Kairėje – Jurbarko Konstantino Glinskio vėliavą demonstruoja teatro vadovė ir režisierė Danutė Budrytė Samienė gastrolių Čikagoje (JAV) metu. Nuotrauka iš teatro archyvo. Dešinėje – scena iš Jurbarko K. Glinskio teatro spektaklio „Tiltai į tėviškę“. Priekyje: J. Videikienė (O. Stulginskienė), A. Višinskas (A. Stulginskis). Nuotrauka Audriaus Sinkaus
Pirmieji Jurbarko liaudies teatro (dabar Konstantino Glinskio teatras) susitikimai su lietuvių išeivija parsidėjo 1992 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lenkijos lietuvių, gyvenančių istorinėse Lietuvos žemėse Punske, Suvalkuose ar Seiniuose, nesinori vadinti išeiviais. Labai smagu šiandien Lenkijos Respublikoje aplankyti lietuvišką tradiciją ir kultūrą išlaikiusias ir saugančias lietuvių bendruomenes.
1983 m. atgimęs klojimo teatro judėjimas Agluonėnuose (Klaipėdos r. ) susijungė su gražiai gyvuojančia teatrų tradicija Punske. 1992 m. Jurbarko liaudies teatras Seiniuose suvaidino L. Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitės“ (režisierė D.Budrytė-Samienė). Po to Punske vyko eilė kitų klojimo teatrų švenčių, kurios primena iki šiol vykstančias dzūkiškas šventes. Šio Lenkijos regiono lietuviai yra išsaugoję senąsias dainas, tradicijas, papročius, kuriuos daugelis dabar Lietuvoje gyvenančių lietuvių yra girdėję tik iš tėvų.
Vėlesniais metais Jurbarko K. Glinskio teatro (KGT) bendradarbiavimą su išeivijos lietuviais plėtojo. 2014 m. jurbarkiškiai buvo pakviesti dalyvauti Čikagoje (JAV) vykusiame XIII išeivijos lietuvių teatrų festivalyje. Jo metu susipažinome su penkiomis JAV lietuvių bendruomenėmis. Festivalyje dalyvavo: Toronto (Kanada) teatro studija „Žalios lankos“, Detroito (JAV) MI teatras „Langas“, Čikagos (JAV) teatro sambūris „Žaltvykslė“ ir jurbarkiškių senas bičiulis – Punsko (Lenkija) Klojimo teatras.
Šiame festivalyje teatras iš Lietuvos dalyvavo pirmą kartą ir svečio teisėmis, nes mes nesame išeivijos teatras. Tada parodėme pagal išeivijos lietuvės Birutės Pūkelevičiūtės istorinę pasaką sukurtą spektaklį vaikams „Rimas pas Kęstutį“ (rež. D. Budrytė-Samienė). Festivalį organizavo ir jurbarkiškiais rūpinosi JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos Kultūros taryba, jos pirmininkė Rūtai Pakštaitė-Cole. Po festivalio Čikagoje buvo surengti teatro pasirodymai ir susitikimai su lietuvių bendruomenėmis Detroite, Klivlende, Bostone, Trentone. Mes gyvendavome klebonijose arba vietos lietuvių namuose. Beveik visur mus sutikdavo kraštiečiai, kilę iš Jurbarko ir Tauragės apylinkių. Jie mums papasakodavo apie savo tėvų ir senelių, atvykusių į JAV sovietams okupavus Lietuvą bei po 1991-ųjų metų, įsitvirtinimą šioje tolimoje šalyje.
Čikagoje mūsų aktorių kolektyvas buvo apgyvendintas Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonijoje, kurioje mus labai mielai priėmė klebonas Jaunius Kelpšas, kun. Gediminas Keršys, sekretorė Audra Zakarauskas, diakonas Jurgis Paškauskas. Šioje bažnyčioje šv. Mišios laikomos lietuvių kalba. Į jas sekmadieniais susirenka daug lietuvių. Čia tuokiasi jaunavedžiai, krikštijami vaikai, gieda lietuvių vaikų choras. Yra parpijos salė. Joje vyksta kultūros vakarai, susitikimai su iškiliais žmonėmis, taip pat ir iš Lietuvos atvykstančiais dainininkais, aktoriais, muzikantais, rašytojais, kt.
2014 m. spalio 10–12 dienomis Čikagoje (JAV) vykusio XIII išeivijos teatrų festivalio reklaminis plakatas
Jurbarko teatro trupė, įsikūrusi Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonijoje Čikagoje, buvo pakviesta į žinomo JAV lietuvių visuomenės veikėjo, verslininko Lietuvos Garbės konsulo Floridoje, lietuvybės puoselėtojo Stanley Balzeko 90-mečiui skirtą kultūros vakarą. Ponas S. Balzekas (1924–2020) 1966 m. Čikagoje įkūrė Lietuvos kultūros muziejų, kuris gyvuoja iki šiol.
Susirinkusiems į gimtadienį p. S. Balzekas papasakojo, kaip vaikystėje skrido su legendiniais Lietuvos lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu, kai pastarieji, norėdami užsidirbti skrydžiui į Lietuvą, skraidino žmones virš miesto. Savo muziejuje S.Balzekas eksponavo ir įvairius lietuviškus įrankius, reikmenis, kurie kiekvienam lietuviui, gyvenančiam toli nuo tėvynės, yra labai brangūs.
Šių gastrolių JAV metu vykusį malonų bendravimą su tautiečiais iki šiol primena vykę susitikimai su Lietuvoje gyvenančių žmonių giminaičiais, tarp jų ir Jurbarko kraštiečiais. Jurbarko burmistro Jurgio Gepnerio dukra mums sakė, kad jos atmintyje išliko tik giminės kapavietė Jurbarke. Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio anūkė Ramunė Račkauskienė džiaugėsi, kad Lietuvoje apie jos senelį žinome net mes, su ja susitikę teatro žmonės. Kalbėjome apie tai, kad A. Stulginskis, 15 metų buvo kalinamas Sibiro lageriuose, o tada su žmona Ona grįžo į Lietuvą, čia, artimųjų iš JAV šelpiamas, gyveno kukliai, bet garbingai.
Išeivijos lietuvių festivalių istorija prasidėjo 1968 m. lapkričio 27 dieną. Tada įvyko pirmasis lietuvių Teatro festivalis Čikagoje. Jame dalyvavo penki teatro kolektyvai (sambūriai). Festivalių pradininkas ir sumanytojas buvo tuometis Lietuvių bendruomenės (LB) Kultūros tarybos pirmininkas, rašytojas, dramaturgas Anatolijus Kairys. Einant metams keitėsi Kultūros tarybos sudėtis, bet A. Kairio pradėta veikla buvo tęsiama. Visi vėlesni teatro festivaliai vyko Čikagoje, išskyrus vieną, surengtą Kanadoje. Šie teatro festivaliai yra skirti išeivijos kultūros reprezentacijai. Jų tikslas – palaikyti lietuvišką dvasią bei tautinį sąmoningumą.
Jurbarko K. Glinskio teatro spektaklio „Rimas pas Kęstutį“ reklaminis plakatas Detroito lietuvių bendruomenės namuose
XIII festivalyje dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkė Sigita Šimkuvienė-Rosen, į festivalio uždarymą atvyko Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis, kuris tada pasidžiaugė, kad festivalyje pirmą kartą dalyvauja ir teatras iš Lietuvos, t. y. Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras.
JAV LB kultūros tarybos pirmininkės Rūtos Pakštaitės-Cole puikaus organizacinio darbo dėka jurbarkiškiai tada turėjo galimybę apsilankyti Čikagos lituanistinėje mokykloje, kuriai vadovavo direktorė Laima Apanavičienė. Mes bendravome su mokytojais, mokiniais, pasivaikščiojome po Čikagos senamiestį, pabuvojome prie Mičigano ežero, susipažinome su muziejumi ,,Art institute of Chicago“, Millenium parku, Roosevelt universitetu, kuriame teatro pamokas vedė Audrė Budytė-Nakas. Tūkstantmečio parke grožėjomės skulptoriaus Anish Kapoor skulptūra „Cloud Gate,“ vadinama ir „Bean-Pupa“.
Apie mūsų viešnagę JAV sužinoję kraštiečiai, kviesdavosi mus į namus, supažindindavo su miestu, čia veikiančiais muziejais, vietomis, kurios yra susijusios su Lietuva. Ypač malonūs būdavo vakarai-susitikimai. Kartu dainavome lietuviškas dainas, valgėme lietuviškai amerikietišką maistą. Jutome didžiulį šeimininkų svetingumą. Klausėmės jų pasakojimų apie jiems pažįstamą Jurbarką, Jurbarko bendruomenės žmones, su kuriais bendravo jų tėvai. Teatro meno vadovei Danutei Budrytei-Samienei, kuri yra aukštaitė, tai buvo itin vertinga kraštotyrinė Jurbarko pažinimo pažintis.
Vėliau Jurbarko teatralų gastrolės tęsėsi Detroite. Čia mūsų spektaklį pamatė ,,Žiburio“ lietuviškos mokyklos auklėtiniai bei kiti Detroito lietuvių bendruomenės nariai. Gražius padėkos žodžius išgirdome iš Mičigano universiteto prof. Violet Barkausko bei Gintaro Joniko, kilusio iš Tauragės Dievo Apvaizdos parapijos, dabar jau sugrįžusio į Lietuvą, einančio Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebono pareigas.
Teatralai vaidino ir Klivlende vykusių ,,Lietuvių dienų“ metu. Čia mes taip pat turėjome galimybę susipažinti su miestu. Aplankėme tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos kapą Knolvudo mauzoliejuje, pabuvojome Lietuvos skverelyje, kur stovi paminklai Jonui Mačiuliui-Maironiui, Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui. Gyvenome globojami kraštietės Ramunės Dėdinskaitės-Mascinskas ir jos giminaičių.
Kitas mūsų vaidinimas ir susitikimas su lietuviais įvyko Bostone, kur buvome priimti bendruomenės pirmininkės Rimos Girnius, klebono Steve Žukas, JAV LR krašto valdybos pirmininkės Sigitos Šimkuvienės-Rosen ir kitų mieste gyvenančių lietuvių. Bostone teko pabendrauti ir su Jurbarko miestui nusipelniusių Giedraičių giminės palikuonimis.
„Man labai smagu, kad mokyklas aplanko tokie šaunūs kolektyvai kaip Glinskio teatras, – džiaugėsi mūsų aplankytos Bostono lituanistinės mokyklos direktorė Gaila Narkevičienė. – Kaip susikaupę vaikai stebėjo vaidinimą, kaip akylai jie sekė Rimą ir Barzduką debesėlyje! Ir, atrodo, viską suprato! Esu tikra, kad šį kartą vaidinimas vyko pačioje geriausioje vietoje – lituanistinėje mokykloje, bendruomenėje, kuri pritraukia lietuvių ateities kartas. Labai džiugu, kad mus savo dalyvavimu pagerbė JAV LB Krašto valdybos pirmininkė Sigita Šimkuvienė ir Švietimo tarybos pirmininkė Daiva Navickienė.“
JAV LB KV pirmininkė Sigita Šimkuvienė žiūrėjo ne tik mūsų spektaklį, bet ir džiaugėsi mažaisiais žiūrovais. Ji, bendraudama su mumis, akcentavo, jog labai svarbu, kad lietuvių bendruomenės Amerikoje stengiasi į lietuvybės išsaugojimui ir stiprinimui skirtas veiklas įtraukti vis daugiau naujų narių, pažymėjo, kad būtina stiprinti senosios ir naujosios lietuvių bendruomenės ryšius.
Mūsų kolektyvas tais metais lankėsi ir Niujorke, laisvalaikį leido Catskills kalnuose.
Už pakvietimą dalyvauti festivalyje, puikią ir gerai organizuotą viešnagę K. Glinskio teatro trupė liko itin dėkinga JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos Kultūros tarybos pirmininkei Rūtai Pakštaitei-Cole ir visiems mus priėmusiems, su mumis bendravusiems nuostabiems tautiečiams, gyvenantiems tolimajame žemyne.
***
Amerikos lietuvių leidinys „Draugas“ 2020 m. išspausdino interviu su Jurbarko K. Glinskio teatro režisiere Danute Budryte-Samiene. Jame pateiktas toks tekstas:
– Jurbarko kultūros centro internetiniame puslapyje rašoma, kad Jūs planavote renginį apie Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininką Aleksandrą Stulginskį, kuris, deja, dėl karantino, kaip ir daugelis kitų renginių, persikėlė į internetinę erdvę ir virto vaizdo kūriniu „Istorijos pokalbiai. Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis“. Papasakokite plačiau, kaip viskas vyko.
– Publicistinis spektaklis „Tiltai į tėviškę“, kuriam scenarijų parašiau pati (D. Budrytė), buvo ruoštas 2018 m. Pasaulio lietuvių dainų šventei. Tai Vydūno pokalbiai su įvairiais žymiais žmonėmis apie valstybę, šeimą, tikėjimą. Visai nesvarbu, ar Vydūnas galėjo su jais susitikti, ar ne. Mano „pokalbiuose“ Vydūnas kalbėjosi su Jurbarko krašto žmonėmis. Stulginskių šeimos istoriją panaudojau todėl, kad ji buvo labai panaši į Jurbarko mokytojo Benedikto Butkaus istoriją: atskirti nuo šeimos vos ne 30-čiai metų; susitikimai su JAV gyvenančiais vaikais tampa sudėtingi. Tačiau rūpestis neprarasti tikėjimo, tautiškumo, skatinti anūkus būti lietuviais išlieka bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. 2020m. gegužės 15 d. Lietuva minėjo Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio 100-metį. Kilo mintis panaudoti spektaklio ištraukas, susijusias su A. Stulginskių šeima, išplėsti papildoma informacija ir, remiantis A. Eidinto knygomis, paruošti filmuotą nuotolinį istorinių pokalbių renginuką. Juolab, kad A. Stulginskio anūkas Jonas Linas Juozevičius vasaromis atvažiuoja į Jurbarką, nes čia yra jo žmonos tėvonija.
– Ar Jūsų kontaktai su Juozevičiais „seni“, ar susiradote vieni kitus šio jubiliejaus proga?
– Pažintis su Jonu Juozevičiumi įvyko sąmoningai. Labai žavėjausi A. Stulginskio gyvenimu, ištverme, lietuviškumu ir, gastroliuodama JAV su B. Pūkelevičiūtės istorine pasaka vaikams „Rimas pas Kęstutį“, suradau žmonių, kurie pažinojo Joną ir, žinodami, kad domiuosi A. Stulginskiu, neakivaizdžiai supažindino su juo. Gavau jo el. pašto adresą, parašiau laišką, o jis atrašė, kad į Jurbarką atvažiuoja kas vasarą. Jis man atsiuntė paskaityti antrąją A. Eidinto knygą, papasakojo įdomių istorijų apie senelį ir mamą Aldoną Stulginskaitę-Juozevičienę. Taip mes pradėjome bendrauti. Buvau pakvietusi jį pristatyti prezidento A. Stulginskio istoriją Jurbarko mokyklų moksleiviams.
– Papasakokite apie K. Glinskio teatrą ir aktorius, kurie dalyvauja ir šiame spektaklyje bei filmuotoje juostoje.
– Spektaklyje dalyvauja didelė dalis mano vadovaujamo teatro žmonių. Jurbarko liaudies teatras įkurtas 1959 m. (vienas iš penkių pirmųjų Lietuvoje įkurtų liaudies teatrų). Aš jame dirbu nuo 1984 m. 1995 m. teatras pelnė Konstantino Glinskio vardą, nes Valstybės teatro įkūrėjas Konstantinas Glinskis gimė Jurbarke ir čia subūrė mėgėjų teatro grupę, kuri turi gyvą tęstinumą iki šių dienų. Prezidento A. Stulginskio vaidmenį sukūręs Arvydas Višinskas yra energetikas, tačiau turi labai logišką vaidmens kūrimo nuojautą. Jis labai subtiliai ir santūriai įsigilina į kiekvieną niuansą. Ponią O. Stulginskienę spektaklyje vaidino Jūratė Videikienė – labai jautri, emocionali aktorė, mokytoja, bet ji šiuo metu važiuoja į darbus Vokietijon, todėl filmuotame renginyje Stulginskienės laiškus skaitė Rūta Lukšienė (Jurbarko ligoninės vyr. gydytoja). Rūta teatre dar labai neseniai. Debiutavo poezijoje, tačiau jos jautri ir kartu santūri kalba man buvo priimtina šių laiškų skaitymams. Dukrą Aldoną vaidino Virginija Šmatova – kirpėja, stilistė, ji kūrė švelniai, iki graudulio jautriai ir kartu elegantiškai. Linas Parulis vaidino tardytoją. Jis kūrė ne trafaretinį NKVD darbuotoją, o sugebėjo stebėtis suimtu žmogumi, kurio kaltės kaip ir nepavyksta rasti. Istoriniuose pokalbiuose (video) dalyvavo: Kęstutis Matuzas, Vytautas Bacevičius ir aš (D. Samienė). Turėjome tikslą pristatyti istorinius faktus, kurie išreiškė A. Stulginskio – žmogaus, tėvo, vyro, piliečio – asmenybę. Video pradžioje žemaitė moteris (Monika Buitkuvienė) pavasariškos gamtos fone groja liaudiškomis kanklėmis. A. Stulginskio tėviškė – besiribojančiame su Jurbarku žemaitiškame Šilalės rajone. Bėgiojantis ir deklamuojantis vaikas (Domas Kazlauskas)– šių dienų pastangos mokyti vaikus istorijos, tegu per eilėraštuką apie nupieštą Vytį. Vaikas pasikartoja ir atliekamoje dainoje (Rūta Šličkutė ir Arūnas Samys) „Vakarų giedrumoj“. Šie sentimentalūs epizodai jungia kultūras, jų grožį ir pereinamumą į šiandien. Bent to siekiau. Filmavo operatorius – Audrius Sinkus. Rež. Danutė Budrytė-Samienė, rež. padėjėja Indrė Kateivė (filmuotą video galima pamatyti Youtube:#steigiamojoseimo100metis #prezidentas #stulginskis#konstantinoglinskioteatras)
Dėkojame už atsakymus ir linkime kūrybinės
sėkmės. Kalbino Audronė V. Škiudaitė
***
Istoriniuose pokalbiuose apie Steigiamojo Seimo pirmininką A. Stulginskį dalyvavo Jurbarko moksleiviai, Lietuvos Krikščionių demokratų partijos Jurbarko skyriaus nariai. Taip pat viešnia iš Austrijos – archajiškų pasaulio dainų atlikėja Marija Kapeliari. Jos susidomėjimas lietuviškomis sutartinėmis ir dainavimas mus, lietuvius, labai stebino.
Paskutiniaisiais metais geriausia Jurbarko Konstantino Glinskio teatro vizitinė kortele tarp užsienio lietuvių tapo mūsų pagal B. Pūkelevičiūtės istorinę pasaką ,,Rimas pas Kęstutį“ sukurtas spektaklis. Šis kūrinys labai gerai priimamas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, nes jame kalbama apie Lietuvos istoriją, atrodo, paprastus, tačiau labai svarbius faktus, kuriuos dažnai vaikų tėvai, nebepavartantys istorijos vadovėlių, yra primiršę. Na o geros pasakos aktualios ir šiandien.
Jurbarko K. Glinskio teatras sėkmingai užsienyje gastroliavo ir 2019 m., gavęs Austrijos lietuvių bendruomenės pakvietimą atvykti į Vieną. Mus priėmė Lietuvos ambasadoje, ten buvome ir įsikūrę. Pasižiūrėti mūsų spektaklio žiūrovų susirinko labai daug. Vėliau bendravome su Austrijoje gyvenančiais kupiškėnais, dzūkais ir jurbarkiškiais.
Apie Jurbarko teatro pasirodymą Vienoje sužinojusi Čekijos lietuvių bendruomenė teatrą pakvietė užsukti į Prahą. Čia tais metais užsimezgęs Jurbarko teatralų ir Čekijos lietuvių bendradarbiavimas tęsiamas iki šiol – 2019 m. Prahoje parodytas spektaklis „Rimas pas Kęstutį“ tapo tvirtu draugystės tilto Praha-Jurbarkas pradžia, kurį laikinai buvo nutraukęs tik COVIDAS.
2021 m. Prahoje K. Glinskio teatras parodė spektaklį vaikams „Naktukas“, sukurtą pagal Birutės Mar kūrinį (rež. D. Budrytė-Samienė). Po šio vaidinimo kartu su Čekijos lietuvių bendruomenės nariais dalyvavome Kalėdų senelio iš Lietuvos susitikime su Čekijos lietuvių vaikais. Vyko ir lietuviškų žaidimų, šokių vakaras.
2023 m. Prahoje buvo surengtos tradicinės jurbarkiškių Kalėdos. Šį kartą į Prahą buvome nuvežę muzikinį vaidinimą vaikams – Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ (rež. D. Budrytė-Samienė, kompozitorė Rūta Šličkutė). Smagiausia buvo matyti mamytes ir tėvelius, bandančius prisiminti vaikystėje mokėtą eiliuotą pasaką. Daugeliui spektaklio žiūrovų sugrįžo prisiminimai, kaip Lietuvoje šią pasaką jiems sekdavo močiutės ar mamos. Po vaidinimo buvo pagarsinti svarbiausi Čekijos ir Lietuvos, tarp jų ir Jurbarko, istoriniai bendrystės faktai bei įvykiai. Jurbarkiečiai šio susitikimo metu galėjo pasidžiaugti savo krašto kalbininku Arnoldu Piročkinu, sudariusiu čekų- lietuvių ir lietuvių-čekų kalbų žodynus.
Tam, kad Prahoje gyvenantys lietuvių vaikai geriau pažintų tėvų žemę, jiems buvo surengta viktorina. Jos organizatoriams džiugu buvo net tada, kai tėvai ieško atsakymų į klausimus ir linksmai juos sufleravo savo vaikams. Gyvenant toli nuo tėvynėsužsimiršta ir labai paprasti dalykai, kuriuos žaidybine forma priminė mūsų teatro herojai.
2024 m. Prahoje Jurbarko K. Glinskio teatras parodė muzikinę pasaką vaikams „Trivainėlis“ (režisierė Danutė Budrytė-Samienė, kompozitorė Rūta Šličkutė).
Šiame mieste mūsų teatrui suorganizuotų renginių ciklas prasidėjo ekskursija „Jono Basanavičiaus pėdsakais Prahoje“, kurią vedė hab. dr. Vaidas Šeferis. Vietos lietuviai, svečiai iš Šveicarijos, Vokietijos ir Lietuvos susirinko prie dr. J. Basanavičiaus namo. Čia jie klausėsi pasakojimo apie J. Basanavičių ir bandė įsivaizduoti, kaip šia gatve eidamas dr. Jonas Basanavičius už lango pamatė merginą su kanarėle.
Vėliau Lietuvos ambasados Prahoje patalpose vyko diskusija, kurioje dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke Dalia Henkė, Užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamento direktorė Lina Žukauskaitė, Lietuvos ambasadorius Čekijoje J. E. Rolandas Kačinskas, Čekijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Tomas Krasauskas ir Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro kolektyvas.
Visuose susitikimuose su lietuviais užsienio šalyse mūsų teatro kūrybinė grupės svarbiausias tikslas yra pristatyti Lietuvą gražiausiomis spalvomis. Stengiamės, kad būtų pastebėtos puošniausios mūsų tradicinių kostiumų detalės, kad originaliai skambėtų atliekama muzika, džiugintų estetiškos dekoracijos ir butaforija.
Po tokių vakarų, susitikimų gimsta naujos idėjos, kitose šalyse įsikūrę lietuviai ieško galimybių pasidalinti savo kūrybiniais gebėjimais su bičiuliais, gyvenančiais įvairiuose Lietuvos miestuose. Vakaruose-susitikimuose susipažįsta įvairių profesijų žmonės, pasidalina patirtimi, pasimoko vieni iš kitų. Gimsta nauji projektai. O jei po susitikimo paklausia, ar per kitas Šv. Kalėdas atvyksite, supranti, kad susitikome ne veltui. Tokių gastrolių metu mūsų teatras tampa Mokytoju, kuris primena ne Lietuvoje gyvenantiems vaikams jų tėvų vaikystę, senelius ir pačią gražiausią kalbą – lietuvių.
Parengė Ieva Viešinta