Grafas Juozapas Tomas Morikonis (lenk. Józef Morykoni, apie 1750–1811) – grafas, didysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) generolas. Jo žmona buvo Konstancija Šadurskytė. Rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitės tėvams išsiskyrus, ji gyveno ir buvo ugdoma Juozapo ir Konstancijos Morikonių šeimoje. J. irK. Morikoniai buvo grafų Tyzenhauzų giminaičiai.
Juozapo Tomo Morikonio tėvai buvo grafas Mykolas Tadas Morikonis ir Kotryna Taudėnaitė Morikonienė, o žmona – Konstancija Šadurskytė (apie 1760–1830). Konstancijos mama buvo Dorotė Ščytaitė Šadurskienė, o tėvas – Jonas Šadurskis (herbas Ciolek). Konstancija turėjo seserį Barborą, kuri buvo ištekėjusi už Tomo Ignoto Lopacinskio (herbas Liubič). Gyvendami santuokoje Juozapas ir Konstancija susilaukė dviejų dukterų: Dorotėjos ir Felicijos. Jos buvo geros Sofijos bičiulės.
Morikoniai giminystės ryšiais buvo susiję su Tyzenhauzais. 1750 m. birželio 23 d. Salų dvare gimusio grafo Benedikto Morikonio tėvas Vilkmergės seniūnas Marcijanas Morikonis (lot. Martianus Morikoni, lenk. Marcjan Morykoni) buvo vedęs Benedikto Tyzenhauzo dukrą Aleksandrą. Jie, gyvendami santuokoje, susilaukė dviejų sūnų – Benedikto ir Ignoto. Benediktas valdė Taujėnų dvarą, o Ignotas – Salų. Grafas Benediktas Morikonis Taujėnų dvarą pradėjo valdyti XVIII a. pabaigoje. 1785 m. jis vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Čia, valdant B. Morikoniui, pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. buvo pastatyti klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parkas, kuris garsėjo dideliais gėlynais. Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms.
Gabrielė Gunterytė-Puzinienė knygos „Vilniuje ir jo dvaruose“ 317 puslapyje (Vilnius, 205) rašo:
„Morikoniai. Šeima kilusi iš Italijos. Vienas iš Morikonių XVII a. apsigyveno Lenkijoje, 1673 m. Lenkijos pilietybę gavo Kristupas, Salų ir Taujėnų paveldėtojas, 1733 metais jis pasirašė Ukmergės pavieto elekciją. Jo anūkas Jeronimas, Ukmergės pakamorės Pranciškaus sūnus, Salų paveldėtojas, buvo vedęs Gertrūdą Sacken, turėjo sūnų Liucijaną, gim. 1818 metais. Kitas jo anūkas Juozapas, didysis Lietuvos generolas, buvo vedęs Konstanciją Šadurską, turėjo dvi dukteris: Dorotą, Juozapienę Lopacinską ir Feliciją Vaclovienę Pliaterienę. Dar kitas Kristupo anūkas Benediktas, sūnaus Martyno ir Aleksandros Tyzenhauzaitės sūnus buvo Taujėnų paveldėtojas, nusipelnęs krašto pilietis. Jis buvo ketveriems metams išrinktas į seimą, Nuolatinės tarybos ir 1764 m. Lietuvos aukščiausiosios vyriausybės narys. Buvo vedęs Mariją Radvilaitę.“
Interneto svetainėje „Botanikos sodas“ skyriuje „Kairėnų dvaro istorija“ ( prieiga internete https://www.botanikos-sodas.vu.lt/apie-mus/istorija/botanikos-sodo-kair%C4%97nuose-istorija ) rašoma:
„1759 m. dvaras buvo išnuomotas Jonui Dominykui Lopacinskiui, kunigui, kuris vėliau tapo vienu žymiausiu Žemaičių vyskupu. 1764 m. A. Sapiega pardavė dvarą M. T. B. Lopacinskiui, LDK raštininkui. 1817 m. dvaro valdymą perėmė J. M. Lopacinskis. Jo žmona Dorotėja labai sumaniai tvarkėsi dvare. Jos dėka Kairėnų dvaras tapo svarbiu Vilniaus visuomenės gyvenimo centru. Lopacinskiai rekonstravo rūmus, išplėtė ūkinę dalį. Tais laikais buvo įveistas angliško stiliaus parkas, kurio bruožai išlikę iki šių dienų. XVIII a. pab. – XIX a. pr. kilus gaisrui sudegė daug pastatų. Tada pastatyti nauji dvaro rūmai, senųjų rūmų vietoje pastatyta medinė koplyčia (pašventinta 1821 m.). Naujieji vieno aukšto mediniai rūmai buvo „žemais langais, su priestatukais, kaip domino, bet viduje dvelkė prabangiu skoniu. Iš patalpų į patalpas, skersai ir išilgai, aukštyn ir žemyn, tarp gėlių ir užuolaidų ėjo galerijos ir koridoriai“. Prabangiai buvo įrengtos ir dvi oficinos, koplyčia su priešais stovinčia gotikine varpine, traktyras su biliardine, teatras, altana su vasaros maudykle ir kt. Už Ignoto Lopacinskio dalyvavimą sukilime caro valdžia dvarą konfiskavo.
Kairėnų dvaro parką itin aukštai įvertino XIX a. pr. garsusis Lenkijos sodininkystės specialistas S. Wodzicki, teikdamas, jog šis parkas tuo metu priklausė penketukui geriausių šio stiliaus parkų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.“
Nuotraukoje – Morikonių herbas
RKIC informacija