JUOZAS VAIČKUS
Juozas Vaičkus – Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkas. Jis gimė 1885 m. Zastaučių kaime, Tirkšlių valsčiuje. Mokėsi Liepojos, Dorpato, Pernavos gimnazijose, vėliau Peterburgo universitete, kur baigė teisės fakultetą. . Mokydamasis universitete, jis kartu lankė ir Imperatoriškąją dramos mokyklą.
Teisininko veikla J. Vaičkus niekada neužsiėmė. Per vasaros atostogas su Mažeikiuose įkurta „Skrajojančiojo teatro” trupe važinėdavo po miestelius rengdamas lietuviškus vakarus. Iki 1914 m. ši trupė suvaidino 180 spektaklių.
1915 m. Peterburge J. Vaičkus įsteigė vaidybos studiją, kurioje rengė profesionalius aktorius lietuviškam skrajojančiam teatrui. Dirbdamas su šia grupe, jis pasiekė žymiai daugiau negu pradžioje tikėjosi. J. Vaičkaus suburtas kolektyvas tapo Lietuvos valstybinio dramos teatro branduoliu, o pats J. Vaičkus šio teatro vedėju ir režisieriumi, todėl pelnytai laikomas Lietuvos dramos teatro tėvu.
Mirė J. Vaičkus 1930 m.
1975 m. Lietuvos teatro pradininko Juozo Vaičkaus gimtinėje, Zastaučių kaime, atidarytas muziejus.
Mažeikių periodas J. Vaičkaus gyvenime užima nedidelį tarpsnį. Reikšmingiausi jo darbai nuveikti jau vėlesniu laikotarpiu. Bet J. Vaičkus pabrėžtinai didžiavosi tuo, kad jis gimė ir gyveno Mažeikiuose, kad čia kai ką ir kultūros srityje nuveikė. Ypač jis nuolat išskirdavo 1905 m. birželio 29 d. įvykusį pirmąjį oficialų lietuvišką vakarą Mažeikiuose, kuriame buvo suvaidintas spektaklis „Velnias spąstuose”. Kauno gubernijoje tai buvo taip pat pirmasis lietuviškas vakaras.
JONAS MOTUZA
J. Motuza – pirmasis Mažeikių krašto fotografas, žymus kultūros veikėjas.
Gimė 1863 m. Milių kaime, Viekšnių valsčiuje.
Iš pradžių mokėsi savarankiškai.
Fotografuoti išmoko tarnaudamas caro kariuomenėje. Vėliau kurį laiką jis ir duoną pelnydavo dirbdamas fotografijos srityje.
Nuo 1895 m. apsigyveno Mažeikiuose. Iki pat 1919 metų buvo vienintelis fotografas mieste. Praėjusio amžiaus pačioje pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje.J. Motūzos dėka užfiksuoti svarbiausi įvykiai mieste ir čia dirbusios, gyvenusios istorinės asmenybės.
J. Motuza žinomas ir kaip vienas iš aktyviausių šio krašto knygnešių. Platinti lietuvišką spaudą jis pradėjo XIX a. pabaigoje, vos atvykęs į Mažeikius. Knygas iš Prūsijos gabendavo J. Jurkūnas, o J. Motuza jas plukdydavo per Ventos upę į Mažeikius, kur jos būdavo paskirstomos ir persiunčiamos toliau.
J. Motuza taip pat žinomas ir kaip aktyvus Socialdemokratų partijos narys. Savo name jis buvo įkūręs nelegalią spaustuvę.
Jį žinome ir kaip vieną iš Mažeikių katalikiškos bažnyčios statybos iniciatorių, pirmojo lietuviško vakaro, įvykusio Mažeikiuose, dalyvį, J. Vaičkaus „Skrajojamojo teatro” trupės dekoracijų kūrėją, grimuotoją ir aktorių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Motuza tapo pirmuoju miesto burmistru.
Išaugino jis septynis vaikus. Mirė 1929 m..
PRANCIŠKUS MEŠKAUSKAS
P. Meškauskas – pirmasis Mažeikių parapijos klebonas.
Gimė 1869 m. Pališkių kaime, Krakių valsčiuje.
1892 m., baigęs Žemaičių kunigų seminariją, įšventintas į kunigus.
1905–1912 m. klebonavo Mažeikiuose, o 1913 m. išvyko į JAV, Atolo miestelyje įsteigė šv. Pranciškaus parapiją.
1917 m. įstojo į marijonų vienuolyną.
1925–1927 m. gyveno Latvijoje, padėjo ten įsikurti latvių marijonams. Vėliau dirbo Marijampolėje, Ukmergėje, Panevėžyje.
Nuo 1934 m. iki mirties 1947 m. kunigavo Žemaičių Kalvarijoje. Čia atnaujino Kryžiaus kelių stotis, 19 koplyčių ir pačią bažnyčią.
Gyvendamas Mažeikiuose buvo miesto katalikiško sąjūdžio lyderis.
KAROLIS PUKEVIČIUS
K. Pukevičius – vienas žymiausių ir pirmųjų profesionalių muzikų Mažeikiuose.
Gimė 1885 m. Pakalniškės kaime, Anykščių apskrityje.
1904 m. eksternu baigė J. Naujalio vargonininkų kursus.
1905 m. atvyko į Mažeikius ir buvo vienas iš mieste įvykusio pirmojo lietuviško vakaro organizatorių.
Dirbo bažnytinio choro vadovu, garsėjo kaip gabus Mažeikių mokyklos pedagogas.
K. Pukevičius labai mėgo savo darbą ir jam paskyrė 50 gyvenimo metų.
Mirė 1957 m..
STASYS LIČKŪNAS
S. Ličkūūnas – Mažeikių muziejaus įjkūrėjas, kraštotyrininkas, spaudos darbuotojas.
Gimė 1884 m. gruodžio 12 d. Žemalės miestelyje, Tirkšlių valsčiuje.
Tėvas buvo kilęs iš bajorų, bet neturtingas, todėl neišgalėjo sūnaus leisti net į mokslus. Baigęs Žemalės pradinę mokyklą, S. Ličkūnas išvyko į Liepoją. Čia jis, vyresniųjų brolių padedamas, baigė 6 gimnazijos klases. Po to įsidarbino laiškininku pašte. Vėliau, savarankiškai mokydamasis, jis tapo pašto viršininku. Pirmojo pasaulinio karo m., artėjant frontui prie Liepojos, Stasys Ličkūnas su savo pašto įstaiga evakavosi į Smolenską, vėliau į Valką.
1916 m. S. Ličkūnas suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą ir jam vadovavo. Išlaikęs egzaminus, tapo lietuvių pabėgėlių mokyklos mokytoju. Vėliau, gyvendamas Rusijoje, vėl ėmė dirbti pašte. Jis buvo paskirtas Permės pašto viršininku ir šiose pareigose dirbo iki išvykdamas į Lietuvą.
Į tėvynę sugrįžo 1918 m.. Iš pradžių apsistojo Sedoje. Ten lankė vokiečių organizuojamus mokytojų kursus ir kai juos užbaigė buvo paskirtas Ketūnų mokyklos vedėju.
Nuo 1924 m. S. Ličkūnas gyveno Mažeikiuose ir dirbo pradžios mokyklos vedėju. 1928 m., pablogėjus sveikatai, iš šių pareigų pasitraukė.
Gyvendamas Liepojoje ir dirbdamas pašte, S. Ličkūnas surinko turtingą senienų rinkinį. Apie savo pomėgį laiške Vladui Pūniui jis rašė: „Muziejui dirbu jau 20 metų. Prieš karą buvau surinkęs 213 št. (vienetų red. p) gana vertų metalinių pinigų, kurie kainavo 260 rub., kaulinių, raginių ir bronzinių daiktų 21 št., pasaulio pašto ženklų apie 30000 egz., senų knygų 213 egz. Tas visas kainavo virš 600 rub., bet viskas per karą žuvo. (…)”
Dirbdamas vedėju Mažeikių pradžios mokykloje, S. Ličkūnas vėl pradėjo rinkti senienas. Viename mokyklos kambarėlyje jis kaupė savo mokinių suneštus senoviškus daiktus. Šios senienos mokiniams buvo rodomos per istorijos pamokas. Iš anksto susitaręs su vedėju, su jomis galėdavo susipažinti ir smalsesnis mažeikiškis.
1926 m. S. Ličkūnas bandė oficialiai užregistruoti savo muziejėlį Šaulių rinktinės vardu, bet jam nepavyko gauti paramos, tad šio sumanymo atsisakė.
Kuriantis Senovės pažinimo mylėtojų kuopelei (toliau SPMK) S. Ličkūnas prie kuopelės neprisijungė. Tai galima paaiškinti tuo, kad jis, būdamas mokytojas, gimnazisto Vl. Pūnio sumanymus galėjo laikyti nelabai rimtais. Jei tam jis būtų oficialiai pritaręs, galėjo nukentėti jo, mokytojo, autoritetas jam tada būtų vadovavęs jo paties mokinys. S. Ličkūnas įsijungė į kuopelės veiklą, tapo revizijos komisijos pirmininku tik po to, kai Vl. Pūnis susiruošė išvykti studijuoti į Kauną. Nuo 1928 m. rugsėjo 11 d. jis tapo SPMK pirmininku. Tuo laiku buvo atidarytas ir Mažeikių muziejus.
S. Ličkūnas Kankinių gatvėje buvo pasistatęs namelį. Viename gale gyveno pats su šeima (turėjo 4 vaikus) gyveno, kitame gale dviejuose kambariuose buvo įkurtas muziejus. Iš pradžių lankytojams buvo rodoma 500 eksponatų. Kartu su SPMK S. Ličkūnas išleido žurnaliuką „Senovė”.
Iš muziejaus tuo metu atlyginimo S. Ličkūnas negaudavo, tad dirbo visuomeniniais pagrindais. Pablogėjus sveikatai, jis neteko savo pagrindinio darbo, o šeima buvo didelė, ją reikėjo išlaikyti, todėl S. Ličkūnui tais metai iškildavo nemažai finansinių problemų. Daugiausia jis versdavosi iš atsitiktinių uždarbių, honorarų, gautų už spaudoje paskelbtus straipsnius. S. Ličkūnui taip vargstant, Telšių „Alkos” muziejus Mažeikių muziejų pasiūlė prijungti prie Telšių ir pažadėjo S. Ličkūnui finansinę paramą bei apmokėti turimas muziejaus skolas. 1931 m. birželio 3 d. S. Ličkūnas sušaukė steigiamąjį Telšių „Alkos” muziejaus Mažeikių skyriaus susirinkimą. Į jį nebuvo pakviestas nė vienas SPMK narys. Dėl to kilo Vl. Pūnio nepasitenkinimas.
S. Ličkūnas užsiėmė ne tik muziejininkyste, bet daug nuveikė ir tyrinėdamas Žemaičių kraštą. Yra faktų, kurie paliudija, kad 1940 m. jis aplankė 1014 miestelius, kaimus, dvarus bei 2687 sodybas ir pėsčias suvaikščiojo 4237 km, 1000 km nuvažiavo įvairiomis susisiekimo priemonėmis ir surinko per 3000 eksponatų.
Jis buvo žinomas ir kaip archeologas, istorikas. Ištyrinėjo, išmatavo ir smulkiai aprašė daugiau kaip 60 šio Žemaitijos piliakalnių, alkakalnių, senkapių, užrašė nemažai pasakojimų, padavimų apie juos. Kaip istorikas S. Ličkūnas žinomas ir savo studija „1863-1864 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėse”, kuri 1935 m. buvo publikuota „Karo archyvo” 6 t.
S. Ličkūnas taip pat parašė Mažeikių apskrities istoriją. Joje panaudoti faktai, kurie buvo surinkti Centriniame valstybės archyve, bažnyčių, dvarų, atskirų šeimų archyvuose (darbas neišlikęs).
Daug straipsnių, S. Ličkūnas paskelbė periodinėje spaudoje „Lietuvos aide”, „XX amžiuje”, „Ryte”, „Žemaičių Prieteliuje” ir kt. Juose plačiai nušviečiama apskrities istorija.
Mažeikių muziejų S. Ličkūnas tvarkė (su trumpomis pertraukomis) iki pat savo mirties 1944 m.
VLADAS PŪNIS
V. Pūnis – Mažeikių kraštotyros organizacijos „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė“ įkūrėjas. Jo tėvas pagal išsilavinimą buvo felčeris. Medicina domėjosi ir Vladas.
V. Pūnis į kraštotyrą aktyviai įsijungė dar 1910 m. Įkurti kraštotyrinę draugiją V. Pūnis pirmą kartą pabandė dar besimokydamas šeštoje gimnazijos klasėje. 1925 m. lapkričio 12 d. jis išsiuntė prašymą į Kauno archeologijos komisiją, kad būtų gautas leidimas įkurti Senovės mėgėjų kuopelę. Po ilgų susirašinėjimų 1926 m. balandžio 14 d. jis iš Mažeikių apskrities viršininko gavo sutikimą, kad tokia organizacija būtų įkurta.
Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė (SPMK) buvo įregistruota ir pradėjo savo veiklą 1926 m. gegužės 3 d. Kuopelės steigėjai buvo ūkininkai Jonas ir Feliksas Petroškos, Viktoras ir Borisas Budriai bei Vladas Pūnis. Tais pačiais m. į kuopelės veiklą įsijungė geležinkelio darbininkas Ignas Sutkus, Antanas Kenstavičius, Alfonsas Dargis, Jonas Šaulys, Jonas Lipskis. Šie žmonės ir buvo veikliausi kuopelės nariai 1926-1928 m.. Jie tais metais tyrinėjo senovės kultūros paminklus, rūpinosi jų apsauga, fragmentiškai kasinėjo senkapius, esančius Kalnėnų, Zastaučių kaimuose. Kuopelė rūpinosi ir archeologinio paveldo apsauga. Jos nariai buvo pasiskirstę, kas kuriuos žymesnius apskrities senovės paminklus prižiūrės. Vienas iš svarbiausių kuopelės narių darbų buvo muziejinę vertę turinčių senienų rinkimas. Dar 1925 m. Vladas Pūnis buvo įkūręs muziejėlį tėvo pastatytame name Kalnėnų kaime (3 km. už Mažeikių). Senienos buvo išdėstytos ant stalų, palangių, prie jų buvo padaryti paaiškinamieji užrašai, metrikos.
Vienas iš pagrindinių kuopelės tikslų buvo įkurti Mažeikiuose muziejų. Važinėjant po apskritį, tam buvo organizuojamos pinigų rinkliavos. Dalis surinktų lėšų buvo panaudota išleidžiant SPMK šapirografuotą leidinį „Praeitis” (pilnas pavadinimas Mažeikių Apskrities Senovės Pažinimo Mėgėjų Kuopos Pirmininko leidinys „Praeitis”. Iš viso išėjo du šio leidinio numeriai 1927 m. kovo ir balandžio mėnesiais. Jo tiražas buvo 200 egz.
SPMK aktyviausias veiklos laikotarpis 19261928 metai.
1928 m. Vladas Pūnis išvyko mokytis į Kauną studijuoti mediciną. Tada kuopelei ėmė vadovauti S. Ličkūnas. Tais pačiais metais iš SPMK senovės daiktų rinkinio ir S. Ličkūno asmeninės kolekcijos S. Ličkūno name buvo įrengtas muziejus. Tuo kuopelės veikla lyg ir užsibaigė. Dalis SPMK jaunesnių narių tais metais, taip pat kaip ir Vl. Pūnis, išvyko mokytis, kiti dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių nebeturėjo galimybės aktyviau joje dalyvauti. Ir pats S. Ličkūnas neparodė didelio suinteresuotumo, kad ši kuopelė ir toliau aktyviai veiktų, nes daugiausia energijos skyrė muziejininkystei.
1930 m. išleistas SPMK ir muziejaus neperiodinio leidinio „Senovė” trečias numeris (numeracija pratęsta nuo šapirografuoto SPMK leidinio „Praeitis”). „Senovės” redaktorius ir daugelio čia paskelbtų straipsnių autorius buvo S. Ličkūnas. Vedamąjį parašė Vl. Pūnis, apipavidalino A. Dargis.
Oficialiai SPMK egzistavo iki 1931 m. rugpjūčio 30 d. Po to ji prisijungė prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka”.
BRONISLOVAS RADŽIŪNAS
B. Radžiūnas – kraštotyrininkas, Mažeikių miesto istorijos rinkėjas.
Gimė 1908 m.. Kaimynų kaime, Utenos apskrityje.
Užpalių gimnazijoje baigė 6 klases.
Atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje būtinąjį laiką, pasiliko joje liktiniu puskarininkiu. Tarnavo aviacijos pulke Kaune. Pokario metais kurį laiką Lietuvoje gyveno nelegaliai.
Nuo 1954 m. su šeima persikėlė į Mažeikius. Dirbo linų fabrike sandėlio vedėju, administratoriumi restorane, vėliau sėklų parduotuvės vedėju.
1988 m., sulaukęs 80 metų, išėjo į pensiją. Mirė 1993 m.
B. Radžiūnas domėjosi tik Mažeikių miesto istorija. O pirmasis jo darbas buvo „Linų fabriko istorija” (1967 m.), kuriame ne tik rašytinė medžiaga, bet ir daug iliustracijų. 1968 m. parašyta „Mažeikių alaus daryklos istorija”, dar po metų „Mažeikių sviesto gamyklos istorija”. Po to jis dirbo prie „Mažeikių rajono vartotojų kooperatyvo istorijos”, „Mažeikių avalynės fabriko istorijos”. Vėliau ėmėsi darbo „Mažeikių miesto sporto istorija”, „Mažeikių rajono tautodailininkai”, „Kaip mažeikiečiai pamilo grožį”, „Mažeikių švietimo istorija”, „Mažeikių ligoninės istorija”.
Apibendrinęs visas savo surinktas istorijas ir jas papildęs nauja medžiaga, B. Radžiūnas 1980 m. parašė Mažeikių miesto istoriją, kuri apima laikotarpį nuo XIX a. iki šių dienų. Jis planavo šį savo darbą išleisti atskira knyga, tačiau tai padaryti dėl įvairių priežasčių jam gyvam esant nepavyko.
Iš kitų aktyvesnių Mažeikių rajono kraštotyrininkų plačiai žinomi mokytojo Antano Poškaus, Jono Laurinavičiaus, Janinos Sidabrienės darbai.
Mažeikių muziejuje šiuo metu saugoma apie 100 vertingų, išliekamąją vertę turinčių Mažeikių kraštotyrininkų darbų.
Parengė Danutė Mukienė ir Vytautas Ramanauskas
D. Mukienės nuotraukoje – Juozo Vaičkaus paminklo, stovinčio Mažeikių parke, fragmentas (skulptorius Jonas Meškelevičius)