Pirmasis padavimą apie Jūratę ir Kastytį, gintaro atsiradimą užrašė, 1842 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Vspomnienia Žmudzi“ išspausdino žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvis, literatas ir kraštotyrininkas, daug užrašytų žinių palikęs apie žemaičių krašto žmonių gyvenimą, papročius, Adomas Liudvikas Jucevičius (1813–1846), pasirašinėjęs ir slapyvardžiu Liudvikas iš Pakėvio. Pasak jo paskelbtą padavimą, seniai seniai, kai dievas Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose, Baltijos jūros dugne. Ji buvo visų deivių gražiausia ir nežinojo žmogiškosios meilės. Tačiau kartą jūroje, ten, kur Šventoji įteka į Baltiją, tinklą užmetė drąsus pajūrio žvejys Kastytis. Jūratė pasiuntė undinėles, kad jos perspėtų Kastytį, jog nevalia drumsti Baltijos vandenų ir gaudyti žuvyčių. Kastytis nepabūgo deivės įspėjimų, ir, nekreipdamas dėmesio į undinių viliones, toliau gaudė žuvis. Jūratė panūdo sužinoti, kas čia toks nepaiso jos valios, iškilo į jūros paviršių ir pamatė Kastytį. Pamatė ir pamilo žemės sūnų – už jo grožį ir drąsą. Meilės kerai palietė ir Kastyčio širdį, tad pasidavė Jūratės vilionėms ir atsidūrė gintaro rūmuose. Apie deivės meilę mirtingam žvejui greitai sužinojo Perkūnas. Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo žaibus į gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio ir nelaimingai pasibaigusios jų meilės. Jūratės rauda tokia jaudinanti, kad, klausydamosi jos, net ir visada šaltos, ramios jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios ima nerimauti, jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse nusėdusius gintaro rūmų likučius, jūra išplukdo juos į krantą ir ima ten juos barstyti. Tai – Jūratės ašaros. Jos tyros ir skaidrios, tokios pat, kokia buvo Jūratės ir Kastyčio meilė.
Šiek tiek kitokį šios legendos variantą 1899 m. „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ pateikė Vincentas Juzumas:
„Anksčiau žemaičiai tvirtindavo, kad iš jūros išmetami gintaro gabalėliai – tai deivės ir Baltijos jūros karalienės Jūratės gintarinių rūmų likučiai. Jūratę už jos meilės ryšius su mirtingu žveju pavarde Costetis [Kastytis] dievas Perkūnas užmušė iš dangaus paleistu žaibu, o jos gintarinius rūmus sutrupino į mažus gabalėlius. Taigi šie gintaro gabalėliai, kuriuos vanduo išmeta į krantą, tai Baltijos karalienės rūmų likučiai, o vaitojimas, kai jūrų vėjas laužo bangas, būna girdimas iš toli. Šis vaitojimas – vargšo žvejo, kurį Perkūnas jūros dugne pritvirtino prie uolos ir kuris ten už savo klaidą amžinai turi apraudoti savo nelaimę.“[1]
Na, o romėnų poetas Ovidijus savo eiliuotame mite mums pasakoja, kad gintaras yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, kurias jos išliejo apverkdamos Fajetoną. Šis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, todėl atsidūręs prie pat žemės ir ją padegęs. Dėl to Dzeusas Fajetoną nutrenkė į Eridano upę ir palaidojo jos pakrantėje. Fajetono motina Klimena ir jo seserys labai dėl to sielojosi ir graudžiai verkė. Staiga jos įaugo į žemę ir pavirto medžiais. Nuo jų šakų ėmė lašėti ašaros. Nuo Saulės karščio jos sukietėja, pavirsta gintaru ir krenta į upę, o ši pagauna gintarus ir plauna į krantą, kad žmonės jais pasipuoštų…
Literatūra:
- Gudynas P., Pinkus S., Palangos gintaro muziejus, V., 1964.
- Juzumas V. „Palanga“, Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, Varniai, p. 350–351.
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos Jūratės ir Kastyčio skulptūra. Centre – dailininkės Nijolės Gaigalaitės (1928–2009) sukurta skulptūra „Jūratė ir Kastytis“. Architektas Alfredas Paulauskas (1928–2013).
Tekstas paskelbtas 2022-01-18
__________________________
[1] Juzumas V., Palanga“, Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, Varniai, p. 350–351.
_________________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
