Kairėje – pirmasis Mažeikių miesto burmistras Feliksas Pračkauskas. Fotografijos fragmentas, fotografas Girša Gurvičius. 1926 m. Dešinėje – Mažeikių rajono savivaldybės pastatas. Fotografė Lilija Petraitienė. 2025 m.
Kovo 1 dieną Mažeikių savivaldai sukanka 105 metai. Tądien 1920 metais buvo išrinkta pirmoji miesto taryba – Mažeikiai oficialiai tapo pilnateisiu miestu. Nors Mažeikiai – vienas jauniausių Lietuvos miestų, jie nukeliavo gana spalvingą kelią, kuriame pasitaikė ir įdomių istorijų.
Mažeikių tapsmo miestu kelias prasidėjo, kai 1869–1871 m. buvo nutiestas Romnų-Liepojos geležinkelis. Iki tol Mažeikiai buvo nežymus Viekšnių valstybiniam dvarui priklausantis kaimas, įsikūręs tarp Ventos upės pietuose ir didžiulio pušyno šiaurėje.
Geležinkelio teikiamas galimybes netruko pajausti amatininkai, pirkliai ir kiti apsukrūs žmonės. Prie geležinkelio stoties pradėjo kurtis gyvenvietė, kuri greitai išaugo iki miesto dydžio – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, 1914 m., joje jau gyveno beveik 4 000 žmonių. Mažeikiai tapo kone Žemaitijos Babilonu – čia buvo galima išgirsti rusų, jidiš, vokiečių, latvių, lenkų ir, žinoma, žemaičių kalbas. Deja, Pirmasis pasaulinis karas pristabdė sėkmingą Mažeikių augimą.
Į Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį Mažeikiai įžengė smarkiai nukentėję nuo karo – sudegė gražiausi ir didžiausi pastatai, sumažėjo gyventojų. Bet mažeikiškiai nepasidavė negandoms ir neliko abejingi įvykių stebėtojai. Jie aktyviai atsiliepė į Lietuvos vyriausybės atsišaukimą, raginantį prisidėti prie valstybės kūrimo ir organizuoti vietos savivaldą. 1918 m. pabaigoje buvo išrinkta pirmoji Mažeikių valsčiaus taryba. Tačiau tai buvo tik kelio link pilnateisio miesto pradžia – Mažeikiai buvo susikūrusio valsčiaus dalis, dar ne savarankiškas miestas.
Mažeikių miesto burmistras Mykolas Velička. Fotografas Girša Gurvičius, apie 1939 m.
Reikšmingas postūmis šiame kelyje buvo Mažeikių paskelbimas apskrities centru 1919 m. viduryje. Tais pačiais metais Mažeikiai atsikratė jiems Rusijos imperijos valdžios primesto Muravjovo pavadinimo. Tapę apskrities centru, Mažeikiai gavo galimybę tapti tikru miestu – įgyti savivaldą.
1920 m. sausio 9 d. buvo sušauktas Mažeikių gyventojų susirinkimas dėl miesto atsiskyrimo nuo valsčiaus. Dauguma susirinkimo dalyvių pritarė atsiskyrimui. Remiantis šiuo sprendimu, kovo 1 d. buvo išrinkta pirmoji Mažeikių miesto taryba ir įkurta savivaldybė – Mažeikiai tapo pilnateisiu miestu, todėl 1920 m. kovo 1 d. laikoma Mažeikių miesto gimtadieniu, nes savivalda yra neatsiejama tikro miesto dalis.
Savivaldos pradžia buvo sunki – vykstant kovoms už Nepriklausomybę, centrinė valdžia negalėjo skirti lėšų, todėl kone viską teko kurti nuo nulio pačių miestiečių pastangomis ir iniciatyva. Pirmuoju Mažeikių burmistru (dabartinės mero pareigybės atitikmuo) kovo 3 d. buvo išrinktas Feliksas Pračkauskas, o pavaduotoju – Jonas Motuzas. Tai buvo veiklūs vietos bendruomenės nariai. Jie, matydami, kad centrinė valdžia neturi galimybių finansiškai paremti besikuriančios savivaldybės, patys atsigabeno savo baldų ir kitų reikmenų, o Jonas Motuzas iš seno kaliošo kulno padarė beveik stiklinės dugno dydžio spaudą su užrašu „Mažeikių Miesto Valdyba“ – tokia tad buvo Mažeikių savivaldybės darbo pradžia.
Tačiau ne visi Mažeikių gyventojai buvo patenkinti pasiskelbimu savivaldžiu miestu. Yra išlikęs 1920 m. balandžio 6 dienos skundas Vidaus reikalų ministerijai. Jis surašytas neįgudusia ranka ir įdomia kalba, žemaitiškai su aukštaičių tarmės ypatybėmis, mėginant rašyti lyg bendrine kalba, tačiau gana nesėkmingai. Skundo autoriai prisistato esantys Mažeikių „biednumienies“ atstovai. Jie tikina, kad atsiskyrimas nuo valsčiaus yra neteisėtas. Todėl nepatenkinti gyventojai netrukus surašė dokumentą, kuriame paaiškino, kodėl nepritaria prijungimui prie miesto. Jame nurodoma svarbiausia priežastis – prieštaraujantys prijungimui prie miesto gyventojai yra vargingi ūkininkų žemės nuomininkai ir jie negali „užlaikitie mesta“ – tai yra, mokėti miestui mokesčių, nes yra karo nuskurdinti ir neturi jokių pajamų, todėl visiškai nepajėgsią mokėti ir ūkininkams už nuomą, ir mokesčius miestui.
Tame pačiame skunde piktinamasi ir Mažeikių milicijos (taip iki 1923 m. Lietuvoje buvo vadinama policija) veikla. Besiskundžiantieji teigia, kad buvo surašę dokumentą Vidaus reikalų ministerijai, kuriame prieštaravo prisijungimui prie miesto, tačiau milicija raštą sulaikė teigdama, kad jis nukreiptas „priš valdžie“. Skundą rašiusieji prašo ministro jiems paaiškinti, „kek musu leituvo valdžiu ira“, nes kai tik jie bando rašyti skundą, milicija tvirtina, kad jis nukreiptas prieš valdžią, ir raštą sulaiko. Kaip toliau klostėsi ši istorija, išsiaiškinti dar nepavyko, ji tebelaukia tolimesnių tyrimų.
Kyla klausimas, kodėl dalis Mažeikių gyventojų nenorėjo būti miestiečiais? Atsakymas tikriausiai būtų toks: nuo valsčiaus buvo atskirtos ir kai kurios Mažeikių kaimo valdos kaip miesto dalis. Šis kaimas driekėsi į pietus nuo Mažeikių miesto, o kai kurios miestiečiams priklausančios teritorijos buvo įsiterpusios į Mažeikių kaimo ūkininkų žemę. Tokia painiava kėlė kurioziškų situacijų. Mažeikių kaimo gyventojai atsisakydavo taisyti gatves ir tiltus bei atlikti kitas prievoles miestui, teigdami, kad jie esą priklauso valsčiui. Tačiau, kai reikėdavo atlikti prievoles valsčiui, tie patys gyventojai tvirtindavo priklausą miestui ir jokių prievolių valsčiui atlikti neprivalo. Siekiant išspręsti tokią painiavą, 1923 m. pradžioje buvo sudaryta „arbitražo komisija“ ir Mažeikių kaimas atskirtas nuo miesto.
Su tokiais tad nuotykiais Mažeikiai, tapę pilnateisiu miestu, įžengė į Nepriklausomybės laikotarpį. Tai buvo didelių pokyčių metas – miestas išsiplėtė, pagražėjo. Dažnoje tarpukariu darytoje miesto nuotraukoje matosi naujai kylantys įvairūs pastatai, buvo akmenimis išgrįstos pagrindinės gatvės, šaligatviai iškloti betono plytelėmis, prie gatvių išdygo telefono ir elektros stulpai. Mažeikių veidas įgavo gana ryškių modernizmo architektūros bruožų. Nors garsiausiu modernizmo pavyzdžiu tapo Kaunas, bet ir Mažeikiuose iškilo dėmesio vertų pastatų – tai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, J. Tumo-Vaižganto pradžios mokykla, Mažeikių apskrities ligoninė. Vienu prabangiausių pastatų tarpukariu tapo Lietuvos banko rūmai, iki šiol išlaikę autentiškus fasadus ir art deco stiliaus interjerą. Mažeikiai stengėsi artėti prie didmiesčių gyvenimo standartų – 1938 m. miesto centre buvo nutiestos pirmosios vandentiekio ir kanalizacijos linijos.
Mažeikių miesto rotušės projektas, 1938 m. Autorius – Jonas Sidabras. Originalas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Didžiųjų tarpukario statybų laikotarpis mieste didžia dalimi sutapo su Mažeikių burmistro Mykolo Veličkos darbo metais (1931–1940 m.). Tai buvo veiklus ir ūkiškas žmogus, ženkliai prisidėjęs prie teigiamų pokyčių Mažeikiuose. Be jo sumanumo tikriausiai nebūtų iškilęs ir pilnaverčio miesto simbolis – rotušė.
Beveik visą tarpukarį Mažeikių savivaldybė glaudėsi nuomojamose patalpose, už kurių nuomą tekdavo atseikėti nemenkas sumas iš miesto iždo. Todėl buvo nuspręsta statyti rotušę. Burmistro sumanymu, ji buvo statoma nesamdant rangovo, o statybos darbus prižiūrėjo apskrities inžinierius Jonas Sidabras, kuris parengė ir rotušės projektą. Statybinės medžiagos buvo pradėtos ruošti ir pirkti prieš kelis metus iki statybų pradžios. Visa tai leido sutaupyti 20 000 litų – tuomet tai buvo didelė suma.
Mažeikių savivaldybė ir gaisrinė. Fotografas Kostas Bužokas, 1940 m.
Rotušė kilo itin sparčiai – statybos prasidėjo 1939 m. gegužę, o rudenį buvo planuota jau persikelti į naujus rūmus. Deja, Europoje vykstantis karas sutrikdė reikalingų medžiagų pristatymą, todėl įkurtuves teko atidėti. Bet pagaliau 1940 m. vasario 16 d. Mažeikių savivaldybė persikėlė į tikruosius savo namus. Tai buvo skoningas modernizmo stiliaus dviaukštis pastatas su keturių aukštų bokštu – savivaldaus miesto simboliu. Viename rotušės korpuse buvo įkurdinta gaisrinė su trimis garažais, kurių vienas net buvo suplanuotas kaip šildomas. Taip pat buvo numatyta po kelių metų prie rotušės pastatyti didžiulę salę renginiams, kuri galėtų būti naudojama ir kaip kino teatras. Deja, šio sumanymo nebespėta įgyvendinti – praėjus keturiems mėnesiams nuo įkurtuvių rotušėje, Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Rotušė buvo vienas paskutiniųjų tarpukario pastatų Mažeikiuose, taip ji tapo ne tik miesto savivaldos, bet ir viso Nepriklausomybės laikotarpio simboliu.
Rotušės pastatas sovietmečiu buvo rekonstruotas ir ženkliai pakeistas, bet iš nepakitusio bokšto galima atpažinti, kad tai – ta pati rotušė. Džiugu, kad atkūrus Nepriklausomybę, rotušės pastatas tęsia savo gyvavimą pagal paskirtį – ji yra Mažeikių rajono savivaldybės buveinė.
Parengė Simas Bubelis, Mažeikių muziejaus muziejininkas