mažonavičiaus portretas, trys senos medinės, geležimi kaustytos skrynios, padarytos 1818, 1842 ir 1845 metais. Nurodyta ir tai, kad šventoriuje stovi koplytėlė su ornamentuotu kryželiu bei skulptūra „Kristus prie stulpo“ (XX a. pr., medis). B. Kviklys rašo, jog Lenkimų kapinėse, kurios yra kiek į pietryčius nuo bažnyčios, stovi dar dvi vertingos koplytėlės. Vienoje jų – skulptūra „Švč. Mergelė Marija“ (XX a. pr., medis), kitoje – trys medinės skulptūrėlės („Švč. Mergelė Marija, pamynusi žaltį“, „Šv. Uršulė“ ir „Šv. Kazimieras“). Minėtoje knygoje kartu su penkiomis kitomis Lenkimų bažnyčios, varpinės, altorių ir sakyklos nuotraukomis yra išspausdinta ir senosios medinės varpinės nuotrauka.
Nurodoma, kad 1884 m. Lenkimų parapijoje gyveno 1 980 katalikų, 1936 m. – 2 988.
Br. Kviklys taip pat nurodo, kad Lenkimuose XIX a. pabaigoje „valandos“ buvo giedamos lenkiškai, nors Lenkimuose nebuvo nė vieno lenko[7], o knygoje „Mūsų Lietuva“[8] pateikia informaciją, kad 1909 m. klebono kun. Jono Vaitekūno pastangomis buvo pagaminti nauji altoriai, kuriuos padarė dail. Zaborskis.
Istoriko Algirdo Antano Baliulio pateikti Lenkimų bažnyčios istoriją patikslinantys duomenys
Naujų duomenų apie Lenkimų parapijos bažnyčią 1994 m. „Žemaičių praeities“ (knyga trečia) straipsnyje „Lenkimų šv. Onos bažnyčia“ yra pateikęs istorikas Algirdas Antanas Baliulis. Pažymėjęs, kad įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose apie šios bažnyčios istoriją (pastatymą, perstatymą) datos įvairuoja, jis savo straipsnyje, remdamasis autentiškais bažnyčios inventoriais, šiuos duomenis patikslina ir papildo. Jis rašo, kad kaip nedidelė medinė Lenkimų (Skuodo bažnyčios filija), globojama Skuodo altaristų, buvo įsteigta 1680 metais [LVIA. F. 1671. Ap. 6. B. 378; Ap. 4. B. 426]. Pasak A. Baliulio, kuris toliau remiasi informacija, pateikta LVIA fonde 669 (aprašas 2, byla 221 lapuose 50–51) tuometinis Vilniaus vaivada ir Skuodo dvaro savininkas Kazimieras Sapiega 1717 m. balandžio 2 d. bažnyčiai išlaikyti paskyrė valaką žemės. Iš esmės šie duomenys nuo kitų autorių pateiktų nesiskiria, tačiau skiriasi informacija apie Lenkimų altarijų įsteigimą. Jis rašo, kad pirmoji atskira Lenkimų altarija buvo įkurta 1783 m. vasario 17 d., „jai lėšų skyrė kunigai Andrius Šimkevičius ir Motiejus Butkevičius bei ponai Pranciškus Petkevičius ir Pranciškus Bytautas), o antrąją altariją Skuodo savininkas Pranciškus Sapiega įsteigė 1818 m. kovo 29 d.“ (šaltinis: LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 226. L. 35).
Toliau A. Baliulis nurodo, kad „Lenkimų medinė bažnyčia buvo remontuojama 1778 m. (išdažytos sienos), 1801 m. (įdėtos naujos grindys) ir 1803 m. (sienos paramstytos ir suveržtos geležinėmis templėmis) [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 221. L. 50–51, 374–377], tačiau ir suremontuota ilgai stovėti nebegalėjo.“
Senajai bažnyčiai tapus nebetinkama naudoti, 1816 m. Lenkimuose pastatyta nauja bažnyčia. Darbus finansavo parapijiečiai, klebonas ir bažnyčios globėjas (koliatorius) Pranciškus Sapiega.
A. Baliulis, vadovaudamasis 1821 m. inventoriumi, pateikia tokią informaciją apie šią naująją bažnyčią: „vidutinio didumo, lygių sienų, su ovalia apside. Jos pagrindiniame fasade – dvigubos dvivėrės durys, iš šono – vienvėrės dvigubos durys; trečios dvigubos durys – iš to paties šono, pro jas patenkama į zakristiją. Visos durys buvo dažytos žalia spalva. Bažnyčioje buvo 17 įvairaus didumo langų. Bažnyčios gale – niša, joje iš medžio drožta Jėzaus skulptūra. Bažnyčios stogas buvo dengtas čerpėmis, virš jo pagrindinio fasado – nemažas geležinis kryžius, mažesnis kryžius – kitame bažnyčios gale. Stogo viduryje – bokštelis su kryžiumi, dengtas vario skarda, jame kabojo nedidelis varpas (vadinamoji signaturka). Bažnyčios šventorius buvo aptvertas mūro tvora. Bažnyčioje buvo 4 altoriai. Didžiojo altoriaus mensa ir pats altorius iš mūro gipso. Už altoriaus – dvi zakristijos, virš kurių – erdvi galerija. Antrasis Šv. Onos altorius buvo seno drožėjų darbo, perkeltas iš senosios bažnyčios. Tie abu altoriai buvo už grotelių, prezbiterijoje. Trečiasis – Šv. Kryžiaus altorius, jame nukryžiuoto Kristaus skulptūra, drožta iš medžio. Ketvirtasis – Šv. Jurgio altorius – taip pat buvo perkeltas iš senosios bažnyčios. Bažnyčios gale – bobinčius, iš kurio buvo laiptai į chorą; tenai stovėjo 11-os registrų vargonai su trejomis dumplėmis, įrengti 1818 m., nauji. Abiejose bažnyčios pusėse – penkios poros suolų, iš jų keturios – dažytos, penkios naujos ir senos klausyklos, iš jų keturios – dažytos. Sakykla – stalių darbo, dažyta baltai. Krikštyka buvo dviejose nišose prie Šv. Jurgio altoriaus. Bažnyčios lubos – tinkuotos, paremtos 8 mūrinėmis kolonomis. Nauja klebonija buvo pastatyta 1805 metais [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 226. L. 25–34]. Bažnyčia taip pat aprašoma ir 1834 m. inventoriuje [LVIA. F. 696. Ap. 3. B. 18].
1841 m. vizitacijos akte nurodoma, kad bažnyčia yra 15 sieksnių ilgio ir šešių su puse sieksnio pločio. Prie pagrindinio fasado 1837 m. buvęs primūrytas bobinčius, virš kurio – trijų aukštų bokštas, jame sukabinti varpai. Bažnyčioje – 17 langų, bokšte – 3 dideli ir 12 mažų langų. Neseniai paauksuotas didysis altorius, o senas Šv. Onos altorius 1841 m. buvo perdirbtas ir paauksuotas. Šv. Kryžiaus ir Šv. Jurgio altoriai perdirbti 1840 m. parapijiečių lėšomis. Padaryta nauja sakykla [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 253. L. 190–195]. Tos pačios žinios pateikiamos ir 1842, 1844 bei 1845 metų vizitacijos aktuose [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 256. L. 214–219; LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 11. L. 252–255; LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 265. L. 646–651].
1848–1849 m. visa bažnyčia suremontuota, išbaltinta, sudėtos grindys iš pušinių kaladžių, perdengtas stogas (vietomis įdedant naujų čerpių); šventoriaus tvora, kuri anksčiau buvo dengta lentomis, 1850 m. uždengta čerpių stogeliu, tvoroje įrengti nauji ąžuoliniai vartai. 1876 m. nugriautas (nes buvo supuvęs) medinis bokštelis virš stogo – nebuvo lėšų jį atstatyti [LVIA. F. 696. Ap. 8. B. 33].“
A. Baliulis nurodo, kad tikėtina, jog bažnyčia buvo remontuojama ir po 1868 m., nors tada gauti valdžios leidimą bažnyčioms remontuoti būdavo gauti itin sunku. Bet, kaip nurodyta LVIA fondo 1251 (Ap. 1) byloje 1, lapuose 32 ir 36, to remonto bažnyčiai labai reikėjo, nes pagal ano meto Telšių apskrities policijos viršininko pranešim apskrities kariniams viršininkui, neatidėliotinai reikėjo remontuoti kiaurą bažnyčios stogą, remonto laukė ir pastato sienos, bokšto tinkas. Šiems darbams reikalingus 40 rublių skyrė lenkimiškis K. Pakulis. Kauno gubernatorius šiems darbams neprieštaravo.
Dar daugiau žinių apie bažnyčią pateikiama 1922 m. inventoriuje. Jame, kaip nurodo A. Baliulis, rašoma, kad „bažnyčios prieangis su bokštu iš akmenų, o pati bažnyčia iš plytų. Skliautai yra tik virš presbiterijos ir choro, kita bažnyčios dalis su medinėmis lubomis, paremtomis 8 kolonų (piliorių), lubos tinkuotos ir baltintos. Asla išgrįsta pušies medžio kaladėmis, o prieangis – su grindimis iš pušinių lentų. Pačioje bažnyčioje – 12 langų; du langai virš didžiojo altoriaus, po 2,4 m. aukščio, visų langų plotis – vienodas (po 1,75 m); chore – 2 langai, vienas už vargonų – 1,5 m aukščio, 4 m pločio; bokšte – 12 langų, 1,4 m aukščio, 0,7 m pločio, zakristijoje ir prieangyje – du langai su geležinėmis grotomis iš lauko pusės, zakristijos langas – 1,5 m aukščio, 1 m pločio. Bažnyčios sienos viduje iki 2 m aukščio dažytos pilkos spalvos aliejiniais dažais, aukščiau – baltintos. Bažnyčia yra 37,3 m ilgio ir 12,7 m pločio, bažnyčios aukštis iki stogo viršaus – 14 m, iki bokšto viršaus – 20 m, viduje nuo grindų iki skliautų – 9,4 m, o iki lubų bažnyčios viduryje – 7 m. Bažnyčią 1881 m. birželio 13 d. (vadinasi, tuo metu buvo atliktas kapitalinis remontas) konsekravo vysk. A. Beresnevičius. Bažnyčioje buvo tik trys altoriai su vidutiniškais paveikslais, vargonai – 9 registrų (. Šventorius – aptvertas tvora su čerpių stogeliu; jo šiaurės vakarų kampe – iš akmenų mūryta lavoninė. Varpai nuo 1848 m. kabėję bažnyčios bokšte, tačiau vėliau, įsigijus didesnius, šiaurinėje šventoriaus pusėje jiems pastatyta 2,4 m aukščio pastogė iš ąžuolinių šulų, kurios stogas dengtas malksnomis, arba skiedromis; iki 1918 m. buvę trys varpai, tačiau 2 varpus paėmę vokiečiai, belikęs vienas iš ketaus, lietas Valdajuje. Šventoriuje esą du paminklai: vienas šiaurinėje šventoriaus pusėje Kotrynos Daukantienės, istoriko ir rašytojo Simono Daukanto motinos, mirusios 1847 m. (beje 1970 m. Paminklų konservavimo institute architektas Vytautas Žemkalnis paruošė jo sutvarkymo projektą), kitas – klebonui Bonaventūrai Mažonavičiui, įmūrytas į sieną 1848 m. šalia didžiojo altoriaus. Tuo tarpu kokių nors kitokių meno vertybių nebuvo; bažnyčios inventoriuje rašoma, kad „teplionių ir parašų ant bažnyčios sienų jokių nėra“ [LVIA. F. 696. Ap. 3. B. 123].
1922 m. parapijos kapinės buvo už 96 m nuo bažnyčios, 85 x 64 m dydžio, tačiau retkarčiais dar buvo laidojama ir Margininkų, Lenkimų, Večių, Žirnikų kaimų ir Oželių viensėdžio kapinaitėse.
1922 m. bažnyčios metrikų archyve buvo krikšto metrikai nuo 1704 m., vedusiųjų ir mirusiųjų – nuo 1728 m. Įdomu pažymėti, kad krikšto metrikų knygos 1704–1828 m. buvo rašomos lotynų, 1828–1848 m. – lenkų, 1916–1919 m. – lotynų, 1919–1922 m. – lietuvių kalba. Tuo tarpu vedusiųjų ir mirusiųjų metrikų knygos 1728–1828 m. buvo rašomos lotynų kalba, o vėliau tokiomis pačiomis kalbomis kaip ir krikšto metrikų knygos.
Pagal B. Kviklį, bažnyčios puošimui lėšų skyręs istorikas Simonas Daukantas – nupirkęs Švnč. Mergelėsd Marijos, Angelo apreiškimo ir Šv. Jurgio paveikslus, sumokėjęs galinio altoriaus papuošimą. 1909 m. J. Vaitiekūno pastangomis pagaminti altoriai, kuriuos padaręs dailininkas Zaborskis [Kviklys B., 1992. T. 4. P. 301].
Apie tarpukario ir pokario metų bažnyčios remontą ar plano bei konstrukcijų pakeitimus žinių nepavyko rasti, tikriausiai buvo atliekami tik neatidėliotini darbai.“
Lenkimų bažnyčia ir parapija tarpukario metais
Tarpukario metais Lenkimų klebonija valdė 53 dešimtines žemės, iš kurių 20 dešimtinių – miškas Nendrupiuose, už 5 km nuo klebonijos.
Lenkimų bažnyčios 1922 m. inventorinėje knygoje nurodyta, kad Lenkimų parapijai priklauso šie kaimai (prie kaimų nurodome gyventojų skaičių 1922 m. ir atitinkamai 2002 m.): Jazdučių (36 / 0), Juodeikių (179 / 78), Kalvių (96 / 16), Kunigaikščio Oginskio Margininkų palivarkas (90 / 35), Lenkimų (829 / 779), Litvinų (113 / 12), Margininkų (90 / 35), Medininkų (65 / 16), Nendrupių (34 / 0), Oželių (14 / 0), Pakalniškių (47 / 15), Palegijos (130 / 0), Plaušinių (164 / 7), Sriauptų (133 / 70), Užpušynės (77 / 65), Večių (132 / 16), Veitų (47 / 4), Žemytės (167 / 107), Žirnikų (64 / 4). Tada Lenkimų parapijai priklausė 18 kaimų, juose buvo 2 448 gyventojai (iš jų 1 146 vyrai ir 1 302 moterys).
Tada Lenkimų parapijos teritorijoje buvo 15 liuteronų, visi kiti gyventojai – katalikai.
Klebono pareigas ėjo Jonas Vaitiekūnas (jo atlyginimas buvo 1 300 auksinių). Parapija turėjo ir altaristą, kuriam už darbą nebuvo mokama. Kitus bažnyčios tarnus (vargonininką, zakristijoną ir varpininką) išlaikydavo iš lėšų, kurias surinkdavo iš parapijiečių.
1922-aisiais Lenkimų parapijoje veikė 2 mokyklos, buvo 170 Blaivybės draugijos narių, 84 tretininkai, 50 pavasarininkų. Tais metais Lenkimų bažnyčioje Sutvirtinimo sakramentą 65 gyventojams suteikė į miestelį atvykęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.
1933 m. gegužės 18 d. į Lenkimus atvykęs Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943) Sutvirtinimo sakramentą suteikė 285 gyventojams. Vyskupas apie Lenkimų parapiją, kurioje tada buvo apie 2 500 Romos katalikų, paliko tokias žinias: bažnyčia labai švari ir aprūpinta liturginiais rūbais bei indais. Per metus parapijiečiams išdalinama daugiau negu 20 000 komunikatų. Veikia 5 stiprios katalikiškos orgnizacijos: Pavasarininkų (122 narių), Angelo sargo (220), Maldos Apaštalavimo (451), Tretininkų (140), Misijų draugijos (81), Šv. Sakramento (274). Kas 6–7 parapijietis skaitė laikraščius. Atireliginės spaudos parapijoje nebuvo, mokyklos, kurios visi mokytojai yra praktikuojantys katalikai, antireliginės akcijos nevyksta, tikėjimo tiesų mokykloje moko kunigas. Visose mokyklose religiją dėstė kunigas.
Bažnyčios varpai
1848 m. Lenkimų bažnyčios bokšte buvo pakabinti nedideli varpai. Kai parapija įsigijo didesnius, juos pakabino šventoriaus šiaurinėje pusėje, 15,6 m. nuo bažnyčios pastatytoje paprastoje, atviroje, medinėje varpinėje skiedriniu stogu. Varpinės pastogę rėmė keturi ąžuoliniai stulpai, kurie buvo 4 m. aukščio, 6 m. ilgio ir 2 m. pločio.
Iki 1918 m. Lenkimų parapija turėjo 3 varpus. 1918 m. vokiečiai du išsivežė, tad liko tik vienas (aukštis – 1,15 m, apatinė dalis –1,33 m, svoris – 80 pūdų 32 svarai). Jis buvo nulietas iš paprasto ketaus. Apačioje aplik varpą matėsi užrašas: „Izdielije br. Užacov v valdaje Novogrodskoi grb. Vies 80 p. 32 f.“. Aukščiau, antrojoje užrašo eilėje aplinkui ėjo kitas tekstas: „Laudate Dominum omnes gentes.“ Dar aukščiau trijose pusėse matėsi šv. Petro, šv. Pranciškaus ir šv. Onos atvaizdai. Šio varpo fundatoriai buvo Petras Jokubavičius, Adomas Macevičius ir Pranciškus Momkus.
Šventoriuje buvusi Lenkimų bažnyčios varpinė sudegė per 1941 m. birželio 10 d. miestelį nusiaubusį gaisrą. Jo metu didysis varpas nukrito ir, atsitrenkęs į žemę, įskilo, tad nebebuvo tinkamas naudoti. Tada parapijiečiai jį užkėlė ant lavoninės pastato lubų. Po kurio laiko bandyta jį suvirinti, bet tai nepadėjo – tinkamo skambesio išgauti nepavyko.
Kol didžiojo varpo nebebuvo, skambindavo mažuoju varpu.
Lietuvos Atgimimo pradžioje parapijiečiai sumanė didįjį varpą perlydyti. Tuo užsiėmė tada Lenkimuose klebonavęs Bronius Antanas Pranciškus Racevičius. Jis susitiko su tada Lietuvoje žinomu varpų liejimo specialistu – iš Plungės rajono Tverų miestelio kilusiu Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu, Klaipėdos dekanu prelatu Bronislovu Burneikiu (1923–1991) ir paprašė jo pabandyti Lenkimų varpą perlydyti. Nepaisant to, kad prelatas jau buvo pasiligojęs, turėjo daug kitų užsakymų, jam po dviejų metų pavyko tai padaryti. Perlydant varpą papildomai buvo panaudojami ir Lenkimų parapiječių bei kaimyninio Luknės kaimo gyventojų surinkti įvairūs variniai daiktai. Varpui perlydyti prireikė 20 kubų pušinių malkų. Naujasis varpas svėrė 1 920 kg (senasis, prieš jį perlydant – 1 360 kg). Ant naujojo varpo jokių užrašų, ženklų nebuvo padaryta. Prelatas, atiduodamas varpą Lenkimų parapijiečiams, patarė jį pakabinti ne žemoje varpinėje, o bažnyčios bokšte, kad šis geriau skambėtų ir jo garsas sklistų toliau. Taip parapijiečiai padarė 1993 m. prieš Šv. Onos atlaidus. Tada jį ir aikštelėje priešais bažnyčią pastatytą kryžių (jį padarė skuodiškis tautodailininkas Petras Brazauskas (1929–2003)) pašventino iš Skuodo rajono Šačių parapijos Geidučių kaimo kilęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008).
Bažnyčios vargonai
Lenkimuose bažnyčios vargonai vertingi. 2002 m. gruodžio 18 d. šie vargonai kaip pavienis objektas įtraukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 26815, senasis kodas – P136K) ir yra Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių komplekso (unikalus objekto kodas 1603) Šv. Onos bažnyčios (unikalus objekto kodas 29931) vertingoji savybė. Jie neogotikos stiliaus, devynių balsų, 2 dalių. Juos sudaro: vargonų prospektas (unikalus objekto kodas – 26816) ir vargonų instrumentas (unikalus objekto kodas – 26817). Prospektas vieno tarpsnio, penkių langų, puoštas neogotikiniais drožiniais. Prospektiniai vamzdžiai cinkiniai. Prospekto aukštis ties centru ~ 270 cm, aukštis ties aukščiausiu vamzdžiu ~ 330 cm, plotis – 340 cm. Vargonai pastatyti Lenkimų bažnyčios muzikos chore (virš priebažnyčio), viename lygyje su choro parapetu. Iki įvedant į bažnyčią elektrą, orui pūsti naudodavo kojomis minamas dumples. Tai atlikdavo varpininkas. Dabar oras pučiamas elektriniu varikliu.
Bažnyčioje, tokiame pat aukštyje kaip ir vargonų patalpa, abiejuose pasieniuose tarp kolonų yra antras aukštas, vietinių vadinamas „viškomis“.
Ant jų, kaip ir į vargonų patalpą, užlipama mediniais laipteliai, kurie yra bažnyčios pietvakarių pusėje.
Spėjama, kad vargonai pagaminti 1850–1868 m. Latvijos dirbtuvėse „ Herrmann Carl“. Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleistoje knygoje „Žemaičių krikštas ir krikščionybė Žemaitijoje: šešių šimtmečių istorija“ (Vilnius, 2014 m.) Girėnas Povilionis straipsnyje „Vargondirbystės menas žemaičių vyskupijoje: tradicijos ir gyvasis paveldas“ 137 puslapyje rašo, jog yra pagrindo teigti, kad šių vargonų meistras yra C. P. O. Herrmannas. Ten pat nurodoma, kad „C. P. O. Herrmanno statyti vargonai Latvijoje – Duobelėje (1864), Ventspilyje (1865), Zaleniekuose (1865); Lietuvoje – Alkiškiuose (1865), Joniškyje (1859), Kalnelyje (1855), Lenkimuose (XIX a. vid.). Pastarųjų (Lenkimų bažnyčios) vargonų autorystę įrodančių rašytinių dokumentų nėra, tačiau ištyrus instrumentą galima manyti, kad tai – C. P. O. Herrmanno darbas“.
Apie šį vargonų meistrą G. Povilionis tminėtame straipsnyje (p. 137) pateikia tokią informaciją: „Pirmasis Latvijos meistras, Žemaičių vyskupijoje pradėjęs statyti naujus vargonus, buvo vokiečių kilmės, Latvijoje (Salduje) gimęs vargondirbys Carlas Peteris Otto Herrmannas (1807–1868). Gyvendamas Latvijoje, maždaug nuo 1830 m. greta vargonininko veiklos jis užsiėmė vargonų remontu, o maždaug nuo 1840 m. – naujų vargonų statymu. Savo vargonų dirbtuvę buvo įkūręs Liepojoje. Latvijoje, Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse jis pastatė apie 80 vargonų bažnyčioms bei apie 50 pozityvų mokykloms. Su C. P. O. Herrmannu dirbęs jo sūnus Carlas Alexanderis Herrmannas (1847–1926(8?)), kuris po tėvo mirties perėmė dirbtuvę Liepojoje, taip pat pastatė naujų vargonų Lietuvoje – Skaistgirio (po 1862), Rudiškių (1868–1869), Laukžemės (1869), Vandžiogalos (XIX a. pab.) bažnyčiose“.
1934–1940 m. Lenkimuose vargoninku dirbo prieš karą Klaipėdos muzikos mokykloje mokęsis iš ėsis daugelio giesmių ir dainų autorius, vargonininkas, įvairių organizacijų chorų ir vokalinių ansamblių vadovas, žinomas ir kaip Plungės vaikų muzikos mokyklos fortepijono mokytojas iš Eržvilko valsčiaus Pagitių kaimo (dabar Jurbarko r.) kilęs Antanas Pocius (1913–1983). Jis yra vargonavęs ir Baisogaloje, Kartenoje, Virbalyje, Raudondvaryje, Gaurėje, Endriejave, Plungėje. Dirbdamas Lenkimuose kurį laiką mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, iš uostamiesčio į Lenkimus (nuotolis apie 60 km) tuo metu jis atvažiuodavo dviračiu. Lenkimuose A. Pocius suorganizavo pajėgesnį chorą. Priklausė „Pavasario“ kuopai ir jos valdybai (tuo metu Lenkimų klebonu buvo A. Sutkevičius, jis, pastebėjęs A. Pociaus muzikinius gabumus, ir paskatino jį toliau mokytis muzikos.
Kai Lenkimuose klebonu dirbo kun. Zenonas Butkevičius, bažnyčios vargonininkas buvo Lenkimų miestelyje gyvenęs Antanas Martišauskas. Vėliau keletą metų vietoje jo dirbo iš Laukžemės, Aleksandrijos, Mosėdžio atvažiuojantys vargonininkai. Septyniolika metų (1972–1989) į Lenkimus iš Palangos važinėjo vargonininkas Petras Martinionis, nuo 1989 m. – skuodiškis Stasys Varanavičius, kuris yra ėjęs ir Skuodo meno mokyklos direktoriaus pareigas.
Bažnyčios šventorius
Lenkimų šv. Onos bažnyčios šventorius yra 49 metrų ilgio ir 42 metrų pločio. Jis apjuostas mūrine tvora, vietinių zomatu vadinamu. Prie tvoros auga nemažai medžių, tarp kurių daugiausiai liepų. Yra pagrindo manyti, kad šio šventoriaus teritorijoje seniau būta kapinių. Tai liudija ir mūsų dienas pasiekę senolių pasakojimai bei 2003 m. rudenį, kai buvo keičiamos bažnyčios grindys, rasti žmonių kaulų. Šventoriuje yra ir palaidojimų. Žymiausias – šiaurinėje jo pusėje esantis rašytojo, istoriko, tautinio atgimimo ideologo Simono Daukanto (1793–1864) motinos Kotrynos Daukantienės (apie 1757–1847) kapas, kurį ženklina paties S. Daukanto užsakyta ir iš Sankt Peterburgo atvežta šlifuoto rausvo marmuro antkapinė plokštė, kurios viršuje iškaltas S. Daukanto sukurtas tekstas. B. Kvyklys knygoje „Mūsų Lietuva“ (t. 4, p. 301) Lietuvos bažnyčios“ apie tai pateikia tokią informaciją: „jai antkapį užsakė ir atgabeno sūnus Simanas. Akmuo buvęs kaldintas Petrapilyje.; paminklas atsiėjęs 103 rb., o jo persiuntimas (atvežtas per Liepoją) dar 3 rb. Iš Liepojos 3 arkliai jį vežę dvi dinas. Tik 8 vyrai galėję jį į vežimą įkelti. Pagamintas iš rudos spalvos granito. Iškaltame įraše pažymima, kad Daukanto motina daug kentėjo (jos vyras su 5 svainiais žuvęs netoli Rygos, tėvynė gindamas). Likusi viena našlė Daukantienė rūpestingai auklėjo vaikus ir du jų į aukštuosius mokslus išleido; tai buvo labai retas anais laikais atvejis. […].“
Žinoma, kad šventoriuje yra palaidotas ir 1848 m. miręs ilgametis Lenkimų bažnyčios klebonas kun. Bonaventūras Mažonavičius, tačiau jo kapo vieta nepažymėta, išliko tik ant bažnyčios apsidės sienos lauko pusėje įmūryta kunigo atminimui skirta akmeninė memorialinė plokštė, o jame jau sunkiai beįskaitomas gana ilgas tekstas, kuris, kaip spėjama, yra S. Daukanto parašytas.
Šventoriaus šiaurės vakarinėje dalyje – varpinė, anksčiau naudota ir kaip lavoninė. Ji liaudies architektūros stiliaus. Projekto autorius nežinomas. Jos reikšmingumą labiausiai lemia architektūrinis sprendimas. Ji kompaktinė, keturkampio plano, dviejų tarpsnių (antrasis tarpsnis siauresnis). Stogas piramidinis, keturšlaitis, apačioje šiek tiek riestas, dengtas skarda. Viršuje – smailė su kalto metalo kryžiumi. Kapitalinės sienos tinkuotos. Sienose esančios durų, langų angos ir vertikalios garsinės angos – arkinės formos.
Fasade dominuoja apatinis tūris, virš kurio varpinę juosia stiegėmis dengtas stogelis. Antro tarpsnio fasadas nutinkuotas. Pirmajame tarpsnyje esančios kampinės mentys, durų ir arkinio langelio apvadai balti.
Pamatas, sienos sumūrytos iš lauko akmenų mūro, tinkuotas tik antras tarpsnis. Perdangų konstrukcijos medinės, dvivėrės durys – taip pat medinės, stalių darbo.
Bažnyčią ir varpinę juosia nežinomo autoriaus suprojektuota liaudies architektūros stiliaus šventoriaus tvora (vietinių zomatu vadinama) su vartais. Tvora turi 4 vartus. Ji suformuota dešimtkampiu perimetru. Tvoros vakarinėje dalyje trijų angų vartai (turi 2 varčių vidurinę ir 1 varčios šonines dalis). Tvoros šiaurinėje, rytinėje ir pietrytinėje dalyse yra vienos varčios varteliai (iš viso trys). Tvoros stogelio forma – dvišlaitė, vartų stulpų – keturšlaitė, piramidinė. Ant vartų ir vartelių stogelių – paprastų formų kryžiai. Vartų ir vartelių stulpai – keturkampio skerspjūvio, aptinkuoti. Po stulpų stogeliais yra reljefinis karnizas stačiakampio formos su nusklembtais galais nišos fasadinėse stulpų pusėse.
Tvoros sienos sumūrytos iš skaldytų lauko akmenų. Vartai ir varteliai – plytų mūro, stulpai – su betono monolito stogeliais.
Šventoriuje yra ir trys kryžiai: metalinis, kuris čia perkeltas iš aikštelės, esančios į vakarus nuo šventoriaus, kai greta buvo įrengiami paminklai Antrajame pasauliniame kare žuvusiems sovietų kariams; senas medinis ir Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus proga parapijai Konstantino Dimos padovanotas mūrinis su pakopomis. Šventoriuje stovi ir 1990 m. pastatytas koplytstulpis.
Kai senieji lenkimiškiai dalinasi prisiminimais, kalba apie Lenkimų šv. Onos bažnyčios prieigas, dažnai užsimena apie jos vakarų pusėje, jau už šventoriaus, augusią senąją liepą, kuriai 1992 m. nugriuvus, 1993-ųjų metų rudenį Leonas Rimeikis ir Izidorius Galdikas po pamaldų vietoje jos pasodino jauną liepaitę, kuri čia prigijo ir kasmet vis kuplenė darosi. L. Rimeikis knygoje „Gimtoji parapija Tenkiimai“ (Klaipėda, 2005), prisimindamas senąją liepą, rašo: „Ši plačiašakė liepa augo aikštelėje priešais bažnyčią. Ją keturi vyrai, susikabinę rankomis, vos apkabindavo. Pieš pamaldas po ja susirinkdavo pakalbėti vyrai (atskirai turtingesni, atskirai biedniokai, tik įvedus sovietų valdžią visi buvo sulyginti. Per vasario 16-ąją kažkas joje iškeldavo trispalvę. 1947 m. vasario 16 d. ankstų rytą partizanų būrys, lydimas miestelio muzikanto Šamonskio, nešini trispalve, nuėjo pie šios liepos. Vėliavai skirto stiebo nebuvo. Vėliavą, skambant muzikai, iškėlė medžio viršūnėje, o ant kamieno prisegė lapelį su užrašu „Užminuota“. Dieną niekas nedrįso vėliavos nuimti. Vakare miško broliai, vėl lygimi to paties muzikanto, atvažiavo, nukabino vėliavą ir vėl į mišką patraukė.
Kai Lenkimuose įsikūrė stribokų būstinė, taip elgtis pasidarė pavojinga.
1992 m. žiemą, siaučiant audrai, liepa nugriuvo. Iki pat Šv. Onos atlaidų ji gulėjo ant žemės. Gamtinininkai pagal rieves nustatė, kad jai buvo apie 300 metų. […] Prie liepos seniau buvo pastatytas metalinis kryžius. Sovietų valdininkams parinkus sovietinių karių kapinėms vietą prie bažnyčios, prie liepos stovėjęs kryžius buvo perkeltas į šventorių, šali vartelių. Ten jis ir dabar.
Ta liepa ypatinga. Prieš iškeliaujant į amžinąjį poilsį toje vietoje visi stabteldavo, mirusysis keletą minučių pabūdavo, tad prigijo posakis „Sosėtėksem po lėipa“.
Klebonijos pastatas
1941 m. birželio 10 d. per didįjį Lenkimų gaisrą sudegė klebonijos pastatas, kuris buvo į rytus nuo bažnyčios. Kitais metais ant tų pačių pamatų klebonija buvo atstatyta. Iki 1956 m. čia gyveno kunigai. Klebonui Zenonui Butkevičiui išsikėlus į kitą parapiją, pastatas buvo nacionalizuotas ir jame įsteigta ambulatorija. Šioje įstaigoje dirbo ir gyveno armėnų kilmės karo gydytojas Makedonas Bavejanas. Jis buvo vedęs lietuvę, kalbėjo lietuviškai.
Po to, kai kleboniją nacionalizavo, Lenkimuose dirbę kunigai gyveno bažnyčios altarijos name (jis buvo kiek į šiaurę nuo bažnyčios, už šventoriaus tvoros).
1942 m. birželio 2 d. Lenkimuose lankėsi Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1946). Tada jis Sutvirtinimo sakramentą suteikė 302 gyventojams ir, susipažinęs su parapija, liko patenkintas tuo metu čia klebonavusio kun. Zenono Butkevičiaus darbu.
1959 m. rajono valdžia nutarė buvusios Lenkimų klebonijos pastate atidaryti tuberkuliozonę lgoninę. Netrukus ambulatorija buvo iškelta į kitą pastatą (jis kiek į vakarus nuo bažnyčios, prie pagrindinės miestelio gatvės), o gydytojas Mekadonas Bavejanas išvyko gyventi ir dirbti į Darbėnus. Atidarius tuberkuliozinę ligoninę, čia daugelį metų dirbo miestelyje didelį autoritetą turėjusi gydytoja Irena Žiobakaitė. Ši ligoninė Lenkimuose veikė apie 20 metų. Ji panaikinta 1978-aisiais. Tada pastatas rekonstruotas. Čia įrengtuose trijuose butuose buvo apgyvendintos Lenkimų atraminio-parodomojo tarybinio ūkio darbininkų šeimos. 1985 m. ūkio vadovybė nutarė šį prieš 43 metus pastatytą namą nugriauti kaip avarinį, nors jis buvo dar gana neblogai išsilaikęs. Pastato neliko, bet… Tuo laikotarpiu Lietuvoje jau kalėsi Atgimimo daigai, žmonės, pamatę neteisybę, jau nebetylėdavo. Parapijiečiai kreipėsi į Lietuvos valdžią reikalaudami, kad 1942 m. pastatyta klebonija, kurią Lenkimų tarybinis ūkis nugriovė, būtų atstatyta. Į jų reikalavimą atsižvelgta. Buvo parengtas namo atstatymo projektas ir čia 1988 m. iš lėto prasidėjo darbai. Iki Lenkimų atraminio-parodomojo tarybinio ūkio likvidavimo pastato įrengti nespėta, o 1992 m. rudenį vietoje tarybinio ūkio įsteigta Lenkimų žemės ūkio bendrovė lėšų atstatomos klebonijos vidaus įrangai neturėjo, darbų nepratęsė, tad iki pat 2000-ųjų, kol į Lenkimus klebono pareigoms buvo paskirtas kun. Jonas Pakalniškis, pastatas nebuvo naudojamas.
Kun. J. Pakalniškis, įsikūręs Lenkimuose, nutarė pats savo jėgomis įrengti kleboniją, nes, būdamas tremtyje Archengelske ir ten dirbdamas medžio apdirbimo fabrike, buvo įgijęs tokiems darbams reikalingų žinių. Pinigų statybinėms medžiagoms ir vidaus įrangos darbms skyrė Telšių vyskupija ir Skuodo rajono savivaldybė. Per du metus beveik visi klebonijos įrengimo darbai buvo užbaigti.
Atlaidai
Didieji Šv. Onos atlaidai (jie bažnyčiai buvo suteikti 1784 m. per Šv. Tėvo Benedikto XIV bulę) Lenkimuose kasmet vyksta liepos 26 d., o Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai – rugsėjo 14 d. (jie bažnyčiai suteikti per Šv. Tėvo Pijaus VI bulę 1784 m., kai Žemaitijos vyskupo pareigas ėjo Steponas Jonas Giedraitis (1730–1802). Šv. Marijos apreiškimo atlaidai Lenkimuose būna kovo 25 d., Šv. Jurgio atlaidai – praėjus savaitei po balandžio 23-iosios, Šv. Angelų Sargų atlaidai – pirmąjį sekmadienį po spalio 22 d. (šiuos atlaidus bažnyčiai suteikė vyskupas Mečislovas Paliulionis (1834–1908)). Lenkimuose dar vyksta Šv. Antano keturiasdešimties valandų atlaidai (trečią gavėnios sekmadienį) ir atlaidai kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Šie atlaidai (jų yra treji), suteikti per vyskupo Pranciškaus Karevičiaus 1919 m. Kryžiaus kelio apvaikščiojimo atlaidus Šv. Onos kvartalus, o 1867 m. suteikė Motiejus Valančius (1801–1875).
Kiti duomenys apie bažnyčią
Dabar Lenkimų miestelio centre stovinti 1780–1816 m. pastatyta bažnyčia – apie 1 km. nuo Lietuvos–Latvijos sienos ir Šventosios upės. Pastatas liaudies architektūros stiliaus su gotikos ir klasicizmo elementais. Jis stačiakampio plano su užapvalinta pasiaurinta apside, vienbokštė. Stogo forma – dvišlaitė, centrinės dalies – pusiau kūginė, apačioje šiek tiek riesta – apsidės, piramidinė keturšlaitė – fasado vakarinio bokšto. Stogas dengtas skarda. Aukštų išplanavimas simetriškas su neišryškinta trinave erdve, su išskirta užapvalinta siauresne apsidės dalimi, zakristija, prienaviu. Antrame aukšte – galerija ir vargonų choras. Sienų angos – arkinių ir smailiaarkių langų ir arkinių durų tipas. Virš presbiterijos ir vargonų (choro) – mūriniai skliautai, kitur lubos medinės. Jas remia aštuonios mūro kolonos. Pastato ilgis – 37,3 m, plotis – 12,7 m., aukštis lauko pusėje nuo pamato iki stogo viršaus – 14 m, iki bokšto viršaus – 20 m. Viduje nuo grindų iki skliautų – 9,4 m., iki lubų – 7 metrai.
Mūrinė lauko siena tinkuota, nudažyta baltai. Ant bažnyčios bokšto ir kitame jos gale – metaliniai kryžiai.
Keturkampio plano dviejų tarpsnių fasado vakarinėje pusėje esantis bokštas užsibaigia smaile su kryžiumi. Klasicistiniai piliastrai su bazėmis ir kapiteliais tam tikru ritmu dalija šoninius fasadus ir apsidinę dalį į tarpsnius. Pastatą juosia reljefinis karnizas. Mūro polangiai tinkuoti. Pagrindinis frontonas – su arkiniu langu ir nišele, kurioje ištapyta Dievo apvaizdos akis. Pagrindinė pastato dalis tinkuota ir dažyta baltai, vėliau pristatytos bažnyčios dalis – tamsios spalvos mūras iš stambių riedulių su mažų akmenukų priemaiša.
Bažnyčios cokolinis aukštas – lauko akmenų mūro (pagrindinėje bažnyčios dalyje cokolis tinkuotas). Sienos – plytų mūro, vėliau pristatytos dalies – akmens mūro. Perdangos – medinės. Stogo gegninės konstrukcijos medinės. Bažnyčioje į antrą aukštą ir į bokštą pakylama mediniais laiptais, kurie turi porankius. Vargonų choro balkonas yra su dalinai aklina tvorele ir su bažnyčios pietinėje ir šiaurinėje pusėse esančiomis išgaubtomis galerijomis, aptvertomis tekintomis baliustrų tvorelėmis. Langai – mediniai, stalių darbo. Bažnyčios centrinės ir šiaurinėje pusėje esančios durys – arkinės formos, medinės, įsprūdinės, dvivėrės, durys.
Bažnyčios viduje – dvi kolonų eilės. Rytinėje pusėje stovi iš liepos medžio padarytas didysis Šv. Petro ir Šv. Povilo altorius su baroko ir klasicizmo puošybos elementais. Jo tabernakulyje[9] laikomos medinės Šv. Kryžiaus, Šv. Florijono ir Šv. Fortūnato relikvijos. Šiame altoriuje – du paveikslai ir aštuonios skulptūros per du aukštus, retos struktūros per du aukštus. Pirmajame tarpsnyje yra Šv. Petro ir Šv. Povilo skulptūros bei dviejų angeliukų su žvakidėmis skulptūros, o antrojo tarpsnio nišose – dviejų vyskupų skulptūros, tarpsnio centre – paveikslas „Šv. Ona“, trečiojo tarpsnio centre – paveikslas „Šv. Antanas“, tarpsnio šonuose – skulptūros „Šv. Kazimieras“ ir „Šv. Kristoforas“. Pirmąjį ir antrąjį tarpsnius skiria ornamentuota baliustrada. Antrojo tarpsnio kolonos puoštos angelų galvų ir lelijų ornamento bareljefais.
Dešiniajame šoniniame altoriuje, kuris taip pat padarytas iš liepos medžio, – tabernakulis, skulptūra „Nukryžiuotasis“, o virš jos – paveikslas „Angelas sargas“ paauksuotuose rėmuose.
Kairiajame šoniniame altoriuje (jie taip pat padarytas iš liepos medžio) – tabernakulis ir jau minėti S. Daukanto bažnyčiai padovanoti du paveikslai: „Šv. Mergelės Marijos apreiškimas“, o virš jo – „Šv. Jurgis“.
Viršum sakyklos – iš medžio padaryta karūna.
Bažnyčią puošia ir dar dvi iš medžio išdrožtos dažytos skulptūros: dešinėje pusėje, prie Šv. Kryžiaus altoriaus, – „Viešpats Jėzus prie stulpo“, kairėje, prie Apreiškimo altoriaus, – „Šv. Mergelė Marija Sopulingoji“.
1997 m. rudenį gražų, savo išvaizda į didįjį altorių panašų altorėlį padarė ir bažnyčiai padovanojo Skuode gyvenęs parapijietis Juozas Gadeikis. Altorėlis, kad kunigas galėtų pamaldas laikyti atsisukęs į žmones, pastatytas priešais didįjį altorių (iki to laiko tam naudodavo paprastą baltu audeklu aptrauktą dėžę).
Klebonu dirbant kun. Jonui Pakalniškiui, bažnyčioje buvo įrengtos dvi eilės medinių, rudai dažomų suolų-klauptų. Kiekvienoje eilėje jų yra po 13 (7-iuose yra po šešias sėdimas vietas, o 6-iuose – po 4). Prieš tai bažnyčioje buvo dvi eilės medinių suolų po 8 suolus.
1995 m. vyko Lenkimų šv. Onos bažnyčios remontas – rudenį skarda uždengtas jau kurį laiką vandenį praleisdavęs rytinis pastato stogas.
2002 m. Lenkimų parapijoje buvo 1 224 gyventojai (iš jų 566 vyrai ir 658 moterys).
2003 m. bažnyčios bokštas apskardintas, ant jo užkeltas naujas kryžius, pradėta remontuoti bažnyčios grindų danga.
2004 m. gruodžio 31 d. Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių kompleksas kaip regioninės reikšmės Valstybės saugomas objektas (unikalus kodas 29931) įrašytas į Lietuvos Kultūros vertybių registrą. Kompleksą sudaro: Šv. Onos bažnyčia (29931); varpinė (29932); tvora su vartais (29933). Jų vertingųjų savybių reikšmingumą lemia archeologinės, architektūrinės, dailės ir sakralinės savybės. Prie vertingųjų savybių yra priskirti šie planavimo sprendimai: bažnyčios, varpinės, šventoriaus tvoros su vartais suformuota planinė struktūra ir tūrinė, erdvinė kompozicija, komplekso teritorijoje esantis lygus reljefas, medžių grupėmis apželdintas šventorius.
Lietuvos Kultūros vertybių registre[10] nurodyta, kad XVIII a. vid. pastatyta Šv. Onos vardo bažnyčia buvo medinė. Tada ji buvo Skuodo filija.
Kas projektavo šios bažnyčios išplėtimo XVIII a. pab.–XIX a. pr. projektą, pagal kurį 1837 m., čia klebono pareigas einant B. Mažonavičiui, bažnyčios vakarinėje pusėje buvo pristatytas akmens mūro priestatas ir bokštas, nežinoma.
Bažnyčios kolonos nudažytos šviesiai imituojant marmurą. Lubų ir sienų polichromija – augalinių motyvų. Grindų, pandusų, laiptų pakopų danga, medinė trijų pakopų pakyla, esanti priešais centrinį altorių, – medinė. Grindys – iš aštuonkampių ir keturkampių ąžuolinių kaladžių.
Lubos medinės, tinkuotos ir baltai nudažytos. Asla išgrįsta pušinėmis mežedžio kaladėlėmis, o prieangis – pušinėmis lentomis.
Bažnyčioje yra 12 langų, bokšte – jų 12, zakristijoje – 2. Bažnyčioje – 8 durys. Bažnyčios stogas dengtas čerpėmis. Mūrinė lauko siena tinkuota, baltinama kalkių skiediniu.
Į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įtraukti Lenkimų šv. Onos bažnyčios kilnojamieji kultūros paveldo objektai
Altorius su Šv. Petro ir Šv. Povilo skulptūromis
Altorius su Šv. Petro ir Šv. Povilo skulptūromis (unikalus objekto kodas – 14912, kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DV4001). Į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugomas regioninės reikšmės objektas įrašytas 1993 m. balandžio 22 dieną. Skulptūroms suteikus Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių komplekso (unikalus kodas 1603) Šv. Onos bažnyčios (unikalus kodas 29931) vertingosios savybės statysą, joms kultūros paveldo objekto apsauga panaikinta.
Paveikslas „Šv. Ona“
Paveikslas „Šv. Ona“ (unikalus objekto kodas – 13621, senas kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DV2475). Į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą kaip pavienis objektas įtrauktas 1993 m. kovo 29 dieną. Paveikslas nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, polichromuotas, užsibaigiantis puslankiu vaizduojantis šventąją su sūneliu ant rankų. Šventoji dešiniąja ranka laiko sūnelį prie krūtinės. Kairėje jos rankoje – knyga. Kairėjė pusėje – pranašė su obuoliu.
Paveikslo kartu su rėmu išmatavimai – 200 x 155 cm.
Paveikslas „Apreiškimas“
Paveikslas „Šv. Mergelės Marijos apreiškimas“ (unikalus objekto kodas – 10031, kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DR939). Į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip pavienis objektas įrašytas 1993 m. sausio 18 dieną.
Skulptūra „Nukryžiuotasis“
Skulptūra „Nukryžiuotasis“ (unikalus objekto kodas – 14915, senas kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DV4004). Kaip pavienis objektas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukta 1993 m. balandžio 22 dieną. Skulptūra XIX a. Lietuvoje išdrožta iš medžio, jos paviršius polichrominiu būdu padengtas aliejiniais dažais.
Skulptūra „Marija“
Skulptūra „Marija“ (unikalus objekto kodas – 14913, kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DV4002) į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip pavienis objektas įrašytas1993 m. balandžio 22 dieną. Ji XVIII a. 4 ketvirtyje išdrožta ir medžio. Skulptūros paviršius padengtas aliejiniais dažais polichrominiu būdu.
Skulptūra „Kristus prie stulpo“
Skulptūra „Kristus prie stulpo“ (unikalus objekto kodas – 14914, kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DV4003). Į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip pavienis objektas įrašytas 1993 m. balandžio 22 dieną. Ji iš medžio išdrožta XVIII a. ketvirame ketvirtyje, polichromuota – aliejiniais dažais padengtas skulptūros paviršius.
Altorėlis su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe ir Pietos skulptūra
Altorėlis su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe ir Pietos skulptūra (unikalus objekto kodas – 10032, senas kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – DR940). Į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą kaip pavienis objektas įtrauktas 1993 m. sausio 18 dieną. Altorėlis medinis su ornamentuotomis kojelėmis, ant jo yra stovas su vynuogių ornamentika ir tekstu „Fundatoriai Feliksas ir Barbora Galdikai 1884 m. Augusto“. Ant pagrindo yra pritvirtintas kryžius su trim skersiniais. Kryžius pagražintas plokščia kiaurapjuve vynuogių ornamentika. Abi kryžiaus pusės yra išdėstytos veidrodžiais. Vienoje altorėlio pusėje yra skulptūrinė grupė Pieta iš šalių du angeliukai su žvakidėmis rankose. Visos skulptūrėlės polikromuotos. Altorėlis pastatytas centrinio altoriaus kairėje pusėje.
Altorėlio aukštis 2 m 55 cm, plotis – 120 cm x80 cm. nukryžiuotojo skulptūros aukštis – 65 cm, Pietos aukštis – 65 cm, angeliukų aukštis – 45 cm.
_________________
[1] Juzumas Vincentas, „Lenkimai“, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Vilnius, 2013, p. 293–294.
[2] Mylia – ilgio matavimo vienetas. Lietuvoje jis vartotas iki 1918 metų. Vienos mylios ilgis buvo 7467,6 metro.
[3] Kituose literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad tai buvo raudonų plytų koplyčia. Klebonaujant kun. Bonaventūrui Mažonavičiui, parapijiečiai surinko reikalingas lėšas ir savo jėgomis prie koplyčios pastatė akmeninį priestatą su bokšteliu. Užbaigus darbus pastatas įgavo bažnyčios išvaizdą.
[4] LVIS, f. 699, ap. 2, b. 221, l. 374–376.
[5] 1821 m. inventorizacijos dokumentas LVIA, f. 669, ap. 2, b. 226, l. 25–34); 1830 m. vizitacijos dokumentas (LVIA, f. 669, ap. 2, b. 708); 1886 m. rugsėjo 20 d. Aktas (LVIA, f. 693, ap. 3, b. 2220); 1889 m. raštas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2336); 1891 m. lapkričio 9 d. raštas (LVIA, f. 699, ap. 3, b. 2336, l. 313); 1899 m. Aktas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2710, l. 2V); 1900 m. Aktas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2762, l. 40); 1901m. Aktas (LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2762, l. 88). 1939 m. inventorizacijos dokumentas (LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249).
[6] Rimeikis Leonas, Gimtoji parapija Lenkimai, Klaipėda, 2005.
[7] Ten pat.
[8] Bronius Kviklys, „Lenkimai“, Mūsų Lietuva, t. 4, Bostonas, 1968, p. 301–302.
[9] Tabernãkulis (lot. tabernaculum) katalikų bažnyčioje – dėžutė (dažniausiai spintelės, koplytėlės, šventovės arba bokštelio formos) su užrakinamomis durelėmis pašventintam Švenčiausiajam Sakramentui laikyti.
[10] Adresas internete https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search (žr. 2023.11.04).
Lenkimų Šv. Onos bažnyčios, jos ansamblio, vidaus interjero, šventoriaus ir skulptūrų nuotraukos – iš RKIC archyvo
Parengė Danutė Ramonaitė-Mukienė