Kalvių (Kalvaičių) kaimas (Lenkimų sen., Skuodo r.)

Kalviai (Kalvaičiai) 

Kalviai – kaimas vakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Lenkimų seniūnijoje, kelio Kretinga–Skuodas dešinėje pusėje, 3 km į rytus nuo Lenkimų. Nuo Kalvių iki Latvijos sienos – 3 km. Per kaimą teka Baltijos jūros intakas Šventoji, o šiauriniu pakraščiu – dešinysis jos intakas Žioklanis. Pietryčiuose dunkso Kalvių miškas.

1950–1995 m. Kalviai buvo Skuodo rajono Lenkimų apylinkės, nuo 1995 m. –  Skuodo rajono savivaldybės Lenkimų seniūnijos gyvenvietė.

1902 m. kaime buvo  104 gyventojai, 1923 m. – 86, 1959 m. – 82, 1970 m. – 43, 1979 m. – 15, 1985 m. – 10, 1989 m. – 8, 2001 m. – 16,  2011 m. – 10 gyventojų,  o 2021 – jau buvo ištuštėjęs, t. y. čia nebebuvo nė vieno gyventojo.

Kalvių kaime šiandien jau nebėra nė vieno gyventojo, bet jis plačiai žinomas, nes čia 1793 m. spalio 28 d. gimė lietuvių istorikas, rašytojas ir švietėjas Simonas Daukantas (1793–1864).

Istorija

Daugiausiai žinių apie šį kaimą yra pateikta XVI–XVIII a. inventoriuose. Kaip yra nurodęs istorikas Elmantas Meilus, Kalvių pavadinimas žinomuose rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas „1795 m. inventoriuje „Obrąb Kałwie“ [VUBRS. F. 4 – 214 (A-1890). L. 12^v], jei, žinoma, neskaitysime Kalvių dviejų paminėjimų Simono Daukanto tėvo ir jo paties metrikų nuorašuose 1759 ir 1793 m.; kadangi paskelbti tik tų dokumentų vertimai iš lotynų kalbos [Janulaitis A., 1919. P. 250], tai originale galėjo būti įrašyta ir Kalvaičiai. Tai nereiškia, kad Kalviai tik 1795 m. atsirašo – paprasčiausiai jie iki to laiko vadinosi Kalvaičiais (nemaišyti su netoli Ylakių esančiais Kalvaičiais) ir pirmą kartą minimi 1684 m. lapkričio 4 d. inventoriuje – „Obrąw Kalwayciow“ [LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1227. L. 78].[i]

Pavadinimas, be abejo, atsirado nuo Kalvaičių o gal net nuo Kalvių, pavardės, nes tokiomis pavardėmis gyveno žmonės Lenkimuose jau 1623 m.“

Toliau E. Meilus rašo, kad galėjo būti, jog vienas iš Lenkimuose gyvenusių Kalvaičių ar jų palikuonių, „greičiausiai po XVII a. vidurio negandų ar jų metu slėpdamiesi nuo maro ar švedų, iškirto šalia Lenkimų esančiuose miškuose naujus plotus, įkūrė nausėdiją, kuri ir buvo pavadinta jų vardu.

Beje, reikia pažymėti, kad 1684 m. [LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1227. L. 78] inventoriuje minimas Tomas Kalvaitis gyveno Kalvaičių nausėdijoje ir 1695, ir 1708 metais [LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 844. L. 39^v; F. SA. B. 11495. L. 26. […], pastarojo palikuonis Dovidas – 1474, 1755 metais {VUBRS F. 4 –12128(A-1892). L. 19;. F. 525. Ap. 8. B. 843. L. 43^v].“[ii]

Brėždamas liniją toliau, straipsnio autorius pažymi, kad „Dovidas Kalvaitis greičiausiai sūnų neturėjo arba jie mirė vaikystėje. Jo dukrą Marijoną Kalvaitytę vedė ir atėjo užkuriom į uošvio ūkį Jokūbas Daukontas. Jiems 1759 m. balandžio 23 d. gimė sūnus Jurgis [Janulaitis A., 1913. P. 250], būsimo rašytojo ir istoriko Simono tėvas. Kada Jokūbas perėmė uošvio ūkį, pasakyti negalime, nes, kaip tyčia, 1784 m. inventoriuje nei Kalvių, nei Kalvaičių nausėdija nepaminėta, o Lenkimuose tais metais kaip šeimininkas jau minimas Jurgis Daukantas, gal Jokūbo sūnus ir būsimas Simono tėvas. Kaip ten bebūtų, bet tarp 1755 ir 1795 m., pasibaigus kalvaičių giminei, Kalvaičių nausėdija pradėta vadinti Kalviais. Juose 1795 m. ūkį jau tvarko Jurgis Daukantas [VUBRS. F. 4–1214 (A-1890). L. 12^v], tik neaišku, ar tas pats iš Lenkimų, bet neabejotinai Jokūbo sūnus ir Simono tėvas, nes tiek tėvas, tiek sūnus, kaip jau yra rašyta [Merkys V., 1991. P. 12], yra paminėti ir 1796 m. liepos 1 d. inventoriuje. Dar reikia pažymėti, kad Kalviai visą laiką buvo nedidelė nausėdija, kurioje gyveno nuo dviejų trijų šeimų 1684–1755 m., iki devynių 1795 m., septynių 1799 m. [LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 205. L. 10; VUBRS. F. 4–12140(A-1891). L. 8]“.  

Lankytinos Kalvių kaimo vietos:

Simono Daukanto gimtinės sodyba. Joje yra išlikusi atstatyta (restauruota) klėtelė (svirnas) ir kūdra, kai kurių seniau buvusių pastatų pamatų akmenys. Klėtyje įrengta ekspozicija. Ją sudaro dvi dalys: viena skirta S. Daukantui, kita – iš gretimo Večių kaimo kilusiam Jurgiui Ambraziejui  Pabrėžai (1771–1849). Kieme  pastatytas paminklinis akmuo Simonui Daukantui. Kelią nuo Lenkimų pro Kalvius iki Daukantų sodybos ženklina kelios 1983–1984 m. Lenkimuose vykusios Skuodo rajono liaudies meistrų stovyklos dalyvių išdrožtos medinės dekoratyvinės rodyklės ir skulptūriniai stogastulpiai (stelos). Trys iš jų – Daukanto  gimtojoje sodyboje.
Pačiame sodybos centre – J. Pušinsko išdrožta skulptūra, kurioje pavaizduotas S. Daukantas ir išdrožti jo žodžiai: „Aš ir tuo džiaugsiuos ir linksminsiuos, jog pirmas tarp lietuvių gudresniems vyrams rašyti kelią praskyniau“. Greta šios skulptūros – paminklinis stogastulpis, skirtas J. A. Pabrėžai. Jo autoriai – tautodailininkai Juozas Jankauskas ir Vaclovas Pocius, stogastulpyje išdrožę įsivaizduojamą gražų J. A. Pabrėžos portretą ir jo žodžius: „Skiriu savo darbą naudai ir gelbėti sveikatą tų, kurie neturi arti vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytoju, ir ne tik gyvendami skursta, bet ir per anksti mirti turi“.
Netoli posūkio į sodybą – tautodailininko Z. Kubiliaus sukurta kelio rodyklė į Kalvių piliakalnį. Netoli jo – tiltelis, kurį perėjus pasitinka Juozo Vyšniausko sukurta valstiečio karžygio skulptūra. 

1966 m. sodybos kieme pastatytas paminklinis akmuo, skirtas Simono  Daukanto atminimui įamžinti. Jis padarytas iš natūralaus, žmogaus apdoroto lauko akmes, kuriame yra iškaltas įrašas „Šioje sodyboje / 1793 spalio 28 gimė / lietuvių rašytojas / SIMONAS DAUKANTAS“. Tais metais klėtelė buvo pradėta remontuoti. Patalpose iki to laiko buvę kai kurie eksponatai, norint juos apsaugoti, išvežti į Kretingos kraštotyros muziejų.

XX a. 7 deš. S. Daukanto klėtelė jau buvo stipriai apnykusi, ją jau reikėjo restauruoti, tad netrukus prasidėjo jos atnaujinimo darbai.

1981 m. klėtelės remontas užbaigta. Ji buvo sutvirtinta naujais sienojais, stogas užklotas nendrėmis (remontuojant klėtelę šiam darbui buvo pasamdytas meistras Ignas Lučinskas iš Šilutės krašto).

1983 m. aspalio 30 d. atidarytas Simono Daukanto muziejus, kurio ekspozicija buvo rengiama du metus.

1984 m. rugpjūčio mėnesį Lenkimuose vykusioje kūrybinėje stovykloje dirbo liaudies meistrai, sukūrę keletą stogastulpių, rodyklių, jais papuošę S. Daukanto tėviškę, Kalvių piliakalnį.

1991 m. šiaurę nuo klėtelės pasodinta 200 ąžuolų giraitė. Po vieną ąžuoliuką tada čia pasodino ir tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas bei Telšių vyskupas Antanas Vaičius, daugelis kitų šventiniuose renginiuose dalyvavusių žymių žmonių. Tais metais sodynos kiemelyje pastatytas medinis kryžius

Tarp lankytinų Kalvių kaimo vietų yra ir Šventosios kaiariajame krante ant kalvelės esantis  Kalvių piliakalnis, vadinamaas Pilale (koordinatės: N 56°11’36,0′; E 21°21’31,4”). Jis –  už kelių šimtų metrų į pietus nuo  S. Daukanto gimtosios sodybos. Piliakalnis kaip nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas 1992 m. slalio 12 d. įrašytas į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 3245). Jis vertingas archeologiniu, istoriniu ir kraštovaizdiniu požiūriu. 
1988 m. piliakalnio išorinio šlaito tyrimus atliko archeologas Gintautas Zabiela. Tada čia pirmojo pylimo vietoje buvo ištirtas 8 kv. m plotas. G. Zabiela nustatė, kad pylimas yra piltas iš molio 1 kartą.
Yra pagrindo manyti, kad Kalvių piliakalnyje yra stovėjusi 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Kalvažemės pilis.
Kultūros vertybių registre nurodyta, kad Kalvių piliakalnio pylimai, kurių ilgis 102 m, 5–8 m pločio ir 1 m aukščio, čia esančią 58 x 50 m dydžio eglėmis, beržais apaugusią aikštelę juosia iš pietų, vakarų ir šiaurės vakarų. Antrasis pylimas – 4 m pločio ir 0,2 m aukščio. Jis yra į pietus nuo pirmojo pylimo, už 4 m pločio griovio, kurio liekanos matosi ietiniame šlaite. Šis pylimas aikštelę juosia iš vakarų bei šiaurės vakarų pusės. Pylimai nuskleisti, apardyti arimų, apaugę mišku. Pomiškis iškirstas.  Aikštelėje stovi 1984 m. medžio drožėjų sukurta skulptūra.

1986 m. parengtame kraštotyriniame darbe „S. Daukanto visuomeninio muziejaus metraštis“ anuo metu veikusios Lenkimų vidurinės mokyklos mokytoja Janina Matulevičienė rašo: „Nuo 1940 m. sodybos nebėr. Liko pamatai. Ant pirkios pastatų pastatytas svirnas, kuriame gyvena tolimas S. Daukanto giminaitis K. Prušinskas. Jo prosenelis Juozas buvo vedęs S. Daukanto seserį. Senukas jau apie 70 metų amžiaus. Mena pasakojimą apie dėdę. Lenkimų vidurinės mokyklos iniciatyva čia įkurtas nedidelis muziejėlis. Be to, ir pats senukas atvykstantiems maloniai parodo rašytojo amžininkus medžius, senąjį prūdą ir prie jo kauburėlį, ant kurio sėdėdams megdavęs skaityti S. Daukantas. […]
Kaip pasakoja muziejaus prižiūrėtoja Uršulė Prušinskaitė (1923 m. gegužės 3 d. – 1993 m. lapkričio 17 d.) [iii], ji esanti jau penktos kartos S. Daukanto giminaitė. Jos tėvas Kazimieras Prušinskas (1891 m. liepos 20 d. – 1979 m. sausio 5 d.) – ketvirtos kartos. Kazimieras Prušinskas palaidotas  Lenkimų kapinėse. Prušinskaitė pasakoja, kad ten, kur dabar stovi klėtelė, anksčiau taip pat stovėjusi klėtis, tik jau ūkinės paskirties, o vėliau (metų neprisimena), kai Kazimiero Prušinsko brolis Vincas nugriovė ir Kaunan išsivežė buvusią Daukantų trobą (kur vienam gale gyveno, o kitas galas buvo negrįstas ir ten dažnai vaikai žaisdavę), Kazimiero Prušinsko šeima gavo persikelti į klėtelę: įsirengė vieną jos galą. Prušinskaitė taip pat pasakoja, kad prieš dabartinę trobą, už kelių žingsnių, glūdi buvusių „rejų“ (matyt, daržinių) pamatai, čia pat, truputį į dešinę, buvusi douba, o pprie rejų buvo ir žardai (aptvarai). Paklausta, ar nebėr nė vieno medžio iš S. Daukanto laikų, Uršulė paaiškina, kad prie klėtelės pietinio galo klevai yra sodinti brolio, o prie šiaurinio galo augąs drūtas klevas mena Simoną Daukantą. Dar tebestovi sodyboje – toje pat vietoje kaip ir Simono Daukanto laikais – šulinys, kuris, pasakotojos žodžiais tariant, esąs „pastatytas ant šaltinio, todėl jame prisineša daug dumblo, o valant vanduo tik gurguliuoja visuose kampuose.“
   

1993 m. vasario 2 d. Kalvių kaime esanti Simono Daukanto gimtinės vieta kaip valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo kompleksas įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 10548, ankstesnis kodas Registre – G85K, numeris Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – IR218. Jos komplekse buvo Simono Daukanto gimtinės vietos akmuo (23220, G85K2). 2005.04.19 Simono Daukanto gimtinės vieta (10548, G85K) iš komplekso tapo pavieniu objektu – jai suteiktas Simono Daukanto gimtosios sodybos klėtelės pavadinimas (unikalus objekto kodas 23219, senasis kodas G85K1). Šioje sodyboje esančiam Simono Daukanto gimtinės vietos akmeniui suteiktas Simono Daukanto gimtosios sodybos klėtelės (23219, G85K1) teritorijos vertingosios savybės statusas.

Simono Daukanto gimtosios sodybos klėtelė kaip valstybės saugomas pavienis, regioninės reikšmės nekilnojamas kultūros vertybių objektas kultūros vertybių registrą įrašyta 1997.12.31. Šio paminklo teritorija užima 959.00 m². Objekto reikšmingumą lemia jo etnokultūrinės ir memorialinės vertybės.

Klėtelė vieno aukšto, kompaktinio stačiakampio plano, nendrėmis dengto stogo forma – pusvalminė, sienos kapitalinės, sienų angos, nišos – stačiakampės durų angos. Pastato fasade yra prieklėtis su 4 profiluoto medžio kolonomis. Pamatą sudaro pavieniai lauko akmenys. Sienos rąstų kampuose suleistos į kertes. Stogo konstrukcija – medinė gegninė, profiliuotų galų. Sijinė perdanga – medinė. Geometrinių figūrų ornamento medinės durys – salių darbo, yra ir kitų medžiagų gaminių.
Kieme yra keletas mažosios kraštovaizdžio architektūros statinių ir vaizduojamojo meno formų, tarp jų: stogastulpis, skirtas Simonui Daukantui (1984 m., aut. Jonas Pušinskas); stogastulpis, skirtas Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1984 m., aut. Juozas Jankauskas ir Vaclovas Pocius).

 
  
Danutės Mukienės nuotraukoje – Simono Daukanto gimtosios sodybos fragmentas (kairėje – klėtelė)
   
___________________

[i] Elmantas Meilus, „Lenkimai su Kalvaičiais – Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, knyga 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 6.

[ii] Ten pat.
[iii] tekste paminėto Kazimiero Prušinsko dukra (D. M. pastaba).

_______________ 
   
Literatūra ir šaltiniai:

1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.).
2. „Kalviai“, Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2 (K–P), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, p. 34.
3. „Kalviai“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2 (Grūdas-Marvelės), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 192.
4. „Kalviai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 9 (Juocevičius-Khiva), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p. 244.
5. Elmantas Meilus, „Lenkimai su Kalvaičiais – Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, knyga 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 6–23.
6. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973, p. 28. 
7. Kultūros vertybių registras: https://kvr.kpd.lt/#.
8. Janina Matulevičienė, Daukanto visuomeninio muziejaus metraštis, 1986 m. [Mašinraštis saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko bibliotekoje].  

Danutės Mukienės nuotraukoje – Simono Daukanto gimtosios sodybos fragmentas (kairėje – klėtelė)