Blovieščius (Blavieščius) šiandien labiau žinomas kaip Gandrinių, Gandrų grįžimo, Gerosios žinios šventė. Tai viena iš gamtos virsmo švenčių, Žemaitijoje buvusi ne ką mažiau populiari kaip Užgavėnės. Ji pažymima kovo 25-ąją. Krikščionybei įsitvirtinant Blovieščius pradėtas vadinti ir Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė. Katalikų Bažnyčia ją taip švenčia kovo 25 d., bet, jei pasitaiko per gavėnios sekmadienį, keliama į pirmadienį po jo. Jei Didžiąją savaitę ar Velykų aštuondienį, keliama į pirmadienį po Atvelykio.
Bažnyčia moko, kad „Nazareto miestelyje Viešpaties angelas pranešė Marijai: „Štai tu pradėsi ir pagimdysi sūnų, kuris bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi.“ Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė; teesie man pagal tavo žodį.“ Ir taip, atėjus laikų pilnatvei, dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo Vienatinis Dievo Sūnus Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ („Viešpaties apreiškimas“, Katalikai.lt: https://lk.katalikai.lt/03-25/viespaties-apreiskimas).
Kovo pabaigoje orai dažniausiai jau atšilę, žaluma nedrąsiai pradeda spalvinti žemę. Sakoma, kad Blovieščiaus dieną parskrenda gandras, nešinas kiele ant uodegos, o kielė baigia išspardyti ledus, saulės apšviestose pamiškėse gyvybę pradeda rodyti gyvatės.
Senoliai tikėdavo, kad nuo Blavieščiaus iki balandžio 9-osios niekam nieko negalima skolinti, o jei kam kas paskolinta, reikia per tą laiką susigrąžinti. Sakoma: jei paskolinsi – gyvuliai tais metais sirgs.
Tikėta, kad gandras yra šventas paukštis ir kad jis žmonėms neša laimę, jų ligas į pelkes, raistus, kur nei žmonės, nei gyvuliai kojos neįkelia, nuneša;
Iki šiol tikima, kad tie šeimininkai, kurių sodyboje gandrai įsikuria ant jiems aukštai iškelto rato ar akėčių, yra geri žmonės ir jiems tais metais geras derlius užderės. Sakoma: jei nori, kad artėjanti kelionė pavyktų, gandralizdžiui skirtą seną vežimo ratą užkelk ant medžio ar trobos, o jei nori, kad gyvuliai sveiki ir greitai augtų, kelk tą ratą ant tvarto.
XIX a. Lietuvoje plačiai buvo žinomas paprotys Blovieščiaus dieną rengti vaišes, eiti vienam pas kitus į svečius, aukštai kilnojant kojas ir taip pamėgdžiojant gandrą. Tai dienai specialiai kepdavo kanapinius pyragėlius, bandeles (gandro pyragą, kratinį) iš rupiai sumaltų įvairių rūšių javų miltų, šaltanosius – krekenomis įdarytus virtus pyragėlius.
Žurnalistė, folkloro specialistė Laima Purlienė yra pateikusi žinių[1] ir apie kitas Lietuvoje buvusias populiarias tos dienos tradicijas. Ji rašo, kad jos vaikystėje žmonės sakydavo, jog per Blovieščių parlekia gandras, kitur dar busilu vadinamas, ir parneša valkams bandelių. Tad per šią šventę mamos anksti ryte, kol mažieji dar nesukilę, vaikams bandeles, kurios kartais būdavo paukštukų formos, kepdavo ir jas ne kaip įprasta ant stalo patiekdavo, o kieme paslėpdavo – vieną ant tvoros pamaudavo, kitą ant obels šakos, bet taip, kad vaikai, išbėgę į lauką, jas galėtų rasti ir džiaugtis gandro atneštomis dovanomis. Kai kur šeimininkės taip ryte išslapstydavo ir kitokias mažyliams skirtas dovanas – tą dieną kieme galėjai rasti ir naujus batukus.
Norint, kad javai geriau sudygtų, vyrai Blovieščiaus dieną javų laukus apžiūrėdavo.
Buvo tikima, kad per Blovieščių negalima perinamų kiaušinių liesti – tik tokiu atveju paukščiukai išsiris sveiki, negalima ir į mišką nuėjus medžių šakelių laužyti, jų namo nešti.
_______________
[1] Laima Purlienė, „Gandrų grįžimo diena: kuo žmonės tiki iki šiol?“, Kauno diena: Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/ivairenybes/gamta/gandru-grizimo-diena-kuo-zmones-tiki-iki-siol-906707 (žr. 2025-03-22).
Juozo Černeckio nuotrauka