|
|
Aleksandravas
Aleksandravas – Plungės rajono kaimas (Aleksandravo seniūnaitijos centras), išsidėstęs Minijos kairiajame krante, prie kelių Šiauliai–Palanga ir Vilnius–Panevėžys–Šiauliai–Palanga–Klaipėda. Ji yra 13 km nutolusi į vakarus nuo Plungės miesto, 5 km į vakarus nuo Narvaišių kaimo.
Manoma, kad kaimo pavadinimas yra kilęs nuo asmenvardžio Aleksandras.
Ši vietovė yra menkai tyrinėta, todėl apie jos senovę daug žinių neturima. Kaimo teritorijoje saugomi senkapiai.
1923 m. kaime nuolatinių gyventojų buvo 91, 1959 m. – 140, 1970 m. – 129, 1979 m. – 141, 1984 m. – 362, 1989 m. – 244, 2001 m. – 339.
Nuo 1930 m. kaime veikė pradinė mokykla. Vėliau ji buvo reorganizuota ir 1949–1993 m. veikė kaip septynmetė, aštuonmetė, devynmetė. Dabar tai pradinė mokykla.
Nuo 1952 m. kaime veikė.
1956 m. duris atvėrė kultūros namai.
1949–1993 m. Aleksandravas buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Joje – keletas gatvių. Didžioji dalis gyvenamųjų namų pastatyta sovietmečiu. Pačioje gyvenvietėje reljefas lygus. Daug žalumos. Vietovės Aleksandravo apylinkėse. Į pietus nuo gyvenvietės prasideda Salantų regioninis parkas. Gyvenvietė yra įtraukta į vandens turizmo maršrutą Stalgėnai–Gargždai–Kintai–Ventės ragas.
BAPTAI (KAUNO RAJONAS)
Babtai – Kauno rajono miestelis, to paties pavadinimo seniūnijos centras. Gyvenvietė yra kairiajame Nevėžio krante, kur Gynia įteka į Nevėžį. Baptai – 1 km į vakarus nuo automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Nuo Baptų iki Pagynės – 2, Panevėžiuko ir Sitkūnų – po 5 km, Vandžiogalos – 12, Kėdainių ir Kuno – po 24.
Šalia Babtų – Bernakampės ir Vagos ežerai.
Gyvenvietės pavadinimo kilmė nėra žinoma. Spėjama, kad jis yra susiformavo iš panašaus asmenvardžio.
Svarbiausios istorijos datos:
Spejama, kad Baptai pirmą kartą paminėti 1386 m. kryžiuočių žvalgų aprašyme (jame yra paminėta von dannen czu Bapto j mile).
1394 m. Baptai paminėti kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Čia apie jos užsiminta kaip apie tėvoniją (kiemas Baptindorf),.
1394 m. Baptų gyvenvietėje jau buvo šešios sodybos (šeimynos), prie kelio į kaimą buvo dideli vartai.
XV a. pab.–XVIII a. Babtai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda.
XVI–XVII a. Babtai jau garsėjo kaip prekybinis miestelis.
XVII a. Baptams suteiktos miesto teisės.
1672 m. Baptuose pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia.
1777 m. miestelyje veikė parapinė mokykla.
1732 m. Baptams suteikta savaitinio turgaus ir trijų prekymečių privilegija
1792 m. Baptams suteiktos miesto teisės ir herbas. Miestelis ne kartą smarkiai degė.
1774 m. rašytiniuose šaltiniuose pasirodo žinių apie Baptų pašto stotį (veikė iki XX a. pr.).
XVIII a. II p. pradėjo veikti Baptų parapinė mokykla.
Baptų miestelio ir jo apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Šiose apylinkėse veikė A. Mackevičiaus sukilėlių būrys. Sukilimui pralaimėjus, nemažai baptiškių už dalyvavimą sukilime ir paramą sukilėliams buvo nuteista ir ištremta.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Baptai buvo vienas iš svarbiausių draudžiamos spaudos platinimo centrų Vidurio Lietuvoje. 1999 m. gegužės 7 d. miestelyje atidengta knygnešių atminimą įamžinusi ąžuolinė knygnešio skulptūra.
1853 m. miestelyje pastatyta medinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kuri čia stovi iki šiol. Jos šventoriuje stovi koplytstulpis, skirtas parapijos 250 m. jubiliejui.
1862 m. Baptuose buvo 700 gyventojų, 1868 m. – 699, 1891 m. – 1000, 1897 m. – 657.
1865 m. gyvenvietėje įsteigta valdinė pradžios mokykla.
1913 m. Baptuose nuolatinių gyventojų buvo 1300, 1923 m. – 770, 1959 m. – 464, 1970 m. – 381, 1974 m. – 1162, 1979 m. – 1352, 1984 m. – 1431, 1989 m. – 1765 m.
1919 m. balandžio mėnesį grupė prolenkiškų gyventojų Babtus buvo paskelbę vadinamąją Babtų respublika.
1933 m. miestelyje ant Stabaunyčios kalno pastatytas paminklas lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui atminti. 1965 m. jis buvo nugriautas, o 1989 m. liepos 16 d. įvyko iškilmingos atstatyto paminklo atidengimo iškilmės.
Antrojo pasaulinio karo metais nacių aukomis tapo 85 žydų tautybės gyventojai – jie Baptų šile buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 31 dieną.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui (1944 m.) Baptų gyvenvietė buvo stipriai apgriauta.
1944 m. Baptuose duris atvėrė progimnazija, kuri 1950 m. reorganizuota į vidurinę mokyklą.
Pokario metais (1945–1952) už pasipriešinimą sovietinei valdžiai ir kitais sumetimais iš Baptų buvo ištremti 34 gyventojai.
1950 m. Baptai tapo čia pradėjusio veikti kolūkio centru.
1955 m. miestelyje pradėjo veikti kultūros centras.
1958 m. sausio 13 d. įkurtas Baptų kraštotyros muziejus, kuris yra sukaupęs daugiau negu 6 500 krašto istoriją liudijančių eksponatų.
Nuo 1960 m. Baptuose veikė Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis.
1987 m. Baptuose įsteigtas Lietuvos vaisių ir daržovių Mokslo tyrimų instituto eksperimentinis ūkis. Dabar tai Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas (vienintelis Baltijos šalyse vaisių ir daržovių mokslinių tyrimų institutas). Jame yra kuriamos naujos sodų ir daržų kultūrų veislės, naujos technologijos.
1994 m. patvirtintas naujasis Babtų herbas.
2001 m. Baptuose buvo 1715 gyventojų, 2011 m. – 1563.
Miestelyje veikia Babtų gimnazija, pradinė mokykla, mokykla-darželis, biblioteka, kultūros centras, paštas, ambulatorija, šeimos medicinos centras, 2 vaistinės, kelios parduotuvės, degalinė.
Šio krašto žmonės aktyviai dalyvauja meno saviveikloje. Miestelyje kūrybingas moterų vokalinis ir folklorinis ansamblis „Vėrupė“ (veikia nuo 1987 m.), šokių studija, roko grupė „Laikas“. Kaniūkuose veikia kultūros centro orkestras „Algupys“ (suburtas 1970 m.).
BERŽORAS (PLUNGĖS RAJONAS)
Beržoras – Plungės rajono Platelių seniūnijos senas gatvinis bažnytkaimis, to paties pavadinimo seniūnaitijos centras, valstybės saugoma kultūros vertybė (urbanistikos paminklas), įeinanti į Žemaitijos nacionalinio parko teritoriją. Beržoras nuo Platelių miestelio į pietus nutolęs 2 kilometrus. Įspūdingas šių vietovių kalvotas kraštovaizdis. Vietos čia ežeringos. Bangas į krantą gena 52 ha dydžio Beržoro ežeras, mėgstamas poilsiautojų ir žvejų (jame veisiasi ešeriai, kuojos, karšiai, lydekos, raudės ir nemažai kitų žuvų). Giliausia ežero vieta siekia net 6,3 metro. Beržoro sala – hidrografinis gamtos paveldo objektas.
Istoriniuose šaltiniuose Beržoro gyvenvietė (dvaras) pradėta minėti jau XV a.
Jis yra išsaugojęs tradicinį kraštovaizdį. Didžiausią išliekamąją vertę turi šiame kaime esantis sakralinės architektūros pastatų ansamblis. Tai 1746 m. iš tašytų eglinių rąstų pastatyta Beržoro šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Ji yra viena seniausių medinių sakralinės architektūros pastatų Lietuvoje. 1850 m. rekonstruota. Greta bažnyčios – XVIII.–XIX a. varpinė ir koplyčia.
Beržoro gyvenvietėje valstybė saugo ir 1759–1760 m. pastatytas medines Kristaus Kryžiaus kelio koplyčias – Kalvarijos kelio stočių, kurios XX a. VII dešimtmečio pradžioje buvo nugriautos, o paskutiniaisiais metais atstatytos. Iš viso tų koplyčių yra 14.
Bažnyčios šventoriuje – Platelių parapijos kapinės, kurios taip pat yra vienos iš seniausių parapijų kapinių Lietuvoje. Jose palaidotas tautodailininkas Stanislovas Riauba (ant jo kapo stovi liaudies menininko V. Ulevičiaus sukurtas antkapinis paminklas), istorikas, muziejininkas J. Mickevičius, pirmasis Panevėžio dramos teatro direktorius Jonas Sakas (1912 – 1987) ir daug kitų iškilių šio krašto žmonių.
Išlikęs medinių sakralinių pastatų ansamblis. Kaimo kapinėse stovi medinė bažnyčia, pastatyta 1746 m. iš tašytų eglinių rąstų,. [2] Beržore atstatomos 1759 m. pastatytos ir sovietmečiu sugriautos Kalvarijų koplyčios.
Gyvenvietę puošia ir daug anksčiau sukurtų ar paskutiniaisiais metais atstatytų koplytėlių, kryžių ir koplytstulpių.
Tarp lankytinų Beržoro apylinkių objektų yra prie kelio Pauošniai–Plateliai, augantis Birškaus bukas, kuris saugomas kaip gamtos paveldo objektas.
Beržore veikia girininkija, kaimo turizmo sodyba „Pas tėvukus“. (1904–1982 m.).
1923 m. Beržore buvo 326 gyventojai, 1959 m. – 189, 1970 m. – 171, 1979 m. –148, 1984 ir 1989 m. – 147, 2001 m. – 104.
BiržAI
Biržai – šiaurės Lietuvos miestas, to paties pavadinimo rajono savivaldybės ir seniūnijos centras netoli Latvijos sienos. Miesto teritorijoje – Širvėnos ežeas. Čia, miesto šiauriniame pakraštyje į ežerą įteka Agluona ir Apaščia. Į vakarus nuo Agluonos – Biržų naujamiestis. Širvėnos šiaurinėje pakrantėje – Biržų miesto Astravo mikrorajonas, į kurį patenkama pervažiavus medinį tiltą per Širvėnos ežerą. Trešioji miesto dalis senamiestis, kuriame daugiausia istorinių ir architektūrinių paminklų (Biržų senamiestis ir piliavietė – valstybės saugomi urbanistikos paminklai).
Miestas į šiaurę nuo Vilniaus yra nutolęs 201 km, nuo Panevėžio į šiaurę – 66 km, į pietus nuo Rygos – 90 km. Biržai yra Širvėnos seniūnijos ir Biržų miesto seniūnijos, Biržų parapijos centras. Mieste veikia regioninio parko direkcija. Per Biržus eina plentai į Pasvalį, Rokiškį, Kupiškį, Rygą.
Archeologinių tyrinėjimai rodo, kad Biržuose ir jų apylinkėse žmonės gyveno jau neolite (prieš 5000 metų.
Nuo seno šiose vietovėse šeimininkavo sėlių genys.
1415 m. Jogaila, lankydamas Lietuvos žemes, aplankė ir Biržuse.
Biržai – buvusios Radvilų Biržų kunigaikštystės (1547–1811) centras. Tai buvo viena didžiausių ir ilgiausiai gyvavusių privačių valdų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ji nuo XVI a. iki 1804 m. priklausė didikams Radviloms.
Rašytiniuose šaltiniuose Biržai pradėti minėti 1455 m. balandžio 14 d. (tada Trakų vaivada Radvila Astikaitis iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dovanų gavo 6 pavaldinius ir žemės ir teisę jam priklausiusiose Biržų žemėse apgyvendinti šiuos jam padovanotus žmones).
Radvila Astikaitis šiose vietose vėliau supirko nemažai žemių ir taip čia išplėtė savo Mikalojui Radvilai Senajam.
Vėliau Biržus valdė Mikalojaus Radvilos Senojo sūnus – LDK didysis etmonas Jurgis Radvila (1480–1541). Jis supirko daug žemių iš Upytės bajorų.
1500 m . vasario 6 d. Biržuose pastatyta pirmoji Biržų katalikų bažnyčia.
XVI a. pr. Biržų žemėse buvo apie 503 dūmai. Jurgis Radvila pradėjo plėsti Biržų valdą šiaurės pasienio kryptimi (palei Nemunėlio upę).
XVI a. per Biržus ėjo strateginis kelias iš Rygos į Vilnių ir tuo laikotarpiu miestas turėjo privilegiją versti sustoti visus keliaujančios iš Rygos į Vilnių.
1520 m. rašytiniuose šaltiniuose Biržai pirmą kartą paminėti kaip miestelis. Tada čia buvo 53 miestelėnų dūmai (namai_. Pilis tais laikais buvo tik Papilyje.
1528 m. dvarų surašymo dokumentuose nurodyta, kad Biržų dvare gyvena 63 Biržų miestelėnai.
Iš Jurgio Radvilos Biržų valdą paveldėjo jo vienintelis sūnus Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584). 1547 m. Mikalojus Radvila Rudasis gavo Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą ir pasivadino Biržų–Dubingių kunigaikščiu, o jam priklausančios valdo tapo pradėtos vadinti Biržų kunigaikštyste. Mikalojus Radvila Rudasis pirmasis Biržų žemėse apgyvendino totorius ir vokiečius. Pirmieji totoriai gavo žemės Niutanuose, Aspariškiuose.
1547 m. Biržai tapo Biržų kunigaikštystės centru.
1549 m. sausio 25 d. Žygimantas Augustas specialia privilegija patvirtino Biržų kunigaikštystės statusą.
Nuo 1564 m. (tais metais Mikalojus Radvila Rudasis tapo evangeliku reformatu) iki 1731 m. Biržus valdė protestantiška Biržų-Dubingių Radvilų šaka.
XVI a. Biržai tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Livonijos pasienio tvirtove.
1561 m. sudarytame kunigaikščio Biržų valdų inventoriuje yra paminėtas Biržų dvarą, kuriame buvo 4 svirnai, virtuvė, kepykla, bravoras, Joniškėlio, Ageniškio ir Papilio dvarai.
1570 m. Biržų kunigaikštystėje buvo 12 vokiečių dūmų, užėmusių 521 valaką (valakas – XVI – a. II pusės – XIX a. Lietuvos žemės ploto vienetas, lygus 21, 368 ha).
1584 m. mirė Mikolajus Radvila Rudasis ir jo sūnūs pasidalijo tėvo valdas – Biržus, Papilį, Ageniškį, Joniškėlį.
1586–1589 m. buvo pastatyta mūrinė Biržų pilis (Radvilų rezidencija). Jos statybos pradžia siejama su K. Radvilos-Perkūno veikla ir iniciatyvomis).
1587 m. įgyvendinant gynybinius planus buvo užtvenktos Agluonos ir Apaščios upės ir suformuotas seniausias Llietuvoje dirbtinis vandens telkinys – Širvėnos ežeras, kurio plotas 336 hektarai. Tuo metu tai buvo vandens kelių sistemos, jungusios Biržus su Rygos uostu, dalis.
1587 m. Biržuose pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia.
1589 m. kovo 9 d. Kristupas Radvila Perkūnas iš karaliaus Zigmanto Vazos išrūpino miesto teises. Jos buvo atnaujintos 1642 m., 1644 m., 1685 m., 1701 m., 1744 m., 1777 m., 1780 m. Kartu miestui buvo suteiktos turgaus ir prekymečių teisės, patvirtintas Biržų herbas ir antspaudas.
Nuo 1597 m. prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios veikė pradžios mokykla. Ji XVIII a. išaugo į gimnaziją.
XVII a. pradžioje iš Trakų į Biržus gyventi atsikėlė karaimų.
Biržuose XVII a. pradžioje Kristupas Radvila Jaunasis (1585–1640) paskelbė miesto prekybos taisykles, įvedė viešuosius saikus ir matus.
1610 m. Biržuose buvo 86 dūmai.
XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Biržuose buvo pastatyta rotušė ir kitų anuo metu svarbių visuomeninių pastatų, miestas apjuostas pylimais, perkasais ir gynybinėmis sienomis.
1625 m. ir 1657 m. vykstant karams su Švedija Biržų miestas buvo nuniokotas, o Biržų pilis sugriauta.
1636 m. mieste buvusi vokiečių bendruomenė pasistatė evangelikų liuteronų bažnyčia.
1661–1662 m. architektas T. Krel-Spinovskis parengė naują Biržų planą, pagal kurį miestas turėjo būti gerokai išplėstas. Biržai ir Biržų pilis buvo atstatyti XVII a. antrojoje pusėje.
1662 m. Biržuose buvo 114 namų, iš kurių 12 – valdiški (rotušė, kalvinų ir liuteronų bažnyčios, mokykla, vaito, vaito padėjėjo, miesto raštininko namai, kalėjimas, budelio, kunigo, gydytojo ir mokytojo namai).
1682 m. Biržuose buvo 182 dūmai, 1663 m. – 14 kiemų.
1666 m. liepos 1 d. kilęs gaisras sunaikino Biržų miestą.
1682 m. Biržuose buvo 182 kiemai.
1686 m. Biržuose veikė odininkų, siuvėjų, kalvių, audėjų cechai, pirklių draugija.
1687 m. prie vokiečių bendruomenės evangelikų liuteronų bažnyčios įsteigta pradžios mokykla.
1701 m. Biržų pilyje buvo pasirašyta Biržų sutartis.
1703 m. prie Biržų įvyko mūšis.
1704 m. Šiaurės karo metu švedai susprogdino Biržų pilį ir sudegino Biržų miestą.
1731 m. Biržų miestas atiteko Nesvyžiaus Radvilų šakai.
1731 m. Biržuose buvo 90 kiemų., 1735 m. – 95, 1764 m. – 154, 1797 m. – 218, 1803 m. – 212 kiemų, 1829 m. – 205, 1841 m. – 264.
XVIII a. pirmoje pusėje Biržuose buvo pradėti persekioti protestantai.
XVIII a. Biržų miestas neteko ankstesnės reikšmės.
1792 m. Biržams buvo suteikta renovacinė privilegija (panaikinta 1794 m.)
1804 m. Biržų miestas buvo įkeistas didikams Tiškevičiams.
1823 m. Biržuose buvo 2000 gyventojų, 1858 m. – 2682, 1891 m. – 3000, 1897 m. – 4413.
1844 m. Viržai tapo Tiškevičių majoratu. Tiškevičiai Astrave pasistatė rezidenciją – dvaro rūmus.
Per 1863 m. sukilimą prie Biržų vyko Biržų kautynės.
1865 m. Rusijos valdžia Biržuose pastatė cerkvę.
Biržų miestas pradėjo stipriai augti XIX a. antroje s pusėje.
1880 m. Biržuose buvo 20 gatvių, 536 namai, iš jų 2 – mūriniai, 3 – odų dirbtuvės, 40 – parduotuvių. Tais metais mieste dirbo keli šimtai amatininkų.
1908 m. Biržuose įkurta 4 klasių mokykla, įsteigtas vaidintojų būrelis „Lyra“ (veikė 1912–1915 m.).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Biržuose veikė kelios linų ir vilnos perdirbimo įmonės, 3 malūnai, vartotojų bendrovė, Šiaurės Lietuvos spaudos centras (spaustuvė).
1917 m. įkurta Biržų „Saulės“ gimnazija.
1918 m. įsteigta Buržų muzikos ir dramos draugija „Mūza“.
1919 m. Biržus buvo užėmę bolševikai. Juos iš miestelio išmušė Joniškėlio partizanų būrys.
1921 m. iki Biržų buvo pratęstas siaurasis geležinkelis Šiauliai–Pasvalys.
1923 m. Biržuose buvo 5315 gyventojai, iš jų: lietuviai sudarė 55,84% (2 968), žydai – 34% (1807), lenkai – 4,23% (225), latviai – 3,52% (187), rusai – 1,13% (60), vokiečiai – 0,81% (43), kitų tautybių žmonės – 0,47% (25). Tais metais mieste buvo 666 namai.
1931 m. Biržuose buvo 5705 gyventojai.
1930 m. Astrave pradėjo veikti „Siūlo“ fabrikas, kuriame perdirbdavo miesto apylinkėse išauginamą linų produkciją.
1931 m. pastatytas paminklas žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės paminklas, pavadintas Birutės vardu (skulptorius Robertas Antinis vyresnysis). Paminklas buvo susprogdintas 1946 m. , o atstatytas 1990 m. (skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis).
Tarpukariu Biržuose veikė 2 malūnai, 3 lentpjūvės, alaus darykla, pieninė, daugiau negu 20 amatininkų dirbtuvių, elektrinė.
1932 m. Biržuose buvo 228 parduotuvės, 5 viešbučiai, 2 kino teatrai.
1934 m. mieste savo veiklą plėtojo 14 savarankiškų visuomeninių draugijų skyrių ir 46 kultūrinių organizacijų skyriai.
1934 m. Biržuose buvo 1039 namai.
1939 m. mieste buvo 8281 gyventojas, 1959 m. – 8624, 1964 m. – 9400, 1970 m. – 11160, 1975 m. – 13400, 1976 m. – 13700, 1979 m. – 14401, 1989 m. – 15907.
Tarpukario metais Biržai buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinis centras. Tuo pat metu mieste veikė katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų, baptistų, judėjų religinės bendruomenės, laisvamaniai.
1941 m. ir 1944–1952 m. į įvairias nuošalias Sovietų Sąjungos vietoves iš Biržų buvo ištremta 214 miesto gyventojų.
1941 m. naciai Astrave sušaudė apie 3 000 žmonių (didžioji jų dalis buvo žydų tautybės).
1944 m. prie Biržų ilgą laiką buvo fronto linija, kur dėl Biržų miesto vyko stiprūs tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos kariuomenės.
Antrojo pasaulinio karo metais Biržuose buvo sugriautas visas miesto centras ir apie 70 proc pastatų.
1944 m. liepos 29 d. Ivano Bagramiano vadovaujami Raudonosios armijos kariuomenės daliniai užėmė Biržus, tačiau per vokiečių kontrapuolimą greitai juos prarado. Galutinai vokiečių kariuomenė iš Biržų buvo išstumta 1944 m. rugpjūčio 6 dieną.
1944 m. spalio 26 d. Lietuvos partizanai iš miesto areštinės išlaisvino 48 suimtuosius.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Biržai tapo apskrities pavaldumo miestu.
1950 m. Biržai tapo rajono pavaldumo miestu.
Biržai buvo atstatyti pokario metais. Tuo laikotarpiu daugelis Biržų senamiestyje išlikusių paminklų nebuvo išsaugota.
Sovietmečiu Biržuose veikė rekonstruotas fabrikas „Siūlas“, alaus darykla, gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, maisto pramonės ir duonos kombinatai, keletas kitų įmonių.
1976 m. pastatytas paminklas poetui Juliui Janoniui (skulptorius K. Bogdanas, architektas V. Brėdikis).
1988 m. spalio 13 d. Biržuose savo veiklą pradėjo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė
1988 m. lapkričio 20 d. virš Biržų pilies buvo iškelta tautinė vėliava.
1993 m. birželio 29 d. Biržuose pasirašyta atkurtos Lietuvos ir Latvijos sausumos sienos sutartis.
1994 m. į Biržus nutiestas dujotiekis.
1997 m. patvirtintas dabartinis Biržų herbas.
2001 m. Biržuose buvo 15262 gyventojai, iš jų: 2001 m. gyveno 15 262 žmonės, tarp jų lietuvių buvo 98,58% (15045), rusai – 0,73% (112), lenkai – 0,14% (21), ukrainiečiai – 0,14% (21), latviai – 0,13% (20), baltarusiai – 0,12% (18), kitų tautybių žmonės – 0,16% (25).
2011 m. Biržuose buvo 12465 gyventojai, tarp jų lietuvių buvo 97,94% (12208), rusų – 0,83% (103), lenkų – 0,18% (23), ukrainiečių – 0,11% (14), baltarusių – 0,1% (13), latvių – 0,09% (11), kitų tautybių žmonių – 0,75% (93).
Dabartinio Biržų miesto senamiestis suformuotas XX a. antroje pusėje. Čia vyrauja sovietmečio stiliaus 1–3 aukštų mūriniai pastatai. Miesto centre – keturkampė aikštė (ji suformuota išplėtus kvadratinę Rotušės aikštę. Šioje miesto dalyje į viršų kyla romantizmo neobaroko krypties Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1861 m., architektas Tomas Tišeckis). Netoli šios aikštės 1874 m. buvo pastatyta ir neogotikinė Biržų evangelikų reformatų bažnyčia.
Biržuose veikia „Saulės“ gimnazija, Biržų jaunimo mokykla, „Atžalyno“ vidurinė mokykla ir „Aušros“ vidurinė mokykla, Kaštonų pagrindinė mokykla, Biržų technologijų ir verslo mokymo centras, dvi mokyklos-darželiai („Ąžuoliukas“ ir „Vyturėlis“), lopšelis-darželis „Genys“, muzikos, dailės, sporto mokyklos. Mieste yra Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčia, Biržų evangelikų reformatų bažnyčia, Biržų jungtinė metodistų bažnyčia, Biržų cerkvė (pastatyta 1865 m.; stačiatikių), Biržų rotušė, kultūros namai ir kultūros centras, kino ir pramogų centras, turizmo informacijos centras. Širvėnos ežero pietinėje pusėje stovi Biržų pilis, kuriame veikia 1928 m. įkurtas Biržų muziejus „Sėla“.
Biržuose leidžiamas „Biržiečių žodis“ (nuo 1994 m.) ir Šiaurės rytai“ (nuo 2000 m.).
Mieste ir rajone plačiai aktyvus sportinis judėjimas. Čia veikia apie 10 sporto klubų, motoklubas, aeroklubas. Mieste vyksta Biržų regata.
Mieste yra išvystyta tekstilės, ypač linų, maisto, alaus pramonė, statybinių medžiagų gamyba.
DARSŪNIŠKIS
Darsūniškis – Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyvenvietė ant dešiniojo Nemuno kranto. Kruonis nuo čia į pietryčius yra nutolęs 8 km, Kaišiadorys – 23 km. Prie Darsūniškio Klonupio ir Liutiko upeliai įteka į Nemuną, o į Liutiką – Pagreitys.
1958 m. prie Darsūniškio buvo supiltas 4 km ilgio ir 4 m aukščio pylimas, kuris, pastačius Kauno hidroelektrinę ir pakilus Nemuno vandens lygiui, saugo gyvenvietę nuo apsėmimo.
Darsūniškį garsina Darsūniškio akmuo ir mineralinis šaltinis, kurio vandens natūrali gamtinė sudėtis atitinka mineralinio vandens sudėtį. Jis yra valstybės saugomas hidrogeologinis kraštovaizdžio objektas, užima 0,2 aro. Per parą iš jo išteka keturi kubiniai metrai vandens.
Darsūniškio teritorijoje akmens amžiuje buvo dvi gyvenvietės.
Kryžiuočių žygių metu Darsūniškis buvo prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių.
1372 m. Darsūniškis pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose – Vygando kronikoje. Joje parašyta, kad per Grabnyčias Instenburgo komtūras, netikėtai užpuolė Darsūniškio (Dirsunen) pilį, ją sudegino ir išsivedė 400 belaisvių.
1373 m. iki Darsūniškio kryžiuočius atvedė išdavikas lietuvis Daukintas.
1375 m. kryžiuočių karinės pajėgos ties Darsūniškiu persikėlė per Nemuną ir pirmą kartą užpuolė Trakus.
1377 m. trys iki to laiko atskirai žygiavusios kryžiuočių kolonos ties Darsūniškiu susijungė į vieną ir patraukė toliau į Lietuvą.
1382 m. kryžiuočiai prie Darsūniškio pirmą kartą Lietuvoje per mūšį šaudė iš artilerijos (bombardų). Pasitraukdami lietuviai sudegino Darsūniškio pilį. Ji vėliau buvo atstatyta.
1418 m. Vytautas ir Jogaila su palydovais, plaukdami Nemunu į Veliuonoje vykusį pasitarimą su kryžiuočiais, buvo apsistoję Darsūniškio pilyje.
1430 m. Darsūniškio pilyje Vytautas parašė laišką Kryžiuočių ordino magistrui P. Rusdorfui, kviesdamas jį į savo karūnaciją.
1422 m. Darsūniškio seniūnas buvo Jonas Goštautas.
1486 m. Darsūniškis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose pavadintas miestu.
1529 m. Darsūniškis pradėtas minėti neprivilegijuotųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąrašuose.
1510 m. gruodžio 18 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis Darsūniškio dvarą iki gyvos galvos atidavė valdyti maršalkai Venslavui Kostevičiui.
XVI a. Darsūniškį valdė Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris Albertas Goštautas.
1524 m. Nemuno upėje ties Darsūniškiu buvo įrengta pertvara žuvims gaudyti, veikė keltas per upę.
1569 m. buvo atlikta Darsūniškio dvaro ir pilies revizija. Tuo metu Darsūniškio miestelyje buvo 50 sodybų, veikė 19 karčemų (12 alaus ir 7 degtinės), dirbo penki mėsininkai, siuvėjas.
1586 m. Darsūniškis atiteko Oginskiams. Tais metais Darsūniškio miestelio gyventojams priklausė 40 valakų žemės.
Žinoma, kad Darsūniškyje yra gyvenę šie Oginskiai: Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (gimė apie 1551 / 1558 –1625), Raina Valavičiūtė-Oginskienė (XVI a.), Zofija Bielevičiūtė-Oginskienė (XVI II p. – XVII a. I p.), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730), Karolis Oginskis (1711–1766), Kotryna Jurlovna Oginskienė-Valavičienė (XVI a.), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730), Karolis Oginskis (1711–1766), Juozapas Oginskis (apie 1713–1776), Ignotas Oginskis (1755–1787), Juzefa (Juozapota) Oginskytė-Oginskienė-Lopacinskienė-Šiškienė (1774–1847), Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842).
1601 m. Darsūniškyje stovėjo 49 namai, buvo 19 karčemų, dirbo 5 mėsininkai, 2 siuvėjai, 2 batsiuviai, odminys, 3 kubiliai.
XVII a. viduryje, karų su Rusija metu, Darsūniškis buvo sudegintas.
1702 m. kovo 14 d. prie Darsūniškio įvyko švedų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenių dalinių susirėmimas, kurį laimėjo lietuviai. Po kurio laiko Darsūniškį užpuolė 12 tūkstančių švedų, kuriems vadovavo Švedijos karalius Karolis XII. Miestelis buvo sudegintas.
1720 m. surašytame inventoriuje Darsūniškis vadinamas miestu. Inventoriuje nurodyta, kad Darsūniškyje yra 23 sodybos, jose gyvena 27 šeimos, veikia 3 karčemos, gyvena 1 siuvėjas.
1726 m. už raganavimą buvo sudeginti du Darsūniškio gyventojai – Juozapas Šarka ir jo žmona Sofija.Tais metais jiems teismą surengė Darsūniškio seniūnas Boguslovas Oginskis.
XVIII a. pab. Darsūniškyje veikė parapinė mokykla. 1777 m. joje mokėsi 7 vaikai (2 iš šlėktų, 5 iš miestiečių bei valstiečių šeimų).
1781 m. Darsūniškio parapinėje mokykloje mokėsi 25 vaikai (3 iš šlėktų, 4 iš miestiečių, 18 iš valstiečių šeimų).
1787 m. seniūnijos inventoriuje parašyta, kad miestelyje yra 33 sodybos, tarp jų ir bažnyčia, gyvena 34 šeimos, veikia karčema, yra dažytojas.
1791 m. buvo patvirtintas Darsūniškio herbas.
1795 m. Darsūniškyje buvo 31 sodyba, 304 gyventojai.
1791–1794 m. ant dviejų pagrindinių kelių, vedančių į Darsūniškį, pastatytos koplytėlės-vartai su šv. Agotos (globėjos nuo gaisrų) ir šv. Kazimiero skulptūrėlėmis.
1910 m. kelyje į Užgirėlį pastatyti tretieji vartai – Šv. Jurgio. Jie nugriauti 1963 m., o atstatyti 1990-aisiais.
1803–1832 m. Darsūniškyje veikė parapinė mokykla.
1812 m. prancūzų kariuomenė žygiavo per Darsūniškį.
1812 m. liepos 17 d. per gaisrą Darsūniškyje sudegė 52 pastatai.
1818 m. Darsūniškį vėl niokojo didelis gaisras.
1828 m. Darsūniškyje palaidotas 1828 m. rugsėjo 14 d. Kaune miręs lietuviškai, lenkiškai, lotyniškai kūręs poetas Mendzigurskis. Jis buvo gimęs 1752 m. Ukmergės apskrityje, mokėsi Vilniaus kunigų seminariją, kunigavo Rumšiškėse, Darsūniškyje.
Po 1831 m. sukilimo caro valdžia konfiskavo kunigaikščių Oginskių valdas. Tada Darsūniškis ir Kruonio dvaras buvo perduotas Rusijos caro administracijos žinion.
1835–1947 m. Darsūniškio parapijos klebonu dirbo lietuvių kalbos gramatikos autorius kunigas Juozas Čiulda (g. 1796 m. lapkričio 22 d., mirė 1861 m. birželio 11 d.).
1848 m. Darsūniškyje gyveno 62 šeimos, iš jų 6 – žydų. Miestelyje veikė karčema, buvo dvejos kapinės, iš kurių vienos – žydų).
1848 m. Darsūniškio gyvenvietę vėl nusiaubė gaisras.
1857 m. Darsūniškyje gyveno 75 šeimos, 1860 m.– 786 gyventojai, 1861 m. – 736, 1865 m. – 796, 1880 m. – 504, 1897 m. – 747.
1923 m. Darsūniškyje buvo 140 sodybų, 817 gyventojų, 1931 m. – 147 sodybos, 810 gyventojų.
1937 m. Darsūniškyje gyveno 588 katalikai, 28 žydų šeimos, kuriose buvo 103 gyventojai. Tais metais miestelyje buvo ir 1 musulmonų šeima (ją sudarė 5 gyventojai).
XIX a. pab. Darsūniškyje buvo draudžiamos spaudos platinimo centras.
1897 m. miestelyje įsteigta valdiška rusiška liaudinė mokykla. Nuo 1907 m. joje vykdavo pamokos ir lietuvių kalba. Tais metais joje mokėsi 67 mokiniai (50 berniukų ir 17 mergaičių).
1909 m. miestelyje veikė „Blaivybės“ draugijos biblioteka, kurią įsteigė kunigas P. Burbulis.
1918 m. Darsūniškio lietuviškoje pradinėje mokykloje mokėsi apie šimtas mokinių.
1921–1924 m. į vienkiemius išsikėlė 30 Darsūniškio ūkininkų šeimų, kitais metais – dar daugiau.
1938 m. sausio 1 d. Darsūniškio lietuviškoje pradinėje mokykloje mokėsi 73 mokiniai.
1940 m. Darsūniškyje įsikūrė antisovietinė pogrindinė organizacija – Lietuvos gynimo ratelis. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Darsūniškyje buvo žydų getas (į jį buvo suvaryti Darsūniškio, Kruonio ir Pakuonio žydai). Dalis žydų buvo sušaudyta Gojaus miške, kiti – Darsūniškio žydų kapinėse.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Darsūniškis vėl degė – ugnies nepaliesti liko tik 4 ar 5 gyvenamieji namai ir treji miestelio vartai.
1947 m. Darsūniškyje buvo 566 gyventojai, 1959 m. – 533, 1973 m. – 477, 2000 m. – 393.
1902 m. lapkričio 14 d. Darsūniškyje gimė žydų rašytojas Beras Halpernas –- paskutinis Lietuvos rašytojas, rašęs tik jidiš kalba.
Literatūra:
- Gustaitis R., Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas, Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001, p. 77–80.
DELTUVA
Deltuvos miestelis – 6 km į vakarus nuo Ukmergės, prie kelio Kėdainiai–Šėta–Ukmergė ir Šventosios intako Armonos.
X–XIV a. Deltuva buvo Deltuvos žemės centras
Deltuva istoriniuose šaltiniuose pradėta minėti 1219 metais.
Šių vietovių senovę mena Deltuvos kapinynas.
1264 m. Vaišvilkas, keršydamas savo tėvo Mindaugo žudikams, užėmė Deltuvos pilį ir Deltuvos žemę prijungė prie Didžiojo kunigaikščio valdų.
Nuo 1385 m. Deltuva buvo Deltuvos valsčiaus centras.
1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose yra paminėtas Deltuvos valsčius.
1434 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas Deltuvos dvaras.
XV a. Deltuvos miestelio ir dvaro šeimininkai buvo Valimantaičiai, vėliau gyvenvietė perėjo Kęsgailos žinion.
1444 m. Mykolas Kęsgaila Valimantaitis Deltuvoje pastatė katalikų bažnyčią.
XVI a. pr. Deltuva priklausė didikams Radviloms.
Prieš 1570 m. Deltuvoje didikai Radvilos pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Prie jos veikė parapinė mokykla.
1560 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas Deltuvos miestelis.
Deltuva yra pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) žemėlapyje.
1681 m. Deltuvos šeimininku tapo Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690).
1744 m. Deltuvai suteikta turgaus ir prekymečio privilegija.
1752 m. pastatyta Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, kuri 1872 m. buvo atstatyta.
1812 m. birželio 28 d., Rusijos ir Napoleono kariuomenės karo pradžioje, prie Deltuvos vyko Deltuvos mūšis (vadinamas ir Ukmergės mūšio vardu). Jame kovėsi besitraukiančios Rusijos imperijos kariuomenės pirmasis pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai.
Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio Deltuvoje veikė katalikų parapinė mokykla. 1777 m. joje mokėsi 11 mokinių, 1863 m. – 29.
1850 m. Deltuvą nuniokojo stiprus gaisras.
1861–1950 m. Deltuva buvo valsčiaus centras.
Lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) draudžiamąją lietuvių spaudą Deltuvos valsčiuje platino A. Rimkevičius, P. Vareikio šeima, daraktorės O. Virbickienė, O. Žliobaitė.
1865 m. Deltuvoje pradėjo veikti valdinė pradžios mokykla.
XIX a. Deltuvoje šeimininkavo Tiškevičiai.
1867–1914 m. Deltuva Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano (1818–1882) garbei buvo vadinamas Konstantinovu.
1865 m. Deltuvoje buvo 320 gyventojai, 1897 m. – 516, 1923 m. – 442, 1959 m. – 356, 1970 m. – 352, 1975 m. – 382, 1979 m. – 482, 1985 m. – 445, 1989 m. – 521, 2001 m. – 550, 2011 m. – 513.
1903 m. Deltuvoje įsteigta mergaičių valdinė pradžios mokykla.
1937 m. Deltuvą vėl nuniokojo stiprus gaisras.
1946 m. Deltuvoje įkurta biblioteka ir ambulatorija.
1946 m. sugriauta evangelikų reformatų bažnyčia.
1949–1993 m. Deltuva buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
1950–1995 m. Deltuva buvo apylinkės centras.
1957 m. Deltuvoje pradėjo veikti vidurinė mokykla, kuri 2001 m. reorganizuota į pagrindinę mokyklą.
1962 m.Deltuvoje pastatyti Kultūros namai.
Nuo 1995 m. Deltuva – Deltuvos seniūnijos centras
1998 m., už miestelio kapinių, link kelio į Ukmergę pastatytas obeliskas Deltuvos mūšiui atminti.
2009 m. lapkričio 2 d. patvirtintas Deltuvos herbas.
DUSETOS
Dusetos – Zarasų rajono savivaldybės miestas prie Šventosios upės, pietinėje Sartų ežero pakrantėje, Sartų regioninio parko teritorijoje, nuo rajono centro Zarasų į vakarus nutolęs 25 kilometrų.
Su Dusetomis yra susijęs Mykolo Kleopo Oginskio (1765-09-25 –1833-10-15) gyvenimas ir veikla.
Čia yra Dusetų kraštovaizdžio draustinis, veikia yra hipodromas, o ant Sartų ežero nuo 1905 m. kasmet vyksta žirgų lenktynės. Miestą puošia 2008 m. vasarą prie seniūnijos įrengtas skulptūrų parkas. Dusetose veikia Kazimiero Būgos gimnazija (joje nuo 1975 m. veikia kraštotyros muziejus), Dusetų specialioji mokykla, biblioteka (veikia nuo 1937 m.), meno mokykla, paštas, kultūros centras, bankas, žirgynas, Sartų regioninio parko direkcija ir lankytojų centras, keletas parduotuvių.
XIII a. kryžiuočių kronikose minima Dusetos upė.
Nuo XVI a. pr. Dusetos rašytiniuose šaltiniuose pradėtos vadinti miesteliu.
1519 m. rašytiniuose šaltiniuose pradėta minėta Dusetų vietovė, kuri išaugo iš Radvilų dvarui priklausančio kaimo – dabartinio Didžiadvario.
Tais pačiais metais Dusetose pastatyta medinė bažnyčia. Ji buvo perstatyta 1774 metais.
1530 m. Dusetose įsteigta parapinė mokykla. 1776 m. jai pastatytas pastatas. 1825 m. jam sudegus, po dviejų metų (1825 m.) pastatytas naujas parapinės mokyklos pastatas. Jis yra išlikęs iki mūsų dienų. 1823 m. Dusetose veikė 3 skyrių mokykla, nuo 1865 m. – valdinė pradžios mokykla, nuo 1928 m. – 6 skyrių pradinė mokykla, nuo 1940 m. – progimnazija, nuo 1951m. – vidurinė mokykla.
1580 m. (kitais šaltiniais – 1585 m.) Dusetas iš Jurgio Radvilos nusipirko Motiejus Rudamina.
1686 m. Dusetos rašytiniuose šaltiniuose pradėtos vadinti miestu.
Miestelis stipriai nukentėjo karų su švedais metais, o 1806 m., 1862 m., 1868 m., 1905 m. ir 1910 m. – per gaisrus.
Nuo XVIII a. pab. iki 1831 m. Dusetos priklausė Pliateriams.
1811 m. mieste buvo 907 gyventojai, 1865 m. – 450, 1897 m. – 1 278.
XIX a. pradžioje žiemą Dusetose, ant Sartų ežero, pradėtos organizuoti žirgų lenktynės. Nuo 1905 m. šios varžybos vyksta kasmet, o 1955 m. jos paskelbtos respublikinėmis.
1831 m. ir 1863 m. Dusetų apylinkėse veikė sukilėliai.
1831 m. Dusetų dvaras priklausė Cezariui Plateriui (jis buvo Emilijos Platerytės pusbrolis). E. Pliaterytė Dusetose pradėjo savo sukilėlės veiklą.
1863 m., nuslopinus sukilimą, caro valdžia iš Pliaterių atėmė Dusetas ir sugriovė dvaro rūmus.
XIX a. pabaigoje Dusetose slapta buvo platinama draudžiamoji lietuvių spauda, veikė slaptos lietuvių mokyklos (1883 m. vienoje jų mokėsi 30 mokinių).
1888 m. mieste pastatyta Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia su varpine (architektas Ustinas Golinevičius). Iki mūsų dienų išliko XVIII a. barokinė varpinė (architektas A. Paraka).
1896 m. Dusetose atidarytas paštas.
1905 m. Dusetose susiformavo ginkluotas valstiečių raitelių ir pėstininkų būrys.1
1919 m. ties Dusetomis vyko vietos partizanų ir Lietuvos kariuomenės susirėmimai su Raudonosios armijos daliniais.
1923 m. Dusetose buvo 1 164 gyventojai, 1959 m. – 1 806, 1970 m. – 1 600, 1974 m. – 1 500, 1976 m. – 1 500, 1979 m. – 1 357, 1989 m. – 1 184.
1928 m. mieste pastatytas Nepriklausomybės paminklas. 1949 ar 1952 m. jis buvo nugriautas, o 1989 m. atstatytas.
1935 m. Dusetose veikė pieninė, 2 garo malūnai, saldainių fabrikėlis.
1937 m. Dusetose pradėjo veikti biblioteka.
1941 m. birželio mėnesį Dusetų gyventojai dalyvavo sukilime. Šio sukilimo dalyviai birželio 23 d. užėmė miestelį.
Po Antrojo pasaulinio karo Dusetų apylinkėse kovojo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Lietuvos partizanai.
1947 m. Dusetose įsteigta ligoninė.
1950 m. Dusetos gavo miesto teises.
Nuo 1951 m. miestelyje atidaryti kultūros namai.
1980 m. prie Sartų ežero kranto užfiksuotas didžiausias paros kritulių kiekis šalyje (250 mm).
1981 m. miestelyje pradėjo veikti ambulatorija ir vaistinė.
1985 m. Dusetose pastatyti paminklai kraštiečiams poetui Pauliui Širviui ir kalbininkui Kazimierui Būgai (skulpt. Bronius Vyšniauskas),
1995 m. mieste atidengtas Ipolito Užkurnio sukurtas stogastulpis-paminklas Pauliui Širviui.
1995 m. Dusetose atidaryta dailės galerija.
2001 m. mieste buvo 914 gyventojų, 2007 m. – 791, 2011 m. – 717, 2013 m. – 675.
Iš Dusetų yra kilęs aktorius, režisierius Algirdas Latėnas (g. 1953), kompozitorius, kultūros ir politikos veikėjas Faustas Latėnas (g. 1956), chorvedė Elena Aižinienė-Atkočiūnaitė (1935–1984), pedagogas, chorvedys Romualdas Malakauskas (g. 1947), dailininkas Albertas Broga (g. 1951), ekonomistas, pedagogas Bronius Juodelis (g. 1924), JAV jūrų pėstininkų pulkininkas Algimantas Vladas Garsys (g. 1942), karininkas, flotilės admirolas Kęstutis Macijauskas (g. 1961).
EIČIONYS (KUPIŠKIO RAJONO GYVENVITĖ)
Eičionys – nedidelis nuo XVII a. rašytiniuose šalotiniuose minimas Kupiškio rajono kaimas, tris ir pusę kilometro nutolęs į šiaurę nuo Skapiškio.
XVII a. jis yra priklausęs Vitebskio pastalininkiui Chlevinskiui. LKaimas minimas 1707–1710 m. Skapiškio dvaro inventoriuje. 1750 m. vietovė perėjo Skapiškio domininkonų vienuolyno žinion. 1861–1919 m. ji priklausė Zarasų apskrities Skapiškio valsčiui, iki 1946 m. buvo Rokiškio apskrities Skapiškio valsčiaus kaimas.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje kamei veikė Skapiškio pradinės mokyklos padalinys.
1768 m. Eičionių kaime buvo 52 gyventojai, 1816 m. – 66, 1820 m. –96, 1843 ir 1864 m. – 106, 1888 m. – 121, 1923 m. – 123, 1942 m. – 130, 2000 m. – 27.
EITEKONYS (KAIŠIADORIŲ RAJONO GYVENVIETĖ)
Eitekonys –Kaišiadorių rajono kaimas, esantis 7 km į šiaurės vakarus nuo Kaišiadorių.
Su šiuo kaimu pirmiausiai yra susijęs Jono Bagdonaičio Oginskio (apie 1582–1640) gyvenimas.
1923 m. Eitekonių kaime buvo 47 ūkis (kiemas), kuriuose buvo 257 gyventojai, 1959 m. – 258, 2001 m. – 59.
ENDRIEJAVAS
Endriejavas – Klaipėdos rajono miestelis. Išsidėstęs jis Endriejavo kalvagūbryje, kuris skiria Pajūrio žemumą nuo Rietavo lygumos. Šis kalvagūbris virš jūros lygio yra iškilęs 130 metrų.
Gyvenvietė – prie senojo Žemaičių plento ir Vilniaus–Klaipėdos greitkelio, Ji pasiekiama važiuojant keliu Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai. Šiauriniame gyvenvietės pakraštyje – Kapstato ežeras.
Netoli miestelio dunkso du piliakalniai. Pirmasis – Žvagìnių. Jis pakilęs virš jūros lygio148 metrus. Tai aukščiausia vieta Klaipėdos rajone.
Antrasis piliakalnis Norgėlų (dar vadinamas Matáičių, Vytauto kalnu). Jis – prie Šalpalės upelio, šalia kapinyno.
Miestelio šiauriniu pakraščiu vingiuoja Minijos intakas Veiviržas.
Apie 4 km į šiaurės vakarus nuo Endriejavo – Ablingos memorialinis ansamblis.
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Endriejavo apylinkėse buvo tankiai gyvenama jau akmens ir geležies amžiais.
1630 m. istoriniuose šaltiniuose yra paminėta Endriejavo apylinkėse auganti giria.
Gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti XVIII amžiuje (iki XVIII a. pab. kaimas buvo vadinamas Vaitkaičiais).
Gyvenvietės pavadinimas yra kilęs iš Kapstatų (Váitkaičių) dvarelio, vėliau pavadinto Endriejavu, savininko Andriejaus Radzevičiaus vardu. Iki Antrojo pasaulinio karo rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė vadinama Andriejavu arba Andriejava, toks miestelio pavadinimas liaudyje populiarus iki šiol.
1780 m. Andriejus Radzevičius gyvenvietėje pastatė pirmąją katalikų bažnyčią. Ji buvo medinė.
Apie 1800-uosius metus įkurta Endriejavo parapija.
XIX a. pradžioje gyvenvietėje veikė parapinė mokykla. 1808 m. ją lankė 21 mokinys, 1853 m. – 34. Pralaimėjus 1863 m. sukilimui, ši mokykla buvo uždaryta.
1833 m. kaime buvo 90 gyventojų, 1841 m. – 220, 1886 m. – 316, 1923 m. – 273, 1959 m. – 414, 1970 m. – 482, 1976 m. – 473, 1979 m. – 547, 1985 m. – 605, 1989 m. – 731, 2001 m. – 718.
Endriejavą yra valdęs Jurgis Tendzegolskis.vėliau (nuo 1837 m.), o 1837 m. Endriejavą už 8 369 rublių nusipirko Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis nusipirko. Jis į Endriejavą nutiesė plentą.
XIX a. Endriejavas garsėjo čia vykusiais grūdų ir linų prekymečiais.
1861–1950 m. Endriejavas buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras.
1862 m. Endriejavo varpinėje buvo pakabintas tuo metu didžiausias varpas Žemaitijoje.
1865 m. gyvenvietėje pradėjo veikti valdinė pradžios mokykla. 1948 m. ji reorganizuota į septynmetę, 1955 m. – į vidurinę.
Spaudos draudimo metais draudžiamus lietuviškus leidinius platino miestelyje ganytojo pareigas ėjęs kunigas, rašytojas, vėliau – ir Steigiamojo Seimo narys Povilas Dogelis.
XX a. antrame dešimtmetyje Endriejave buvo 9 malūnai, 3 lentpjūvės, vilnų karšykla, garinė pieninė.
1941 m. birželio 22 d. sudegė Endriejavo katalikų bažnyčia. 1943 m. vietoje jos pastatyta nauja medinė Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia.
Antrojo pasaulinio karo metais gaisras sunaikino ir didelę dalį kitų miestelio pastatų.
1946 m. gyvenvietėje pradėjo veikti biblioteka.
1946–1952 m. Endriejave veikė ligoninė, vėliau – ambulatorija.
1947 m. advokatas ir vaistininkas Stasys Vaitkus Endriejave atidarė vaistinę.
Nuo 1948 m. Endriejavo gyvenvietė buvo „Bolševiko“ kolūkio centras.
Sovietmečiu gyvenvietė buvo Endriejavo apylinkės centras.
1976 m. gyvenvietėje pradėjo veikti vaikų darželis.
1993 m. Endriejavas tapo to paties pavadinimo seniūnijos centru.
2001 m. Endriejave buvo 718 gyventojų.
2009 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos prezidentės dekretu Nr. 1K-58 patvirtintas Endriejavo herbas.
2010 m. „Versmės“ leidykla išleido monografiją „Endriejavas“.
Tarp iškiliausių Endriejavo krašto žmonių minimas lietuvių bendruomenės užsienyje veikėjas, žurnalistas Edvardas Turauskas (1896–1966), visuomenės ir politikos veikėjas Kazimieras Vytautas Kryževičius (1930–2004), biologas, biofizikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Venslauskas (g. 1933), kino ir teatro aktorius, Šiaulių miesto garbės pilietis Pranas Piaulokas (1945–2008) ir kt.
GABRILIAVA (Elektrėnų savivaldybės gyvenvietė)
Gabriliava – Elektrėnų savivaldybės gyvenvietė, seniūnaitijos centras, esantis 7 km į pietryčius nuo Žaslių miestelio, prie geležinkelio Vilniaus−Kauno. Pro Gabriliavą teka upė Prakusa (Ilgių ežero intakas).
1959 m. šiame kaime buvo 79 gyventojai, 2001 m. – 142.
Su Gabriliava pirmiausiai yra susijęs Gabrieliaus Juozapo Andriaus Oginskio (1784–1842) gyvenimas.
GARGŽDAI
Gargždai (žemaitiškai – Gargždā) – vakariniame Minijos krante jau daugiau negu 500 metų skaičiuojantis linijinio plano miestas, nuo 1952 m. – Klaipėdos rajono centras. Jis plėtojamas abipus automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Nuo Klaipėdos Gargždai yra nutolę apie 17 kilometrų.
Archeologiniai radiniai liudija, kad Gargžduose žmonės gyveno jau žalvario amžiuje.
Kairiajame Minijos krante dunkso Gargždų piliakalnis.
Šiose apylinkėse yra aptikti III–IV a. plokštiniai kapai.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (Ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte) Gargždai paminėti 1253 metais (šiame dokumente Gargždai vadinami Garisda).
Spėjama, kad miesto vardas yra kilęs nuo bendrinio žodžio gargždas („graužas, žvirgždas, žvyras“).
XV a. gyvenvietė pradėjo formuotis vakariniame Minijos upės krante.
Algirdo valdymo laikais prie Gargždų vyko žemaičių susirėmimas su kryžiuočių daliniu. Mūšis baigėsi žemaičių pergale.
Ilgą laiką Gargždai buvo bajoro dvaro gyvenvietė, pasienio miestas, svarbus prekybos centras, žydų štetlas (miestelis kuriame didelę dalį ar daugumą sudarė žydai).
XVI a. istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti Gargždų dvaras. Jis trumpą laikotarpį yra priklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Zigmantui Augustui, jo motinai Bonai Sforcai (1530 m. dvaras buvo jos žinioje), seseriai Onai Jogailaitei. Dvarą yra valdę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų giminės – Žemaitijos seniūnai Kęsgailos (1511 m. spalio 2 d. Žygimantas Senasis raštu žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai patvirtino pirmesniųjų kunigaikščių dovanotas žemes. Iš to rašto matyti, kad Gargždų mišką poniai Kęsgailienei jau buvo davęs Vytautas Didysis, o Kazimieras šią dovaną tik patvirtino).
Dvaro šeimininkai yra buvę ir didikai Vainos, Radvilos, Goštautai, Sapiegos, Oginskiai (Gargždai yra priklausę Kazimierui Dominykui Oginskiui (1680–1733).
Gargždų gyvenvietė iki pat XVIII a. priklausė dvarui.
1534–1540 m. pastatyta pirmoji katalikų Gargždų bažnyčia. Ji buvo medinė.
XVI a. Gargžduose jau gyveno ir evangelikų liuteronų. Yra išlikę žinių, kad jie čia buvo pasistatę bažnyčią.
1563 m. istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti Gargždų valsčius.
1590 m. S. Vainiaus rūpesčiu Gargžduose pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Stepono Batoro našlė karalienė Ona Jogailaitė (jai Gargždų dvaras priklausė 1587–1596 m.) paskyrė fundaciją Gargždų bažnyčiai, kartu įpareigodama valsčiaus gyventojus ir dvaro valdytojus remti ir teikti visokeriopą pagalbą bažnyčiai. Iš pradžių Gargždų katalikų bažnyčia buvo Palangos filija.
1597 m. Gargždai pirmą kartą pavadinti miestu.
1600 m. sausio 8 d. karalius Zigmantas Vaza suteikė Gargždams prekymečių ir turgų privilegiją.
1629 m. buvo priimti miestelio ir valsčiaus nuostatai, kurie sureguliavo miestelėnų, dvarininkų ir valstiečių tarpusavio santykius, jų teises ir pareigas.
XVII a. Gargžduose labai išaugo čia gyvenusių žydų skaičius. Į Gargždus jie buvo viliojami įvairiomis lengvatomis ir privilegijomis.
1639 m. Vladislovo II Vaza patvirtino privilegiją, kuria, kaip ir Palangoje, leido kurtis žydams. Gargždų žydams buvo leista turėti savo sklypus, statyti namus, atidaryti krautuves, užsiimti įvairiais verslais, t. y. jiems buvo suteiktos tokios pat teisės, kaip ir miestelėnams.
1672 m. surašytas iki šiol išlikęs Gargždų miestelio ir valsčiaus inventorius, kuris pateikia nemažai žinių apie ano meto Gargždus.
XVII–XVIII a. Gargžduose siautė maras. Miestelis stipriai nukentėjo ir per šiuo laikotarpiu vykusius karys.
1765–1795 m. Gargždų amatininkai teikė savo paslaugas Salantų dvarui.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais Gargžduose veikė mokykla. 1853 m. ją lankė 23 mokiniai.
1782 m. Gargždams suteikta nauja prekybinė privilegija.
1786 m., kilus gaisrui, sudegė beveik visas miestas, taip pat ir pirmoji Gargždų katalikų bažnyčia.
1791 m., remiamas parapijiečių, naują bažnyčią pastatė kunigas Koženauskas. Ji 1974 m., vykstant sukilimui, vyskupo Koscios buvo konsekruota Šv. Arkangelo Mykolo vardu.
1792 m. Gargždams suteiktos praplėstos privilegijos – Magdeburgo teisės, herbas, teisė rengti turgus. Miesto herbe buvo pavaizduotas kalavijas, raudoname fone apjuostas lauro lapų vainiku.
XIX a. Gargždai buvo klestintis pasienio miestas, svarbus žemaičių krašto kultūrinis ir religinis centras. Čia sparčiai vystėsi prekyba, amatai.
Gargždų ir jo apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo 1831, 1863 m. sukilimuose.
Lietuviškos spaudos draudimo metais Gargždai buvo svarbus spaudos platinimo centras.
Pirmojo pasaulinio karo metais Gargžduose vėl siautėjo gaisras – jo metu vėl sudegė beveik visas Gargždų centras. Po karo miestas buvo sparčiai atstatomas, iškilo nemažai mūrinių pastatų.
1838 m. Gargždų katalikų parapijai priklausė 6 865 katalikai.
1841 m. baronai Rionės greta bažnyčios pasistatė mūrinę Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią su rūsiu-mauzoliejumi.
1918 m., Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, Gargždai tapo Kretingos apskrities valsčiaus centru.
Tarpukariu Minijos upe ir Vilhelmo kanalu į Klaipėdos uostą buvo plukdomos popiermalkės. 1939 ir 1941 m. miestą vėl nuniokojo gaisrai.
1931–1939 m. per miesto centrą nutiestas Žemaičių plentas.
XX a. 4 dešimtmetyje Gargžduose stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji sudegė 1939 metais. Vėlesniais metais ji nebuvo atstatyta.
Antrojo pasaulinio karo metais Gargžduose, kaip ir kituose Žemaitijos miesteliuose, buvo sunaikinta čia gyvenusi bendruomenė. Pirmosios žydų masinės žudynės vyko 1941 m. birželio 24 dieną. Jų metu buvo sušaudytas 201 žydų tautybės žmogus.
Antrojo pasaulinio karo metais Gargždų bažnyčia sudegė.
1952 m. Gargždai tapo Klaipėdos rajono centru (tuo metu Gargždai dar neturėjo miesto statuso). 1958 m. gegužės 15 d. Gargždams suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas, o 1965 m. rugpjūčio 25 d. – miesto statusas.
1962–1963 m. Gargžduose pastatyta silikatinių plytų gamykla, sovietmečiu veikė metalo apdirbimo įmonė „Pajūris“.
1965 m. Gargždai užėmė 178 ha plotą.
1967 m. prie Gargždų prijungta dalis Kulių ir Laugalių kaimų.
1997 m. patvirtintas dabartinis Gargždų herbas.
Gargždai – vienas iš perspektyviausių Žemaitijos miestų. Čia veikia nemažai ekonomiškai stiprių įmonių. Miestelio architektūra ir išplanavimas savitas. Čia daug erdvės, didelis parkas.
Miesto centre stovi 1990 m. pastatyta mūrinė 34 m. aukščio Gargždų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, jos pietinėje dalyje į viršų kyla 57 m. aukščio bokštas. Bažnyčios bokštą puošia 1990 m. iš Australijos Gargždus pasiekęs laikrodis, o viduje veikia 27 balsų vargonai. Netoli bažnyčios – miesto parkas.
2013 m., mieste vyko didelė šventė, skirta Gargždų vardo pirmojo paminėjimo 760-osioms metinėms.
ILGIŽIAI (RASEINIŲ RAJONO GYVENVIETĖ)
Su Ilgižių kaimu (Raseinių rajonas) yra susijęs Onos Oginskytės-Deltuviškienės-Jaševskienės (1540–1591) gyvenimas. Iš viso Raseinių rajone yra 3 Ilgižių kaimai (Ilgižiai I – 4 gyventojai; Ilgižiai II – 23 gyventojai; Ilgižiai III – 342 gyventojai).
Ilgižių III kaimas 9 km į šiaurės rytus nuo Betygalos, šalia kelio į Krakes, abipus Kirkšnovės upės. Jis yra Ilgižių seniūnaitijos centras.
Ilgižių kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1581 metų.
XIX a. Ilgižiuose buvo dvaras.
1820 m. Ilgižių III kaime buvo 261 gyventojai, 1923 m. – 420, 1959 m. – 343, 1970 m. – 336, 1979 m. – 334, 1985 m. – 380, 1989 m. – 349, 2001 m. – 342, 2004 m. – 340.
1885 m. kaime žandarai susekė ir uždarė slaptąją lietuvių mokyklą.
1920 m. Ilgižių vienkiemyje (dabartinio Ilgižių III kaime), pas ūkininką Martyną Kišoną, įsteigta pradinė mokykla. 1951–1999 m. ji veikė kaip septynmetė, aštuonmetė ir devynmetė, o nuo 1999 m. iki šiol – pagrindinė mokykla. Joje mokosi daugiau negu 110 moksleivių. Mokyklos pastate veikia ir kaimo bendruomenė, medicinos punktas.
1950–1995 m. Ilgižiai III buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.
Nuo 1995 m. Ilgižių III kaimas yra Raseinių rajono savivaldybės Betygalos seniūnijos gyvenvietė.
JAŠIŪNAI (ŠALČININKŲ RAJONO GYVENVIETĖ)
Jašiūnai – Šalčininkų rajono savivaldybės miestelis, to paties pavadinimo Seniūnijos centras. Jis yra 18 km į pietus nuo Vilniaus, prie kelio Vilnius–Lyda. Į pietryčius nuo miestelio yra Jašiūnų pilkapynas.
Su Jašiūnais yra susijęs Simono Karolio Oginskio (apie 1620–1699) ir Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) gyvenimas.
1828 m. Jašiūnuose pastatyti dvaro rūmai.
1929 m. Jašiūnuose pastatyta Šv. Onos bažnyčia.
1402 m. Jašiūnai pradėti minėti istoriniuose šaltiniuose.
XV a. – XVIII a. Jašiūnų dvaras priklausė didikams Radviloms.
XVI a. Radvilos Jašiūnuose įkurdino evangelikų reformatų sinodą.
1515 m. Jašiūnuose įsteigta bažnyčia.
XIX a. pradžioje Jašiūnų dvaras atiteko J. Balinskiui.
1819 m. Jašiūnų dvaras perėjo jo J. Balinskio sūnaus Mykolo Balinskio žinion, o vėliau jų šeimininku tapo Vilniaus universiteto rektorius Janas Sniadeckis (du pastarieji yra palaidoti Jašiūnų kapinėse).
Nuo 1819 m. Jašiūnų dvaras tapo svarbiu kultūros centru: čia veikė didelė biblioteka, gyvendavo ar lankydavosi Vilniaus universiteto profesoriai Andrius Sniadeckis, Stanislovas Bonifacas Jundzilas, žymūs poetai ir rašytojai – Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, nemažai kitų kultūros, mokslo, visuomenės veikėjai.
1828 m. Jašiūnuose Mykolo Balinskio iniciatyva pastatyti vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, turintys ampyro ir romantizmo bruožų (rūmų architektas Karolis Podčašinskis).
XIX a. viduryje Jašiūnuose įsteigta plytinė.
1886 m. Jašiūnuose pradėjo veikti medienos masės popieriui gaminti fabrikas.
1863 m. dvare buvo gydomi sužeisti sukilėliai.
1920 m. spalio 8 d. Lietuvos kariuomenės daliniai ties Jašiūnais kovėsi su Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio kariniu junginiu.
Nuo XX a. pradžios iki 1950 m. Jašiūnai buvo valsčiaus centras.
1929 m. pastatyta Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia.
1941 m. vokiečių okupacinės administracijos saugumo policijos Vilniaus ypatingasis būrys Jašiūnuose sušaudė 575 žmones, daugiausia žydų.
1950–1995 m. Jašiūnai buvo apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
Nuo 1995 m. Jašiūnai buvo Jašiūnų seniūnijos centras
2001 m. patvirtintas Jašiūnų herbas.
1882 m. Jašiūnuose buvo 344 gyventojai, 1885 m. – 142, 1959 m. – 537, 1970 m. – 367, 1977 m. – 540, 1979 m. – 725, 1985 m. – 642, 1989 m. – 506, 2001 m. – 879, 2011 m. – 642.
Jašiūnuose yra gimusi kunigaikštytė, Jonušo Radvilos dukra Ona Marija Radvilaitė (1640–1667). Jašiūnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido astronomas ir matematikas Jonas Sniadeckis (1756–1830). Čia jis yra ir palaidotas. Jo amžinojo poilsio vietoje stovi granitinis antkapis. Čia yra gyvenęs ir biologas, chemikas, gydytojas, M. Balinskio uošvis. profesorius Andrius Sniadeckis (1768–1838). Jašiūnuose yra gyvenęs ir čia yra palaidotas istorikas Mykolas Balinskis (1794–1864). Jaunystėje Jašiūnuose gyveno lenkų poetas Julius Slovackis (1809–1849). Jašiūnuose yra palaidotas psichiatrijos pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje profesorius Jonas Balinskis (1824–1902). Jis visą gyvenimą dirbo įvairiuose Rusijos miestuose, bet prieš mirtį buvo pareiškęs valią, kad po mirties norėtų ilsėtis šalia tėvo ir motinos, todėl ir palaidotas Jašiūnuose.
JOVAIŠIŠKĖ (PLUNGĖS RAJONO GYVENVIETĖ)
Jovaišiškė – Plungės priemiestinė gyvenvietė, seniūnaitijos centras Babrungo upės kairiajame krante, prie kelio Mažeikiai–Plungė–Tauragė bei rajono kelio Plungė–Varniai.
1959 m. čia buvo 197 gyventojai, 2001 m. – 217.
1941 m. liepos 25 d. šios gyvenvietės teritorijoje naciai be teismo sušaudė daug žmonių (manoma, kad kelias dešimtis, nors tiksliai nežinoma). Šaudė dviejose vietose: kaimo galulaukyje ir už senųjų Plungės kapinių tvoros. 2006 m. liepą Pekladuobės miškelyje pašventintas kryžius 1941 m. nužudytoms aukoms. 2007 m. liepos 28 d. pašventintas akmuo su užrašu apie karo aukas.
JUODAINIAI
Juodainiai (Juodoniai) – Šilalės rajono gyvenvietė prie Laukuvos–Tverų kelio, 5 km į šiaurės vakarus nuo Laukuvos. Šiose apylinkėse yra XI–XII amžių alkviečių, kapinių, kuriose ilsisi karų su švedais metu žuvę kariai.
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad Juodainiai apie XIV–XVI a. priklausė bajorui Juodžiui. Pagal šio bajoro pavardę pavadinta ir gyvenvietė. Čia yra ir Juodės kalnas (kalva). Pasakojama, kad Juodį į nelaisvę paėmė kryžiuočiai. Žmonės, įamžindami jo atminimą, supylė šį kalną ir jį Juodžiu pavadino ir kasmet jį padidindavo. Taip ta kalva ir Mankiškės kaimo ribas peržengė.
Netoli Juodainių yra ir daugiau kalvų, kurios milžinkapiais vadinamos – Gaidžiokalnis, Gedvilo guzikas, Jakštienės milžinkapis, Karoblos kalnas, Skruzdkalnis, Žvirgždkalnis.
Vietovės čia kalvotos, miškingos, seniau jų būta ir pelkėtų.
Kunigaikščiai Oginskiai šiose apylinkėse šeimininkavo nuo 1820 metų. Iki mūsų laikų išliko Rietavo urėdijai priklausančioje teritorijoje kai kurie Oginskių nutiesti keliai, statyti miškų prižiūrėtojų nameliai, vienintelė Lietuvoje koplyčia su mišką nuo vagių saugoti turėjusiais šventaisiais.
Gyvenvietėje veikia Laukuvos gimnazijos skyrius.
JURBARKAS
Jurbarkas – miestas, Jurbarko rajono centras pietvakarinėje Lietuvos dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante, kur Mituva įteka į Nemuną, o Imsrė – į Mituvą. Nuo Jurbarko iki Kauno – 86 km, Vilniaus – 200 km.
Jurbarko rajonas, kuriam priklauso 1509 kv. km plotas, išsidėstęs palei Nemuną – jo žemės palei šią upę eina apie 70 km. 35 proc. rajono teritorijos užima miškai. Iš viso Jurbarko rajone gyvena 37 tūkst. gyventojų. Jurbarko rajono teritorijoje saugomi 24 istorijos, 35 archeologijos, 8 architektūros, 3 urbanistikos paminklai, 6 dvarai, 54 neveikiančios kapinės ir 89 dailės kūriniai.
Rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad Jurbarko krašto žemėse sodybų būta jau IX–X amžiuje. Rašoma, kad XI a. čia gyvenęs legendinio Palemono vaikaitis, Jurbarko žemių valdytojas, žemaičių karo vadas, kunigaikštis Gimbutas. Jo pilis buvusi ant kalno prie Imsrės, dabartinio Bišpilio teritorijoje. Kita legenda pasakoja, kad Bišpilyje palaidotas vienas iš senovėje Jurbarko apylinkėse gyvenusių brolių milžinų.
1259 m. rašytiniuose šaltiniuose (P. Duisburgo kronikoje) pirmą kartą paminėtas Jurbarkas. Tais metais kryžiuočiai šioje vietoje, ant Šv. Jurgio kalno, pasistatė Georgenburgo (Jurgenburgo) pilį. Netoli šios pilies žemaičiai greitai pasiatatė savo pilį ir iš jos puldinėdavo Georgenburgą.
1260 m. sunaikinus Georgenburgo pilį, kryžiuočiai iš Georgenburgo pasitraukė į Klaipėdą (Memelį).
XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru.
1328 m. lietuviai užpuolė ir sunaikino už 10 km į rytus kairiajame Nemuno krante buvusią kryžiuočių pilį Christmemelį.
1336 m. buvo atnaujinta kryžiuočių sugriauta Georgenburgo pilis. Ji pavadinta Jurgenburgu. Ši pilis buvo sunaikinta Gedimino valdymo pabaigoje. Kryžiuočiai ją atstatė 1343 metais. Vėlesniais metais ši pilis dar ne kartą buvo stipriai nuniokota ir vėl atstatoma, o 1422 m., po Melno sutarties, Jurgenburgas atiteko Lietuvai.
1430 m. vyskupo Mikalojaus Dziežgovičiaus rūpesčiu Jurbarke pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia.
1502 m. Jurbarkas jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras ir valsčius.
XVI a. 3 dešimtmetyje Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį Žemaičių žemei tvarkyti ir nurodė, kad visa gyvenamoji juosta pagal Prūsų sieną pavedama tvarkyti karalienėms. Pirmajai tokia teisė teko Žygimanto II žmonai karalienei Bonai. Jurbarką yra valdęs ir Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila.
1522 m. Žygimanto II rūpesčiu atnaujinta Jurbarko katalikų bažnyčia.
1557 m. klebonas Martynas Hermanavičius Jurbarke įsteigė pirmąją mokyklą.
1561 m. pagal valakų įstatymo direktyvas buvo parengtas naujas Jurbarko miesto planas.
1569 m. Jurbarke jau buvo apie 600 gyventojų, veikė prekyvietė, bažnyčia (iš pradžių ji buvo tik koplyčia), 74 smuklės, iš kurių 49 alaus, 5 midaus, 20 degtinės.
Jurbarkas buvo 1611 m. Jurbarkui Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III (Zigmantas Vaza) suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Jame buvo pavaizduotos trys lelijos raudoname skyde.
1656 m. švedų ir prūsų kariuomenė antpuolio metu sudegino Jurbarko katalikų bažnyčią.
Iki XVIII a. pab. Jurbarkas buvo dvaras.
1737 m. Jurbarkui miesto teises atnaujino karalius Augustas III.
1437 m. rusų kariuomenės antpuolio metu sudegė Jurbarko katalikų bažnyčia.
1795–1914 m. Jurbarkas buvo valsčiaus centras. Jis priklausė Kauno gubernijai.
Po 1795 m. (III-ojo padalijimo) Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui.
1840 m. Jurbarkas perėjo valdžios nuosavybėn.
1846 m. caras Mikalojus I Jurbarką paskyrė rusų generolui kunigaikščiui Vasilčikovui. Jis Jurbarką valdė iki Lietuvos paskelbimo nepriklausoma valstybe.
1851 m. Jurbarke įsteigta evangelikų liuteronų parapija.
1880–1886 m. Jurbarke buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.
1865 m. vakarinėje miesto dalyje pastatyta nedidelė mūrinė bizantinio stiliaus provoslavų cerkvė (veikė iki 1940 m.).
1905 m. spalio 20 d. Jurbarke Skirsnemunėje vargonininku dirbusio Stasio Šimkaus iniciatyva suruoštas pirmas lietuviškas vakaras.
1906 m. per gaisrą sudegė apie 250 medinių jurbarkiečių namų.
1907 m. pastatyta, spalio 14/22 d. pašventinta Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Jurbarke veikė rusų valdžios, žydų pradžios ir keturklasė miesto mokykla.
1918–1947 m. Jurbarko valsčius priklausė Raseinių apskričiai.
1918 m. klebono Pranciško Stakausko rūpesčiu įsteigta Jurbarko „Saulės“ progimnazija.
Nepriklausomos Lietuvos metais Jurbarke veikė gimnazija, žydų progimnazija, 4 pradžios mokyklos, kun. J. Bikinio rūpesčiu įsteigta našlaičių vaikų prieglauda.
1923 m. Jurbarke buvo 470 gyvenamųjų namų, 4409 gyventojai.
1925 m. Jurbarke pradėjo veikti valstybinė plaučių ligoninė.
1930 m. Jurbarke pastatytas Vytauto Didžiojo biustas (sukūrė skulptorius Vincas Grybas).
1935 m. Jurbarke buvo 4638 gyventojai.
1936 m. Jurbarko parapija vienijo 8 873 parapijiečius.
1936 m. apie 46–48 proc. Jurbarko gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Mieste buvo 7 sinagogos.
1937 m. Jurbarke atidaryta viešoji valstybinė biblioteka. 1947 m. ji buvo reorganizuota į Jurbarko apskrities viešąją biblioteką, 1977 m. – į Jurbarko centrinę biblioteką, .
1939 m. Jurbarke buvo 5221 gyventojas.
1940 m. liepos mėnesį kilęs gaisras stipriai nuniokojo pietinę miesto dalį. Jo metu sudegė apie 400 pastatų, tarp jų ir Jurbarko katalikų bažnyčia.
1947 m. pab. Prie Jurbarko valsčiaus buvo prijungti Smalininkai, Viešvilė, Raudonės apylinkė. Tada buvo suformuota Jurbarko apskritis.
1950 m. Jurbarko apskritis reorganizuota į Jurbarko rajoną, Jurbarkas tapo rajono centru.
1962 m. pab. Prie Jurbarko rajono buvo prijungta Veliuona, Seredžiaus.
1963 m. pr. Prie Jurbarko rajono buvo prijungtos Juodaičių, Šimkaičių, Eržvilko apylinkės.
1990 m. pradžioje, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Jurbarko r. tapo savivaldybe.
1995–2010 m. Jurbarko r. priklausė Tauragės apskričiai.
1996 m. Jurbarko rajone buvo 40 709 gyventojai, iš jų Jurbarko mieste – 15 180, Smalininkuose – 696, rajono kaimo vietovėse – 24 833.
2008 m. pradžioje Jurbarko rajono savivaldybėje buvo 35 164 gyventojai. Iš jų: Jurbarko mieste – 13 304, Smalininkuose – 600, rajono kaimų teritorijoje – 21 260 gyventojų. Didžiąją Jurbarko rajono gyventojų dalį (98,7 proc.) sudaro lietuviai.
Jurbarko rajono savivaldybėje šiuo metu yra dvylika seniūnijų: Eržvilko, Girdžių, Jurbarkų, Jurbarko miesto, Juodaičių, Raudonės, Seredžiaus, Skirsnemunės, Smalininkų, Šimkaičių, Veliuonos, Viešvilės. Jurbarko rajone yra du miestai – Jurbarkas ir Smalininkai, septyni miesteliai: Eržvilkas, Raudonė, Seredžius, Šimkaičiai, Vadžgirys, Veliuona, Viešvilė, 355 kaimai.
Ties Jurbarku yra pastatytas ilgiausias automobilių tiltas per Nemuną (494 m). Jis jungia Jurbarką su Šakių rajonu.
Jurbarko rajone veikia dvi gimnazijos: Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus bei Eržvilko, trys vidurinės mokyklos, trylika pagrindinių mokyklų. Rajono teritorijoje yra Smalininkų technologijų ir verslo mokykla, Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykla, Jurbarko kūno kultūros ir sporto centras, Vaikų globos namai bei Sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras Jurbarko mieste, Jurbarko švietimo centras, Naujamiesčio vidurinės mokyklos suaugusiųjų mokymo klasės.
Jurbarko rajone veikia šios katalikų bažnyčios: Eržvilko šv. Jurgio, Girdžių šv. Marijos Magdalietės, Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus, Jurbarko Švč. Trejybės, Pašaltuonio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Raudonės Švč. Jėzaus širdies, Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo, Skirsnemunės šv. Jurgio, Smalininkų šv. Juozapo, Stakių šv. Antano Paduviečio, Šimkaičių šv. vyskupo Martyno, Vadžgirio šv. Juozapo, Varlaukio Švč. Trejybės, Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Vertimų šv. Jono Krikštytojo, Viešvilės Kristaus atsimainymo.
Jurbarko rajone veikia ir Jurbarko, Smalininkų bei Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčios.
Jurbarko mieste dažniausiai lankomi objektai:
- Kalnėnų piliavietė, vadinamasis Bišpiliukas;
- Piliakalnis (Bišpilio piliakalnis) su gyvenviete;
- Jurbarko miesto senoji dalis;
- Buvusio Jurbarko dvaro parkas;
- Skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus;
- Jurbarko krašto muziejus;
- Jurbarko cerkvė, kur dabar veikia parodų ir koncertų salė;
- Vytauto Didžiojo paminklas (skulptorius V. Grybas, 1930 m.);
- 1907 m. pastatyta Švč. Trejybės neogotikinė bažnyčia.
PILIAKALNIS, vadinamas Bišpiliu, su gyvenviete
Tai XIII a. vid. suformuotas piliakalnis. Jis yra miesto šiaurės vakarinėje dalyje, Imsrės upelio kairiajame krante. Piliakalnio šlaitai statūs, į jį sunku įlipti. Viršuje – apie 1500 kv.m dydžio aikštelė. Bišpiliu pradėtas vadinti paskutiniais dešimtmečiais. Ankstesnis pavadinimas – Višpilis (pavadinimas kilo nuo žodžių „visi pylė“).
1260 m. žemaičiai ant Bišpilio buvo pasistatę stiprią gynybinę pilį. Ji turėjo užkirsti kelią Kryžiuočių ordinui brautis gilyn į Lietuvą.
JURBARKAS (dvaras ir parkas)
Dvaro parkas užima 29,76 ha.
XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, jį valdė karalienės. Iš pradžių – LDK Žygimanto II žmona Bona.
Dvare yra šeimininkavęs ir Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila.
Po Trečiojo Lietuvos padalijimo (1795 m.) Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui.
1840 m. Jurbarkas perėjo valdžios nuosavybėn.
1846 m. caras Jurbarkas atiteko kunigaikščiui Ilarijonui Vasilčikovui (Vsilčikovų giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje).
Vasilčikovai savo dvaro ansambliui vietą pasirinko kairiajame Mituvos upės krante, senojo, dar XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje.
Yra pagrindo manyti, kad šioje vietoje anksčiau buvo ir Platono Zubovo dvaro centras.
Vasilčikovai ant kairiojo Mituvos kranto pastatė rūmus. Prie jų stovėjo du kiti namai (flygeliai / sparnai). Viename iš jų (pietiniame) gyveno tarnai. Šiaurinis (jis buvo įrengtas prabangiau) buvo skirtas kunigaikščio šeimai ir jos svečiams. Netoli šiaurinio flygelio stovėjo nedidelė puošni cerkvė. Vasilčikovų laikais, formuojant dvarvietę, buvo gerokai išplėsta šiaurinė parko dalis, parkas apjuostas raudonų plytų tvora, kurioje buvo dveji aukšti geležiniai vartai. Vakarinėje pusėje, prie parko, buvo dvaro urėdo namai, o netoli jų – dvaro administracijos mūrinis namas, kuriame Lietuvai nepriklausomybės metais kurį laiką gyveno ir kūrė skulptorius Vincas Grybas. Dabar čia veikia Jurbarko krašto muziejaus Vinco Grybo memorialinė ekspozicija.
Dvaro teritorijoje tvarka būdavo griežta. Kai dvare būdavo šeimininkai, pašalinių į aptvertą teritoriją neįleisdavo.
Vasilčikovų laikais dvarvietėje būdavo rengiama nemažai švenčių, į kurias suvažiuodavo kunigaikščiui artimi žmonės. Prieš kiekvieną tokį susibūrimą parkas būdavo gerai išvalomas, per Mituvos upę padaromas naujas balto beržo tiltelis. Kitame Mituvos krante buvo graži lanka, augo jaunas, apie XIX a. aštuntą dešimtmetį Vasilčikovų pasodintas pušynėlis. Čia buvo pastatyta pavėsinė „Baravykas“, padaryta keletas suoliukų. Gražiai prižiūrimame jaunuolyne augindavo fazanus. Pušynėlyje aplinkiniams gyventojams taip pat būdavo draudžiama lankytis. Šalia rūmų buvęs parkas garsėjo kelių kvadratinių metrų dydžio akmeniu. Kunigaikščiai rūpinosi ir Mituvos kilpoje buvusiu Smukučių šileliu. Ši poilsio zona buvo atvira vietiniams gyventojams. Dvaras garsėjo vaismedžių sodu, šiltadaržiais. Po 1918 m. vasario 16 d. Vasilčikovų dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.
Šiandien parke, abipus parterio, stovi dvi vienodos simetriškai išsidėsčiusios vėlyvojo klasicizmo buvusios dvaro oficinos (centrinių rūmų sparnai). Dvarvietėje veikia Jurbarko krašto muziejus. Neseniai suremontuota ir iš dalies muziejaus reikmėms pritaikyta šiaurinė oficina. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų su pastoge. Viduje išlikęs puošnaus medžio dekoro interjeras. Atliekant darbus sustiprintos ir restauruotos flygelio pastogės perdangos, išsaugotos medinės drožybos lubos. Muziejaus rinkinių saugykloje sudėtos medinės grindys. Buvusio dvaro parkas šiandien siaura juosta nusidriekęs kairiąja Mituvos upės pakrante. Švelniai banguoto reljefo parko teritorija sudaro apie 30 ha ir yra mišraus planavimo. Geometriškai sutvarkytoje centrinėje parko dalyje įrengtas apskritas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Už parterio šios alėjos ašyje stovi paminklas skulptoriui V. Grybui. Jis pastatytas buvusių parko rūmų, kurie sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje. Į šiaurę nuo parko centrinės dalies auga tankūs medynai. Parko šiauriniu pakraščiu eina ilga, plati, lenkta pasivaikščiojimo alėja. Ji įsilieja į alėją, supančią parką iš rytų. Prie pietinės parko ribos prisišlieja geometriška aikštelė, kurioje buvo laidojami Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai. Dešiniajame Mituvos upės krante miško parkas pasiekiamas pėsčiųjų tilteliu. Už pakrantėje augančių natūralios kilmės medynėlių driekiasi plati pievos juosta, kuri supa vingiuoto kontūro ir išraiškaus silueto miško parko masyvą. Didelę dalį parko medynų sudaro klevai, liepos, beržai, ąžuolai, skroblai. Prie alėjos auga daug europinių maumedžių. Miško parko pakraštyje yra ir svetimžemių medžių. Iš šiaurės ir rytų dvaro sodybos parką riboja Jurbarko miestas, iš pietų – gyvenami rajonai, o vakarinėje dalyje vyrauja banguotas reljefas – Mituvos upė su savo slėniu.
Vinco Grybo memorialinis muziejus įsikūręs Jurbarko dvaro parko gilumoje (Vydūno g. 31, tel. +370 447 54 786, www.vgrybomuziejus.lt), buvusio kunigaikščio Vasilčikovo urėdo raštinėje, skalbykloje ir kalvėje.
Muziejuje eksponuojami V. Grybo skulptūrų modeliai, jo surinkti liaudies meistrų darbai, L. Meškaitytės miniatiūrų (faksimilių) ekspozicija, taip pat muziejuje veikiančių vaikų ir suaugusių dailės studijų darbai.
JUSTINAVAS (Vainežerio kaimas Lazdijų rajone)
Vainežeris – Lazdijų rajono savivaldybės kaimas Ančios ežero vakarinėje pakrantėje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Čia, Ančios ežero pusiasalyje, yra išlikę „Okopka“ vadinamas Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas. Gyvenvietę puošia parkas.
Su šia vietove yra susijęs kunigaikščio Mikalojaus Pranciškaus Oginskio (apie 1651 / 1663–1715) gyvenimas.
Vainežeryje yra išlikę buvusio Justinavo parkas, kuriame auga ir retų, iš svetur į mūsų kraštus atvežtų medžių, tarp jų pilkasis kėnis ir europinis maumedis. Čia yra išlikęs ir dvaro teritorijoje buvęs ežerėlis. Vainežerio buvusio dvaro sodybos kompleksas yra įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą bei paskelbtas Valstybės saugomu, dendrologinę vertę turinčiu gamtos paveldo objektu.
Šio dvaro buvusiuose rūmuose, kuriuos tuo metu valdė Ignacas Ablamavičius, mirė 1831 m. gruodžio 23 d., sukilimo dalyvė grafaitė Emilija Pliaterytė, kuri palaidota Kapčiamiesčio senosiose kapinėse. Buvusio Justinavo dvaro gyvenamojo namo kiemelyje stovi Evaldo Pauzos sukurtas paminklas Emilijai Pliaterytei.
Informaciniuose leidiniuose skelbiama, kad Vainežerio dvaro parkas yra vienas patraukliausių ir lankomiausių objektų ne tik Veisiejų regioninio pako teritorijoje, bet ir visame Lazdijų rajone. Tai lemia kraštovaizdžio grožio ir istorinių vingių dermė.
Vainežerio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Jo šeimininkais XVI–XIX a. yra buvę: didikas V. Kopočius, M. Oginskis, J. Masalskis, M. Žinevas, Tiškevičius, I. Ablamavičius. Rūmai Vainežeryje iškilo, parkas buvo įrengtas XVIII amžiuje. Dvaro teritorijoje augo du sodai, buvo medelynas. Dvaro žemės buvo „išparceliuotos“ 1922 metais.
KAIRIŠKIAI (Akmenės rajono savivaldybės gyvenvietė)
Kairiškiai – Akmenės rajono savivaldybės kaimas, to paties pavadinimo seniūnijos centras, esantis rajono pietvakariuose, 13 km į pietus nuo Viekšnių, 13 km į vakarus nuo Papilės, dešiniajame Virvytės krante, prie kelio Užventis–Tryškiai–Viekšniai. Per kaimą teka Ventos intakas Uogys.
XIX a. II p. – XX a. I p. Kairiškiuose buvo suformuota dvaro sodyba. Čia tuo stovėjo mediniai ir mūriniai gyvenamieji bei ūkiniai, gamybiniai pastatai, buvo svirnas, rūsys.
Dvaro savininkai buvo pastatę ir užtvanką per Virvytės upę.
Kairiškiuose yra gyvenęs, dirbęs, šią vietovę kitais gražiais darbais įamžinęs Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis, Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, inžinierius Vladas Sirutavičius. Jis 1903 m. jam priklausiusiame Kairiškių dvare pastatė vieną pirmųjų hidroelektrinių Lietuvoje. Po penkerių metų (1908 m.) įsteigė kartono fabriką, kuris 1919–1930 m. buvo gerokai išplėstas. Fabrikas veikė iki 1956 metų.
1904 m. V. Sirutavičiaus dvare vyko Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos steigiamasis suvažiavimas.
Vienas iš rekomenduojamų aplankyti šio kaimo objektų – senosios XIX a. pab. – XX a. pr. kapinės, kuriose stovi vertingas koplytstulpis su Pietos skulptūra, koplytėlė su Jėzaus Nazariečio skulptūra ir ornamentuotu kryžiumi, dvi koplytėlės medžiuose, su Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir Šv. Šeimos skulptūrine grupe.
Šalia Kairiškių – Žemaičių šventvietė Kairiškių senkapis (Apžadų kapeliai). Jo teritorijoje yra rasta V–VIII a. archeologinių radinių.
Kunigaikščių Oginskių giminė ryškiausią pėdsaką šio lakimo istorijoje paliko XVI–XVII a., kai čia seniūnais 1582–1640 m. seniūnu buvo Marcijonas Bogdanas Oginskis, o 1640–1667 m. – Aleksandras Oginskis.
Sovietmečiu Kairiškiai buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
1936 m. Kairiškiuose pradėjo veikti pradžios mokykla. 1950 m. ji reorganizuota į septynmetę, 1961 m. – į vidurinę, 1993 m. – į pagrindinę mokyklą, 2008 m. – į Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto vidurinės mokyklos Kairiškių skyrių.
1923 m. Kairiškiuose buvo 403 gyventojai, 1959 m. – 447, 1970 m. – 419, 1979 m. – 364, 1985 m. – 354, 1989 m. – 361, 2001, 2005 m. – 396.
KALNALIS
Kalnalis – Kretingos rajono savivaldybės Imbarės seniūnijos nedidelis kaimas, tarp Salanto ir Kūlupio slėnių, vaizdingame dešiniajame Salanto krante, aukštumos, kuri virš jūros lygio yra pakilusi 73 metrus, šiaurinėje dalyje. Salanto upė (Minijos dešinysis intakas) teka rytiniu kaimo pakraščiu, o Kūlupis – vakariniu. Nuo Salantų miestelio iki Kalnalio – 6 kilometrai.
Kaimas ribojasi su Klausgalvais, Barzdžiais ir Skaudaliais.
Tikėtina, kad gyvenvietės pavadinimas kilo nuo žemaitiško žodžio kalnalis (mažybinė kalno forma).
Aukštumos šiaurės vakariniu šlaitu į Salanto senslėnį leidžiasi 226 kelias Kartena–Kūlupėnai–Salantai.
XVII–XVIII a. Kalnaliu buvo vadinamas Klausgalvų kaimo šiaurės rytinėje dalyje buvęs aukštumos kyšulys, įsiterpiantis tarp Salanto ir Kūlupio senslėnių.
1777 m. ant kalvos, pačioje aukščiausioje aukštumos vietoje (spėjama, kad ant piliakalnio), pastatyta medinė Šv. Lauryno bažnyčia. Spėjama, kad bažnyčios statybą inicijavo ir ja rūpinosi kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis. Joje 1801 m. kovo 1 d. buvo pakrikštytas gretimame Nasrėnų kaime gimęs būsimasis vyskupas, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius. Bažnyčios knygose jo pavardė užrašyta „Matheus Walącius“.
1882 m. vasarą, trenkus žaibui, ši bažnyčia sudegė.
1883 m. kunigo Simono Jucevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu bažnyčia atstatyta. Dabar ji kryžminio plano, vienabokštė, su 4 bokšteliais. Kurį laiką Kalnalio bažnyčia buvo Salantų parapijos filija. 1926 m. įkurta Kalnalio parapija. Joje 1936 m. buvo 1315 katalikų. Šalia bažnyčios stovi 1884 m. pastatyta 3 aukštų medinė varpinė. Bažnyčios šventorių juosia iš akmenų sumūryta tvora.
Vėliau Kalnaliu pradėtas vadinti šalia bažnyčios besiformuojantis kaimas.
Nepriklausomos Lietuvos metais Kalnalis priklausė Salantų valsčiui.
1923 m. gyvenvietėje buvo 12 sodybų, jose gyveno 65 žmonės. Tuo metu čia veikė pašto agentūra, grietinės nugriebimo punktas, parduotuvė. Sovietmečiu Kalnalis priklausė Salantų ir Kretingos rajonams, buvo Kalnalio kolūkio centras.
Kraštovaizdis šiose apylinkėse įspūdingas. Čia 2006 m. Salantų regioninio parko iniciatyva yra pastatytas 15 m aukščio apžvalgos bokštas, į kurį užlipus atsiveria graži Salanto senslėnio panorama.
Yra išlikę pasakojimų, kad karų su švedais metais žemaičiai ties Kalnaliu užtvenkė Salanto upę. Kai švedų kariuomenė žygiavo Salanto kloniu, vandenį žemaičiai paleido. Kariai nespėjo atsitraukti ir daug jų nuskendo. Gyventoji sakydavę: „Pateko švedai mums į nasrus“. Nuo žodžio „nasrai“ yra kilęs toje vietoje stovintis tiltas per Salantus bei netoliese esančio kaimo pavadinimas (Nasrėnai).
KAPČIAMIESTIS
Kapčiamiestis – Lazdijų rajono savivaldybės gyvenvietė, seniūnijos ir parapijos centras. Jis išsidėstęs Baltosios Ančios ir Niedos (Gnedos) upių santakoje, prie kelių Veisiejai–Sapackinė–Gardinas bei Seinai–Leipalingis sankryžos, apylinkėse, kurios garsėja ežerais.
Nuo čia iki Seinų – 25 km, iki Veisiejų – 11 km, iki sienos su Lenkija – 10 km ir 7 km nuo sienos su Baltarusija.
Nepriklausomos Lietuvos metais, kai lenkai buvo okupavę pietinę Lietuvos dalį, Kapčiamiestis buvo piečiausias Lietuvos miestelis.
Į pietus nuo miestelio, Baltosios Ančios kilpoje, – akmens amžiaus gyvenvietė (Pinčiaragis). Ją 2007 m. tyrinėjęs dr. E. Šatavičius rado X tūkstm. pr. Kr. radinių.
Apylinkės šiose vietose miškingos – plyti Kapčiamiesčio giria.
Veisiejų regioniniam parkui priklausančioje teritorijoje, 717 ha plotą užima Kapčiamiesčio tvenkinys.
Archeologiniai radiniai rodo, kad šiose apylinkėse žmonių gyventa jau IX amžiuje. Jie buvo sūduviai.
Dabartinė Kapčiamiesčio gyvenvietė pradėjo formuotis XVI a. pradžioje.
1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (Senasis) savo raštininkui Pervalko valdytojui stačiatikiui Sidorui Kapočiui padovanojo girios plotą. Čia S. Kapočius įkūrė dvarą. Prie jo pradėjo formuotis kaimas. Jis pagal ano meto tradiciją pavadintas dvaro įkūrėjo pavarde – Kopčiwsk, vėliau tapusiu Kopciovo, o dar vėliau – Kapčiamiesčiu. Vėliau šį dvarą, kartu ir Justinavo bei nemažai kitų apylinkėse buvusių kaimų valdė Trakų pilininkas Mikalojus Pranciškus Oginskis Kazokietis (apie 1651 / 1663 –1715), Marcijonas Mykolas Oginskis (1672–1750) ir keletas kitų Oginskių. Kapčiamiesčio dvaras yra priklausęs ir Vilniaus vyskupui Jokūbui Masalskiui, prancūzui Zinievui, grafams Tiškevičiams, pulkininkui Šlentynui, Ablamavičiui, Moravskiui.
XVIII a. Kapčiamiestis priklausė Oginskiams.
1724 m. gyvenvietėje Mikalojus Oginskis pastatė viešą koplyčią. 1744 m. rašytiniuose šaltiniuose ji vadinama Beržininko parapijos filija. Jokūbo Masalskio laikas buvo įkurta Kapčiamiesčio parapija.
1777 m. pradėjo veikti Kapčiamiesčio parapinė mokykla.
XVII a. pab. prie Baltosios Ančios buvo pastatyta geležies kalimo dirbtuvė, kurioje iš vietinės rūdos gamindavo geležį, o iš jos kaldavo noragus. Prie dirbtuvių buvo įrengta turbina, panaši į vandens malūną. Dumples kilnodavo vanduo. Tuo metu Lietuvoje tai buvo vienintelė hidraulinė metalo apdirbimo įmonė.
XIX a. pr. – 1941 m. Kapčiamiestis buvo to paties pavadinimo Seinų apskrities valsčiaus centras.
1824 m. kunigaikščio (?) Tado Antano Oginskio (apie 1805–1844) rūpesčiu pastatyta medinė Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos katalikų bažnyčia. Spėjama, kad ji pastatyta ant buvusio piliakalnio („kapčiaus), kurio viršūnė yra kiek nukasta.
1827 m. Kapčiamiestyje buvo 176 gyventojai, 1883 m. – 925, 1895 m. – 926, 1923 m. – 835, 1959 m. – 828, 1977 m. – 700, 1979 m. – 744, 1985 m.– 677, 1989 m. – 719, 2001 m. – 691, 2005 m. – 727.
1831 m. Kapčiamiesčio senosiose kapinėse palaidota 1831 m. sukilimo lietuviško pulko I kuopos vadė grafaitė Emilija Pliaterytė (1806–1831). Jos amžinojo poilsio vietoje pastatytas paminklas. Miestelyje veikia E. Pliaterytės muziejus.
1863 m. Kapčiamiestyje veikė vario gamykla, o greta buvusiame Justinavo dvare – ketaus gamykla. 1863 m. gyvenvietėje buvo kalami ginklai sukilėliams. Prie Kapčiamiesčio įvyko rusų kariuomenės dalinių ir Suzino vadovaujamų sukilėlių susirėmimai.
Nuo XVIII a. pab. iki XX a. pr. Kapčiamiestyje veikė metalo dirbinių įmonė.
XIX a. per miestelį ėjo svarbūs prekybiniai keliai.
1908 m. gyvenvietėje duris atvėrė pradinė mokykla.
Kapčiamiestyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, klebonaujant M. Guogai, bažnyčioje buvo įvesta lietuvių kalba. Kapčiamiesčio lietuvybės apaštalu laikomas prelatas Matas Dabrila.
Pirmojo pasaulinio karo metais prie Kapčiamiesčio vyko dideli rusų ir vokiečių kariuomenių susirėmimai.
1918 m. Kapčiamiestyje buvo sudaryta lietuviško valsčiaus savivaldybė.
1920 m. rugsėjo 23 d. prie Kapčiamiesčio Lietuvos kariuomenė dalyvavo mūšyje su lenkais ir patyrė pralaimėjimą.
1922 m. Kapčiamiestyje dar tebeveikė sena (apie 200 metų senumo) geležies apdirbimo įmonė.
1939 m. gyvenvietėje pradėjo veikti biblioteka. Tais metais Kapčiamiesčio parapijoje buvo 5 307 katalikai.
1945–1949 m. Kapčiamiestyje veikė progimnazija, 1949–2000 m. – vidurinė mokykla, kuri 2000 m. reorganizuota į Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės pagrindinę mokyklą.
1939 m. rugpjūčio mėnesį, pasirašius Ribentropo-Molotovo paktą, Kapčiamiestis, kaip ir visa kita Lietuvos teritorija, pateko į Vokietijos įtakos zoną, o 1939 m. rugsėjo pabaigoje, pasirašius papildomą „draugystės“ sutartį, beveik visa Lietuva pateko Sovietų Sąjungos įtakos zonon, o Kapčiamiestis (taip pat, kaip ir Liudvinavas, Vilkaviškis) liko vokiečių zonoje. Vėliau šias žemes atpirko Stalinas.
Antrojo pasaulinio karo metais Kapčiamiestis buvo labai nuniokotas.
1941–1950 m. Kapčiamiestis buvo to paties pavadinimo Lazdijų apskrities valsčiaus centras.
1950–1959 m. Kapčiamiestis buvo to paties pavadinimo Veisiejų rajono apylinkės centras.
1959–1995 m. Kapčiamiestis buvo Lazdijų rajono apylinkės centras.
1945–1949 m. sovietinė valdžia iš Kapčiamiesčio ištrėmė 33 gyventojus.
Pokario metais Kapčiamiesčio apylinkėse veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinė.
1948 m. gyvenvietėje pradėjo veikti kultūros namai, felčerių punktas.
1950–1992 m. Kapčiamiestis buvo to paties pavadinimo kolūkio centrinė gyvenvietė.
1956 m. pastatyta medinė Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos katalikų bažnyčia.
1976 m. Kapčiamiestyje pradėti organizuoti Česlovo Sasnausko chorų festivaliai.
2005 m. Kapčiamiestyje buvo 727 gyventojai.
2006 m. patvirtintas Kapčiamiesčio herbas.
Kapčiamiestyje gimė kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, dainininkas Česlovas Sasnauskas (1867–1916). Jo gimtojo namo vieta yra pažymėta. Tarp iškiliausių Kapčiamiesčio žmonių yra ir iškili folkloro dainininkė Veronika Povilionienė (g. 1946, mokėsi Kapčiamiesčio vidurinėje mokykloje), lietuvių grafikas, scenografas Mečislovas Bulaka (1907–1994), Lietuvos nusipelnęs miškininkas, dainininkas Antanas Olšauskas (1911–1994), cirko artistas, režisierius, sportininkas, akrobatikos sporto meistras Arvydas Gaičiūnas (g. 1943) ir kt.
KARMĖLAVA
Karmėlava – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, linijinio plano miestelis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, kairiajame Neries krante, prie kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis, 6 km į šiaurės rytus nuo šiaurinės Kauno ribos. Tai to paties pavadinimo seniūnijos centras.
Gyvenvietės pagrindinis architektūrinis akcentas – 1945 m pastatyta medinė Karmėlavos šv. Onos bažnyčia.
Gimnazijos skverelį puošia E. Banio sukurtas koplytstulpis (1997 m.).
Nuo 1985 m. Karmėlavoje veikia pagrindinės Kauno miesto gyventojų kapinės bei Karmėlavos kapinės.
Miestelio pavadinimo kilmė nėra aiški. Užrašytuose senolių pasakojimuose randame tokią legendą: Kartą vienam karaliui labai patiko šiose apylinkėse gyvenusi mergaitė. Šis ją pakvietė į savo pilį ir pažadėjo vesti, bet, užuot laikęsis pažado, uždarė merginą pilies bokšte. Mergina nuolat verkė ir vis guodėsi: „Karalius melavo…“ „Karalius melavo…“ Nuo to esą ir kilęs miestelio pavadinimas – Karmėlava.
Karmėlavos teritorijoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje. Pirmųjų šių vietų gyventojų stovyklaviečių aptikta plačioje vėjo pustomoje smėlio atkalnėje prie Rykštynės kaimo.
Karmėlavos senovę mena ir Karmėlavos kapinynas bei XIV a. Karmėlavos piliakalnis.
Karmėlavos teritorijoje surasti radiniai liudija, kad XIII–XIV a. Karmėlavoje jau buvo gyvenvietė.
XIV a. pab. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose ši vietovė vadinama Kremilow.
1387 m. Karmėlavą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Rašytiniuose šaltiniuose apie tai užsimenama netiesiogiai – rašoma, kad 1387 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įkūrė Naują miestą ant Neries upės kranto, priešais Šėtijus, kunigaikštis Skirgaila turėjo toliau rūpintis šios vietovės įtvirtinimu, krašto apsauga ir valdžios stiprinimu.
Vėliau (iki 1505 m.) dvarą ir Karmėlavos apylinkes valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Jis Karmėlavą už paskolą užstatė Kauno vietininkui Vaitiekui Janavičiui.
1521–1522 m. Žygimanto Senojo pavedimu Karmėlavoje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, pavadinta Šv. Onos vardu. 1663 m. ji buvo atnaujinta. Vietos didiko rūpesčiu Karmėlavoje, prie Šv. Onos bažnyčios, buvo atidaryta parapijinė mokykla.
1527 m. Žygimantas Senasis Karmėlavą atidavė valdyti Slucko kunigaikščiui Jurgiui.
1529 m. rašytiniuose šaltiniuose Karmėlava vadinama miesteliu. Tais metais Žygimanto senojo pavedimu miestelyje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia (ją 1663 m. atnaujino Sirutis).
1534 m. Karmėlava buvo atiduota valdyti rusų kunigaikščiui Simonui Bielskiui.
1538 m. Žygimantas Senasis Karmėlavos dvarą buvo pavedęs valdyti LDK raštininkui Mykolui Lietuviui.
1549 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Karmėlavos dvarą padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei.
Vėliau Karmėlavą valdė didikai Chodkevičiai, Valavičiai, Pacai, Oginskiai, Končiai, Siručiai.
Su Karmėlava labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (gimė apie 1551 / 1558 –1625), Raina Valavičiūtė-Oginskienė (XVI a.), Jonas Bagdonaitis Oginskis (apie 1582–1640), Kaunas – Ona Oginskytė-Deltuviškienė-Jaševskienė (1540–1591), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730), Motiejus Bagdonaitis Oginskis (mirė 1564), Kotryna Jurlovna Oginskienė-Valavičienė (XVI a.), Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684).
1565 m. Karmėlava buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras.
XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose pažymima, kad apie 1600-uosius metus ant Karmėlavos piliakalnio buvo pilis, naudota kaip reprezentaciniai rūmai.
1613 m. pirmajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) žemėlapyje yra pažymėta Karmėlavos gyvenvietė.
1720 m. Karmėlavos valdytojas Jonas Mykolas Poklevskis Koziela išrūpino šiai valstybinei valdai turgaus privilegiją. Miestelyje buvo leista kurtis žydams.
1663 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Karmėlavos parapinė mokykla. Ji buvo atkurta 1777 m., paminėta 1804 m. dokumentuose.
1792 m. kovo 17 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karalius Stanislovas Augustas Karmėlavai suteikė Magdeburgo teises ir patvirtino Karmėlavos herbą.
1812 m. Napoleonui pradėjus karą prieš Rusiją ir Napoleono kariuomenei persikėlus per Nemuną ties Kaunu, vienas imperatoriaus armijos korpusų, vadovaujamas maršalo M. Nejaus, buvo apsistojęs Karmėlavoje.
1831 m. sukilimo metu Karmėlava buvo atraminis Mauricijaus Prozoro sukilėlių punktas. Iš čia sukilėliai keliskart mėgino pulti Kauną. 1831 m. balandžio viduryje didelis sukilėlių susirėmimas su caro kariuomene įvyko ties Turžėnų kaimu, prie Karmėlavos. Šių apylinkių gyventojai dalyvavo ir 1863 m. sukilime.
Rusų valdžia Karmėlavą buvo padovanojusi stačiatikių dvasinei vadovybei.
XIX a. viduryje caro valdžia ketino paversti Karmėlavą pavyzdine valstybine gyvenviete. Tuo tikslu 1840 m. buvo parengtas miestelio planas su stačiakampiu gatvių tinklu ir aikšte. 1830–1832 m. per Karmėlavą buvo nutiestas Daugpilio–Kauno plentas, tačiau tai nedarė didelės įtakos gyvenvietės vystymuisi.
1865 m. Karmėlavoje buvo 190 gyventojų, 1923 m. – 470 (iš jų 405 kaime ir 65 dvare), 1959 m. – 1 543, 1970 m. – 2 584, 1977 m. – 3 480, 1979 m. – 3 664, 1985 m. – 3 375, 1989 m. – 1 296, 2001 m. – 1 886, 2011 m. – 1 395.
1918 m. salio 1 d. Karmėlavoje įsteigta mergaičių žemės ūkio ir namų ruošos mokykla. Ji veikė iki 1941 metų.
1921 m. miestelyje pastatyta nauja medinė liaudiško stiliaus katalikų bažnyčia (architektas – V. Dubeneckis).
Nuo 1919 m. Karmėlava priklausė Turžėnų, o nuo 1932 m. – Pažaislio valsčiams.
1923 m. per šv. Velykas Karmėlavoje nušvito pirmosios elektros lemputės.
1932 m. žydų Oazės draugija Karmėlavoje pastatė sanatoriją savo tautybės vaikams gydyti.
1940 m. buvo suformuotas Karmėlavos valsčius. Jis gyvavo iki 1950 metų.
Po Antrojo pasaulinio karo Karmėlavos apylinkėse veikė Didžiosios kovos apygardos daliniai.
1945–1947 m. Karmėlava priklausė Petrašiūnų valsčiui, o 1947–1950 m. – to paties pavadinimo Kauno apskrities valsčiaus centras.
1945, 1948–1951 m. sovietų valdžia iš Karmėlavos ištrėmė 21 miestelio gyventoją.
Sovietmečiu Karmėlava buvo to paties pavadinimo kolūkio centrinė gyvenvietė, 1950–1955 m. – Vilijampolės rajono Karmėlavos apylinkės centras, 1955–1995 m. – Kauno rajono Karmėlavos apylinkės centras, nuo 1995 m. – Kauno rajono Karmėlavos seniūnijos centras.
Sovietmečiu Karmėlavoje buvo dislokuotos karinės raketos su branduoliniais užtaisais (kitos dvi tokio vietovės buvo Ukmergė ir Tauragė). Branduolinis ginklas iš Karmėlavos išgabentas 1989 metais.
1988 m. Karmėlavoje pradėjo veikti Kauno oro uostas.
1992–1993 metais iš Karmėlavos išvyko rusų kariuomenės daliniai.
1998 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 241 patvirtino Karmėlavos herbą. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.
2000 m. Karmėlavoje įkurtas Baltijos valstybių oro erdvės stebėjimo ir kontrolės centras, Kauno aviacijos meteorologijos stotis. Čia surenkama radarų informacija apie oro erdvę virš Baltijos šalių siunčiama į NATO jungtinių oro operacijų centrą Vokietijoje.
Miestelyje veikia Balio Buračo gimnazija, 1939 m. įkurta biblioteka, paštas.
KAVARSKAS
Kavarskas – stačiakampio plano miestas Kavarsko kalvagūbryje, Anykščių rajone, dešinėje Šventosios upės kranto pusėje, abipus Šventosios intako, prie kelio Ukmergė–Anykščiai.
Kavarskas – 15 kilometrų į pietvakarius nuo Anykščių. Jis ribojasi su Dauginčių, Pumpučių, Kalnuočių kaimais, Kavarsko viensėdžiu. Prie miesto yra Kavarsko kaimas.
Miesto teritorijoje – Šventosios intakų Pienios ir Šunykštos santaka.
Kavarske, Šventosios slėnio šlaite, yra hidrogeologinis paminklas – trykšta Kavarsko tufų (suakmenėjusių klinčių) šaltiniai, dar vadinami ir Kregūdės šaltiniais, o nuo XIX a. vidurio – ir Šv. Jono Krikštytojo šaltiniais.
Šiose apylinkėse į Šventąją įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė, Judinys. Kavarsko apylinkes raižo ir Dagios, Nevėžos, Brėškinio, Armukšnos, Duobelės upeliai, akį traukia Budrių ir Laviškio ežerai. Vietos čia miškingos – plyti Balagano, Janušavos, Daunoriškių, Dievulio, Pamūšio, Tumėjos, Žvirblėnų, miškai, Šovenių raistas ir kt. miškingos vietovės.
Greta Kavarsko gaisrinės bokšto atsiveria platus vaizdas į Šventosios slėnį.
Kavarsko pakraštyje, Šventosios pakrantėje, žuvusių Algimanto apygardos partizanų palaikų užkasimo vietoje, yra įrengtas memorialas, kurį sudaro 18 betoninių kryžių su įrašais (įamžinimo iniciatorius – Jonas Kadžionis, idėjos autorius – Eligijus Smetona).
Kavarsko kapinėse stovi XIX a. I p. pastatyta liaudiškos architektūros ir klasicizmo formų koplyčia. Akį traukia XIX a. pab. padaryti trys kapinių vartų kryžiai.
XV a. dabartinio Kavarsko teritorijoje buvo Mažųjų Pienionių dvaras.
XV a. pab. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Mažųjų Pienionių dvarą perleido karaliaus iždininkui Stanislovui Kovarskiui. S. Kovarskis vaikų neturėjo. Kai jis mirė, dvaras atiteko jo broliui Vilniaus katedros kanauninkui Andriui Kovarskiui, Nuo jų pavardės Mažųjų Pienionių dvarą pradėta vadinti Kavarsku.
1463 m. Oginskis (?) Kavarske pastatė pirmąją bažnyčią.
1538 m. rašytiniuose šaltiniuose yra minimas Kavarsko miestelis. Tuo laikotarpiu čia jau buvo bažnyčia.
1551 m. Kavarskas rašytiniuose šaltiniuose yra pavadintas miestu.
1538 m. įsteigta ir iki šiol veikia Kavarsko katalikų parapija.
XVI a. Kavarskas ir jo apylinkės priklausė dvarininkams Astikams, vėliau – Oginskiams, Tiškevičiams.
1636 m. Kavarske jau stovėjo nauja bažnyčia (ji buvo pastatyta kitoje vietoje nei pirmoji). Kai Alantoje per maro epidemiją išmirė visi kunigai, 1656 m. į Kavarsko bažnyčią buvo atvežtas ir sumontuotas Alantos (Molėtų r.) bažnyčios didysis altorius.
1636 m. Kavarsko dvare buvo pastatyta mūrinė koplyčia.
Kavarskė yra šeimininkavęs Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690).
1697 m. perstatyta Kavarsko katalikų bažnyčia. Jai (?) Martynas Mykolas Oginskis (1672–1750) skyrė turto, kad bažnyčia galėtų pati išsilaikyti.
1777 ir 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Kavarsko parapinė mokykla. Tuo laikotarpiu joje nuolat mokydavosi 12 vaikų.
Nuo 1810 m. parapinė mokykla Kavarske vėl pardėjo veikti. Tais metais joje mokėsi 28 vaikai.
Nuo 1788 m. Kavarską valdė Siesickai.
XIX a. pradžioje gyvenvietėje mokyklos nebuvo. 1808 m. klebonijoje vaikus skaityti ir rašyti mokė seserys vienuolės.
1842 m. Kavarską nusiaubė gaisras. Jo metu sudegė 20 gyvenamųjų namų, klebonija su ūkio pastatais.
1853 m. vasarą Kavarsko parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Nuo XIX a. vidurio iki 1950 m. Kavarskas buvo Ukmergės apskrities valsčiaus centras.
1857 m. klebonas Aleksandras Jacevičius Kavarske pradėjo statyti dabartinę mūrinę vieno bokšto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Išmūrijus sienas, prasidėjo 1863 m. sukilimas ir buvo uždrausta tolimesnė bažnyčios statyba. 1864 m. buvo gautas leidimas tęsti statybą. Bažnyčia Petro Legecko rūpesčiu buvo užbaigta statyti tik 1887 metais. Tų pačių metų birželio 7 d. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis. Ši Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia stovi iki šiol. Joje kaip vertingi kultūros paveldo paminklai saugomi 3 žalvariniai varpai (1769 m., 1883 m., 1889 m.), vargonai (1925 m., meistras čekas J. Tučekas), 3 mediniai krucifiksai (visi XX a. pr.), dvi ąžuolinės klausyklos (abi XX a. 3-asis dešimtmetis).
Kavarsko šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatas – istoristinis eklektinis. Jame dominuoja neobaroko ir neoklasicizmo elementai. Yra priestatėliai prie pagrindinio fasado. Vidus – 3 navų. Jos atskirtos pilioriais, dengtos cilindriniais skliautais. Šventoriuje stovi XIX a. pabaigoje pastatyta koplytėlė ir XIX a. viduryje padarytas triaukštis ornamentuotas stogastulpis.
1865–1915 m. Kavarske veikė valstybės išlaikoma Kavarsko trijų klasių rusiška pradinė mokykla.
1897 m. Kavarske buvo 1546 gyventojai, 1923 m. – 1041, 1959 m. – 1287, 1970 m. – 1256 , 1986 m. – 1100, 2007 m. – 707, 2001 m. – 809.
1905 m. spaudoje minima Kavarsko arbatinė ir skaitykla.
1905–1915 m. Kavarske veikė keturių klasių pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuviškai.
Apie 1906–1907 m. Kavarsko parapijos vikaras Antanas Keraitis atidarė savo asmeninį knygynėlį. 1909–1914 m. gyvenvietėje veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Kavarsko skyrius.
1913 m.), Kavarske veikė 25 krautuvės.
1914 m. gyvenvietėje buvo įrengta lentpjūvė, veikė malūnas.
Nuo 1912 m. kūrėsi įvairios draugijos, turėjusios savo knygynėlius.
1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, Kavarsko bažnyčia buvo apgadinta – vokiečiai susprogdino bokštą ir padegė maldos namus. Sudegė visi altoriai ir žuvo didžiausia bažnyčios brangenybė – stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, žinomas nuo XVI amžiaus. Parapijiečių ir klebono Leono Špakevičiaus pastangomis bei iš Kavarsko parapijos kilusio JAV lietuvio Pranciškaus Kalibato lėšomis bažnyčia buvo suremontuota: 1924 m. įrengti šoniniai, 1931 m. – didysis altorius, 1927 m. atstatytas bažnyčios bokštas, įkelti 3 varpai, iki to laiko saugoti laikinoje medinėje varpinėje, bažnyčioje įrengtos dailininkės Helenos Charmanskaitės tapytos Kryžiaus kelio stotys.
1915 m. liepos mėnesį stiprus gaisras vėl niokojo miestelį.
1925–1930 m. mieste veikė atskira žydų mokykla. Vėliau jos mokiniai lankė lietuvišką pradžios mokyklą (iki 1940 metų pirmuosius keturis skyrius žydų šeimų vaikai lankydavo atskirai).
1928 m. Čekoslovakijoje buvo įsigyti ir Kavarsko bažnyčioje sumontuoti dvejų manualų ir vienų pedalų 25 registrų vargonai – 320-asis Jano Tučeko vargonų dirbtuvių kūrinys. 1956 m. Kavarskui suteiktos miesto teisės.
1935 m. kunigo Aniceto Barakausko rūpesčiu ir P. Kalibatui remiant, šalia bažnyčios pastatyta parapijos salė, Kavarske sumontuota ir paleista pirmoji elektrinė, leidusi apšviesti parapijos pastatus, ją suko Kavarsko šaltinių tėkmė.
1936 m. vakariniame Kavarsko pakraštyje prie kelio į Ukmergę klebono A. Barakausko iniciatyva pastatytas 20 metrų aukščio – didžiausias Lietuvoje – gelžbetoninis kryžius, stovintis iki šiol. Vikaro Jono Vizgirdos iniciatyva ir kavarskiečių pavasarininkų lėšomis rytiniame miesto pakraštyje ant Šventosios dešiniojo kranto skardžio tuo metu pastatyti trys kryžiai 1933–1935 m. šventųjų metų atminimui. Jie stovi iki šiol.
1937 m. Kavarske duris atvėrė biblioteka, čia veikianti iki šiol.
1938 m. statytame pastate 1948 m. buvo atidaryta 100 vietų ligoninė, veikusi iki 1995 metų. Tuo laikotarpiu mieste veikė ir vaistinė, 25 vietų tuberkuliozinė ligoninė.
1939 m. P. Kalibato lėšomis Kavarske buvo pastatyta nauja tipinė 6 skyrių mokykla. Tais metais joje mokėsi apie 80 mokinių, dirbo 6 mokytojai.
1940 m. pradėjo veikti Kavarsko kultūros namai.
1944 m. liepos mėnesį atsitraukiantys vokiečių armijos kariškiai susprogdino Kavarską.
1944–1947 m. mieste veikė progimnazija, 1947–1951 m. – nepilna vidurinė mokykla.
1950–1962 m. Kavarskas buvo Kavarsko rajono centras.
XX a. antrojoje pusėje Kavarske veikė Anykščių duonos kombinato kepykla, buitinių paslaugų paviljonas.
1951–1961 m. Kavarske buvo leidžiamas Kavarsko rajono laikraštis „Stalino vėliava“, 1961–1962 m. „Komunizmo vėliava“
1951 m. Kavarske pradėjo veikti vidurinė mokykla.
1962–1995 m. Kavarskas buvo Anykščių rajono apylinkės centras.
1961–1963 m. šiauriniame Kavarsko pakraštyje pastačius Šventosios užtvanką, buvusioje Kalnuočių kaimo teritorijoje įrengta ir iki 2000 m. veikė vandens kėlimo stotis – keturi 450 kilovatų galios siurbliai. Dalis Šventosios vandens buvo pakeliama daugiau negu į 20 metrų aukštį ir jam leidžiama tekėti 12 kilometrų ilgio kanalu iki Traupio, kur jis įsiliedavo į Nevėžį. Dėl per didelių elektros energijos sąnaudų šio unikalaus projekto XXI a. pradžioje buvo atsisakyta.
1995 m. Kavarskas tapo Anykščių rajono Kavarsko seniūnijos centru.
2002 m. šiauriniame miesto pakraštyje pradėjo veikti koncerno „Achemos grupė“ bendrovės „Renerga“ 1 MW galios hidroelektrinė (užtvanka ir Kavarsko tvenkinys). Ji kasmet pagamina iki 6,5 mln. kilovatvalandžių elektros energijos. Prie elektrinės veikia žuvitakis, atvėręs kelią neršti plaukiančioms lašišinėms žuvims į Šventosios aukštupį. Siurblinė iki privatizacijos perpumpuodavo iki 4,5 m³/s vandens iš Šventosios į 1963 m. iškastą Šventosios–Nevėžio kanalą link Traupio, kuris jungia Šventąją su Nevėžiu. Šiuo metu kanalas apleistas.
2005 m. patvirtintas miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas).
2012 m. išleistas pašto ženklas, vaizduojantis Kavarsko herbą.
KROSNA
Krosna – to paties pavadinimo Lazdijų rajono savivaldybės seniūnijos centras. Gyvenvietė išsistačiusi prie kelio Alytus–Simnas–Kalvarija, 8 km į vakarus nuo Simno. Nuo Krosnos iki Lazdijų – 18 km, Želsvos, Simno, Verstminų – po 10, Šeštokų – 8, Vartų – 3, Birsčių – 1.
Netoli Krosnos – Žuvinto draustinis, 4 km į šiaurę nuo gyvenvietės – Žuvinto biosferos rezervatas. Į pietryčius nuo Krosnos – Kalniškės miškas. Jame nuo 1974 m. aptvertoje teritorijoje auginami muflonai. Per Krosnos gyvenvietę teka Sūravos upelis, kuris įteka į Buktos pelkę. Gyvenvietę kerta geležinkelis Alytus–Kazlų Rūda, plentai, vedantys į Alytų, Marijampolę bei Kalvariją.
Didžiausia miestelio šventė – tradiciškai kasmet rugsėjo 21 d. vykstantys Krosnos globėjo šv. Mato atlaidai.
Krosnos gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. (rašytiniuose šaltiniuose iš pradžių ji vadinama Krasnica vardu).
Per Valakų reformą Krosnai buvo paskirtas sklypas, pavadintas Krosnos atmata.
1595 m. oficialiai buvo gautas leidimas kurti Krosnos gyvenvietę.
1602 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Krosna.
1688 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Krosnos dvaras ir kaimelis.
Su Krosnos istorija yra susijęs kunigaikštis Simonas Karolis Oginskis (apie 1620–1699).
1650–1655 m. Krosnoje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia.
1760 m. įsteigta Krosnos katalikų parapija.
Krosnos miestelis sparčiai ėmė augti XIX a., ypač nuo 8-ojo dešimtmečio, po to, kai pro jį 1870 m. buvo nutiestas plentas Marijampolė–Alytus, 1897–1900 m. – plentas į Kalvariją, 1897–1901 m. – geležinkelio Alytus–Suvalkai linija.
1842 m. pastatyta klasicistinė Krosnos šv. apaštalo ir evangelisto Mato bažnyčia. 1913 m. pristatyti bažnyčios bokštai. Šioje bažnyčioje saugomas vertingas XIX a. sukurtas paveikslas „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“, XIX a. skulptūra „Mykolas Arkangelas“ (XIX a.), 1928 m. sukurtas medinis kryžius su koplytėle.
1883 m. Krosnoje buvo 372gyventojai, 1923 m. – 178, 1959 m. – 366, 1970 m. – 380, 1978 m. – 442, 1979 m. – 404, 1985 m. – 415, 1989 m. – 396, 2001 m. – 401.
XIX a. pabaigoje buvo Krosnos valsčius. Jis 1867–1914 m. priklausė Lenkijos Kongreso karalystės Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskričiai.
1870 m. gegužės 31 d. prie Krosnos valsčiaus buvo prijungti keli Liudvinavo valsčiaus kaimai.
Valsčius panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija perduota Kalvarijos rajonui (1 apylinkė) ir Simno rajonui (7 apylinkės).
XX a. pradžioje daug Krosnos ir jos apylinkių gyventojų dalyvavo nepriklausomybės kovose.
1919–1948 m. Krosna buvo Marijampolės apskrities Krosnos valsčiaus centras.
1923 m. Krosnos valsčiui priklausė 112 km². Jo teritorijoje buvo 8 apylinkės, 4 162 gyventojai. Iš jų lietuvių buvo 3 981 (95,65 %), vokiečių – 83 (1,99 %), žydų – 72 (1,7 %), kitų tautybių gyventojų – 26 (0,6 %).
1949 m. Krosnos valsčiaus teritoriją sudarė 114 km², joje buvo 8 apylinkės: Krosnėnų apylinkė, Krosnos apylinkė, Naujienos apylinkė, Pėdiškių apylinkė, Ramanavo apylinkė, Randiškės apylinkė, Šeštokų apylinkė, Vytautiškės apylinkė.
Po Antrojo pasaulinio karo Krosnos apylinkėse veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. 1945 m. gegužės 16 d. prie Krosnos įvyko mūšis, kuriame dalyvavo 80 Lietuvos laisvės gynėjų ir daugiau negu 400 enkavedistų. Nemažai partizanų (tarp jų ir moterų) šio susirėmimo metu žuvo, kitiems pavyko prasiveržti iš apsupties ir pasitraukti į miškus.[2]
1947 m. įkurta Krosnos biblioteka. 1950 m. įsteigta septynmetė mokykla, vėliau reorganizuota į aštuonmetę. 1969–1996 m. ji turėjo vidurinės mokyklos spatusą, 1996–2001 m. – progimnazijos, nuo 2001 m. Krosnoje veikia pagrindinė mokykla.
1948–1950 m. Krosna buvo Kalvarijos apskrities Krosnos valsčiaus centras.
Sovietmečiu Krosna buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
1954 m. Krosna buvo Simno rajono Krosnos apylinkės centras.
19??–1995 m. Krosna buvo Lazdijų rajono Krosnos apylinkės centras.
Nuo 1995 m. Krosna – Lazdijų rajono savivaldybės Krosnos seniūnijos centras.
Krosnoje veikia vaikų darželis „Eglutė“, medicinos punktas. Yra žirgynas, kuriame veisiami Trakėnų veislės žirgai, nuo 1997 m. rengiamos kasmetinės konkūrų varžybos.
2002 m. patvirtintas Krosnos miestelio herbas ir vėliava (dailininkas Juozas Galkus).
Miestelio centre yra paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, 1999 m.
Krosnoje yra gimęs iškilus JAV lietuvių visuomenės veikėjas (diplomatas, politikas Mikas Bagdonas, , inžinierius technologas Algirdas Jurgis Kliučininkas (g. 1932 m. Naujienoje), biologas Algimantas Bujauskas (g. 1932 m. Delnickuose, muzikas, dirigentas Jonas Vidas Aleksandravičius (g. 1944 Vartuose).
Literatūra:
Aprašymas apie Kalvarijos apskritį Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodynas (lenkų kalba), Haag-Kępy 1882 m., t. 3.
KRUONIS
Kruonis – nuo seno daugiatautis miestelis, išsidėstęs palei Kruonės upelį (Lapainios dešinįjį intaką), apie 15 į pietvakarius nuo Kaišiadorių, prie kelio „Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė“.
Kruonio miestelio istorinis centras – vietinės reikšmės urbanistikos paminklas.
Gyvenvietės planas radialinis, jo centre – aikštė.
Senoji miestelio dalis susiformavusi iki XVII a. vidurio, gatvinio kaimo gale įkūrus miestelį.
Nuo 1969 m. valstybė saugo šio miestelio savitą gatvių tinklą, aikštės planą, miestelio tūrinę-erdvinę kompoziciją, pražulnią pastatų padėtį prie aikštės.
Prie miestelio, 3 km į šiaurę, veikia Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.
Kruoniuo apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje.
XV a. viduryje Kruonyje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1472 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras jai suteikė aprūpinimą.
1496 m. Darsūniškio valdytojas Venclovas Koscevičius savo raštuose paminėjo Kruonio ir Darsūniškio gyventojų ginčą dėl miško, priteisto Kruonio gyventojams.
1514 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Kruonį paskyrė valdyti I. Turlai.
1545 m. Kruonis buvo parduotas Smolensko kaštelionui G. Tryznai.
1570 m. Kruonis atiteko kunigaikščiams Oginskiams. Tada Kruonio dvaro teritorijoje stovėjo keturi namai ir ūkiniai pastatai (alaus darykla, kepykla, ledainė, svirnas, tvartas, vandens malūnas, vežiminė). Su Kruonio istorija labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Kotryna Jurlovna Oginskienė-Valavičienė (XVI a.), Matvėjus (Motiejus) Bahdanovičius (Bagdanovičius) Oginskis (XVI a. pr. –1564), Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (g. apie 1551 / 1558 –1625), Raina Valavičiūtė-Oginskienė (XVI a.), Jonas Bagdonaitis Oginskis (apie 1582–1640), Samuelis Levas Oginskis (1595–1657), Zofija Bielevičiūtė-Oginskienė (XVI II p. – apie 1644), Simonas Karolis Oginskis (apie 1620–1699), Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684), Zofija Oginskytė-De Idelking (apie 1645–1719), Liudvikas Karolis Oginskis (m. 1718), Ignotas Oginskis (1755–1787), Juozapas Oginskis (apie 1713–1776), Juzefa (Juozapota) Oginskytė-Oginskienė-Lopacinskienė-Šiškienė (1774–1847), Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842).
1583 m. Kruonio dvaro ribas nustatė dvaro savininkas Bogdanas Oginskis. Spėjama, kad jis XVI–XVII a. sandūroje Kruonės upelio šlaite, tarp Kruonės upelio ir dabartinės Kruonio gimnazijos, pastatė naujus puošnius renesansinio stiliaus mūrinius rūmus. Jie buvo dviejų aukštų 36 m. ilgio ir 14 m pločio. Viduje buvo puošniai įrengtos salės ir kambariai, perdengti kryžminiais skliautais su turtingu nerviūrų raštu, būdingu XVII a. I p. architektūrai Lietuvoje. Oginskių dvarvietė šiuo metu vadinama Piliaviete. Dauguma šioje teritorijoje surastų radinių yra datuojami XVI–XVIII amžiumi.
1610–1625 m. Oginskiai Kruonyje pastatė renesansinio stiliaus stačiatikių cerkvę (ji buvo keletą kartų perstatyta, paskutinį kartą – 1836 m., kai įgavo stačiatikių cerkvėms būdingesnę formą). Prie cerkvės veikė vienuolynas, kuriame 1798 m. gyveno 45 vienuoliai. Oginskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu yra keitę savo religinę priklausomybę – jie XVII a. iš stačiatikių perėjo į katalikybę.
Geriausiai kunigaikščių Oginskių atminimas yra įamžintas Kruonio bažnyčioje. Čia yra išlikusios dvi epitafinės plokštės. Bogdano Oginskio antkapinė plokštė padaryta XVI–XVII a. sandūroje iš tamsaus violetinio marmuro. Joje yra pavaizduotas ant sarkofago gulinti šarvais apsirengęs karys, o šalia jo padėtas karinės valdžios ženklas buzdyganas, prie kojų – penkių laukų herbinis skydas. Lotyniškame įraše nurodyta mirties data ir vardas Teodoras. Lenkiškame eiliuotame tekste pasakojama apie mirusiojo dorybes ir žygius. Čia jis jau vadinamas Bogdanu.
Greta šios epitafinės plokštės yra kita, skirta jo sūnui Samueliui levui Oginskiui. Ji marmurinė, sukurta XVII a. viduryje, apdailoje jaučiasi barokinis stilius.
XVII a. II p. Kruonis buvo viena iš karaimų gyvenviečių Lietuvoje.
Kruonis stipriai nukentėjo per 1812 m. karą. Jo metu buvo apgriauti ir dvaro rūmai (pilis), kurie vėliau nebuvo atstatyti, bei unitų bažnyčia. Rūmų sienos buvo nuardytos ir panaudotos kitų namų statybai. Dvaro (pilies) griuvėsiai dabar yra archeologinis paminklas. 2004–2008 m. Kaišiadorių muziejui vykdant archeologinius kasinėjimus buvo patikslintos dvarvietės ribos.
1773 m. Kruonyje pradėjo veikti parapinė mokykla.
Po 1831 m. sukilimo kunigaikščių Oginskių valdos buvo konfiskuotos, Kruonio dvaras ir miestelis atiteko carinei administracijai.
1857 m. atidaryta valdiška Kruonio mokykla.
1850 m. valstybiniam Kruonio dvarui priklausė 3 palivarkai, 33 kaimai ir 16 viensėdžių.
1861, 1865 m. miestelyje buvo 311 gyventojas, 1897 m. – 549, 1923 m. – 495, 1959 m. – 694, 1970 m. – 563, 1978 m. – 505, 1979 m. – 543, 1985 m. – 813, 1989 m. – 1 023, 2001 m. – 726, 2006 m. – 800.
Po 1863 m. sukilimo į Kruonio dvarą buvo atkelta daug rusų kolonistų.
1919 m. pastatyta Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės bažnyčia. Ji čia stovi iki šiol.
1927 m. pastatyta iki mūsų dienų išlikusi Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė.
1941 m. rudenį dabartinės vidurinės mokyklos vietoje vokiečiai įkūrė sovietinių karo belaisvių stovyklą, kurioje buvo kalinama apie 300 belaisvių. 1941–1942 m. jie dirbdavo aplinkinių gyventojų ūkiuose. 1941 m. rugpjūčio 15 d. gretimame Gojaus miške buvo sušaudytos 25 žydės iš Darsūniškio geto. 1990 m. jų sušaudymo vietoje pastatytas paminklinis akmuo.
1944 m. miestelyje gyveno 356 gyventojai katalikai, 215 vietinių stačiatikių, 50 sentikių – repatriantų, kilusių iš Lenkijos, Suvalkų srities. Jie į Lietuvą repatrijavo 1940–1941 m., o į Kruonį buvo atkelti 1942 metais. Tuo laikotarpiu Kruonyje gyveno 26 totoriai.
1943–1945 m. priverstiniams darbams į Vokietiją buvo išvežti 4 gyventojai.
Nuo 2008 m. Kruonyje rengiami klasikinės muzikos festivaliai „Renesanso naktys Kruonyje“. Festivalio koncertai vyksta Kruonio bažnyčioje arba dvarvietėje.
KULIAI
Kuliai – Plungės rajono miestelis Endriejavo kalvagūbryje, Žemaičių aukštumos vakariniame pakraštyje, dešiniajame Alanto upės krante, prie kelio Plungė–Vėžaičiai, kuris prie miestelio kertasi su keliu Dauginčiai–Rietavas. Nuo Kulių iki Rietavo – 22 km, nuo Plungės – 19, nuo Endriejavo, Vėžaičių, Liolių – po 16, nuo Žadeikių – 10 km.
Kuliai – didžiausia Plungės rajono seniūnijos gyvenvietė. Miestelio gyventojai kalba žemaičių dounininkų potarme.
Kuliuose į Alantą įteka Lenkėnio upelis. Vietovės čia miškingos, įkurtas Kulių kraštovaizdžio draustinis.
Žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje.
1253 m. vietovė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose.
1564 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Kulių kaimas.
1597 m. Kuliuose buvo 20 šeimų, 1673 m. – 56 šeimos.
XVII a. pr. miestelis pradėjo sparčiai augti.
1644 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Kuliuose pastatė pirmąją bažnyčią. Ji buvo medinė.
XVIII a. Kuliai priklausė jėzuitams.
1873 m. Kuliai atiteko kunigaikščiui Mykolui Mikalojui Severinui Markui Oginskiui (prieš tai jie, kaip ir Plungė, priklausė grafams Zubovams).
1776 m. Kuliams suteiktos parapijos teisės.
Nuo XIX a. vidurio Kuliuose vykdavo turgūs ir gyvulių mugės.
1804 m. pradėjo veikti Kulių parapinė mokykla.
1861–1950 m. Kuliai buvo valsčiaus centras.
1900 m. kunigaikštis Mykolas Oginskis, padedamas parapijiečių ir kunigo Vincento Jarulaičio, pagal švedų architekto Karlo Eduardo Straudmano projektą pastatė eklektiškų formų iki mūsų dienų išlikusią mūrinę Šv. Stanislovo kankinio bažnyčią. Joje stovi puošnūs, iš medžio pjaustyti altoriai. Bažnyčios grindys sudėtos iš keturkampių ir šešiakampių ąžuolo gabalų. Įspūdingas bažnyčios bokštas. Bažnyčią puošia vertingi paveikslai: „Švč. Mergelė Marija“ (XVII a. II p.), „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“ ir „Šv. Antanas“ (abu XVIII a.), XIX a. sukurtos medinės skulptūros „Švč. Mergelė Marija“, „Jėzus Kristus“. Medinėje penkiakampėje varpinėje – 2 varpai, iš kurių vienas nulietas 1719 m., kitas – 1740 metais.
Šventoriuje stovi sena penkiakampė XIX a. statyta medinė varpinė.
Architektūriniu požiūriu vertingas 1780 m. miestelyje pastatytas bažnyčios tarnams ir virtuvei skirtas mūrinis namas, 1790 m. iškilusi dviaukštė raudonų plytų klebonija, 1989 m. bažnyčios šventoriuje pastatytas medinis J. Tumo-Vaižganto paminklas (meistras V. Stumbras), Kulių kapinėse stovinti XIX a. iškilusi medinė aštuonkampė koplyčia, XIX a. padarytas koplytstulpis, XIX a. pab. – XX a. pr. pastatyta koplytėlė su skulptūromis.
1820 m. Kuliuose buvo 187 gyventojai, 1865 m. – 134, 1866 m. – 196, 1897 m. – 615, 1923 m. – 556, 1959 m. – 360, 1978 m. – 687, 1979 m. – 797, 1985 m. – 734, 1989 m. – 797, 2001 m. – 704, 2005 m. – 750.
1898–1901 m. Kulių vikaras buvo rašytojas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Kuliuose jis redagavo „Tėvynės sargą“, rašė „Pragiedrulius“, aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime ir į jį įjungė nemažai Kulių ir jo apylinkių gyventojų. Draudžiamą spaudą apylinkėse platindavo J. Budrikas, Jurgis Gudas, I. Milašius, Kazimieras Šleivys, P. Šlimas, V. Stončius, spaudos platinimą organizavo ir rėmė pats J. Tumas-Vaižgantas. Tuo laikotarpiu čia lankydavosi ir rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958).. Ji Kulius yra aprašiusi savo kūrinyje „Šventmarė“.
1899 m. palangiškių aktorių trupė Kuliuose suvaidino „Ameriką pirtyje“.
1907 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla.
1941 m. antroje pusėje naciai nužudė 82 Kuliuose gyvenusius žydus.
1945–1949 m. veikė Kulių progimnazija. 1949 ji reorganizuota į septynmetę, kuri veikė iki 1955 m. ir tada buvo reorganizuota į vidurinę.
1947 m. miestelyje pradėjo veikti biblioteka.
1950–1995 m. Kuliai buvo Kulių apylinkės centras, 1951–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė, o nuo 1995 m. – Kulių seniūnijos centras.
1955 m. Kuliuose duris atvėrė vaikų lopšelis-darželis, kultūros namai, paštas, ambulatorija.
2008 m. patvirtintas Kulių herbas.
Iš Kulių yra kilęs rabinas, mokytojas, Lietuvos II seimo narys Joselis Kaganeumanas (1886–1969), rabinas Nosson Meir Wachtfogel (1910–1998), Šilutės rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas Juozas Vičius (1955–2012), Lietuvos rašytojas Liudvikas Jakimavičius (g. 1959).
LUOKĖ
Luokė (žem. Loukė) –Telšių rajono savivaldybės miestelis, esantis 21 km į pietryčius nuo Telšių. Gyvenvietės planas spindulinis. Pro Luokę vingiuoja Virvyčios dešinysis intakas Vaidys.
Gyvenvietę puošia 1774 m. pastatyta medinė Visų Šventųjų bažnyčia. Ji kaip architektūros vertybė saugoma valstybės. Miestelyje yra išlikusi autentiška planinė-erdvinė struktūra. Ji kartu su senaisiais pastatais yra paskelbta valstybės saugomu urbanistiniu draustiniu.
Miestelyje veikia Luokės vidurinė mokykla, biblioteka, paštas.
Netoli Luokės – Šatrijos draustinio teritorijoje – plačiai žinomas, vienas aukščiausių piliakalnių Lietuvoje. Tai – Šatrija. Jos aukštis – 229 metrai.
Netoli Luokės esančiame Bivainės miške auga Tado Blindos pušis.
Luokės gyvenvietė pradėjo formuotis XIV a. prie kelių, ėjusių nuo Tilžės link Viekšnių ir nuo Šiaulių link pajūrio, sankryžos.
XIV a. pab. – XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose yra minimas Luokės dvaras ir valsčius. XIV a. pab. – 1950 m. Luokė buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras. Luokės miestelis minimas jau XIV a. Tuo laikotarpiu ši gyvenvietė buvo viena didžiausių ir svarbiausių Žemaitijoje, mažai kuo nusileidusi Medininkams (Varniams). 1417 m. Vytauto pavedimu čia pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. Ji konsekruota Visų Šventųjų vardu. Kai žemaičiai sukilo, Vytautui pageidaujant, pirmasis Žemaitijos vyskupas Motiejus perkėlė savo rezidenciją iš Medininkų į Luokę.
1471 m. rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė pradėta vadinti miestu.
Iki 1526 m. Luokė rašytiniuose šaltiniuose vadinama ir miesteliu.
1638 m. miestelyje gyveno 9 profesijų amatininkai, miestelyje buvo daktarų ir kitų profesijų atstovų.
1744 m. vyskupo J. Lopacinskio rūpesčiu buvo pastatyta ir akmeniniu zomatu apjuosta nauja medinė Luokės katalikų bažnyčia.
Luokės dvaras yra priklausęs Ignoto Oginskio (1698–1775 m.) žmonai (nuo 1739 m.) Elenai Oginskaitei (1701–1790 m.). Ji taip pat yra buvusi Vaiguvos bei Grūšlaukės dvarininkė.
1774 m., pastatyta liaudies architektūros stiliaus medinė Luokės Visų Šventųjų bažnyčia.
1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas Andriui Ignotui Oginskiui už nuopelnus paskyrė valdyti Luokę.
XV a. pab. Luokėje buvo pradėti rengti turgūs. Nuo tada ėmė plačiai sklisti garsas apie Luokės jomarkus. XVI a. į miestelį suvažiuodavo pirkliai iš Kėdainių, Tilžės, aplinkinių Žemaičių kunigaikštystės miestelių. Luokė turėjo savo svorio vienetą – Luokės mastą.
Luokės aukso amžius tęsėsi iki XVII a. vidurio, karų su švedais pradžios.
1786 m., 1887 m., 1911 m. ir 1934 m. Luokę niokojo gaisrai.
1793 m. Luokei suteikta turgaus ir prekymečių privilegija.
1790 m. suteikta privilegija rengti turgus. Vykdavo keturi prekymečiai per metus. Luokė turėjo net savo svorio vienetą – „Luokės matą“.
1824 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Luokės parapinė mokykla (XIX a. Luokėje veikė dvi mokyklos – caro valdžios ir parapinė).
XIX a. viduryje Luokėje ir jos apylinkėse siautėjo Tadas Blinda.
1831 m. prie Luokės vyko sukilėlių ir caro kariuomenės susirėmimai.
Už 1863 m. sukilėlių rėmimą buvo apkaltintas ir į Sibirą ištremtas Luokės klebonas Kazimieras Chromanskis, vikaras Vincas Lukoševičius, Domininkas Kozickis ir Justinas Siesickis.
Po 1863 m. sukilimo miestelyje uždaryta parapinė mokykla.
1899 m. šalia bažnyčios pastatyta medinė varpinė, kuri valstybės saugoma kaip paminklas.
1911 m. per gaisrą sudegė pusė miestelio pastatų.
1919 m. vasario 27 d. saksų savanorių daliniai prie Luokės sumušė Raudonosios armijos Žemaičių pulką.
XX a. tarpukario laikotarpiu Luokė buvo valsčiaus centras. Čia buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas, sutvarkytas gatvių apšvietimas, iškilo nemažai naujų mūrinių pastatų. Veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, policijos nuovada, girininkija, elektrinė, plytinė.
1930 m. pastatytas, 1957 m. nugriautas, 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas.
XX a. 4 dešimtmetyje Luokėje veikė „Šatrijos“ knygynas. Jis ne tik pardavinėjo, bet ir leisdo knygas.
1938 m. miestelyje pastatyta mokykla (architektas Steponas Stulginskis).
1940 m. gyvenvietėje duris atvėrė biblioteka.
Antrojo pasaulinio karo metais naciai sunaikino gausią Luokės žydų bendruomenėę.
1941 m. liepos mėnesį Rainiuose ir Viešvėnuose nužudyta apie 200 Luokės žydų.
1940–1941, 1944–1953 metais sovietų valdžia į Rusijos gilumą ištrėmė 23 Luokės gyventojus. Sovietmečiu Luokė buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Čia veikė vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai, pieninė, paštas, malūnas.
1951 m. nugriautas Lietuvos nepriklausomybės. Jis atstatytas 1992 metais.
1950–1995 m. Luokė buvo to paties pavadinimo Telšių rajono apylinkės centras.
1952 m. miestelyje pradėjo veikti vidurinė mokykla.
2007 m. patvirtintas Luokės herbas.
Iš Luokės ir jos apylinkių yra kilę šie iškilūs žemaičiai: Tadas Blinda (1846–1877), plėšikų vadas, gimė greta Luokės, Kinčiulių kaime; Chaimas Rabinovičius (1856–1931), rabinas, mokytojas; Vytautas Barsteiga, ūkininkas, politinis veikėjas; Blažiejus Česnys, kunigas, palaidotas Luokės bažnyčios šventoriuje; Antanas Grigoraitis, vargonininkas, chorvedys; Petras Ivoškus, pedagogas, politinis veikėjas; Vytautas Kleiva, pedagogas, politinis veikėjas; Edvardas Kochas, pedagogas, politinis veikėjas; Rasa Rimidytė, scenografė; Augustinas Potockis, kalvis, kryždirbys; Kazimieras Pliuskys, Paminkladirbys, pastatęs Laisvės paminklą.
MŪRO STRĖVININKAI
Mūro Strėvininkai – gyvenvietė Kaišiadorių rajone ant kairiojo Strėvos upės kranto, 5 km į pietryčius nuo Žiežmarių ir 8 km į pietus nuo Kaišiadorių. Prie Strėvos yra buvę 4 Strėvininkų kaimai. Vienas iš jų apie 1931-uosius metus buvo pavadintas Mūro Strėvininkais. Čia dabar gyvena apie pusė tūkstančių žmonių.
Į šiaurę nuo Mūro Strėvininkų, Strėvos kairiajame krante, slėnyje dunkso piliakalnis, kuris vykdant hidroelektrinės darbus buvo apgadintas. Miestelio centre – medinė sentikių Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė, pagrindinė mokykla, paštas. Yra išlikę XVII a. Oginskiams priklausiusio Strėvininkų dvaro rūmai Strėvininkų dvaras. Nuo 1936 m. juose veikia pensionatas.. Anksčiau jį prižiūrėdavo vienuolės kotrynietės (1943 m. jų buvo 10). 2000 m. pensione buvo 252 gyventojai.
***
1368 m. Strėvininkų gyvenvietė minima kryžiuočių dokumentuose.
Spėjama, kad XIV a. Mūro Strėvininkuose buvo pilis (kronikose vadinama Streben). 1368 m. kryžiuočiai šią pilį sudegino.
1348 m. ir 1375 m. prie Strėvos upės, tikėtina, kad ir prie dabartinių Mūro Strėvininkų, vyko lietuvių mūšiai su kryžiuočiais.
1387 m. Jogailos rašte minimas Strėvininkų valsčius.
XVI a. Mūro Strėvininkus valdė Stravinskiai (iš šios Stravinskių giminės yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. I. Stravinskis autobiografijoje yra nurodęs, kad jo protėviai Lenkijon atklydo iš Pabaltijo kraštų. Jo senelis lenkas Ignotas (katalikas) carienės Jekaterinos II laikais iš Lenkijos persikėlė gyventi į Rusiją ir vedė rusę.
1590 m. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai.
1598 m. Strėvininkų dvarininkas Petras Koplenskis susikeitė žeme su Bogdanu Oginskiu.
Nuo 1600 m. Mūro Strėvininkai buvo Oginskių valda. Su Mūro Strėvininkais (Kaišiadorių r.), Strėvininkais(Elektrėnų sav.) yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Kristina Oginskytė-Narkuska (XVI a.), Aleksandras Oginskis (1585–1667), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730), Matvėjus (Motiejus) Bahdanovičius (Bagdanovičius) Oginskis (XVI a. pr. –1564), Anastasija Oginskytė-Narkuskienė (XVI a. vid. – XVI a. II p.), Regina Oginskytė-Korfienė-Pociejienė (apie 1595–1657), Simonas Karolis Oginskis (apie 1620–1699), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730), Juozapas Oginskis (apie 1713–1776), Ignotas Oginskis (1755–1787), Juzefa (Juozapota) Oginskytė-Oginskienė-Lopacinskienė-Šiškienė (1774–1847), Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842).
XVII a. Oginskiai Mūro Strėvininkuose pastatė tuo metu prabangūs dvaro rūmus, kuriuos supo angliško stiliaus parkas, 1828 m. įrengė audimo ir balinimo fabrikus. Čia stovėjusiuose dviejų aukštų mūriniuose namuose buvo sumontuotos 31 staklės drobei ir 31 staklės įvairioms medvilninėms medžiagoms austi. Medvilnę audiniams buvo tiekiama iš Anglijos, lininiai siūlai ir linai superkami Lietuvoje. Audimo ir balinimo darbams prižiūrėti Oginskis iš Škotijos buvo pakvietęs audėją Joną Garvisą su sūnumi ir balinimo meistrą Robertsoną. Fabrike dirbdavo 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų ir 62 berniukai prie staklių. Audiniai buvo pradėti gaminti 1828 m. birželio 29 dieną. Šiame fabrike per metus buvo galima išbalinti iki 1500 gabalų audeklo.
Dvaro savininkas Gabrielius Juozapas Oginskis (1784–1842) aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Dėl to carinė valdžia konfiskavo jam priklausiusį dvarą, manufaktūrą, juos perdavė valstybės iždui, o vėliau rūmuose įrengė kareivines ir karo ligoninę.
Pirmoj pasaulinio karo metais dalis dvaro pastatų sudegė.
1836 m. buvo sudarytas konfiskuoto Strėvininkų dvaro inventorius. Jame aprašyti visi Mūro Strėvininkų dvaro centre stovėję mūriniai ir mediniai pastatai (jų buvo apie 30). Dvarą sudarė 2 miesteliai, 4 palivarkai, 19 kaimų ir 20 užusienių. Yra paminėti dveji Strėvininkai – miestelis ir palivarkas. Dvaro rūmai buvo dviejų aukštų, dengti čerpėmis. Pirmajame aukšte buvo 20 kambarių, kuriuose buvo ąžuolinio ir pušinio parketo grindys. Krosnys – baltų koklių. Viena krosnis buvo iš geltono ir juodo marmuro. Langų rėmai ir durys lakuotos. Tinkuotos sienos nudažytos, o karnizai ir lubos daugiausia tapyti. Antrajame aukšte buvo 12 įvairaus dydžio kambarių. Kairėje rūmų pusėje stovėjo fabriko pastatas, dešinėje – dviejų aukštų mūrinis pastatas arklininkams ir sandėliams. Rūmus supo angliškas sodas. Už jo, tiesioje gatvėje į vakarus nuo rūmų, stovėjo 28 mūriniai ir mediniai pastatai, augo vaisių sodas, kurį puošė trys liepų alėjos ir du tvenkiniai. Mūro Strėvininkų palivarke buvo spirito varykla, kuriai vanduo buvo tiekiamas vandentiekiu iš Martiniškių palivarko.
1922–1923 m. vienas dviaukštis pastatas suremontuotas – čia pradėjo veikti invalidų prieglauda. 1936 m. suremontuoti dvaro centriniai rūmai. Dvaro sodyboje dabar veikia pensionatas. Čia dar yra išlikusi ir dvaro arklidė, ūkinis pastatas.
Apie 1744 m. Mūro Strėvininkų dvare pastatyta Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. 1779 m. joje keliskart per metus leistos laikyti pamaldos. Koplyčia uždaryta 1865 metais.
1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše minimas Mūro Strėvininkų dvaras ir kaimas. 1795 m. dvare, priklausiusiame A. Oginskienei, buvo 1 sodyba, 96 gyventojai (kartu su tarnais). Apie 1860 m. dvare – 14 gyventojų katalikų.
XIX a. II p. Mūro Strėvininkų kaime apsigyveno nemažai sentikių. 1836 m. dvaro inventoriuje rašoma, kad koplyčia buvo dengta gontais, su nedideliu kupolu ir geležiniu kryžiumi. Koplyčios priekyje – nedidelis geležinis balkonas.
Kai koplyčia buvo uždaryta, joje įrengė cerkvę 108 Uralo pėstininkų pulkui, kuris buvo įsikūręs dvaro rūmuose. 1895 m. cerkvė buvo perstatyta, o vėliau – nugriauta. Šalia koplyčios (cerkvės) buvo kapinės. Jose palaidota 20 žuvusių Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių (1921 m. duomenimis).
XIX a. laikotarpiu gyvenvietė priklausė Žiežmarių valsčiui, vėliau – Kaišiadorių apskrities Žiežmarių valsčiui, 1950–1954 m. buvo Žiežmarių rajono Mūro Strėvininkų apylinkės centras, 1955–1995 m. – Kaišiadorių rajono Mūro Strėvininkų apylinkės centras, nuo 1995 m. – Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės seniūnijos gyvenvietė.
1886 m. Mūro Strėvininkuose buvo 200 gyventojų, 1959 m. – 687, 1970 m. – 780, 1979 m. – 709, 1986 m. – 682, 1989 m. – 563, 2001 m. – 499, 2008 m. – 493.
1895 m. sentikiai gyvenvietėje pastatė cerkvę. Ji sudegė 1910 m., 1913 m. pastatyta nauja medinė. Šioje cerkvėje buvo saugoma 1595 m. išleista Evangelijų knyga.
Sovietmečiu Mūro Strėvininkai buvo tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė.
Panaudota literatūra:
- Olijardas Lukoševičius, Kaišiadorių kultūros paveldas, Kaišiadorys, 2012.
NAUJAMIESTIS
Naujamiestis – miestelis vakarinėje Panevėžio rajono dalyje, dešiniajame Nevėžio krante, prie pušyno. Jis nuo Panevėžio nutolęs 15 kilometrų. Naujamiestis yra to paties pavadinimo seniūnijos ir seniūnaitijos centras.
XVI a. II p. Naujamiestis pradėtas minėti rašytiniuos šaltiniuose.
Yra pagrindo manyti, kad Vytauto laikais kaip Upytės pilį aptarnaujantis sargybos būrys Naujamiestyje buvo įkurdinti karaimai.
XVI a. Naujamiestį valdė didikai Valavičiai. Vėlesniais metais – didikai Radvilos, Oginskiai, Karpiai.
1584 m. LDK kancleriui E. Valavičiui Naujamiesčio dvaro nuostatuose paskelbus apie privalomą vaikų mokymą, XVI a. pab. prie Naujamiesčio evangelikų reformatų bažnyčios buvo įkurta parapinė mokykla (viena pirmųjų mokyklų Lietuvoje). Joje mokėsi 8–15 metų amžiaus berniukai. Už trukdymą mokytis tėvams grėsė bauda.
1667 m. Naujamiesčio dvaras su 357 valstiečių dūmais priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai.
XVII a. Naujamiesčio istorija yra susijusi ir su Marcijonu Marianu Aleksandru Oginskiu (1632–1690).
XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose minima Naujamiesčio mokykla (gali būti, kad tuo metu tebeveikė XVI a. įkurta mokykla).
1867 m. Naujamiestyje buvo 687 gyventojai.
XIX a. antrojoje pusėje – 1919 m. Naujamiestis buvo Panevėžio apskrities centras, 1919–1950 m. – Naujamiesčio valsčiaus centras, 1950–1958 m. – Naujamiesčio apylinkės centras, 1958–1991 m. – Panevėžio rajono miesto tipo gyvenvietė, Naujamiesčio apylinkės centras, 1991–1994 m. – Panevėžio rajono Naujamiesčio apylinkės centras, nuo 1994 m. – Panevėžio rajono savivaldybės Naujamiesčio seniūnijos centras.
1899–1908 m. pagal Rygos inžinieriaus Florijono Vyganauskio projektą pastatyta iki šiol miestelį puošianti mūrinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. 1936 m. jos vidų išdekoravo dailininkas Vincas Dilka. Bažnyčioje yra puošnūs neogotikiniai altoriai, Gebelso firmoje (Karaliaučius) pagaminti vieni geriausių vargonų Lietuvoje. Juos Naujamiesčio parapijai padovanojo
Naujadvario savininkai – broliai Mykolas ir Valerijonas Kerbedžiai, sumokėję
Už vargonus 8 000 aukso rublių.
1923 m. miestelyje buvo 739 gyventojai, 1959 m. – 754, 1970 m. – 720, 1979 m. – 763, 1980 m. ir 1985 m. – 800, 1989 m. – 835, 2001 m. – 832.
1948 m. miestelyje duris atvėrė biblioteka.
1958 m. gegužės 15 d. Naujamiesčiui suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas.
Sovietmečiu Naujamiestis buvo ekonomiškai stipraus Marytės Melnikaitės kolūkio centrinė gyvenvietė. Čia veikė mokyklos visuomeninis muziejus.
1991 m. lapkričio 12 d. Naujamiesčiui suteiktas miestelio statusas.
2007 m. kilęs gaisras stipriai nuniokojo bažnyčią.
2008 m. patvirtintas Naujamiesčio herbas.
Miestelyje veikia vidurinė mokykla, kurioje yra senas darbo tradicijas turintis muziejus. Mokyklos kieme stovi du paminklai: paminklinis akmuo, skirtas mokyklos 400 metų jubiliejui, ir medinis koplytstulpis, kuriame įamžinta Lietuvos krikšto 600 metų sukaktis.
Naujamiestyje veikia ir muzikos mokykla, biblioteka, vaikų darželis, paštas, kultūros centras, kuriame yra dailės galerija, slaugos ligoninė ir ambulatorija, vaistinė.
Senosiose Naujamiesčio kapinėse stovi K. Uliansko paminklas „Angelas“, kuriuo įamžintos 1905–1907 m. revoliucijos aukų atminimas.
Greta esančiame Naujamiesčio kaime – karaimų kapinės.
Naujamiestyje palaidotas skaitinių knygos pradžios mokyklai sudarytojas Naujamiesčio pradžios
mokyklos mokytojas Juozas Palukaitis (1883–1918).
Kapinių centre stovi Konkulevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus. Joje palaidotas miškininkas, tarpukario metais Panevėžyje veikusios miškų technikų mokyklos organizatorius Mykolas Konkulevičius (1878–1936).
PAGIRIAI
Pagiriai – šiaurės rytinėje Kėdainių rajono dalyje esantis Šėtos seniūnijos miestelis, per kurį teka Rudekšnos upelis. Miestelį supa Pagirių kaimas. Nuo Pagirių iki Vadoklių – 17 kilometrų, iki Šėtos – 13, iki Siesikų – 12, iki Paežerių – 7, iki Vaivadiškių bei Tulpiakiemių – 3, iki Paobelio – 2,5. Pagirių miestelyje valstybės yra saugomi šie kultūros paveldo objektai: varpinė; neogotikinė Pagirių kapinių koplyčia. Gyvenvietėje stovi paminklas Pagirių miestelyje žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir tremtiniams. Miestelyje veikia A. Jakšto pagrindinė mokykla, biblioteka, bendruomenės namai, medicinos punktas, paštas, duonos kepykla,vystoma medžio apdirbimo pramonė.
Pagirių istorijoje ryškų pėdsaką yra palikęs prelatas ir poetas, teologas ir filosofas, profesorius, keliasdešimties knygų autorius, daug nuveikęs grynindamas lietuvių kalbą Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860–1938). Tarp iškiliausių šio krašto žmonių minimas ir dainininkas Danielius Vėbra (g. 1950), Lietuvos agronomas sodininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras (1994 m.) Edvardas Armolaitis (1922–1995).
***
XVI a. pab. istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti Pagirių dvaras ir kaimas.
1626 m. broliai – Gabrielius, Kristupas ir Karolis Bialozarai – gyvenvietėje pastatė pirmąją bažnyčią (ji sudegė Šiaurės karo metais) ir bažnyčiai padovanojo Šv. Marijos su Kūdikiu paveikslą, kurį šių vietovių gyventojai laikė stebuklingu.
Spėjama, kad XVII a. Pagirių istorija yra susijusi su kunigaikščiu Marcijonus Marianu Aleksandru Oginskiu (1632–1690).
Šiaurės karo metais Pagirių kaimas buvo sunaikintas.
1742 m. kun. Penkaševskio rūpesčiu Pagirių katalikų bažnyčia buvo atstatyta, o 1876 m. kun. Šimkevičiaus pastangomis perstatyta.
1777 m. Pagiriuose duris atvėrė parapinė mokykla. 1781 m. joje mokėsi 26 vaikai.
1868 m. Pagiriuose buvo 174 gyventojai, 1897 m. – 522, 1923 m. – 424, 1959 m. – 317, 1970 m. – 442, 1979 m. – 511, 1980 m.– 530, 1986 m. – 619, 2001 m. – 523, 2011 m. – 358.
1864 m. Pagirių apylinkėse draudžiamą lietuvišką spaudą platino Jagminas. Už lietuviškos spaudos laikymą buvo nuteisti ir į carinės Rusijos kalėjimus pasodinti Pagirių gyventojai J. Martikonis, S. Trumpauskas ir P. Urbutis.
XIX a. – XX a. Pagiriai buvo Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus centras, 1950–1962 m. – Ramygalos rajono Pagirių apylinkės centras, 1962–1988 m.– Kėdainių rajono Pagirių apylinkės centras, 1988–1995 m. – Kėdainių rajono Šėtos apylinkės centras, nuo 1995 m. – Kėdainių rajono savivaldybės Šėtos seniūnijos centras.
1908 metais 2 km į pietryčius nuo Pagirių surastas Aneliavos lobis (jame buvo XIII a. sidabriniai lydinių ir žalvarinių papuošalų).
1909 m. Pagiriuose įsteigta pirmoji Lietuvoje kooperatyvinė pieninė.
Pagirių miestelio ir jų apylinkių gyventojai buvo įsijungę į Lietuvos Nepriklausomybės kovas ir kovojo prieš bolševikus.
1919 m. iš Rusijos grįžęs karininkas Julijonas Reikala Šėtoje suorganizavo 400 savanorių būrį. Pagiriečių dalinys įsigijo vėliavą su Vyčio ženklu ir Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, kurį pašventino Šėtos klebonas J. Tilvytis. Šis būrys su bolševikais kovojo Ukmergės ir Kėdainių apskrityse ir išvadavo Siesikus, Vadoklius ir keletą kitų vietovių. Pagiriai kurį laiką ėjo iš rankų į rankas, bet 1919 m. balandžio 26 d. jie buvo galutinai išvaduoti.
1923 m. Pagiriuose buvo sinagoga, policijos nuovada, paštas, vaistinė, kooperatyvas „Ąžuolas“, malūnas, pradinė mokykla, 5 parduotuvės,.
1941 m. naciai Ukmergėje sunaikino 100 Pagirių miestelio žydų.
1944 m. vokiečių kariuomenei traukiantis Pagirių miestelis buvo sudegintas. Ugnies nepaliesti liko tik keli pastatai ir varpinė, kurios sienose paliktos žymės liudija apie čia vykusius mūšius. Sudegė ir katalikų bažnyčia. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katalikų bažnyčia 1944 m. įrengta buvusiuose parapijos namuose.
Sovietmečiu Pagiriai garsėjo kaip sodininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė. Dabar šie sodai apleisti.
2011 m. miestelyje gražiai pažymėta 385-ųjų metinių sukaktis nuo Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčios pastatymo.
PANEMUNĖ
Panemunė – Pagėgių savivaldybės miestas prie Nemuno, 8 km į pietus nuo Pagėgių. Kitoje Nemuno pusėje – Tilžė. Prie Panemunės per Nemuną nutiestas 416 m ilgio Karalienės Luizos tiltas. Tai pati mažiausia miesto statusą turinti gyvenvietė Lietuvoje. Miestas priklauso Pagėgių seniūnijai. Gyvenvietėje yra pagrindinė mokykla, paštas.
Istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė pradedama minėti XIX amžiuje.
XX a. pradžioje per miestelį nutiestas Tilžės–Pagėgių–Smalininkų siaurukas.
Iki Antrojo pasaulinio karo buvo Tilžės apskrities Tilžės miesto savivaldybės gyvenvietė.
1958 m. čia duris atvėrė biblioteka.
1968 m. sausio 30 d. gyvenvietei suteiktas miesto statusas.
1968–1995 m. Panemunė buvo Šilutės rajono miesto tipo gyvenvietė, 1995–1999 m. – Klaipėdos apskrities Šilutės rajono savivaldybės Pagėgių seniūnijos miestas, nuo 1999 m. – Tauragės apskrities Pagėgių savivaldybės miestas.
1925 m. Panemunėje gyveno 637 gyventojai, 1959 m. – 539, 1970 m. – 545, 1978 m. – 500, 1979 m. – 506, 1986 m. – 430, 1989 m. – 398, 2001 m. – 329, iš kurių 304 buvo lietuviai, 18 – rusų tautybės, 7 – kitų tautybių, 2010 m. – 313, 2011 m. – 274, iš kurių 253 buvo lietuviai, 14 rusų tautybės, 7 – kitų tautybių.
Tikėtina, kad su Panemunės gyvenvietės istorija yra susiję ir kunigaikščiai Oginskiai. Rašytiniuose šaltiniuose, susijusiuose su kunigaikščiais Pginskiais Panemunės vietovė yra minima, tik nėra išaiškinta, kuri tokio pavadinimo gyvenvietė.
PLATELIAI
Plateliai – Žemaitijos nacionalinio parko ir Plungės rajono Platelių seniūnijos centrinė gyvenvietė, išsidėsčiusi vakariniame Platelių ežero krante. Miestelyje veikia Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, Platelių gimnazija, biblioteka, ambulatorija, vaistinė, viešbutis, jachtų klubas, paštas. Platelių centre stovi 1923 m. padarytas šv. Florijono koplytstulpis, 1744 m. pastatyta medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su varpine.
Yra buvusio Platelių dvaro sodyba, kurioje išliko parkas, atstatyta, rekonstruota keletas buvusių pastatų. Viename iš jų (buvusiame dvaro svirne) nuo 1982 m. veikia muziejus, populiarinantis žemaičių Užgavėnių tradicijas.
Šių apylinkių kraštovaizdis įspūdingas (čia – Platelių kraštovaizdžio draustinis). Dažnai miestelis ir jo apylinkės dėl savo išPlateliuose čia įrengtu 4 km besitęsiančiu pažintiniu Šeirės taku.
***
1450 m. Plateliai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Spėjama, kad miestelis pradėjo kurtis Platelių ežero Pilies saloje.
1511–1950 m. Plateliai buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras, sovietmečiu – Plungės rajono Platelių apylinkės centras, nuo 1995 m. – Plungės rajono Platelių seniūnijos centras.
XVI a. ant Šventorkalnio kalvos pastatyta Platelių bažnyčia, o ant šalia esančios Dvaro kalvos pradėjo kurtis dvaras. Iš pradžių dvaras priklausė Lietuvos valdovų vietininkams. 1529 m. Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgaila Platelius perdavė Žygimantui Augustui, o šis po keturių metų – savo motinai Bonai Sforcai. Platelių ežero Pilies saloje Bona turėjo pilį, kuri XVI a. pabaigoje jau atrodė gana apgailėtinai. Platelių dvarui priklausė Platelių miestelis, dvaras bei 18 kaimų (iš viso 413 ūkių).
XVI a. pab. Platelių dvaro šeimininkas buvo Vaitiekus Stabarauskas, vėliau – LDK notaras Jeronimas Valavičius, – Žemaičių teisėjas Andrius Valavičius.
XVII a. senasis Platelių dvaras ir bažnyčia sudegė. Vėliau dvaro centras buvo suformuotas dabartinio miestelio centre.
Plateliai (Plotelle) pavaizduoti 1706 m. Frederik’o de Wit-Pieter’io Mortier’o Livonijos ir Kuršo žemėlapyje.
1744 m. pastatyta medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, šalia jos – medinė varpinė.
1773–1775 m. Seimas Platelius atidavė kunigaikščiams Oginskiams. Jie čia, kaip ir kitose savo valdose, daug dėmesio skyrė gyventojų švietimui. Su Platelių istorija labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Andrius Ignotas Joachimas Oginskis (1740–1787) ir Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849–1902).
Po Trečiojo padalijimo (1795-ųjų metų) Plateliai atiteko Rusijai. 1797 m. caras Pavlas I Platelių dvarą ir jo apylinkes padovanojo prancūzų grafui Rusijos armijos pulkininkui, caro rūmų kamergineriui Augustui Šuazeliui (Gufjė Choiseul de Gouffier), karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio-Gufjė jaunesniosios linijos palikuoniui. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Platelių dvare yra gyvenusi ir kūrusi pirmoji istorinės Lietuvos moteris rašytoja grafinė Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel, kuri knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Platelių istorija aprašoma jos istoriniame romane „Halina Oginskytė arba švedai Lenkijoje“.
1787 m. Plateliams suteikta turgaus privilegija.
1792 m. vasario 24 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis Plateliams suteikė Magdeburgo teises ir herbą.
1804 m. įsteigta Platelių parapinė mokykla.
1879 m. Plateliuose pradėjo veikti paštas ir telegrafas.
1915 m. miestelyje įkurta pirmoji vaistinė.
1923 m. Plateliuose buvo įsismarkavęs gaisras, jo metu didelė dalis gyvenvietės sudegė.
Sovietmečiu Plateliai buvo to paties pavadinimo kolūkio centrinė gyvenvietė, Platelių apylinkės centras, nuo 1995 m. – Platelių seniūnijos centras.
Plateliai nuo seno garsėja čia vykstančiais festivaliais. Vienas iš jų 1960 m. sutraukė apie 60 000 žmonių.
Netoli Platelių esančioje Plokštinėje (Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje) sovietmečiu veikė Plokštinės balistinių raketų su termobranduoliniais užtaisais bazė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Rusijai išvedus savo kariuomenę iš Lietuvos, šioje bazėje Žemaitijos nacionalinis parkas įrengė muziejų, kuris sulaukia itin daug lankytojų.
1982 m. atstatytame Platelių dvaro svirne pradėjo veikti Žemaitijos nacionalinio parko muziejus.
1997 m. patvirtintas naujasis Platelių herbas.
2003 m. miestelyje pradėta organizuoti vasaros festivalį „Roko naktys“. Miestelyje jau daug metų gražiai švenčiamos svarbiausios tradicinės kalendorinės šventės, tarp jų itin masiškumu ir spalvingumu išsiskiria Joninės (Rasos) ir Užgavėnės.
RAGUVA
Raguva – vidurio Lietuvos miestelis Panevėžio rajone, abipus Nevėžio, jo aukštupyje, 1 km į vakarus nuo senojo plento Panevėžys–Ukmergė.
Miestelyje veikia Raguvos gimnazija, biblioteka, paštas, ant mūrinės kolonos stovi XIX a. liaudies meistrų sukurta šv. Florijono skulptūra. Raguvos girininkijos miške yra išlikusios 1863 m. sukilimo dalyvių kapinės.
Anot kalbininkų, miestelio vardas yra kilęs nuo bendrinio žodžio raguva – „vandens išraustas griovys“.
***
Spėjama, kad Raguvoje yra buvusi pagonių kulto apeigų vieta. Tai liudija mitologinis akmuo, kurį pirmą kartą paminėjo istorikas Mykolas Balinskis 1846 m. Varšuvoje išleistoje knygoje „Senovės Lenkija“.
1501 m. rašytiniuose šaltiniuose (Vilkmergės vietininko Boriso Semenavičiaus prašyme Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui) pirmą kartą paminėtas Raguvos vietovės vardas.
1501 m. liepos 22 d. Aleksandro dovanojimo raštu Raguva ir to paties pavadinimo dvaras kartu su žmonėmis, žemėmis, vandenimis ir viskuo, kas tuo metu ten buvo, buvo atiduota B. Semenavičiui.
1586 m. dokumentuose Raguva vadinama miesteliu.
1610 m. balandžio 7 d. dvaro inventoriuje paminėta miestelyje jau stovėjusi Šv. Jono katalikų bažnyčia ir priešais dvaro vartus buvusi sena cerkvė.
Nuo XVII a. Raguvoje ėmė kurtis žydai, karaimai.
1740 m. gruodžio 12 d. Raguvai suteikta turgaus (rengdavo penktadieniais ir sekmadieniais) bei prekymečių privilegija. Raguvos prekymečiai buvo plačiai pagarsėję, čia atvykdavo pirkliai net iš Rygos.
XIX a. Raguvoje įsikūrė nemažai rusų sentikių.
1840 m. sentikiai raguvoje įkūrė savo parapiją.
XVI a. Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskiai (kitur – Zilinskiai), XVII a. – Oginskiai, XVIII a. (iki 1831 m. sukilimo) – Straševičiai. Su Raguvos istorija labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Kazimieras Martynas Oginskis (apie 1696–1727).
XIX a. prie miestelio, kelių sankryžoje, pastatyta iki šiol išlikusi Šv. Agotos skulptūra.
1861–1950 m. Raguva buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras, 1950–1995 m. – Raguvos apylinkės centras. 1995 m. gegužės 9 d. Raguvos apylinkė panaikinta, o jos vietoje įsteigta Raguvos seniūnija, kurios teritorija yra gerokai mažesnė už buvusio Raguvos valsčiaus.
1867 m. Kritižyje buvo pastatyti mediniai sentikių maldos namai, 1875 m. – mūrinė stačiatikių cerkvė.
1868 m. Raguvoje buvo 465 gyventojai, 1899 m. – 1 580, 1970 m. – 572, 1981 m. –720, 1986 m. – 686, 2001 m. – 610.
Raguvos ir jų apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo 1831, 1863 m. sukilimuose (beje, 1863 m. ties Raguva sukilimo veiklą pradėjo Zigmantas Sierakauskas), platinant uždraustą lietuvišką spaudą, 1887 m. Raguvoje pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kuri stovi iki šiol.
1905–1907 m. įvykiuose, kovose Lietuvos nepriklausomybę aktyviai dalyvavo Raguvos krašto žmonės.
Sovietmečiu Raguva buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
1993 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresniojo muziejininko Vinco Ruzo iniciatyva Panevėžyje išleista 70 puslapių apimties iliustruota knygelė „Raguvos praeitis“. Tokio pavadinimo knygos išleistos ir 1997 bei 1998 metais.
2001 m. patvirtintas Raguvos herbas.
2001 m. rugpjūčio 18–19 d. miestelyje iškilmingai pažymėta Raguvos vardo pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose 500 metų sukaktis. Tais metais buvo pradėta rengti monografija „Raguva“, kurią išleido leidykla „Versmė“.
RIETAVAS
Rietavas – miestas, to paties pavadinimo Rietavo savivaldybės centras Žemaičių aukštumos rytuose. Nors čia – vakarinė Endriejavo kalvagūbrio dalis, reljefas šiose apylinkėse lygus. Atvykstančiųjų dėmesį iš tolo patraukia įspūdingų formų, balta lyg gulbė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Miestas nedidelis, tačiau jo istorija sena ir garbinga.
Istoriniuose šaltiniuose Rietavas minimas nuo 1253 m. Viduramžiais priklausė Ceklio žemei. Rietavas miesteliu ir valsčiumi istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą pavadintas 1527 metais 1529 m. čia buvo pastatyta pirmoji Rietavo bažnyčia, o 1533 m. Rietavas jau buvo vadinamas miestu. Nuo 1667 m. žinomas Rietavo pavietas. Ši gyvenvietė nuo seno garsėjo prekymečiais. Magdeburgo teisės Rietavui suteiktos 1792 metais.
Labiausiai Rietavas išaugo ir išgražėjo XIX a.–XX a. pr., kai jį valdė kunigaikščiai Oginskiai.
Žinių, kada buvo pradėtas kurti Rietavo dvaras, nėra išlikę. XVI a. jis jau pradėtas minėti istoriniuose šaltiniuose. Tada dvaras priklausė LDK kunigaikščio skirtam vietininkui, kuris jį ir valdė. Yra išlikęs 1588 m. dvaro inventorius. Jame rašoma, kad tais metais dvaras priklausė Stepono Batoro našlei karalienei Onai. Tada dvaro teritorija, kurią juosė eglinė tvora, taip pat buvo netoli miestelio. Inventoriuje nurodyta 14 dvaro sodybos pastatų: du nedideli mediniai gyvenamieji namai su langais (juose vietoje stiklo buvo plėvė), dar vienas nedidelis namelis, 6 svirnai, pirtis, daržinė, tvartas, 2 arklidės. Į sodybą buvo patenkama pro vartus.
1611 m. Rietavo seniūnijos inventoriuje aprašoma jau kitoje vietoje stovėjusi Rietavo dvaro sodyba – ji buvo kiek toliau į šiaurę nuo miestelio aikštės. Visi pastatai buvo vienaaukščiai, o centrinis gyvenamasis namas – panašus į dviejų galų žemaičių ūkininkų trobą. Jis medinis, dviejų galų, turėjo du kaminus. Name buvo keletas įvairios paskirties patalpų. Iš priemenės būdavo patenkama į didžiuosius kambarius. Juose buvo 4 įstiklinti langai, stovėjo stalai, prie jų – suolai, buvo žalių koklių krosnis. Name buvo ir dar trys kambariai, iš kurių vienas – alkierius, dvi kamaros (didelė ir maža). Grindys buvo medinės, išskyrus vieną kambarį, kuris buvo plūktas moliu. Kitas medinis sodybos pastatas buvo dengtas skiedromis ir jau bebaigiantis sunykti. Jame buvo 7 patalpos: alkierius, du kambariai, virtuvė, priemenė, dvi kamaros be langų.
Trečias medinis sodybos pastatas – kiek mažesnis, dengtas skiedromis. Jame buvo du kambariai ir priemenė. Čia langai taip pat buvo įstiklinti langai, stovėjo paprastų koklių krosnys.
Tarp šių namų stovėjo šiaudais ir skiedromis dengta sena klėtis. Vienoje jos pusėje laikydavo grūdus, kitoje – žemės ūkio padargus.
Buvo sodyboje ir šiaudais dengta arklidė su ratine, medinis rūsys, kuriame laikydavo alų.
Sodybą juosė aštrių kuolų tvora. Šalia dvaro sodybos augo vyšnių sodas ir buvo dideli daržai. Už jų, į vakarus nuo sodybos, veikė duonos kepykla ir degtinės darykla, stovėjo kluonas su javų džiovykla.
1715 m. pagal Augusto II pasirašytą privilegiją maro epidemijos metu mirusio ankstesnio Rietavo valdytojo kilnojamąjį turtą perėmė Rietavo seniūnas Mykolas Sapiega. Išlikusiame 1718 m. Rietavo dvaro sodybos aprašyme nurodyta, kad sodyba yra labai apleista, kai kurie pastatai apgriuvę, tvenkiniai užžėlę, sodai ir daržai apleisti.
Iš vėlesnių dvaro sodybos aprašymų matyti, kad tuometiniai jos šeimininkai ją buvo atnaujinę ir gerai sutvarkę. 1725 m. kai Rietavo seniūnija dvaro sodybą trims metams išnuomojo Bresto vaivadijos stalininkui Faustinui Kosčiuškai. Tada dauguma sodybos pastatų jau buvo suremontuota, veikė pirtis, degtinės darykla, tvenkiniai buvo išvalyti, vyšnių sodas atsodintas.
1736 m. Rietavo dvaro sodyba atiteko Žemaitijos kaštelionui Juozui Tiškevičiui. Jo valdymo laikotarpiu sodyba vėl buvo apleista. Ją atkelti ėmėsi J. Tiškevičiaus sūnus Kristupas Tiškevičius, čia šeimininkavęs 1750–1763 metais. Tuo laikotarpiu prie tvenkinio pastatytas malūnas, 1760 m. pradėtas statyti gontais dengtas tašytų rąstų vieno aukšto rūmas, kuris turėjo mansardą, didelę salę, 10 kambarių, du priebučius, dvi priemenės (po vieną iš abiejų pusių). Po rūmais buvo dvi skliautuotos rūsių patalpos. Šio namo durys buvo ąžuolinės, krosnys – baltų ir žydrų koklių.
Dvaro sodyboje, šalia centrinio pastato, buvo taip pat gontais dengta oficina. Čia buvo įrengtas alkierius, 2 kambariai, priemenė, virykla, stovėjo rudų ir violetinių koklių krosnys. Oficinos stoge buvo įrengti 5 kvadratinės formos švieslangiai. Netoli oficinos į kairę nuo centrinio dvaro rūmo plytėjo sodas. Už oficinos buvo antrasis palivarkas, kuriame buvo duonos kepykla, dviaukštė ledaunė, nedidelis svirnas. Kiek tolėliau stovėjo degtinės darykla ir pirtis. Netoliese buvo trejos kiaulidės, nedidelė arklidė, gyvulių tvartas.
Kai 1763 m. Rietavo šeimininku tapo šį dvarą kaip kraitį, vesdamas ???? našlę Jadvygą, gavo Trakų kaštelionas Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783). Jis Rietave itin išplėtojo ūkį, augino daug galvijų, naminių paukščių. Dvaro ūkiniai pastatai, tvartų kompleksas tęsėsi net už Plungės kelio.
Kai Tadas Pranciškus Oginskis mirė, Rietavo dvarą iki 1794 m. valdė jo našlė, o vėliau jis perėjo jo sūnaus iš pirmosios santuokos Pranciškaus Ksavero Oginskio (1740–1814) žinion.
Po 1795-ųjų metų (trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo) Rietavo dvaro šeimininkais tapo Zubovai. 1802 m. pagal caro įsaką Rietavas iki gyvos galvos buvo atiduotas kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui (1765–1833).
M. K. Oginskis daugiausiai laiko praleisdavo Baltarusijos teritorijoje esančioje Zalesėje. Rietave jis lankydavosi retai. 1814 m. caro Aleksandro I įsaku Rietavo dvaras už 277 600 sidabro rublių buvo parduotas Mykolui Kleopui Oginskiui. Iš karto buvo apmokėta tik dalis šios sumos. Vėliau M. K. Oginskis kasmet turėdavo padengti dalį skolos ir palūkanas. 1818 ir 1819 m. jis nei skolų, nei palūkanų nemokėjo. 1822 m., rengdamasis išvykti į Italiją, M. K. Oginskis Rietavo dvarą užrašė savo žmonai Marijai de Neri bei vaikams Amalijai, Emai, Idai ir Irenėjui Kleopui. Lietuvoje Marijai de Neri nesisekė ūkininkauti, jai sunku buvo apmokėti vyro paliktas skolas, todėl skolos valstybei palaipsniui augo. 1823 m.ji kreipėsi į carą dėl lengvatinių skolos apmokėjimo sąlygų. Caras tenkino jos prašymas, leisdamas skolą išmokėti per 12 metų, pradedant nuo 1824 metų. Pablogėjus sveikatai, 1843 m. Marija de Neri Rietavo dvarą ir Juodainius užrašė sūnui Irenėjui Kleopui, o pati išvyko gyventi į Italiją, kur ji 1851 m. ir mirė.
I. K. Oginskis ir jo žmona Olga Kalinauskytė nutarė atnaujinti pagrindinius dvaro pastatus bei pastatyti miestelyje neorenesansinio stiliaus bažnyčią. Projektavimo darbai buvo patikėti architektui S. Blekui. Iki 1850 m. pagrindiniai statybų darbai buvo užbaigti. Nauji neorenesansinio stiliaus mūriniai rūmai buvo pastatyti beveik toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo ir senasis medinis dvaro centrinis rūmas. Greta iškilo dvaro administracinis pastatas. Tiek rūmai, tiek ir šis pastatas turėjo gražius, vienodo aukščio, panašių proporcijų, horizontaliai sudalintus bokštus. Šių pastatų bokštai skyrėsi tik forma: rūmų bokštas buvo aštuoniakampis, administracijos pastato – kvadratinis.
Iš išlikusių rašytinių šaltinių galima atkurti šių centrinių rūmų išplanavimą ir interjerų vaizdą.
Jų būta išskirtinai puošnių ir gražių. Tai iliustruoja ir Napoleono Ordos piešinys, sukurtas XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Rūmuose buvo daugiau negu 20 kambarių ir salių. Grindys buvo išklotos ąžuoliniu parketu, lubas puošė lipdiniai, sienos buvo ištapetuotos arba išmuštos audeklu. Kairėje rūmų pusėje būta didelės pokylių salės. Riterių salėje Oginskiai eksponuodavo savo surinktą įvairių epochų ginklų kolekciją. Rietavo kunigaikščiai kaupė ir šeimos portretus. Žinoma, kad čia jų buvo 4 dideli ir 22 mažesni. Archeologinių iškasenų kolekcija, sudaryta iš Žemaitijos ir kitose Lietuvos vietose rastų iškasenų, taip pat ir rūmų archyvas buvo saugoma bibliotekoje.
Rūmuose buvo ir keletas salonų. Vienas iš jų vadinosi geltonuoju, nes čia tiek baldai, tiek ir apmušalai buvo geltonos spalvos, lubos buvo nudažytos geltonai. Šioje patalpoje buvo klevo ir juodojo ąžuolo mozaikinis parketas, stovėjo angliškų koklių židinys. Šalia būta Žydrojo salono. Iš šio salono per didžiules įvairiaspalviu stiklu įstiklintas duris buvo patenkama į oranžeriją.
Garsėjo šis dvaras elnio ragų baldų komplektu, kuris 1857 m. į Rietavą buvo atvežtas iš Amsterdamo. Rūmuose taip pat buvo ir reprezentaciniai kambariai, miegamieji, mažas valgomasis, puošnus biliardo kambarys. Jame durys ir parketas buvo padaryti iš uosio medienos, du langai įstiklinti 16 stiklo lakštų, sienos išklijuotos rožiniais tapetais. Jie 1857 m. pakeisti žydrais. Buvo čia ir milijardo stalas, ir narvelis su kanarėlėmis, ir paauksuotų žvakidžių, ir nedidelė Napoleono statulėlė. Veidrodžiai paauksintais rėmais, brangūs laikrodžiai puošė daugelį šių rūmų patalpų. Visur jautėsi skonis ir prabanga. Puošnūs buvo ir indai, išpuošti Oginskių giminės herbais ir monogramomis.
Pastačius naujuosius rūmus, senasis privažiavimas prie rūmų buvo paliktas tas pats – per malūno užtvanką. Naujai buvo suplanuota teritorija prieš rūmus, čia įrengtas gėlynas. Kiek vėliau buvo iškirsta dalis senųjų medžių, augusių prie tvenkinių ir taip atverta erdvė nuo rūmų į miestelio centrą.
Dviaukštė rūmų oficina su laikrodžiu buvo pastatyta vietoje senosios medinės. Čia Oginskių laikais veikė valsčiaus valdyba, dvaro ir valsčiaus kasos.
Ūkiniai dvaro sodybos pastatai buvo kiek atokiau į rytus ir į vakarus nuo rūmų. Netoli centrinių rūmų, prie tvenkinio, stovėjo gražus dviaukštis mūrinis dvaro amatininkų namas, šalia jo buvo vaito namas. 1859 m. prie dvaro rūmų rytinio galo buvo pristatyta oranžerija-žiemos sodas. Ją su oficina jungė įstiklinta galerija. Prie kelio į Plungę stovėjo mūrinė koplyčia. Čia šventadieniais į pamaldas rinkdavosi dvarininkai ir jų tarnai. Sodyboje buvo daug žalumos, gėlynų. Pastatai, parkas, sodai ir daržai būdavo gerai prižiūrimi ir nuolat atnaujinami.
1863 m. mirus I. K. Oginskiui, dvaru kurį laiką rūpinosi jo našlė Olga Oginskienė, o vėliau – sūnus Bogdanas Mykolas. Jo valdymo laikotarpiu dvare buvo pastatyti 7 malūnai, pradėjo veikti 6 lentpjūvės, geležes liejykla, baldų fabrikas.1872 m. buvo rekonstruota oranžerija, nes gaisro metu joje išdegę dalis lubų, buvo sunaikinta nemažai augalų.
1883 m. įkurtas simfoninis orkestras, kuriame grojo 60 muzikantų, tarp kurių buvo daug dvaro muzikos mokyklos auklėtinių.
1891 m. Rietave įkurta arklių žemaitukų veisimo paskatinimo draugija.
1892 m. pastatyta elektrinė, kuri aprūpindavo elektra dvarą ir miestelį.
1886 m. naktį, tarnams verdant krupniką, rūmuose kilo gaisras. Jo metu buvo sunaikinta didelė dalis bibliotekos, meno vertybių. Po gaisro rūmai buvo suremontuoti.
1902 m. mirė Bogdano Oginskio brolis Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. Bogdanas su jo giminėmis pradėjo bylinėtis dėl palikimo. Tais metais paaiškėjo, kad Bogdano sveikata silpna. Kilusios įtampos jis nesugebėjo įveikti ir susirgo sunkia psichine liga. Pasiligojus kunigaikščiui, 1903 m. buvo uždaryta Rietavo muzikos mokykla, savo veiklą nutraukė ir Rietavo simfoninis orkestras. 1909 m. Bogdanas Oginskis mirė (palaidojo jį šalia netoli rūmų esančioje šeimos koplyčioje-mauzoliejuje).
1909 m. Rietavo dvaro rūmuose vėl kilo gaisras. Rūmams atstatyti reikėjo daug lėšų. Jų nebuvo surasta. Vyrui sergant ir jam mirus, jo žmona Marija Oginskienė viena rūpintis dvaro reikalais nepajėgė, o dvaro prievaizdai su jiems patikėtomis pareigomis nesusitvarkė, todėl ūkio reikalai ėmė blogėti, dvaro sodybos pastatai, parkas pamažu vis labiau buvo apleidžiami. Išlikusiuose 1911–1912 m. dokumentuose rašoma, kad rūmų būklė bloga, kai kur lubos, sijos supuvusios.
Po Bogdano Oginskio mirties, kadangi jis vaikų neturėjo, pagal ano meto įstatymus jo turtas buvo padalintas giminėms (1911 m.). Paskutinieji Rietavo dvaro šeimininkai buvo Marija Oginskienė, Visockiai bei Juozas ir Karolis Zaluskiai. Netrukus po to Marija Potulicka-Oginskienė persikėlė gyventi į Austriją (dabar – Lenkijos teritorija) ir įsikūrė Bobreko dvare. Ji mirė 1927 m. Potulicuose (Lenkija), sulaukusi 74 metų amžiaus.
Rūmai labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Daug dvare buvusių vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno kūrinių kariškiai išvežė į Vokietiją. Buvo nuplėštas ir varinis rūmų stogas, iššaudytos parke gyvenusios gulbės, fazanai. Tikro šeimininko rūmuose nebuvo, tad jie nyko ir savaime. Vaikams išdaužius langus, į rūmus patekę žmonės niokodavo rūmų interjerus, temdavo iš jų visa, kas dar turėjo vertę.
1924 m. dvaro centras tapo valstybės nuosavybe. 1926 m. per valakų reformą buvo užbaigta dvaro parceliacija. Dvaro savininkams iš 3 352,92 ha žemės buvo palikta tik 80 ha (sodyba, parkas ir miško dalis prie jo). Tais pačiais metais rūmai buvo perduoti Lietuvių moterų katalikių draugijai ir už 20 tūkst. litų parduoti iš varžytinių Budrikių kaime gyvenusiam dvarininkui Povilui Jurgaičiui. Jis nurodė pagrindinius dvaro rūmus nugriauti, o statybines medžiagas išvežti ir panaudoti kitų namų statybai. Visuomenė, sužinojusi, kad Rietavo rūmus ruošiamasi galutinai sunaikinti, pasibaisėjo tuo ir viešai reiškė nepasitenkinimą, tačiau tai tolesniems įvykiams realios įtakos nepadarė. 1927 m. centrinis dvaro pastatas buvo pradėtas griauti, o parkas laikui einant apleistas. Dvaro sodybos ansamblis buvo naikinamas ir vėlesniais metais, ypač Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Mūsų dienų sulaukė tik tie pastatai, kurie turėjo šeimininkus.
Iš senųjų dvaro pastatų atstatyta muzikos mokykla, išliko muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis parko tvoros, dveji įvažiavimo vartai. Atkasti ir užkonservuoti pagrindinių dvaro rūmų pamatai. Rūmų vietą žymi čia Lietuvos atgimimo metais pastatytų baltų kolonų arkada.
Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, XIX a. II p. pastatyta senoji Oginskių šeimos mūro koplyčia-mauzoliejus. Čia – kunigaikščių Oginskių amžinojo poilsio vieta. Spėjama, kad ją projektavo architektas Leonas Bukno (Leon Boucneau). Koplyčia-mauzoliejus restauruota pagal architektės Živilės Mačionienės projektą. Čia palaidoti Irenėjaus Oginskio žmonos Olgos Kalinauskytės-Oginskienės, Bogdano Oginskio brolio Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio palaikai . Greta jos esantis akmeninis paminklas (obeliskas) ženklina kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio kapo vietą.
Pažymint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias metines, vakarinių Rietavo dvaro vartų stulpe įmūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta, atstatyta senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kuri buvo naudojama anksčiau pumpuojant vandenį į bokštą.
Rietave išliko ir buvusios Bogdano Oginskio įkurtos muzikos mokyklos bendrabutis, pastatytas
XIX a. 9 dešimtmetyje, dvaro oficinos pastate (XIX a. vid. statinys), XIX a. vid. – XIX a. II p. veikusios dvaro alaus daryklos-skalbyklos pastatas.
Vienas iš pagrindinių dvaro sodybos architektūrinių akcentų – Oginskių laikais pastatytas vandens bokštas. Dvarvietėje yra išlikę ir du XIX a. II p. pastatai namai, iš kurių vienas vadinamas kryžiauna. Arklidės buvo pastatytos XIX a. II pusėje.
Oginskių valdymo laikotarpiu visą 60 ha dydžio parko teritoriją juosė 2 m aukščio tvora. Iki mūsų dienų išliko tik šios tvoros fragmentai, Baltieji ir Raudonieji vartai, bei prie jų (iš bažnyčios pusės) stovėjęs sargo namelis (pastatytas XIX a. pab.). Yra išlikusios ir XIX a. pr. Oginskių įkurtos kapinės.
Kad ir patyręs daug negandų, iki mūsų dienų išliko didžiulis Rietavo parkas. Vienu metu jis buvo pasmerktas pražūčiai. Teritoriją sudarkė 1971-ųjų metų rudenį buvusios dvaro rezidencijos teritorijoje pradėtas statyti technikumo korpusas, gamybiniai. Statybų metu buvo pažeista dvaro sodybos vandenų sistemą. Parko teritorijoje net būdavo raišiojami galvijai, pilamos statybinės atliekos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Rietavui atgavus savivaldos teises, imtasi realių veiksmų dvaro sodybai atkurti. Parkas paskutiniais metais rekonstruotas ir yra gerai prižiūrimas. Rytinę parko dalį juosia Jūros upė, o vakarinėje dalyje yra tvenkinys. Dvaro sodybos centrinėje dalyje atstatytoje muzikos mokykloje veikia Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuriam patikėta rūpintis ir dvaro sodyboje esančio parko bei paminklinių objektų priežiūros darbais, jų organizavimu.
RUDNIA
Rudnia – Varėnos rajono savivaldybės kaimas prie Ūlos upės, apie 20 km į pietus nuo Varėnos, gražioje vietoje palei Ūlos upę.
Maždaug iki XVIII a. vidurio ši gyvenvietė buvo vadinama Ūla (kai kuriuose dokumentuose – ir Venglone) o Ūlos upė – Dubu.
Spėjama, kad Ūlos gyvenvietė Rudnia pradėta vadinti tada, kai joje XVIII a. buvo įkurta geležies liejykla. Geležis čia buvo lydoma iš atvežtinės bei vietinės balų geležies rūdos, kurią kasė Pajurkių pievoje ir palei Nočios upelį, ties Bieliūnais.
Rudnios kaimas priklausė valdiškam Kaniavos girininkijos dvarui. Jo falvarkus išnuomodavo atskiriems nuomotojams.
1784 m. Kaniavos girininkijos seniūniją valdė Lydos apskrities maršalka (apskrities vadovas, viršininkas) Aleksandravičius. Jam dar priklausė ir Daržininkų, Krūklių, Druckūnų, Rudnios, Lynežerio, Kašėtų, Noškūnų bei kai kurie kiti kaimai.
Pagal 1798 m. inventoriaus žinias, geležies liejyklą nuomojo ir kartu joje dirbo 5 asmenys. Jie valstybei per metus kiekvienas mokėjo 60 auksinių už pačią liejyklą.
XIX a. I p. geležies lydymo apimtys dvarų liejyklose labai sumažėjo, nes geležį buvo pigiau įsivežti, negu gaminti vietoje. Laikui einant liejykla Rudnioje sunyko.
Su Rudnio kaimo istorija yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Simonas Karolis Oginskis (apie 1620–1699), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730).
SALANTAI
Salantai (žemaitškai Salontā) – miestelis, išsidėstęs abipus Salanto upės (Minijos intako) šiaurės rytinėje Kretingos rajono dalyje, 31 km į šiaurės rytus nuo Kretingos. Miestelis – valstybės saugoma urbanistinė vietovė, Salantų ir Imbarės seniūnijos administracinis centras.
Pasakojama, kad senovėje, kai Salantus juosė upė, du kareiviai plaukė valtimi. Vienas iš jų, pamatęs salą, žemaitiškai sušuko „Sala ontā“ (t. y. „sala antai“ arba „ten yra sala“). Taip ir kilęs žemaitiškas Salantų pavadinimas – „Salontã“.
***
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad žmonės Salantų apylinkėse ėmė kurtis žalvario amžiuje – I tūkstantmečio pr. Kr.
1556 m. rašytiniuose šaltiniuose yra paminėtas Skilandžių dvaras ir miestelis (Skilandžiai – pirmasis dabartinių Salantų pavadinimas). Skilandžiai Salantais pradėti vadinti 1638 metais.
1567 m. Salantų gyvenvietėje buvo turgavietė, 4 gatvės, 27 namai.
1628–1785 m. Skilandžių-Salantų dvarą valdė anuo metu garsi didikų Vainų giminė.
1630 m. miestelyje pastatyta pirmoji bažnyčia.
Apie 1667 m. pradėjo veikti parapinė mokykla.
1668 m. rašytiniuose šaltiniuose Salantai vadinami miestu. Tada čia gyveno 66 šeimos.
1702 m. Salantuose buvo apsistojusi švedų kariuomenė.
1710 m. Salantai, kaip ir daugelis kitų Žemaitijos miestelių, labai nukentėjo per maro epidemiją.
1724 m. sunykus pirmajai Salantų bažnyčiai, didikai Vainos ir Oginskiai pastatė naują bažnyčią. Joje veikė klebono Stanislovo Čerskio įkurta vario raižykla, kurioje jis gamino raižinius elementorių, maldaknygių iliustracijoms. Salantuose S. Čerskis sukūrė Žemaičių vyskupystės bei Salantų parapijos žemėlapius.
Su Salantų istorija yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Kazimieras Dominykas Oginskis (1680–1733-10-10), Elena (Halina) Oginskytė-Oginskienė (apie 1700 / 1701 – apie 1790 / 1792), Ignotas Oginskis (1698–1775), Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842), Bogdanas Pranciškus Juozapas Mykolas Oginskis (1848–1909).
1746 m. Augustas III Salantams suteikė prekymečių privilegiją.
1746 m. Salantams suteikta 4 metinių prekymečių privilegiją.
1750 m. Salantuose buvo 40 katalikų kiemų, 1821 ir 1843 m. – 27, 1866 m. – 74.
1750 m. buvo konsekruota Salantų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia.
1785–1864 m. Salantų dvarą valdė didikų Gorskių giminė.
1824 m. didikas L. Gorskis Gargždelės kapinėse pastatė mūrinę Šv. Barboros koplyčią.
1825–1831 m. veikė kanauninko Stanislovas Čerskio įsteigta raižykla, kurioje buvo gaminami vario raižiniai lietuviškų elementorių ir maldaknygių iliustracijoms.
1830 m. Stanislovas Čerskis Salantuose parašė knygą „Žemaičių vyskupystės aprašymas“.
1831 m. vasario mėnesį mokytojo Simono Borisevičiaus vadovaujami salantiškiai pirmieji Lietuvoje sukilo prieš rusų caro priespaudą.
1833 m. Salantuose veikė 28 krautuvės ir 12 karčemų. Tais metais čia buvo 1 294 gyventojai, 1868 m. – 1 344, 1897 m. – 2 446, 1900 m. – 1 500, 1923 m. – 1 942, 1970 m. – 2 163, 1976 m. – 2 300, 1979 m. – 2 086, 1989 m. – 2 431, 2001 m. – 1 942, 2010 m. – 1 767, 2011 m. – 2 324 (iš jų 99,2% buvo lietuviai).
1846 m. miestelyje iš viso buvo 186 kiemai. Dauguma jų priklausė prekybininkams žydams ir amatininkams protestantams.
XIX a. II p. Salantuose pastatytas vandens malūnas, veikė pašto stotis, apie 80 parduotuvių, keletas smulkių dirbtuvėlių.
1865 m. Salantuose įsteigta valdiška rusų mokykla.
1868 m. (kai kurie rašytiniai šaltiniai nurodo, kad 1871 m.) Salantuose įsteigta vaistinė.
1870 m. Salantų dvarą įsigijo kunigaikštis Bogdanas Pranciškus Juozapas Mykolas Oginskis (1848–1909).
Jam mirus (1909 m.) Salantus kurį laiką valdė jo buvusi žmona Marija Gabrielė Potulickaitė (Potulicka)-Oginskienė (1855–1927).
Oginskių giminė su Salantais susijusi ir per Čekijoje 1865 m. gimusį ir Oginskių į Lietuvą pasikviestą Eduardą Josefą Mašeką (1865–1927). Prieš atvykdamas į Lietuvą bei Salantus, dirigentas buvo Austrijos-Vengrijos armijos pulkų orkestro muzikantas. Atvykęs į Lietuvą, jis tapo kunigaikščio Bogdano Oginskio Rietavo dvaro orkestro mokyklos vedėju, pedagogu, simfoninio bei pučiamųjų instrumentų orkestro dirigentu. Į Salantus E. J. Mašekas atvyko 1905 metais. Čia jis 22 metus valdė Salantų palivarką. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus E. J. Mašekas praleido M. Oginskienės dvare Salantuose. Čia jis dirbo ūkvedžiu. M. Oginskienė jam buvo padovanojusi šalia parko stovėjusį dvaro administracijos pastatą. Mirė E. J. Mašekas 1927 m. Salantuose. Čia jis ir palaidotas.
Nuo 1880 m. Salantuose veikia paštas.
Nuo XIX a. pab. Salantai buvo valsčiaus ir seniūnijos administracinis centras..
1904 m. įsteigta Salantų taupomoji kasa.
Nuo 1905 m. Salantuose Aleksandras Bendikas leido kalendorių ūkininkams „Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą“.
1905–1928 m. A. Bendikas Salantuose leido ūkininkų kalendorių „Keleivis“.
1905 m. klebonas, kanauninkas Pranas Urbanavičius įkūrė vartotojų bendrovę „Kaukas“.
1906 m. to paties kunigo P. Urbanavičiaus rūpesčiu miestelyje atidaryta lietuviška „Saulės“ draugijos pradinė mokykla mergaitėms.
1906–1911 m. klebono Pranciškaus Urbanavičiaus rūpesčiu pastatyta iki šių dienų pagrindiniu miestelio architektūriniu akcentu esanti mūrinė neogotikinė, dvibokštė neoklasicistinė bažnyčia. Jos projektą parengė tuo metu Latvijoje gyvenęs, Žemaitijoje daug užsakymų turėjęs švedų architektas Karlas Eduardas Strandmanas. Bažnyčios bokštų aukštis – apie 70 metrų.
Nuo XIX a. pab. Salantai buvo valsčiaus ir seniūnijos administracinis centras.
1915 m. Salantus užėmė vokiečiai.
1918 m. konsekruota Salantų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia.
1918–1950 m. Salantai buvo valsčiaus centras.
1918–1951 m. Salantuose veikė pradinė mokykla.
1919–1940 m. miestelyje veikė valsčiaus savivaldybė, katalikų bažnyčia, žydų sinagoga, lietuvių ir žydų pradinės mokyklos, paštas, keletas batų dirbtuvių, vartotojų bendrovės parduotuvė, keletas privačių krautuvių.
1923 m. Salantuose buvo 221 sodyba.
Vykstant 1922 m. reformai, prie miestelio buvo prijungta išparceliuoto Salantų dvaro sodyba.
1927 m. šalia Salantų pastatyta neogotikinio stiliaus Gaidžio koplyčia.
1928 m. Salantų parke pastatytas Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio paminklas.
1929 m. Salantuose įvyko pirmosios oficialios futbolo rungtynės.
1932 m. pastatyta nauja pradžios mokykla.
1938 m. atidarytas Salantų sveikatos punktas.
1941 m. naciai sunaikino Salantų žydų bendruomenę – apie 700 žmonių. Antrojo pasaulinio karo metais nuo okupantų nukentėjo ir daugiau gyventojų.
1942 m. įsteigtas Skuodo gimnazijos Salantų skyrius (progimnazija).
1943–1949 m. Salantuose veikė gimnazija.
1947 m. Salantų tarybinių karių kapinėse ant postamento pastatytas sovietinis tankas.
1949 m. gimnazija tapo Salantų vidurine mokykla.
1950 m. Salantams suteiktos miesto teisės. Tais pačiais metais sudarytas Salantų rajonas, jame buvo 24 apylinkės.
XX a. 5–6 dešimtmetį Salantai gyventojų skaičiumi nedaug atsiliko nuo tokių dabartinių rajonų centrų kaip Skuodas ir Plungė, tačiau Salantuose nebuvo vystoma pramonė, todėl miestelis beveik nesiplėtė.
Sovietmečiu Salantai buvo to paties pavadinimo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
1951 m. pradėjo veikti Salantų ligoninė.
1951–1959 m. Salantuose buvo leidžiamas laikraštis „Stalino vėliava“.
1952 m. pastatytas kino teatras „Už taiką“.
1954 m. pasikeitė Salantų rajono ribos.
1958 m. buvusioje žydų sinagogoje įrengti kultūros namai.
1959 m. panaikintas Salantų rajonas.
1960 m. Salantų miestas tapo Kretingos rajono dalimi.
1960 m. atidaryta Salantų aštuonmetė bendrojo lavinimo internatinė mokykla.
1961 m. pastatyta nauja Salantų vidurinė mokykla.
1965 m. pradėta statyti nauja Salantų internatinė mokykla.
1968–1998 m. Salantuose veikė A. Gapanavičiaus kraštotyros muziejus.
1973 m. įsteigta Salantų pagalbinė internatinė mokykla.
1988 m. atidaryta naujoji Salantų ambulatorija ir vaistinė.
1989 m. Salantų parke atstatytas Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio paminklas.
1989 m. Salantuose prie bažnyčios pastatytas paminklas, skirtas Lietuvos tautos kančių, patirtų 1941–1952 m., atminimui.
1991 m. pradėta statyti naujoji Salantų ligoninė.
1992 m. įsteigtas Salantų regioninis parkas.
1993 m. Salantuose, ties buvusiu vandens malūnu, pastatyta užtvanka. Užtvenkto vandens telkinio plotas – apie 5 hektarai.
1995 m. Salantai neteko miesto teisių, liko Salantų ir Imbarės seniūnijų centras.
1996 m. miestas atšventė 440-ąsias įkūrimo metines. Šventės proga liepos 2 d. buvo patvirtinta miesto vėliava ir Salantų herbas, o prie seniūnijos atidengta skulptūra (autorius Liudas Ruginis).
1997 m. įsteigta Salantų regioninio parko direkcija.
1998 m. atidaryta naujoji Salantų ligoninė.
2004 m. kultūros namai reorganizuoti į Salantų kultūros centrą.
2006 m. Salantų vidurinė mokykla reorganizuota į Salantų gimnaziją.
2009 m. prie Salantų kultūros centro prijungti Kretingos kultūros centro Juodupėnų ir Laivių filialai.
Miestelyje gražiai prižiūrimas parkas. Čia auga 4,8 m apimties Salantų kaštonas. Įdomus akmuo su Laumės pėda, Laumės kūlis, Laivių Laumės kūlis. Stovi Nepriklausomybės paminklas, paminklas lietuvių tautos kančioms atminti. Salantuose puoselėjamas šiam miesteliui daug nusipelniusių žmonių atminimas. Čia yra prelatų P. Urbanavičiaus ir A. Simaičio kapai. Saugoma Žvainių senovės gyvenvietė.
Duomenys apie gyvenvietės istoriją kaupiami Salantų gimnazijos kraštotyros muziejuje. Miestelyje veikia M. Ivanausko privatus zoologijos sodas.
Svarbiausias miestelio architektūrinis akcentas – 1911 m. pagal architekto Eduardo Strandmanno projektą pastatyta didelė neogotikinė raudonų plytų bažnyčia.
Salantuose veikia gimnazija, vaikų darželis, kultūros centras, pirminės sveikatos priežiūros centras, Salantų regioninio parko direkcija, pašto skyrius, policijos nuovada, ligoninė, 2 vaistinės, 2 degalinės, daugiau negu 10 parduotuvių, duonos kepykla, keletas kitų smulkių individualių įmonių.
1959 m. miestelio centre buvo pastatytas kaip paminklas SSRS didvyriui gvardijos jaunesniajam leitenantui Georgijui Tyrinui, žuvusiam prie Salantų 1944 m. spalio 18 d. – Rusų tankas IS-2.
1991 m. jis perkeltas į Orvydų sodybą, kur stovi iki šiol.
Naudota literatūra:
- Interneto leidinys „Salantų kultūros centras“ http://www.skcentras.projektas.lt/Istorija/istorija.html
STAKLIŠKĖS
Stakliškės – gyvenvietė Prienų rajone, į rytus nuo Prienų, prie kelio Vilnius–Prienai–Marijampolė.
Miestelyje veikia Stakliškių vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, paštas. Jo apylinkėse yra 9 piliakalniai. Jie čia, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, buvo pradėti pilti dar I tūkstantmetyje prieš Kristų.
Netoli gyvenvietės, prie Verknės, trykšta Stakliškių versmės.
***
Rašytiniuose šaltiniuose Stakliškių vietovę pirmą kartą (1375 m.) paminėjo vokiečių kronikininkas Hermanas Vartbergė. Aprašydamas kryžiuočių ketinimus pulti Trakų pilį, jis pažymėjo, kad dalis jų kariuomenės nakvojo Stakliškėse (Staghelisken). Kryžiuočių kelių aprašymuose pažymima, kad Stakliškių kraštas visa kuo turtingas.
1375, 1377, 1403 m. Stakliškių apylinkes puldinėjo kryžiuočiai.
XV a. pabaigoje Stakliškėse jau buvo dvaras.
1513 m. rašytiniuose šaltiniuose Stakliškės jau vadinamos miesteliu.
1549 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Stakliškes užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei.
1586–1593 m. pastatyta pirmoji Stakliškių bažnyčia. Ji buvo medinė. Bažnyčiai fundaciją 1596 m. balandžio 4 d. suteikė karalius Zigmantas III. Spėjama, kad bažnyčią 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė.
1593 m. prie Stakliškių bažnyčios veikė parapinė mokyklėlė.
XVI–XVIII a. Stakliškės buvo Stakliškių seniūnijos centras.
1674 m. pastatyta nauja bažnyčia.
Su Stakliškių istorija yra susijęs Leonas Kazimieras Oginskis (apie 1658 / 1661 –1699).
1770–1776 m. Stakliškių seniūnas Juozapas Boufalas pastatė dabartinę mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią, koplyčią ir šventoriaus vartus. Bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, kryžminio plano, su pusapskrite apside, 2 bokštais, vienanavė, su transeptu.
1792 m. Ketverių metų seimas suteikė Stakliškėms Magdeburgo teises.
1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip Muravjovas Korikas. XVIII a. seniūnas L. Pacas miestelyje įrengė šaltinių druskos varyklą.
XVIII a. II p. prie bažnyčios veikė pradžios mokykla.
1791 m. mineralinius vandenis tyrė Vilniaus universiteto profesorius S. Jundzilas.
XX a. I p. Stakliškėse buvo valsčiaus centras. Čia veikė lietuvių ir žydų pradžios mokyklos, paštas, alaus darykla, kepykla, pieninė, vilnų karšykla.
1847 m. Stakliškių mineraliniai vandenys buvo pradėti naudoti gydymo tikslams – tais metais atidaryta nedidelė medinė gydykla, kurioje 1853 m. gydėsi apie 200 žmonių.
XIX a. viduryje Stakliškės buvo vienas iš svarbiausių kurortų Lietuvoje. Prie Verknės, Guostės, Alšios upelių buvo 10 mineralinių šaltinių, turinčių gydomųjų savybių. Kurortą sunaikino 1857 m. gaisras. Vėlesniais metais miestelyje kurortas nebebuvo gaivinamas, o kaip kurortas iškilo netoliese esantis Birštonas. XIX a. pradžioje Stakliškėse veikė gydykla.
1868 m. Stakliškėse buvo 1 305 gyventojas, 1901 m. – 1 869, 1970 m. – 1 410, 1982 m. – 1 160, 1987 m. – 945, 2001 m. – 940, 2011 m. – 747.
XIX a. II p. Stakliškės labai išaugo. Čia veikė keliolika parduotuvių, smuklių, vykdavo turgūs, prekymečiai, Stakliškių dvare veikė audimo fabrikas.
1890 m. buvo pastatyta alaus darykla, Lietuviškos spaudos draudimo metais miestelyje ir jo apylinkėse draudžiamą spaudą platino apie 1883–1912 m. čia dirbęs kunigas Vincentas Butvydas.
1915 m. Stakliškėse pradėjo veikti pradžios mokykla. 1935–1936 mokslo metais čia veikė šeši skyriai.
1919–1950 m. Stakliškės buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras, 1950–1994 m. – Stakliškių apylinkės centras, nuo 1994 m. – Stakliškių seniūnijos centras.
1928 m. Stakliškėse pastatytas paminklas, skirtas Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti.
1919 m. vasarą miestelį okupavo lenkų armija.
1945 m. Stakliškėse pradėjo veikti progimnazija, vėliau reorganizuota į vidurinę mokyklą.
Sovietmečiu Stakliškės buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Tuo laikotarpiu buvo pastatyta vidurinė mokykla, plečiama midaus gamykla.
1957 m. prie Stakliškių rastas XIII–XIV a. sidabrinių daiktų lobis. Spėjama, kad lobis priklausė Lietuvos didikams, o paslėptas XV a. pab. – XVI a. pr.
1968 m. spalio 23 d. sujungtos Stakliškės I ir Stakliškės II ir suformuota dabartinė gyvenvietė.
Stakliškių vardą išgarsino lietuviško midaus gamykla. Jai daug metų vadovavo inžinierius technologas Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 m. patentavo Didžiojoje Britanijoje.
1997 m. gruodžio 18 d. Prezidento dekretu patvirtintas Stakliškių herbas.
ŠVĖKŠNA
Švėkšna – miestelis Šilutės rajone, prie Šalnos upelio (Švėkšnalės intako), Endriejavo kalnagūbrio priekalnėse, 21 km į šiaurės rytus nuo Šilutės. Tai Šilutės rajono Švėkšnos seniūnijos centras, kuris valstybės saugomas kaip urbanistikos paminklas. Radialinio plano, taip pat ir linijinio plano elementų turintis miestelis su paplatintos gatvės formą turinčia aikšte yra išlikęs nuo XVII a. pradžios. Vakariniu miestelio pakraščiu vingiuoja Ašvos dešinysis intakas Švėkšnalė. Yra išlikę 1880 m. statyti dvaro rūmai, juos supantis gražiai tvarkomas parkas. Įspūdinga architekto Eduardo Strandmano suprojektuota Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, šalia jos esantis arkinis pėsčiųjų tiltas. Miestelyje veikia seniūno įstaiga, Švėkšnos Saulės gimnazija, Šilutės muzikos ir dailės mokyklų filialai, daug kitų šio miestelio gyventojus aptarnaujančių įstaigų ir įmonių. Žmonės miestelyje kalba pietų žemaičių varniškių (dūnininkų) potarme. 2006 m. išleista knyga „Švėkšnos šnektos tekstai“ (sudarė Adelė Juodeikienė).
Iš Švėkšnos keliai veda į Judrėnus, Kvėdarną, Saugas, Veiviržėnus, Žemaičių Naumiestį.
***
1384 ir 1387 m. kryžiuočių dokumentuose paminėta Švėkšnos upė (dabar – Švėkšnalė).
1503 m. kovo 8 d. Švėkšna buvo paminėt Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos akte.
1509 m. Švėkšna buvo Žemaičių seniūno Mikalojaus Kęsgailos dvaras ir miestelis. 1509 m. gegužės 21 d. Jis pasirašė Dovanojimo aktą neseniai pastatytai bažnyčiai. Nuo 1509 m. m. Švėkšta rašytiniuose šaltiniuose minima kaip miestelis.
1569 m. Jonas Zaviša vedė Kęsgailos dukterį ir tapo Švėkšnos dvaro savininku.
1620 m. užtvenkta Švėkšnalė, Šalnos upelis, susidarė „Kalės prūdas”.
1624 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Jeronimas Krišenšteinas.
1644 m. dvarą nusipirko Kotryna Denhofienė. Švėkšnai suteikta turgaus privilegija. Tais pačiais metais dvarą paveldėjo G. Denhofas.
1644 m. Švėkšna gavo turgaus privilegiją.
1644 m. Švėkšnoje gyveno 75 šeimos, 1695 m. – 97.
1695 m. dvarą nusipirko V. Grotusas, o vėliau iš jo – kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis.
Švėkšna daug nuostolių yra patyrusi per gaisrus, kurie miestelį niokojo 1713, 1732, 1817, 1858, 1861, 1891, 1925 ir 2006 metais. Per 1732 m. gaisrą sudegė ir bažnyčia.
1861 m. prie bažnyčios pastatyta špitolė.
1766 m. gegužės 22 d. dvarą iš M. K. Oginskio nusipirko Jonas Vilhelmas Pliateris.
Tais metais Švėkšnoje buvo 420 gyventojų, 1833 m. – 797, 1857 m. – 1 018, 1885 m. – 1 018, 1897 m. – 1 819, 1903 m. – 2 198, 1923 m. – 1 676, 1959 m. – 1 919, 1970 m. – 1 915, 1979 m. – 2 177, 1982 m. – 2 120, 1987 m. – 2 361, 1997 m. – 2 371, 2001 m. – 2 053. 2004 m. miestelyje gyveno 909 šeimos.
1769 m. po tėvo mirties dvarą paveldėjo Jurgis Pliateris.
1804 m. Švėkšnoje veikė parapinė mokykla. Joje mokėsi 8 vaikai.
1819 m. Švėkšnoje pastatyta evangelikų bažnyčia. Ji stovėjo ten, kur dabar Šv. Florijono skulptūra. 1852–1867 m. prie šios bažnyčios veikė mokykla. Bažnyčia sudegė 1856 metais. 1867 m. kitoje vietoje pastatyta nauja, iki šiol stovinti evangelikų liuteronų bažnyčia.
1820 m., mirus Jurgiui Pliateriui, Švėkšnos dvarą, kuris apėmė beveik visą Švėkšnos valsčių, pasidalijo keturi jo sūnūs: Švėkšną – Steponas, Vilkėną – Pranciškus, Gedminaičius – Jurgis, Stemples – Kazimieras.
Per 1831 m. sukilimą Švėkšnoje sukilėliai apšaudė Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio, kuris ragino nesipriešinti valdžiai, karietą. Po 1831 m. sukilimo Švėkšnoje stovėjo kariuomenės dalinys.
Švėkšnos gyventojai aktyviai dalyvavo ir 1863 metų sukilime.
XIX a. viduryje, Švėkšną valdant grafams Pliateriams, virš kelio į Klaipėdą buvo pastatytas mūrinis dviejų arkų pėsčiųjų tiltas, kuris jungia katalikų bažnyčios šventorių su Pliaterių rūmais ir parku.
1848 m. Švėkšnos kapinėse palaidotas poetas Simonas Stanevičius (1799–1848). Tiksli jo kapo vieta nežinoma. Miestelio kapinėse 1984 m. jam atminti pastatyta medinė skulptūra (liaudies meistras V. Majoras).
Iki 1861 m. Švėkšna priklausė Pajūrio valsčiui. 1861–1950 m. Švėkšna buvo Švėkšnos valsčiaus centras. Tuo laikotarpiu ji yra priklausiusi Raseinių, Švėkšnos, Vėžaičių, Taruragės, Šilutės apskritims.
XIX a. II p. – XX a. pr. Švėkšna buvo žymus Vokietijos pasienio kontrabandos punktas.
1864 m. pradėjo veikti rusiška dviklasė mokykla. Iki 1907 m. pradžios kitos mokyklos Švėkšnoje nebuvo.
1867 m. iškilo nauja Švėkšnos liuteronų-evangelikų bažnyčia. 1931 m. jai pristatytas bokštas.
1871 m. Švėkšnoje pradėjo veikti vaistinė (kai kurie rašytiniai šaltiniai nurodo 1881 m.).
1880 m. pastatyta Pliaterių neorenesansinio stiliaus vila „Genovefa“.
1881 m. pradėjo veikti felčerių punktas.
Po 1882 m., kai žydams buvo uždrausta gyventi kaimuose, Švėkšnoje apsigyveno daug žydų ir miestelio gyventojų skaičius labai išaugo. 1885 m. jų buvo 1 018, 1897 m. – 1 819.
1887 m. pastatyti Vilkėno dvaro rūmai.
Per 1891 m. miestelį vėl nusiaubė gaisras.
Spaudos draudimo metais Švėkšną garsino šie knygnešiai: Vinco Kudirkos mokslo draugas ir „Varpo“ rėmėjas gydytojas Juozas Rugys, Marijona Pupšaitė, Andriejus Balčėnas, Jonas Bliūdžius, Tadas Lomsargis, Juozas Freitikas, kt.
Švėkšnos naujoji gotikinė bažnyčia pašventinta 1905 m. liepos 24 dieną.
1905 m. pašalinta carinė Švėkšnos valsčiaus valdyba ir išrinkta nauja. Lapkričio 18 d. Švėkšnos gyventojai išsirinko viršaitį, išvaikė caro valdininkus, nuplėšė caro portretus ir raštu pateikė savo reikalavimus, tarp kurių buvo ir reikalavimas steigti lietuviškas mokyklas, atgaivinti Vilniaus universitetą.
1906 m. prie naujosios bažnyčios įkurta parapijos biblioteka.
1907 m. sausio 6 d. Veiviržėnų gatvėje pradėjo veikti antroji lietuviška privati parapinė dviklasė mokykla, pastatyta iš nugriautos bažnyčios medžiagos.
1907 m. Švėkšnoje buvo surengtas pirmas viešas lietuviškas vaidinimas.
1910 m. įkurta vartotojų bendrovė.
1911m. pastatyta nauja klebonija.
1915 m. kovo 13 d, Švėkšną užėmė vokiečiai. Prie Pagraumenės įvyko rusų ir vokiečių karių kautynės.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą kartu su kitais signatarais pasirašė ir švėkšniškiai Jurgis Šiaulys bei kunigas Kazimieras Šiaulys.
1919 m. Šėkšnoje pradėjo veikti ligoninė.
1919 m. rugsėjo 22 d. pradėjo veikti Švėkšnos progimnazija (1928–1949 m. – gimnazija, nuo 1949 m. – vidurinė mokykla). 1924–1940 m. ji priklausė katalikų švietimo draugijai „Saulės“. 1995 m. sugrąžintas „Saulės“ vidurinės mokyklos vardas. Vėliau vidurinė mokykla peraugo į Švėkšnos „Saulės“ gimnaziją.
Miestelis labai nukentėjo per 1925 m. gaisrą – sudegė 139 gyvenamieji namai, 156 ūkiniai pastatai, buvo žuvusių, apdegusių žmonių.
1923 m. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija perėjo lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ žinion.
1928 m. liepos 25 d., dalyvaujant A. Smetonai, pašventinti Švėkšnos gimnazijos rūmai.
1928 m. įkurta Švėkšnos pieninė.
1930 m. užbaigtas tiesti Žagatpurvių–Švėkšnos plentas, pradėjo veikti Šliterio malūnas.
1931 m. pradėjo veikti Švėkšnos elektrinė.
1933 m. Švėkšnoje įvyko Žemaitijos Eucharistinis kongresas. Jame dalyvavo 4 vyskupai, apie 150 kunigų, 25–30 tūkst. maldininkų.
1937 m. kovo 15 d. Švėkšnoje atidaryta viešoji valstybinė biblioteka.
1938 m. pro Švėkšną pradėjo kursuoti autobusas Tauragė–Gargždai.
1939 m. rugpjūčio 15 d. vienuolės elzbietietės pradėjo statyti vienuolyną, ligoninę (ji atidaryta 1943 m). Čia 1943–1944 m. gydėsi šiltine sirgę ligoniai.
1940 m. birželio mėnesį sovietų pasieniečiai apsigyveno Švėkšnoje ir perėmė valstybinės sienos kontrolę ties Inkakliais. 1940–1941 m. Švėkšnoje buvo Raudonosios armijos pasienio komendantūra.
1941 m. birželio 14 d. iš Švėkšnos į Sibirą buvo ištremtos 6 šeimos, tarp jų ir grafas Jurgis Pliateris.
1941 m. bolševikai Švėkšnos parke sukurtame lauže sudegino Švėkšnos dvaro archyvą.
1941 m. birželio 22 d. vokiečiai iš patrankų apšaudė Švėkšną ir pavakaryje ją užėmė.
1941 m. rugsėjo 20 d. Inkaklių pušyne sušaudyta 300 Švėkšnos žydų. Iš viso 1941–1942 m. naciai nužudė apie 500 Švėkšnos gyventojų.
1944 m. spalio 10 d. sovietų armija išvarė vokiečius iš Švėkšnos.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, į vakarus pasitraukė Švėkšnos dvaro grafas daktaras Aleksandras Broel Pliateris, vienuolės, beveik visi gimnazijos mokytojai, daug kitų miestelio gyventojų.
Karo pabaigoje frontas Švėkšną aplenkė, todėl miestelis nebuvo sugriautas.
1945 m. Vilkėno dvaro ansamblyje įkurti vaikų namai, jie 1956 m. reorganizuoti į sanatoriją mokyklą-internatą.
Sovietmečiu Švėkšna buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
1950–1959 m. Švėkšna buvo Priekulės rajono Švėkšnos apylinkės centras, o 1959–1994 m. – Šilutės rajono Švėkšnos apylinkės centras. Nuo 1994 m. Švėkšna – Šilutės rajono Švėkšnos seniūnijos centras.
1950 m., gyvendamas JAV, knygutę apie Švėkšną išleido švėkšniškis Jonas Rugys. Jo sesuo Alicija Rugytė 1974 m. Čikagoje išleido 536 puslapių monografiją „Švėkšna“.
1956 m. Švėkšnoje atidaryta respublikinė psichoneurologinė ligoninė. Kitais metais užbaigtas asfaltuoti Švėkšnos–Saugų plentas.
1960 m. spalio 1 d. iki Švėkšnos nutiesta aukštos įtampos elektros linija.
1976 m. lapkričio 10 d. pamokos prasidėjo naujai pastatytoje vidurinėje mokykloje.
1990 m. liepos 29 d. atidengtas atstatytas Laisvės paminklas.
1999 m. miestelio centre, padedant Švedijos vyriausybei ir Fargelando savivaldybei, buvo įrengti vandentiekio bei kanalizacijos tinklai.
1993 m. sausio 14 d. miestelį nuniokojo uraganas.
2000 m. sausio 18 d. patvirtintas Švėkšnos herbas 2004 m. miestelio aikštės centre pastatytas stogastulpis, skirtas knygnešių atminimui.
Iš Švėkšnos ir jos apylinkių yra kilę šie iškilūs kultūros, visuomenės veikėjai: mokytojas, visuomenininkas Justinas Bartkus, tautodailininkas, mokytojas Vytautas Bliūdžius, mokytoja, rašytoja Elena Juciūtė, lenkų pedagogas, švietėjas Stanislavas Kievličius, socialinių mokslų daktarė Danutė Klumbytė, bibliografė Edita Lagauskienė, kunigas Petras Merliūnas, vargonų virtuozas Jonas Žukas, kultūros darbuotojas, visuomenininkas Stasys Mikelis, gydytojas, visuomenininkas Pranas Mikužis, JAV Respublikonų partijos veikėjas, Osvencimo kalinys Samuelis Ošerovičius-Sherronas, technikos mokslų daktaras Adolfas Paulauskas, tautodailininkas Kęstutis Paulauskas, archeologas, visuomenininkas Adomas Pliateris, teisininkas Aleksandras Pliateris, dvarininkas Jurgis II Pliateris, pedagogas, visuomenės veikėjas Jonas Antanas Račkauskas, inžinierius Jonas Rūgys, pedagogė, istorikė Alicija Rūgytė, rašytojas Pranciškus Šernas, sportininkė, mokytoja Zita Ūselytė-Urmulevičienė, sportininkė, mokslų daktarė Ramunė Urmulevičiūtė (Žilinskienė), žemės ūkio specialistė Elena Valmienė ir kt.
Iš Švėkšnos dvarininkų kilo lietuvių bibliografijos pradininkas Jurgis Plioteris (1810–1836). Švėkšnoje palaidotas poetas Simonas Stanevičius (1799–1848), ir nors kapo vieta nežinoma, tačiau miestelio kapinėse 1984 m. jam atminti pastatyta medinė skulptūra (liaudies meistras V. Majoras). Pagal M. Mažvydo tarmę spėjama, kad nuo Švėkšnos galėjęs kilti ir pirmosios lietuviškos knygos autorius.
TRAKAI
Trakai – miestas, Trakų rajono centras prie Galvė, Lukos (Bernardinų, Gilužio, Totoriškių ežerų. Jis – 30 km į vakarus nuo Vilniaus. Nuo 1969 m. jis yra saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas (Trakų senamiestis, kuris užima 169 ha plotą, yra vienas iš 5 valstybės saugomų Lietuvos senamiesčių). Miestas įeina į Trakų istorinio nacionalinio parko teritoriją. Miestą sudaro 3 dalys: senamiestis, Užutrakis ir Naujasodis. Miesto vardas yra kilęs nuo žodžio trãkas, kuris reiškia pakilesnę, iškirstą ar išdegusią vietą miške, taip pat visumą krūmų veislių, sudarančią žemutinį miško ardą, daugiskaitos. Miesto puošmena, lankytojų daugiausiai sutraukiantis objektas yra Galvės ežero Pilies saloje atstatyta nuo XIV a. II p. iki Vytauto valdymo pabaigos pastatyta Trakų salos pilis, kurioje nuo 1962 m. veikia Trakų istorijos muziejaus ekspozicija. Į pilį veda 1977 m. per Galvę nutiestas pėstiesiems skirtas Trakų pilies tiltas.
2011 m. Trakuose buvo 4 933 gyventojai. Iš jų lietuviai sudarė 66,53% (jų buvo 3 282), lenkai –19,01% (938), rusai – 8,88% (438), baltarusiai – 1,44% (71), ukrainiečiai – 0,63% (31), totoriai – 0,59% (29), kitų tautybių žmonės – 1,56% (77).
Lankytojų dėmesio šiame mieste sulaukia ir Trakų pusiasalio pilies (statyta XIV a.) bei Salos pilies (statyta XV a. pradžia) liekanos, Trakų pusiasalyje augantis senasis parkas.
Itin įspūdinga 1409 m. pašventinta parapijinė Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Trakų dominikonų vienuolyno patalpose veikia Trakų istorijos muziejus, paskutiniais metais įrengta Sakralinio meno ekspozicija.
Trakuose stovinti mūrinė Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė pastatyta 1863 metais.
Apie Vytauto laikais į Trakus pakviestų karaimų istoriją pasakoja karaimų XVIII a. kenesa ir karaimų XIX–XX a. kapinės. Yra išlikę senųjų kapinių XV a. vartai ir tvora (jie valstybės saugomi kaip architektūros paminklai).
Karaimų gatvėje 22 numeriu pažymėtame pastate nuo 1997 m. birželio 28 d. veikia Serajos Šapšalo rinkinių pagrindu sudaryta Trakų istorijos muziejaus karaimų parodos ekspozicija. Ji atidaryta švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines.
Trakų senamiesčio aikštėje stovi Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis. Trakai didžiuojasi turėdami
XVIII a. popiežiaus Klemenso XI karūnuotą stebuklingą Dievo Motinos paveikslą.
Paskutiniais metais daug lankytojų sutraukia ir į šiaurę nuo Pilies salos, Galvės ir Skaisčio ežerus skiriančiame pusiasalyje (buvusioje Algirdo saloje) restauruotas Užutrakio dvaras, kurio pagrindinis architektūrinis akcentas yra išlikę XIX a. pab. pastatyti neoklasicistiniai rūmai. Juos supa Eduardo Andrė suprojektuotas parkas.
Yra Trakuose išlikusi ir XVIII a. pab. – XIX a. pr. smuklė, XIX a.).Totoriškių dvaras, yra buvusio Trakų bernardinų vienuolyno liekanų.
Mieste veikia Trakų turizmo informacijos centras, Trakų karališkasis rūmų teatras, mieste jau daug metų organizuojamos Amatų dienos, muzikos festivalis „Čia mūsų namai“ ir daug kitų renginių. Užutrakio dvare vyksta kamerinės muzikos vakarai.
Trakuose veikia Vytauto Didžiojo gimnazija, Trakų vidurinė ir pradinė mokyklos, Lietuvos policijos mokykla bei Trakų internatinė sporto mokykla.
Mieste veikia biblioteka.
Kiti svarbiausi Trakų istorijos faktai ir datos
Trakuose ir jo apylinkėse žmonės gyveno jau I tūkstm. pr. Kristų.
Iš pradžių Trakais buvo vadinami Senieji Trakai, kurie yra 4 km į pietryčius nuo Trakų. Jie buvo įkurti apie XIII a. pabaigą, o istoriniuose šaltiniuose pradėti minėti 1337 metais.
Istorikai teigia, kad labiausiai tikėtina, jog Gediminas 1321 m. į Senuosius Trakus iš Kernavės ar kurios nors kitos vietos perkėlė savo kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostinę ir pastatė pilį Trakuose.
Trakai sostine buvo neilgai, nes 1322 m. ji buvo perkelta į Vilnių.
Naujieji Trakai (dabartiniai Trakai) antruoju po Vilniaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniu administraciniu centru (bet ne Lietuvos sostine) tapo apie 1375-uosius metus, kai Kęstutis įsikūrė XIV a. II ketvirtyje ar viduryje pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje (pirmojoje Trakų pilyje), kuri buvo užbaigta statyti XIV a. 8 dešimtmetyje. Ši pilis buvo sugriauta 1382–1383 m. vykstant vidaus kovoms.
1409 m. užbaigta statyti Trakų salos pilis (antroji pilis Trakuose). Tuo laikotarpiu tai buvo pati didžiausia pilis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pastačius šią pilį, ji tapo svarbiausia kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija.
XIV a. susiformavo linijinis Trakų miesto planas.
XV a. pr. Trakai jau buvo miestas. 1409 m. miesto krikščioniškajai daliai buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Čia pradėjo veikti parapinė mokykla.
Netrukus po to atskiros Magdeburgo miesto teisės buvo suteiktos kitoje miesto dalyje gyvenusiai Trakų karaimų bendruomenei.
XV ir XVI a. yra laikomi Trakų klestėjimo laikotarpiu.
XV a. pastatyta miesto rotušė.
Iki XVI a. pradžios Trakuose buvo saugomas LDK archyvas – Lietuvos Metrika.
Trakų pakamariu yra buvęs rotmistras, vėliau Lietuvos kariuomenės pulkininkas Bohdanas Oginskis (1551 (ar 1552)–1625), kaštelionu – Minsko vaivada Aleksandras Oginskis (1590–1653), Trakų vaivada (nuo 1670 m.) – pulkininkas, Trakų vaivada, Lietuvos didysis kancleris (nuo 1684 m.), pasiuntinys į Seimą ir LDK Vyriausiąjį Tribunolą Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Trakų tijūnais: Mstislavlio kaštelionas, Trakų tijūnas, pasiuntinys į Seimą, LDK Tribunolo deputatas Jonas Oginskis (apie 1582–1640) ir Samuelis Levas Oginskis (?–1657).
Su Trakų istorija yra susiję ir daugiau kunigaikščių Oginskių. Iš viso nuo trakų istorijos yra neatsiejami šie Oginskiai: Oginskis (XVI a. pr. –1564), Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (g. apie 1551 / 1558–1625), Raina Valavičiūtė-Oginskienė (XVI a.), Jonas Bagdonaitis Oginskis (apie 1582–1640), Aleksandras Bagdonaitis Oginskis (apie 1585 / 1590–1667), Barbora Oginskytė-Šemetienė (XVI a. pab. – XVIII a. I p.), Samuelis Levas Oginskis (1595–1657), Zofija Bielevičiūtė-Oginskienė (XVI II p. – XVII a. I p.), Regina Oginskytė-Korfienė-Pociejienė (apie 1595–1657), Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Zofija Oginskytė-De Idelking (apie 1645–1719), Mikalojus Pranciškus Oginskis (apie 1651 / 1663–1715), Kazimieras Dominikas Oginskis (apie 1664–1733), Leonas Kazimieras Oginskis (apie 1658 / 1661–1699), Teresė Bžostovskytė-Oginskienė (?), Kazimieras Dominykas Oginskis (1680–1733), Juozapas Jonas Tadas Oginskis (1693 / 1700 –1736), Kazimieras Martynas Oginskis (apie 1696–1727), Elžbieta Oginskytė-Gedgaudienė-Puzinienė (prieš 1700–XVIII a.), Ignotas Oginskis (apie 1698 / 1712–1775), Elena (Halina) Oginskytė-Oginskienė (apie 1700 / 1701 – apie 1790 / 1792), Tadas (Tadaušas) Pranciškus Oginskis (1712–1785), Juozapas Oginskis (apie 1713–1776), Stanislava Teresė Oginskytė-Oskierkienė (gimė po 1723 m.), Marija Oginskytė-Judickienė (gimė po 1723 m.), Mykolas Kazimieras Oginskis (apie 1728 / 1730–1800), Andrius Ignotas Joachimas Juozapatas Oginskis (1740–1787), Ignotas Oginskis (apie 1698 / 1712–1775), Paula (Paulina) Šembek-Liubenskienė-Potockienė-Oginskienė (1737–1798), Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833), Juzefa (Juozapota) Oginskytė-Oginskienė-Lopacinskienė-Šiškienė (1774–1847).
XVI–XVII a. gerokai sumažėjo Trakų kaip svarbaus politinio, prekybos ir kultūros centro reikšmė.
Trakai daug nuostolių patyrė per XVII a. viduryje vykstant Maskvos karui. Jo metu miestą net kelis metus naikino rusų kariuomenė. Tuo laikotarpiu griuvėsiais buvo paverstos abi Trakų pilys. 1654–1667 m. miestas buvo ne tik apiplėštas, bet ir sudegintas. Vėlesniais metais jis buvo gana sparčiai atstatomas, tačiau, praėjus vos šimtmečiui, 1700–1721 m., vykstant Šiaurės karui, jis vėl buvo nusiaubtas kilusio gaisro metu.
1870 m. Trakuose buvo 2 191gyventojas, 1897 m. – 2 800, 1901 m. – 2 390, 1939 m. – 3 100, 1959 m. – 3 100, 1970 m. – 4 691, 1976 m. – 6 000, 1979 m. – 5 763, 1989 m. – 6 703, 2001 m. – 5 725, 2011 m. – 4 933.
Miesto centras buvo stipriai apgriautas per Pirmąjį pasaulinį karą, kai jį 1915 m. apšaudė vokiečių kariuomenės artilerija.
1924 m. Trakuose lenkų valdžia įteigė Mokytojų seminariją. Joje buvo rengusiami pedagogai Vilnijos krašto pradžios mokykloms.
1938 m. mieste pradėjo veikti karaimų muziejus.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Trakai tapo apskrities pavaldumo miestu.
1954 m. dalis miesto teritorijos prijungta prie Senųjų Trakų apylinkės.
1960 m. įsteigtas Trakų kraštovaizdžio draustinis.
1991 m. įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas.
Sovietmečiu Trakuose veikė turizmo bazė, kempingas, jachtų klubas, 2 irklavimo bazės. Buvo pastatyti kultūros namai (architektas A. Paulauskas).
1996 m. patvirtintas dabartinis Trakų herbas.
2008 m. Trakams suteiktas kurortinės teritorijos statusas.
UOGINTAI
Tai buvęs Kunigaikščių Oginskių giminės dvaras dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje.
Yra dvi viena nuo kitos kiek besiskiriančios lietuviškosios kunigaikščių Oginskių giminės kilmės versijos. Pagal vieną iš jų XV a. pabaigoje Uogintų dvaras buvo padovanotas vienam iš Oginskių giminės pradininkų Dymitrui Hlušonokui iš Kozelsko (Kalugos sritis), kuris buvo dalinis Smolensko srities kunigaikštis. Kaišiadorių enciklopedijojehttp://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskiai, kurią sukūrė ir administruoja Kaišiadorių muziejus, rašoma, kad kai „Smolenskas ir jo sritys priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai, tai, jo pavesti, tas sritis valdė tenykščiai rusų kunigaikščiai. Jie ten turėjo ir savo dvarų. Kai Maskvos didieji kunigaikščiai pradėjo stiprėti, jie ėmėsi nuo Lietuvos atkariauti rusiškas sritis. Lietuvai lojalūs rusų kunigaikščiai buvo priversti iš ten pabėgti, palikę savo dvarus. Kunigaikštis Dymitras Hlušonokas vienas iš pirmųjų neteko prie Smolensko buvusių savo dvarų ir atbėgo į Vilnių. Čia Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras (1440–1492) laikotarpiu tarp 1486–1488 m. skyrė jam dvarą Oginty netoli Žiežmarių. Oginty, arba šiandieniniai Uogintai, yra Rumšiškių seniūnijos kaimas, 6 km nutolęs nuo Rumšiškių ir tiek pat – nuo Kaišiadorių.
Nuo įsikūrimo Uogintuose praėjus maždaug 150 metų (laikotarpiu tarp 1542–1555 m.) Hlušonokai pagal vietovardį Oginty pradėjo save vadinti Oginskiais. Matyti aiški sąsaja tarp naujo giminės vardo atsiradimo ir prasidėjusio naujų valdų įsigijimo proceso. Bohdanas Dymitrovičius Hlušonokas minimas 1542 m. (tais metais jis ir mirė), o jau 1555 m. jo našlė Bogumila Pavlovna (Paškovna) savo sūnums kunigaikščiams Matvėjui ir Fedorui Bohdanovičiams Oginskiams užrašė Stoniavos dvarą prie Strėvos upės Žiežmarių paviete, kurį jai buvo užrašęs jos velionis vyras kunigaikštis Bohdanas Dymitrovičius Oginskis.
Kunigaikščiai Oginskiai turėjo savo giminės herbą Oginec, kuriame buvo pavaizduoti stovyklos vartai su perskeltu kryžium virš jų bei kunigaikščio mitra viršuje.
Trečioje kartoje (skaičiuojant nuo Bohdano Oginskio) Oginskiai pasidalino į tris šakas: jaunesniąją – bajoriškąją (pradininkas Mykolas) ir dvi vyresniąsias – kunigaikštiškas (pradininkai – Simonas Karolis ir Jonas Jackus). Jaunesnioji šaka greitai nusilpo, daugiausia jos palikuonių įsikūrė Vitebsko vaivadijoje. Kunigaikštiškos Jono Oginskio šakos paskutinieji atstovai mirė iki 1800 m., o Simono Karolio kunigaikštiška šaka pasibaigė 1909 m.
Aukščiausio pakilimo sulaukė abiejų vyresniųjų šakų atstovai XVII a. pabaigoje – XVIII amžiuje. Jie užėmė aukštus postus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, užsiėmė visuomenine ir politine veikla. Tvirtus pamatus, ant kurių Oginskiai iškilo kaip galinga giminė, XVII a. antroje pusėje padėjo Samuelio Levo sūnūs Simonas Karolis, Jonas Jackus bei jų pusbrolis Marcijonas Aleksandras. Tam didelės įtakos turėjo visų trijų perėjimas į katalikybę, taip pat sėkmingas laviravimas tarp magnatų giminių – pradžioje buvę Pacų šalininkais, vėliau jie perėjo į Sapiegų pusę.“
Uogintuose įsikūrus Oginskiams, pagal vietovę atitinkamai buvo pakeista ir Hlušonokų pavardė – jie tapo Oginskiais, kurie vėlesniais metais itin pasižymėjo per karus, sukilimus, garsėjo kaip iškilūs muzikai ir muzikų globėjai. Oginskiai statė bažnyčias, rūmus, našlaičių ir senelių prieglaudas, mokyklas.
Uogintų dvaro sodyba Antrojo pasaulinio karo metais sudegė. Dabar dvaro vietą žymi tik liepų alėjos dalis.“
Uogintų dvaras (kunigaikščiams Oginskiams priklausė nuo 1486 m. iki XIX a. pradžios.
UŽPALIAI
Užpaliai – abipus Šventosios upės išsistatęs Utenos rajono miestelis. Nuo Užpalių iki Dusetų – 25 kilometrai, nuo Užtiltės – 23, nuo Utenos – 17, nuo Svėdasų – 14, nuo Vyžuonos – 9, nuo Aulelių, Alaušo – 8, nuo Liepkalnio – 7. Užpaliuose 2011 m. buvo 758 gyventojai. Spėjama, kad miestelio vardas yra kilęs nuo žodžių junginio už palių (už pelkių, tyrulių). Užpalių apylinkėse daug piliakalnių. Tai Armališkių, Degėsių, Gaigalių, Gaižiūnų, Gailiešienių, Keturkalnio, Lygamiškio (Genupio), Likunčių, Šernupio, Šeimyniškių (IX – XIV a. buvusi Užpalių pilis), Užpalių, Žaibiškių.
***
Archeologiniai radiniai rodo, kad Užpalių gyvenvietėje ir jos apylinkėse žmonės gyveno jau IV–VI amžiuje.
IX–XII a. Lietuvos teritorijoje susidarė teritoriniai junginiai. XIII a. vienoje tokių žemių, vadinamų Deltuva, buvo ir Užpaliai. Deltuvos kunigaikščiais XIII a. pradžioje buvę Judikis, Pūkeikis, Bikšis, Ligeikis.
1233 m., pasak istoriko Teodoro Narbuto, Užpaliuose vyko kautynės tarp Livonijos ordino ir kunigaikščio Rimgaudo, kurias laimėjo lietuviai. Užpalių pilies kalavijuočiai neužėmė.
Bene pirmą kartą Užpalių vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas 1261 m. Mindaugo dokumente, kuriame Livonijos ordinui nurodomos Sėlijos – seniausios lietuvių sėlių genties – žemių ribos, buvusios ties Užpaliais.
1274 metais Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę – bazę žygiams į Lietuvos gilumą. Todėl kartu su kitomis pilimis buvo tvirtinama ir Užpalių pilis. Buvo ištisa pilių užtvara, ėjusi nuo Naručio ežero Biržų link. Toje grandinėje buvo Linkmenų, Sėlos, Utenos, Užpalių, Tauragnų ir kiti įtvirtinimai, kurie gynė Lietuvos žemes nuo padauguvio kalavijuočių.
XIV a. Užpalių gyvenvietė galėjo būti kiek toliau (apie 3 km) nuo dabartinių Užpalių, prie Šeimyniškių piliakalnio. Tuo metu čia stovėjo Užpalių pilis, kuri buvo ne kartą puldinėjama kryžiuočių.
Metraštininkas M. Vartbergė Livonijos ordino kronikoje rašo, kad 1373 m. pavasarį 350 vyrų kariuomenė naktį puolė Užpalių pilį, užėmė priešpilį, degino trobas, žudė žmones, pagrobė 70 arklių, bet pilies užimti nepajėgė. Užpalių pilis iki XVII a. turėjo savo vėliavą ir karo atveju su ja vesdavo bajorus į mūšius.
Dabartinis Užpalių miestelis kūrėsi šalia prekybinio kelio Vilnius–Ryga ir prie karališkojo dvaro. Tai matyti iš 1338 m. Gedimino sutarties su Livonijos ordinu.
1433 m. vykstant Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovoms Užpalių pilis buvo sugriauta. Tais Ordinas nuniokojo Užpalių apylinkes.
XV a., pasak A. Namiko, Užpaliuose buvo tarptautinis teismas, kuriame teisdavo ne tik kitų valstybių nusikaltėlius, bet ir lietuvius, skriaudusius kitus asmenis.
Užpalių kunigaikščiu kurį laiką yra buvęs Daumantas, kuris vėliau tapo Pskovo kunigaikščiu ir satčiatikių buvo paskelbtas šventuoju.
XIV a. pab. Istoriniuose šaltiniuose jau minimas Užpalių dvaras. Jis priklausė valstybinių dvarų grupei. Tokių dvarų valstiečiai dažniausiai gyvendavo laisviau, jų teisės ir galimybės kaupti turtą būdavo didesnės negu paprastų baudžiauninkų. Šis dvaras buvo karališkasis, jo valdytojai dažnai keisdavosi. Pirmasis dvaro šeimininkas (nuo XIII a. pab. iki 1442 m.) buvo Kristupas Astikas, kuriuo labai pasitikėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir kuris Vytauto laikais aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Jis buvo Salyno (1398), Torūnės (1411), Horodlės (1413) susitarimų, Melno taikos sutarties (1422), Gardino (1432) sutarčių sudarymo dalyvis.
Užpalių pilies šeimininkams priklausė žemės beveik iki Dusetų, taip pat už Anykščių, netoli Kavarsko, Penionių dvaras ir netoli Vilniaus esanti Sudervė su jos apylinkėmis.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad vėlesniais metais dvaro šeimininkų seka buvo tokia:
1442–1477 – Radvila Astikas; 1478–1510 – Mikalojus Radvilaitis; 1510–1511 – Georgijus Astikavičius (gal Jurgis Grigalaitis Astikaitis), Stanislovas Astikavičius; nuo 1519 – Mikalojus Radvila; nuo 1522 – Stanislovas Radvila; 1532–1541 – Šimkus Mackevičius; nuo 1542 – Vaitiekus Junzila; 1545–1552 – Vilniaus tijūnas (1554 m.) Povilas Giedraitis; 1553–1563 – Vaitiekus Jasinskas; 1567–1574 (?) – Kotrynos Radvilaitės pirmasis vyras Mikalojus Naruševičius.
Kas ir kokiais metais Užpalių dvarą valdė laikotarpiu nuo 1570, nėra tiksliai žinoma. Yra išlikę žinių, kad tuo laikotarpiu dvaro šeimininkai yra buvę šie didikai: Mikalojaus Naruševičiaus brolis Kristupas Naruševičius (apie 1570–1630); Kristupo Naruševičiaus sūnus Stanislovas Kristupas Naruševičius (apie 1610–1650); Stanislovo Kristupo duktė Joana Teodora Naruševičiūtė. Per ją kaip kraitis dvaras galėjo pereiti Oginskių giminei. Užpaliuose yra šeimininkavęs Joanos Teodoros Naruševičiūtės vyras Jonas Jackus Oginskis (1619–1684), jo sūnus Kazimieras Dominikas Oginskis (1665–1733), Kazimiero Dominiko sūnus Juzefas Tadas Oginskis (1700–1736) bei Juzefo Tado sūnus Mykolas Kazimieras Oginskis (1730–1800).
Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1773–1789 Užpalių dvarą valdė LDK Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1773 m. Užpalių seniūnujos inventoriaus pradžioje rašoma w dozywolnie possessye in solidum oboyga .. Michalowi i Alexandrzi .. z Czartoryskich Oginskim, o 1789 m. Vilkmergės pavieto dūmų liustracijoje Užpalių dvaras vadinamas etmonų Oginskių valdyme (lenk. w Possessyi JWW Oginskich Hetmanow WWXLitewsk).
Prieš 1795-uosius metus Užpalių dvarą nupirko Pranciškus Sapiega iš Derečino (dabar Baltarusija). Užpalių dvaro šeimininkas yra buvęs ir Eustachijus Sapiega. Jam dvaras priklausė iki 1831 m. sukilimo. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino, žemę išdalino valstiečiams. Vėlesniais metais kurį laiką dvaro centrą valdė Sapiegų administratoriai.
Iki mūsų dienų išlikęs mūrinis Užpalių dvaro pastatas, kurio amžius – ne daugiau kaip 200 metų.
1529 m. istoriniuose šaltiniuose Užpaliai pavadinti miesteliu.
1522 m. rašytiniuose šaltiniuose jau minima Užpalių bažnyčia.
1569 m. Užpalių pilies turtai buvo priskirti prie karaliaus stalo ekonomijos, o 1776 m. buvo parduotinuos nusipirko Dzerežino (Derečino) dvaro savininkas Pranas Sapiega. Jis buvo labai turtingas, prakasė kanalą, pastatė mūro malūną, ūkinius trobesius pastatė iš akmenų, užveisė didelį sodą, laisviems užpalėnams suteikė geresnes gyvenimo sąlygas.
Nuo 1569 m. Užpaliai buvo seniūnijos centras, 1861–1950 m. – Užpalių valsčiaus centras.
1792 m. pradžioje Užpaliai įkūrė savivaldą, vasario 25 d. gavo Magdeburgo teises ir herbą. Po kelių mėnesių, įsigalėjus reformų priešininkams, kuriuos palaikė Rusija, Užpalių savivalda ir herbas buvo panaikinti.
1831 m. Užpalių ir jo apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime.
Po 1863 m. sukilimo Užpalių miestelis liko smarkiai nusiaubtas.
1872 m. gyvenvietėje pastatyta iki mūsų dienų išlikusi Šv. Nikolajaus cerkvė su varpine.
1885 m. Užpaliuose buvo 1 357 gyventojai, 1902 m. – 2 208, 1970 m. – 673, 1983 m. – 781, 1987 m. – 799, 2001 m. – 877, 2011 m. – 758.
1898 m. Užpaliuose pastatyta iki šiol išlikusi Švč. Trejybės bažnyčia. Prie jos stovi Šv. Florijono paminklas.
1945 m. gyvenvietėje pradėjo veikti biblioteka.
1950–1995 m. Užpaliai buvo to paties pavadinimo apylinkės centras, o nuo 1995 m. – Užpalių seniūnijos centras.
Miestelyje veikia gimnazija, paštas, yra išlikę kai kurie dvaro ansamblio pastatų, kitų XIX a. pastatų, vandens malūnas. Gyvenvietėje veikia „Dausuvos“ muziejus, Viktorijos Jovarienės važiuoklių ir pakinktų muziejus.
1988 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Heraldikos komisija prie LR Prezidento oficialiai atkūrė Užpalių herbą pagal etaloną.
VAIGUVA
Vaiguva – netoli Knituvos upelio, prie kelio „Kelmė–Užventis“ įsikūrusi Kelmės rajono Vaiguvos seniūnijos centrinė gyvenvietė, valstybės saugoma kaip urbanistikos paminklas. 2001 m. čia buvo 534 gyventojai.
Miestelyje veikia vidurinė mokykla, biblioteka, paštas, stovi XVIII a. liaudies meistro M. Butvilos pastatyta originali varpinė, 1877–1881 m. perstatyta medinė, liaudiškų formų, stačiakampio plano, su bokšteliu. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Joje yra 3 altoriai. Šventorių juosia akmenų mūro tvora Prie bažnyčios – medinė varpinė, koplytstulpis. Šventoriaus vartai – trijų arkų, su ažūrinėmis sienelėmis tarp stulpų.
Vaiguvoje yra išlikę dvaro liekanų, tarp jų ir dvaro svirnas.
Nuo Vaiguvos iki Šaukėnų – 16 km, Kelmės ir Kražių – po 15, Užvenčio – 12, Petrališkės – 10, Junkilų – 7, Dubėnų – 6, Pakėvio – 4.
XIII–XIV a., 1919–1943, 1947–1950 m. Vaiguva buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras. Jis yra priklausęs Šiaulių ir Kelmės apskritims.
1385 m. istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti Vaiguvos kraštas ir valsčius.
XIV a. istoriniuose šaltiniuose atsiranda žinių apie Vaiguvos dvarą. Apie jį, prie kelių į Užventį, Kražius ir Šaukėnus susiformavo radialinio plano miestelis, istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVIII amžiuje.
1531 m. istoriniuose šaltiniuose jau minima Vaiguvoje buvusi Kražių altarija.
1599 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas Vaiguvos altarista.
1719 m. rašytiniuose šaltiniuose jau minima Vaiguvos bažnyčia.
1776 m. įkurta Vaiguvos parapija.
1803–1804 m. pastatyta nauja, dvibokštė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia su varpine ant stulpų. Jos statybą parėmė Žemaičių vyskupas S. J. Giedraitis.
1804 m. pradėjo veikti Vaiguvos parapinė mokykla.
Apie 1780 m. Vaiguvos seniūniją, kurią sudarė Vaiguvos dvaras, miestelis ir aplinkiniai kaimai, valdė Ignas Oginskis.
1877–1881 m. K. Žemavičiaus rūpesčiu perstatyta medinė, liaudiškų formų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
1950–1962 m. Vaiguva buvo Užvenčio rajono Vaiguvos apylinkės centras, 1962–1995 m. – Kelmės rajono Vaiguvos apylinkės centras, o nuo 1995 m. – Kelmės rajono savivaldybės Vaiguvos seniūnijos centras.
1970 m. Vaiguvoje buvo 649 gyventojai, 1983 m. – 614, 1987 m. – 583, 2001 m. – 534.
2009 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-90 patvirtino Vaiguvos herbą. Etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis.
Tarp iškiliausių Vaiguvos krašto žmonių yra diplomatas, istorikas, rašytojas Alfonsas Eidintas (g. 1952 m.).
VEIVIRŽĖNAI
Veiviržėnai – Klaipėdos rajono gyvenvietė prie Veiviržo upės. Miestelio centro buvusi senoji turgaus aikštė yra rekonstruota į skverą. Iš Veiviržėnų keliai veda į Endriejavą, Švėkšną, Priekulę, Vėžaičius. Miestelyje yra seniūnija, J. Lankučio viešosios bibliotekos filialas, Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, policijos įgaliotinio būstinė, ambulatorija, vaistinė, individualios veterinarijos, kelios medžio apdirbimo įmonės, kavinė, baras, prekybos centras, parduotuvė. Daug eksponatų, pasakojančių apie šio krašto istoriją, sukaupta Veiviržėnų gimnazijos istorijos muziejuje. Daugiausia šio krašto žmonių miestelis sutraukia per kasmet vykstančius Šv. Marijos Magdalenos atlaidus – liepos mėnesio pabaigoje.
Šiame miestelyje valstybės yra saugoma Veiviržėnų šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, parapinių kapinių koplyčia ir vartų kompleksas, Veiviržėnų miestelio stačiatikių senosios kapinės, miestelio ketvirtosios senosios kapinės, Veiviržėnų (Vilkių) piliakalnis su gyvenviete, koplytstulpis su skulptūromis (prie namo Jaunimo g. 8; autorius K. Piaulokas, XX a. pr.). Į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą yra įtraukta: „Laisvės paminklas“ (pastatytas 1932 m., autorius Kostas Rameika), „Tremtinių paminklas“ (aut. J. Verbauskas), Lurdas, partizaninio ir rezistencinio judėjimo dalyvių palaidojimo vieta-kapas (paminklinis ansamblis pastatytas 1990 m., autorius Vytautas Majoras).
***
Kairiajame Veiviržo upelio krante dunkso III–IV a.piliakalnis.
XIII a. Veiviržėnai buvo pradėti minėti istoriniuose šaltiniuose.
XV a. istoriniuose šaltiniuose jau minimas Veiviržėnų dvaras.
1511 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas Veiviržėnų kaimas.
1565 m. Veiviržėnų kaime buvo 20 šeimų. Jos turėjo 14 valakų (299 ha) žemės. 1661 m. gyvenvietėje buvo aštuonios gatvės, 1725 m. – 14. 1737 m. iš viso Veiviržėnuose buvo 28 sodybos (dūmai). Iš jų viena priklausė žydams.
1565 m. Veiviržėnai buvo Rietavo valsčiaus Veiviržėnų seniūnijos centras. Valsčiaus centru miestelis buvo ir 1861–1950 metais, 1950–1959 m. – Priekulės rajono Veiviržėnų apylinkės centras, 1959–1995 m. – Klaipėdos r. Veiviržėnų apylinkės centras, o nuo 1995 m. – Klaipėdos rajono Veiviržėnų seniūnijos centras.
1639 m. pastatyta pirmoji Veiviržėnų bažnyčia (buvo Rietavo parapijos filija).
1641 m. Veiviržėnai istoriniuose šaltiniuose jau vadinami miesteliu.
1751 m. (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1754 m.) Augustas III Veiviržėnams suteikė privilegiją rengti savaitinius turgus (kiekvieną pirmadienį ir tris metinius prekymečius), o nuo 1767 m. – dar keturis prekymečius (muges).
1767 m. grafas Oginskis, miestelio pakraštyje, prie savo arklių keityklos, bažnyčiai padovanojo žemės sklypą kuriame 1769 m. Minsko vaivados Aleksandro Masalskio lėšomis pastatyta liaudiško baroko stiliaus Šv. apaštalo Evangeliko Mato bažnyčia. Joje yra 7 barokiniai altoriai. Bažnyčia perstatyta 1882 ir 1930 metais. 1795 m. ši bažnyčia tapo parapijine.
1784 m. Veiviržėnuose buvo 62 sodybos, iš kurių 23 priklausė žydams (tais metais miestelyje jau stovėjo ir žydų sinagoga, prieglauda).
1791 m. pastatyta parapijos kapinių koplyčia.
1792 m. Veiviržėnams suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas.
1800 m. prie bažnyčios pastatyta špitolė.
1804–1861 Veiviržėnuose veikė parapinė mokykla (m.).
1848 m. Veiviržėnuose siautė choleros epidemija.
Nuo 1869 metų veikė rusiška valdinė pradžios mokykla.
XIX a. II p. miestelyje veikė ir valsčiaus valdyba, valsčiaus teismas, katalikų bažnyčia, žydų mokykla, žydų sinagoga, lentpjūvė, vandens malūnas, bravoras-spiritinė, raščių, kalvių ir kt. dirbtuvėlės, karčema, kelios žydų krautuvėlės.
Su Veiviržėnų istorija yra susijęs Rietavo kunigaikštis Irenėjus (Irinėjus) Kleopas Oginskis (1808–1863).
1889 m. Veiviržėnuose veikia vaistinė.
1897 m įsteigta valdiška degtinės parduotuvė
XX a. pr. Veiviržėnuose atidaryta pirmoji lietuvio Jurjono krautuvė ir viešbutėlis.
1909 m. miestelyje pradėjo veikti paštas.
1910 m. atidarytas Blaivybės draugijos Veiviržėnų skyrius, įkurta vartotojų bendrovė.
1911 m. įkurta skolinamoji-taupomoji kasa.
1912 m. pastatytas naujas medinis pradžios mokyklos pastatas.
1913 m. pastatyti parapijos namai su sale, arbatine, parduotuve ir knygynėliu.
1929 m. pastatyta garinė pieninė.
1930 m. žydų privati mokykla prijungta prie valdiškos mokyklos.
1932 m. valdiška pradinė mokykla reorganizuota į valdišką penkių skyrių mokyklą.
1937 m. Veiviržėnai labai nukentėjo nuo gaisro, liko tik kelios etnografinės sodybos,
1937 m. miestelyje siautėjo didelis gaisras. Jo metu sudegė beveik visa gyvenvietė, išliko tik bažnyčia, kapinių koplyčia bei kelios etnografinės sodybos (iš jų viena įdomiausių yra O. Padagienės etnoarchitektūrinė sodyba).
Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo subombarduota sinagoga ir keletas sodybų, sunaikinti arba išvežti visi miestelio žydai.
1945–1949 m. veikė Veiviržėnų progimnazija. 1949–1952 m. ji reorganizuota į septynmetę, 1952 m. – į vidurinę, o 2005 m. peraugo į gimnaziją.
Iš Veiviržėnų parapijos Aisėnų kaimo yra kilęs vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas (1841–1913), iš Pašlūžmių kaimo – tarpukario Lietuvos Vyriausybės susisiekimo ministras Juozas Stanišauskas (1892–1943). Mirė Sibiro tremtyje.
Sovietmečiu Veiviržėnai buvo apylinkės ir „Veiviržo“ kolūkio centrinė gyvenvietė
1977 m. Veiviržėnai kartu su gretimais Balsėnais buvo pripažinti geriausiai tvarkoma Lietuvos gyvenviete.
1978 m. Veiviržėnai apdovanoti TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos pirmojo laipsnio diplomu.
1992 m. patvirtintas dabartinis Veiviržėnų herbas.
VEPRIAI
Vepriai – radialinio plano Ukmergės rajono miestelis prie Veprių ežero ir kelio Ukmergė–Jonava. Jis yra įsikūręs Veprių grabene – meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, meteorito kritimo vietoje susiformavusiame grebene. Jis yra 8 km skersmens. Tai didžiausias žinomas grebenas Baltijos šalių teritorijoje.
Veprių apylinkės žmonės apsigyveno prieš 1,5 tūkstančio metų. Apie tai liudija piliakalnis-slėptuvė ant Cedrono upelio kranto.
Netoli miestelio esantys Kazlaučiznos pilkapiai – iš IX–XII amžiaus.
1384 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Veprių vardas (Weperen). Vygando Marburgiečio kronikose, Kryžiuočių kelių aprašyme rašoma, kad ant Veprių piliakalnio stovi medinė lietuvių pilis. Ją1384 m. tarpusavio kovų dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metu užėmė Vytautas, padedamas Kryžiuočių ordino.
Po 1384 m., kai Veprių pilis prarado gynybinę reikšmę, prie jos palei dabartinio kelio Ukmergė–Kauno atšaką į Vilnių ėmė formuotis dvaras. Jį valdė vairios kilmingos giminės.
1553 m. Vepriuose jau stovėjo čia pastatyta pirmoji koplyčia.
1656 m. rugpjūčio 12 d. (Švedų tvano metu) pro Veprius Kėdainių link nuo rusų ir kazokų kariuomenės traukėsi Jonušo Radvilos daliniai.
XVII a. Šemetos ant piliakalnio pastatė renesansinius dvaro rūmus.
1704 m., vykstant karui su švedais, Veprių dvaras buvo nuniokotas. Tada dvaro perkeltas į dabartinę vietą – į šiaurės vakarinį Veprių ežero krantą. Čia XIX a. pastatytas klasicistinis vieno aukšto dvaro rūmų pastatas, prie jo vakarinės pusės pristatytas dviaukštis klasicistinis, stačiakampio formos priestatas, papuoštas keturių kolonų portiku. Iki mūsų laikų išliko Veprių dvaro ansamblis ir dalis parko su tvenkiniais. Išlikę reprezentaciniai ir ūkiniai dvaro pastatai, tarp jų ir spirito varykla, medinis ir mūrinis kumetynai, vadinamasis „kolonų pastatas“ (dvaro rūmai) yra pastatyti XIX a. – XX a. pradžioje. Dvaro parko struktūra suardyta sovietmečiu, vykstant statyboms. Parke vis dėlto yra išlikę senų medžių ir 130 m ilgio mažalapių liepų alėja. XXI a. pr. dvaro rūmai buvo perduoti Valstybės turto fondui.
Veprių dvaro valdytojais, be Šemetų, yra buvę didikai Kęsgailos ir Oginskiai.
Oginskių valdymo laikotarpiu Vepriuose veikė popieriaus dirbtuvė.
Minsko vaivados Aleksandro Oginskio dukra Barbora Oginskaitė Šemetienė Veprius valdė XVII a.. Iš jos dvarą 1681 m. perėmė brolis – Lietuvos didysis kancleris ir Trakų vaivada Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690). Su Vepriais yra susijusi ir Barbora Oginskytė-Šemetienė (XVI a. pab. – XVIII a. I p.).
XVIII a. Veprių dvaras kraičio keliu perėjo didikams Tyzenhauzams.
Po Podolės seniūno Mykolo Tyzenhauzo mirties dvaras atiteko jo našlei Livonijos bajorei Barborai Zyberkaitei-Tyzenhauzienei (Barbara Zyberk zu Wischling, m. 1811). 1768 m. ji ištekėjo už Vitebsko vaivados Mykolo Kosakovskio (1733–1798). Tada brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio.
1808 m. Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas Veprių dvarą pardavė Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, buvusiam Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės pulkininkui, Targovicos konfederatui Juozapui Dominykui Kosakovskiui (Józef Dominik Kossakowski). 1831 m. sukilimo metu jam priklausančiame dvare su savo kariuomene buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė.
Po J. D. Kosakovskio mirties 1840 m. dvarą paveldėjo jo duktė Pelagija, 1833 m. ištekėjusi už škotų kilmės buvusio Indijos jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum’o (Anguse) eskvairo Aleksandro Bower St. Clair (vietinių vadinto Sánkleru). Vepriuose ji susilaukė sūnų Stanislovo (g. 1835 m.), Aleksandro (g. 1836 m.) ir Roberto Felikso (g. 1839 m.). Sutuoktiniai buvo dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavo Veprių dvaro rūmų interjerą. Iš jų 1855 m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (Anna Römerówna-Podbereska, 1805–1890) ir Ksavero Podbereskio (Ksawery Drucki-Podbereski, 1806–1899) šeima, persikėlusi gyventi iš Musninkų, o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas Adomas Alfredas Pliateris. Manoma, kad jis pats čia negyveno. Jo sūnus Marijonas Vandalinas Pliateris (Marian Stefan Wandalin Plater) valdė dvarą nuo tėvo mirties (1909 m.) iki 1923 metų. Jo valdymo laiku buvo pastatyta ar rekonstruota dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš Švėkšnos perkėlė Jurgio Pliaterio biblioteką, kurioje tarp 2 500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo Simono Daukanto istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis.
1772–1798 m. pastatytas (manoma, kad Mykolo Kosakovskio) baroko stiliaus vienaaukštis, cinkuota skarda dengtas koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai ar į šiaurę nuo Veprių Simono Kosakovskio vedamų konfederatų laimėtiems mūšiams prieš Rusijos Imperijos karinius dalinius atminti.
1836 m. nutiestas Veprius aplenkiantis plentas Kaunas–Daugpilis.
1845 m. įkurta Veprių parapija.
1846 m. buvo įsteigtos ir iki šiol kasmet per Sekmines maldininkų yra gausiai lankomos Kalvarijos. Miestelio pietrytinėje dalyje yra suformuotas 5,5 km ilgio ir 35 stočių Kryžiaus kelias, pažymėtas koplytėlėmis ir vartais (dabar Vepriuose yra 21 plytų mūro koplytėlė (įskaitant esančią šventoriaus tvoroje ir Kristaus Kapo koplyčią), 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai). 1882–1900 m. dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, buvo pakeistos mūrinėmis. 1963 m. žiemą, valdžiai įsakius, koplytėlės buvo sunaikintos, išskyrus buvusias šventoriuje. Klebono Vaclovo Ramanausko, apylinkės seniūnės Janinos Akstinavičienės ir kt. iniciatyva Kryžiaus kelio stotys atkurtos 1989 metais už tikinčiųjų paaukotas lėšas. Lietuvoje Kalvarijos, be Veprių, dar yra įkurtos Verkiuose ir Žemaičių Kalvarijoje.
XIX a. miestelyje pradėjo veikti pradžios mokykla.
1863 m. Vepriuose buvo 76 gyventojai, 1923 m. – 234, 1959 m. – 585, 1970 m. – 755, 1979 m. – 912, 1983 m. – 1 428, 1987 m. – 1 297, 2001 m. – 663, 2011 m. – 549.
1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru ir tokiu išliko iki 1950 metų.
1910 m. pastatyta iki mūsų dienų išlikusi neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia.
1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla (nuo 2004 iki 2007 m. – Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius).
Sovietmečiu Vepriai buvo S. Nėries kolūkio gyvenvietė. Joje veikė profesinės technikos mokykla, rengusi kaimo mechanizatorius, daržininkus, sodininkus, vairuotojus.
1950 m. duris atvėrė Veprių vidurinė mokykla.
1950–1995 m. Vepriai buvo Ukmergės rajono Veprių apylinkės centras, nuo 1995– Veprių seniūnijos centras.
Miestelio planas buvo gerokai pakeistas XX a. 7–8 dešimtmetyje, tiesiant gatves, statant naujus namus.
1962 m. Šventosios slėnio terasoje šalia naikinamų Kalvarijų pradėta statyti 240 vietų pionierių stovykla, kuri 2010 m. modernizuota ir rekonstruota į vaikų poilsio stovyklą.
XX a. 7 deš. Buvo nugriautas ant Veprių ežero kranto ties Geležės (Riešės) upelio ištakomis stovėjęs triaukštis Pliaterių vandens malūnas ir medinis tiltas nugriauti, o vietoje jų 9 deš. įrengta gelžbetoninė ežero užtvanka su pėsčiųjų tilteliu, 1999 m. gretimoje pievoje įkurtas „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.
1984 m. Vepriuose S. Nėries kolūkis įsteigė literatūrinę premiją „Žydinčios vyšnios šakelė“ už geriausią metų eilėraštį apie žemdirbius. Pirmuoju laureatu buvo pripažintas Juozas Macevičius.
Vepriuose veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus Veprių filialas, kurį įkūrė, rinkinį suformavo mokytojas Jonas Žentelis.
VIEVIS
Vievis – Elektrėnų savivaldybės miestas prie autostrados Vilnius–Kaunas, į šiaurę nuo Vievio ežero, 40 km nuo Vilniaus ir 14 km nuo Elektrėnų. Mieste veikia respublikinis Lietuvos geologijos muziejus, kuriame saugoma turtinga J. Dalinkevičiaus kolekcija, nemažai kitų unikalių eksponatų ir Lietuvos kelių muziejus.
***
1522 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas Vievio dvaras.
1539 m. rašytiniuose šaltiniuose Vievis pirmą kartą pavadintas miesteliu.
Nuo XVII a. pr. iki 1831 m. Vievis priklausė kunigaikščiams Oginskiams.
XVI a. I p. puvo pastatyta pirmoji Vievio katalikų bažnyčia.
Apie 1600-uosius metus kunigaikščiai Oginskiai įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną (veikė iki 1810 m.) ir Vievio unitų bažnyčią.
XVII a. pr., kai Vievį valdė kunigaikščiui Bogdanas Oginskis, čia veikusi katalikų bažnyčia buvo perduota stačiatikiams.
XVII a. pr. prie Vievio Šventosios Dvasios vienuolyno buvo įsteigta spaustuvė. Čia 1611–1660 m. buvo spausdinamos knygos kirilica, tarp jų ir maldaknygės bažnytine slavų kalba. Iki 1660 m. šioje spaustuvėje buvo išleistos 25 knygos rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Daugiausia tai buvo religinio turinio ir poleminiai leidiniai.
1619 m. Vievio Šventosios Dvasios vienuolyno spaustuvėje išspausdinta viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų – M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма). Žinoma, kad iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas. Šią knygą ji vadino „mokslingumo vartais“.
Kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui mirus, 1625 m., Vievio katalikų bažnyčia buvo grąžinta katalikams.
Su Vieviu yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (gimė apie 1551 / 1558–1625), Simonas Karolis Oginskis (apie 1620–1699), Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Kazimieras Martynas Oginskis (apie 1696–1727 m. rugsėjo mėn.), Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842).
XVII a. vid., Lietuvoje vykstant pilietinis karams, miestas buvo nusiaubtas, buvo uždaryta Vievio spaustuvė.
1816 m. kunigaikštis G. Oginskis pastatė naują mūrinę dviejų bokštų katalikų bažnyčią. Ji lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, neobarokinė, turinti ir klasicizmo elementų.
1810 m. Vievio vienuolyno cerkvė tapo parapine. Ją 1812 m. sudegino Napoleono kariuomenė.
1842–1843 m. Vievyje pastatyta stačiatikių Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, kuri miestą puošia iki šiol.
1865 m. Vievyje atidaryta valdiška mokykla. Tais metais mieste gyveno 341 gyventojas.
XIX a. II p., nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį, miestas sparčiai pradėjo augti.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vievio stačiatikių Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė buvo apgriauta, tačiau po karo atstatyta ir 1923 m. vėl iškilmingai pašventinta.
XX a. pirmoje pusėje, lenkams okupavus Vilnių, Vievis buvo pasienio miestas, netoli demarkacinės linijos su Lenkija.
1910–1911 m. įkurta Vievio dviklasė mokykla. Tais metais joje mokėsi 151 moksleivis, dirbo du mokytojai.
1931 m. pastatyta katalikų Vievio šv. Onos bažnyčia.
Pokario metais Vievis buvo rajono centras.
1837 m. pastatyta nauja stačiatikių Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė. Jos parapijoje 1937 m. buvo 805 tikintieji, 1945 m. – 370.
1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės.
1970 m. mieste buvo 2 963 gyventojai, 1976 m. – 4 300, 1989 m. – 5 663, 2001 m. – 5 303.
1980 m. Vievyje pradėjo veikti Kerno saugykla (kernoteka). Ji iki 1989 m. Vievyje veikė kaip atskiras Geologijos instituto padalinys.
1995 m. spalio 19 d., minint automagistralės Vilnius–Kaunas 25 metų sukaktį, Vievyje atidarytas Kelių muziejus.
1999 m. patvirtintas Vievio herbas. Tais metais čia iškilmingai paminėtas miesto 460 metų jubiliejus.
2000 m. Vievyje pradėjo veikti Lietuvos geologijos muziejus.
2005 m. Vievio vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas.
Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Ramonaitė-Mukienė