Ignotas Vaišvila (apie 1811–1894) – katalikų kunigas, rašytojo, istoriko, tautinio atgimimo ideologo Simono Daukanto (1793–1864) globėjas ir atminimo puoselėtojas, uždraustos lietuviškos spaudos platintojas.
Gimė Šiaulių rajono Kurtuvėnų parapijoje apie 1811 m. liepos 30 d. (rašytiniuose šaltiniuose jo gimimo metai dažnai nurodomi skirtingai – minimi 1808, 1809, 1810 ir 1811 metai. Pirmajame ant jo kapo pastatytame antkapiniame paminkle buvo užrašyta, kad I. Vaišvila gimė 1811 m. liepos 30 dieną. Šią datą istorikas prof. Vytautas Merkys laiko patikimiausia).
1827–1834 m. mokėsi Telšių gimnazinėje mokykloje (Telšių progimnazijoje) ir, tikėtina, baigė jos septynerių metų kursą. 1834 m. Varniuose įstojo į Žemaičių (nuo 1840 m. – Telšių vyskupijos dvasinę (kunigų) seminariją. Ją baigė ir į kunigus buvo įšventintas 1837 metais. Iš pradžių buvo paskirtas dirbti į Luokės parapiją, po trejų metų (1840-aisiais) perkeltas vikaro pareigoms į Tirkšlių bažnyčią. 1847 m. dirbo Salantų parapijos vikaru, tais pačiais metais pradėjo eiti Papilės parapijos bažnyčios administratoriaus pareigas. Čia jis kartu atlikdavo ir klebonui priskirtas pareigas (pavaduodavo sergantį kleboną), nors klebono statuso šioje parapijoje jis ir neturėjo. Kadangi gyventi su ligoniu klebonu I. Vaišvilai buvo labai sudėtinga, jis šalia šventoriaus pasistatė savo paties namą. 1849 m. buvo paskirtas Šiaulių apskrities deputatu.
I. Vaišvila su S. Daukantu susipažino Varniuose. 1861 m. jam Papilėje suteikė pastogę ir pradėjo globoti. Už tai, kad 1863 m. Papilės bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, I. Vaišvila metus laiko buvo įkalintas. Iš kalėjimo grįžo apie 1864 m. spalio 30 dieną. S. Daukanto po to dar apie du mėnesius gyveno. Mirus S. Daukantui, I. Vaišvila jį palaidojo ir įvykdė jo testamentą, pastatė S. Daukanto amžinojo poilsio vietoje kuklų paminklėlį ir pridengė kapą nedidele akmens plokšte su užrašu, o praėjus beveik 20-iai metų po to, pasirūpino, kad Šiauliuose gyvenęs akmentašys, liaudies meistras Antanas Raudonis padarytų naują antkapinį paminklą S. Daukantui. 1884 m. S. Daukanto kapas buvo pridengtas gerokai didesne, nauja šlifuoto akmens plokšte, kurią padaryti I. Vaišvila buvo užsakęs Rygoje. Joje yra iškaltas toks I. Vaišvilos parašytas tekstas: „Ateivi! minėk sau, jog čion palaidotas Simonas Daukantas, pirmas iš tarp mokytų vyrų rašytojas senovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos, kaip ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą, it vargo pelė, be paliaubos triusėjo vienutinai žemaitiškai rašyti dėl naudos vientaučių. Gimė 1793 m. 28 d. spalinio mėn. Mirė 1864 m. lapkričio 24 d. Ištark: Viešpatie duok jam atilsį amžiną. Palaidojęs ant jo kapo įsteigiau su užrašu užristi tą akmenį. Papilės klebonas Vaišvila“. Prieš tai šalia kuklaus antkapinio paminklo buvusi mažesnė akmens plokštė, dabar saugoma Papilėje veikiančio Simono Daukanto memorialinio muziejaus kiemelyje. Ant jos taip pat yra iškaltas tekstas. Jame nurodyta, kad „Cze Guli Kunas Symona Daukata Rasztininka Warga Pieles“.
I. Vaišvila, grįžęs iš kalėjimo, Papilėje ilgai neužsibuvo, nes turėjo eiti Joniškio ir Naujosios Žagarės altaristo pareigas, o 1885 m. gavo paskyrimą dirbti Telšių rajono Luokės parapijos Ubiškės filialistu. Ten jis gyveno ir dirbo iki pat mirties – 1894 m. vasario 18 dienos. Palaidojo jį Ubiškės kaimo kapinėse. Ant pirmojo jam skirto antkapinio paminklo buvo toks užrašas: „Ateivi minek jog / czona palaidotas yra / Ignas Woiszvilo / kursai buva reditoju / tos bažnyczos 10 metu isztarnauti / isztark jam amžiną atilsį“. Kitoje paminklo pusėje buvo nurodytos kunigo gimimo ir mirties datos: „G. 1811 m. liepa 30 / M. 1894 m. vasario 18“. Vėliau vietos inteligentų rūpesčiu I. Vaišvilos amžinojo poilsio vieta buvo pažymėta nauja antkapine plokštele, ant kurios yra užrašas „Kun. Ignas Vaišvila 1809–1894“.
Savo testamentu I. Vaišvila 200 rb užrašė „Aušrai“ ir 5000 rublių – stipendijai neturtingam lietuviui mokytis ir lietuviškai pradinei mokyklai išlaikyti, o Papilėje buvusius savo namus paliko Papilės mokyklai.
Naudota literatūra:
- Vytautas Merkys, „Simono Daukanto globėjas kun. Ignotas Vaišvila“, Papilė, I dalis [knygų serija „Lietuvos valsčiai“], Vilnius, 2004, p. 961–974.
- Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius, Joniškio kraštas; Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, Vilnius, 2004.