Julita Švėgždavičienė – Telšių krašto kultūros saugotoja, bibliotekininkė, kraštotyrininkė, viešosios atminties puoselėtoja. Jos gyvenimo ir profesinis kelias, apaugęs tiek asmeniniais sentimentais, tiek istorinėmis įžvalgomis, veda per Žemaitijos kalvas, dvarus ir pasakojimus apie žmonių likimus. Šiame žurnalisto ALGIRDO DAČKEVIČIAUS ir JULITOS ŠVĖGŽDAVIČIENĖS interviu – atvira ir prasminga kelionė į kultūros laukus, kuriuose dokumentuojamas ne tik Žemaitijos krašto paveldas, bet ir išryškėja žmogaus pašaukimas, vidinis poreikis dirbti tyliai, kantriai, su meile. Tai kartu ir pokalbis apie moters balsą viešojoje erdvėje, atsakomybę už žodį ir vaizdą, istorijos gyvastį šių dienų skaitmeniniame pasaulyje ir apie tai, kaip gimtinės dvasia tampa tapatybės šerdimi.
***
– Koks buvo Jūsų kelias į bibliotekininkystę ir kultūros istorijos tyrimus? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas nuo pat pradžių, ar ilgainiui subrandintas vidinis pašaukimas?
– Man atrodo, kad viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti. Nežiūrint to, kad nešdama dokumentus stojimui į aukštąją mokyklą norėjau tapti istorike, buvau įkalbėta pasirinkti naują, šiuolaikišką ir moterišką specialybę. Gavusi universitetinių žinių (studijų metais teko laikyti net aukštosios matematikos egzaminą), padirbusi šiek tiek Klaipėdoje, grįžau į Telšius. Vilniaus Saulėtekio žiedo troleibuse lemtingai susitikę žvilgsniai su būsimu vyru Kęstučiu Švėgždavičiumi (1955–2013) nulėmė mano grįžimą į Telšius. Čia iškart patekau į stiprią kultūrinę aplinką. 1982 m. muziejus šventė savo jubiliejų, kaip ir Telšių rajono viešoji biblioteka. Netrukus tapau bibliotekos skyriaus vedėja. Teko laikinai dirbti ir šios įstaigos direktore, direktorės pavaduotoja, kai atsirado galimybė, su malonumu perėjau į kraštotyros barus. Ilgokai užtruko, galima sakyti, „iš viršaus nuleistas“ nemažas kruopštumo reikalaujantis straipsnių bibliografavimo, kartotekų pildymo, teminio-atrankinio informacinio aptarnavimo darbas. Laikui einant apsistojau prie kraštotyrinę vertę turinčių spaudinių.
– Žemaitija – ne tik Jūsų veiklos laukas, bet ir dvasinė erdvė. Kaip gimė tas gilus ryšys su šiuo regionu ir kuo jis Jums ypatingas?
– Aš – tikra žemaitė. Ne tik dėl to, kad gimiau Telšiuose, bet kad ir mano tėvai, protėviai gimė ir gyveno čia – Telšių rajono Buožėnų ir Eidintaičių kaimuose – Buožėnų geomorfologinio draustinio (įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti raiškų Žemaičių aukštumos ruožą) ribose ar visai šalia jo. Dar būdama visai mažutė tiek viename, tiek kitame kaime vasarodavau. Pas babą (mamos mamą) – Eidintaičiuose, o dažniausiai tėčio tėviškėje Buožėnų kaime, beveik jo centre, o kartu ir nuošaliai, ant kalno. Atsistojus ant jo akys galėjo aprėpti vakarinėje ir šiaurinėje pusėse augusių tamsių miškų vietomis drėgnas pamiškes. Tai stirnas pamatydavai, tai pelėda suūkdavo… Kai temstant viskas nuščiūdavo, būdavo kiek nejauku, nes miško gyvenimas paslaptingas. Visa plati nuokalnė buvo skirta pasėliams, šienaujamoms pievoms ir karvutei ganyti. Prisimenu savo babūnelę sakant, kad mano pusseserės akys „platės kap dirvuonā“. Bočelis Stanislovas buvo žinomas meistras, tikriausiai labiau medžio (apie tai sužinojau vienos muziejinės ekspedicijos metu iš gana tolimo kaimyno). Jis pats pasistatė neblogą namelį ir kitus savo sodybos pastatus. Turėjo nemažai muzikos instrumentų – būgną, smuiką, armoniką. Kiek žinau, mano tėtis su broliu Vytautu eidavo užsidirbti grodami vakaruškose. Pas bočelius vaišės būdavo su dainomis, tačiau jau naujoviškomis, nes jaunimui reikėjo ko nors mandresnio. Trečioji tėčio šeimoje buvo sesuo Judita. Pamenu, kad ji buvo ištekėjusi už aukšto laibo aukštaičio Vytelio – skulptoriaus iš Vilniaus. Vėliau Gadūnavo kapinėse buvo pastatyta jo sukurta didelė akmeninė skulptūra „Rūpintojėlis“. Mamos giminėje buvo labai puoselėjamos šeimų tradicijos. Vienas mamos giminaitės mylintis vyras parengė geneologinį giminės medį ir surado senų jos nuotraukų. Vienoje jų įamžinta dar jauna, graži, greičiausiai jau ištekėjusi, mamos mama Leokadija. Šovė į galvą paika mintis, kad nuotraukoje užfiksuotas kunigas galėtų būti garsusis Juozas Tumas-Vaižgantas, nes panašiais metais buvo kilnojamas po įvairias Žemaitijos vietas, o ir iš išvaizdos jis čia panašus. Mano mama su seserimi buvo dvynukės. Jos per trėmimus sugebėjo pabėgti ir taip išsisuko nuo Sibiro. Jos buvo paveldėjusios savo tėvo Dovydo Rutkaus, kilusio iš Varduvos krašto, buvusio puikaus raitelio, tarnavusio cariniame garbės pulke, genus. Žemaitijos dvasia glūdi ir mano genuose, ji neapleidžia manęs.
– Jus matome keliuose kultūrinės veiklos laukuose – esate ne tik bibliotekininkė, bet ir istorikė, publicistė, nevengiate ir filmuoti. Kaip šios Jūsų veiklos kryptys papildo viena kitą ir kur labiausiai jaučiatės esanti „kaip namuose“?
– Istorike savęs niekada nelaikiau. Pamenu, istorikas Rimantas Petrikas kartą suko galvą, koks čia galėtų būti mano straipsnių žanras… Tai kraštotyriniai, švietėjiški straipsniai. Juos rašydama rėmiausi ir dokumentais, ir publikuotais moksliniais straipsniais, ir literatūriniais, literatūrologų tekstais, ir gyvais prisiminimais. Pamenu, žavėjausi Viktorijos Daujotytės žodžiu, rašiau straipsnelį „Būti su jos mylimaisiais…“. Labai įdomu buvo pačiai susipažinti su Antano Klemento Jackaus gyvenimu ir kūryba Telšiuose, jo Silva rerum (bajorų šeimos savaraštis), didžiulį rankraštinį palikimą saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Rašydama apie Džiuginėnų dvare pas bajorus Gorskius gyvenusią rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę (Žemaitę), naudojausi visiškai mažai kam žinoma kraštotyrininko Juozo Normanto surinkta, ilgai mano pačios tyrinėta medžiaga. Rasti nemaži iškraipymai vien vestuvių metrikoje kėlė daug abejonių. Kartu su J. Normantu tapau Gorskių gerbėja. Tikrai yra už ką juos gerbti. Gaila, kad visa XX a. pirmoji pusė buvo dvarų reikšmės menkėjimo laikotarpis, jiems neigiamai atsiliepė ir 1919–1939 m. vykdyta žemės reforma.
Taip jau atsitiko, kad teko būti ir Bibliotekininkų draugijos, ir profsąjungos lydere bei priklausyti teisininko Kęstučio Čilinsko vadovaujamam Jungtiniam demokratiniam judėjimui (JDJ) bei vadovauti „Civitas“ klubo (Pilietinės visuomenės institutas, vadovas Darius Kuolys) veiklai. Mano straipsniukus pilietiniais, politiniais klausimais spausdino vietos laikraščiai. Filmavimai prasidėjo 2011 metais, sudalyvavus projekte „Skaitmeninio turinio kūrimas“. Nors buvo suburta visa visuomeninė komanda, po truputį ji išsisklaidė. Man teko pabūti gerokai užsispyrusiai, padirbėti netgi atostogų sąskaita. Reikėjo išmokti ne tik naudotis vaizdo kamera, fotoaparatu, diktofonu, montavimo programa Pinakle, bet ir kurti Telšių istorinėmis nuotraukomis turtingą skaitmeninį turinį. 2012 m. kuriant filmuką „Saulius Mušinskas: štrichai portretui“ man jau nebebuvo sudėtinga filmuoti ir montuoti juostą. Ši medžiaga buvo paskelbta socialinio tinklo YouTube paskyroje bei kurį laiką apie Lietuvą pasakojančioje internetinėje kraštotyros enciklopedijoje „Graži tu mano“. Filmavimo specifika ta, kad čia daug lemia išorinės aplinkybės, kurias tu pats nelabai valdai. Tu turi tiesiog prie jų prisitaikyti, per kelias trumpas minutes sugebėti „pagauti“ reikiamą filmavimo kampą“. Jei tai padaryti nepavyksta, apsikrauni nemaža juodraštine medžiaga. Man labiausiai patiko būti pačiai filmuojamai. Tai atsitiko 2017 m. Justinui Lingiui kuriant dokumentinį filmą „Karolina Praniauskaitė“(filmų serija „Moterys vyrų šešėlyje“) ir 2012 m. kaunietei Danguolei Bunikienei sukant juostą „Džiuginėnų dvaras“, kuri, kaip ir keletas kitų jos darbų buvo skirtas televizijos laidai „Brydės“.
– Ką, Jūsų nuomone, reiškia saugoti kultūros atmintį šiandien, kai gyvenimo tempas didelis, o vertybės dažnai tampa fragmentiškos?
– Naudojant naujausias informacines technologijas muziejininkai, bibliotekininkai jau yra suskaitmeninę didelius kultūros lobynus. Tai yra gerai, bet, neturėdami šiam darbui tiek laiko, kiek reikėtų ir norėtųsi, mes tampame panašūs į greito maisto gamintojus ir vartotojus. Kai stojome į Europos Sąjungą, ten dar buvo daugiau puoselėjamos tradicinės vertybės. Dabar? Nežinau, kur toks tempas mus nuves. Jau ryškėja globalizacijos pasekmės. Fragmentiškumą dažnai lemia ne tik didėjantis tempas, bet ir kūrėjų gaunamos programinės, tikslinės lėšos. Atrodo, kad taip dirbant siekiama supaprastinti žmogaus sielą.
– Kaip, žvelgiant iš Jūsų perspektyvos, per pastaruosius dešimtmečius keitėsi Žemaitijos kultūrinis vaizdas?
– Jis pasikeitė dvejopai. Iš vienos pusės – daug kas privatizuota, suinstitucinta, aprobuota, daug kam skirta pinigų, daug kas pagražinta, labiau prieinama, o iš kitos pusės – autentika susitraukė, kartais net iki minimumo. Žmonės dabar daugumoje – vartotojai, jie laimingi vien vieša prieiga. Norėjau paburnoti, pavyzdžiui, dėl Lopaičių pažintinio tako nejautraus sutvarkymo, kai šventvietėje atsirado nežmoniškas kiekis metalo, kai ten neliko kai kurių buvusių akmenų ir panašiai, bet žiūriu, kad niekam tai nebeįdomu.
– Ką Jums reiškia viešas žodis – tiek rašytas, tiek ištartas filme ar interviu? Ar jaučiate atsakomybę už tai, ką ir kaip pasakojate?
– Žinoma, jaučiu atsakomybę už tai, ką ir kaip pasakau. Visada norėjosi, ką nors teigti ar neigti, deja. Sakyčiau, kad savo nuomonę reiškiama saikingai. Nepaisant to, jaučiau žmonių palankumą vienai ar kitai mano pasakytai minčiai. Mėgau idėjų pasaulį. Įrašytas balsas filmukuose, be abejo, neša savo informaciją…
– Kokios temos ar asmeniniai motyvai Jus skatina filmuoti dabar, kai jau nueitas nemažas gyvenimo kelias?
– Prieš kurį laiką jau ketinau bet kokią kultūrinę veiklą „paleisti“. Savo malonumui fotografavau lankomus piliakalnius, bažnyčias, Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose dar nebuvau buvusi. Bet atsirado Facebook‘o draugas – tūlas Kęstutis Urba, kuris man vis pasakoja apie kultūros svarbą šiandien, mūsų paveldo sklaidai skirtus jo ruoštus „Telšių kultūros akcentus“, būtiną Lietuvai kultūros kanoną, sekant danų, latvių pavyzdžiais, apie artėjantį Lietuvos kultūros kongreso šimtmetį ir 35-metį. Šiaulių kongresininkų konferencijos įraše „Lietuvos kultūros kongresas“ Arvydas Juozaitis savo paskyrose Youtube ir Facebook tinkle, kaip visada, įtikinantis ir kviečiantis. Ten buvo įkeltas ir mano filmuotas „Telšių kultūros akcentų“ skaitymas.
– Kaip jaučiatės būdama moterimi, veikiančia istorinėje ir kūrybinėje erdvėje, kurioje dažnai dominavo ir dominuoja vyrai? Ar tai Jus kada nors stabdė ar, atvirkščiai, įkvėpė?
– Prie vyrų nuo mažens buvau pratusi labiau nei prie moterų. Augau su dviem vyresniais broliais, o paskutiniuose kursuose kartu su Kęstučiu Švėgždavičiumi būdavome istorikų kompanijose. Į Telšius jis grįžo su kurso draugu istoriku Gediminu Šatkausku. Apie daug ką pakalbėdavome, kai jie bibliotekoje užsukdavo į mūsų skyrių. Galiu paminėti Telšių krašto istorijos tyrimuose nemažai nuveikusį Julių Norkevičių, Vaclovą Bartkų, Vytautą Stulpiną ir keletą kitų vyrų. Šiek tiek apgailestauju, kad „Poezijos pavasarių“ dalyviai nebevyksta į Padurbinį – prie poetei K. Praniauskaitei skirto stogastulpio su Rūpintojėliu (dabar miesto bibliotekininkai atvykusius festivalio svečius kviečia prie Vytauto Mačernio paminklo Telšiuose). Daugumoje atvejų mes su vyrais buvome ne konkurentai, o bendraminčiai. Apie kokią tai konkurenciją akademinėje srityje netenka kalbėti iš viso. Buvo atvejų, kai rimtesni autoriai naudojosi ir citavo mano straipsnius, minėjo mano pavardę.
– Kokias vertybes stengiatės perduoti jaunajai kartai, visiems, kuriems rūpi kultūra ir istorija?
– Moterys šiandien turi visokių galių ir kompetencijų: ir verslavimo, ir kūrybinių, ir mokslinių… Jos moka nesenti… Jos vis dažniau atsisako šeimos vertybių ir pačios dėl to, manau, bent šiek tiek kankinasi. Individualizmas ir hedonizmas – naujos vertybės, bet tai niekur neveda. Energizuojantis poreikis yra daryti kažką vardan ko nors. Jaunimas, kaip ir priklauso, dabar visai kitoks. Jį formuoja mokyklos ir savi brendai. Jie gana praktiški ir racionalūs, kultūra ir istorija dažnai pradeda domėtis, kai tampa gidais, ekskursijų vadovais.
– Kaip Jūs suprantate sąvokas „tapatybė“ ir „paveldas“ – ar jos vis dar turi galią vienyti bendruomenes šiandien?
– Be jokios abejonės, kad vienija. Štai žemaičius labai suvienijo žemaitiška tapatybė – ne tik kalba, pasai, vėliavos, žemaitukai, skalikai, žemaitišku maistas, bet ir žemaitiškos giesmės, dainos (žaviuosi Dianos Bomblauskienės atlikimu…), kurios buvo dainuojamos dar mūsų tėvų, bočelių… Aišku, daugiausiai buvo, yra surinkta, užrašyta, liaudies darbo ir vestuvinių dainų… Sakydavo: „dainuoju dainą – raminu širdį…“. Liaudiška daina yra tai, kas labai lietuviška, o mums, žemaičiams, ir žemaitiška. Turėtume žemaitišką dainą pirmu numeriu įsirašyti į Žemaičių paveldo lobyno sąrašą. Taip pat turėtume pasirūpinti ir pasiekti, kad Džiuginėnų dvaras, kaip ir Biržuvėnų, taptų ne privačia, o valstybine nuosavybe, juo labiau, kad kultūrai (dabartinis ministras Šarūnas Birutis) yra leista pretenduoti į Europos fondų lėšas. Reikia padėkoti, kaip Žemaitei yra sakęs Juzefas Perkowskis, kad šis dvaras išliko. Dabar daug kas čia priklauso nuo Andriaus Daciaus iniciatyvos ir entuziazmo. Pradėtas kaupti šio dvaro archyvas ir eksponatai. Šiandien galime džiaugtis, kad turime tiek daug ne tik mus identifikuojančių, mūsų pačių pripažįstamų, bet ir mus vienijančių vertybių. Žemaitijos istorijai (su pasididžiavimo momentais), galima būtų skirti daugybę laiko ir spaudos ženklų. Laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ išsiskiria iš mūsuose kada nors leistų periodinių leidinių savo dėmesiu krašto istorijai, jo asmenybėms – čia spausdinama daug išliekamąją vertę turinčios medžiagos.
– Kokią Žemaitiją norėtumėte matyti po 20 metų – kultūrišką, dvasišką, bendruomenišką?
– Žemaitija yra jos žmonės. Demografine prasme susitraukėme, kaip ir visa Lietuva. Norėtųsi jau gyvenimo be tos skaudžios konkurencijos, nelygybės ir žiauraus kapitalizmo. Tikrai nelinkėčiau patekti į skaitmeninę vergovę. Noriu matyti utopiškai gražią ir idilišką Žemaitiją, tokią, koks XVIII pab.–XIX a. pr. buvo poeto ir advokato Antano Jackaus Klemento išpuoselėtas sodnelis netoli ežero ir Mažosios bažnytėlės, kur jis rašė ir skaitė savo idiles… Gyvenimu besimėgaujantis žmogus turėtų būti taikos žmogus. Arba toks kaip štai kaunietė poetė ir redaktorė Erika Drungytė, ką tik tapusi Maironio premijos laureate už rinkinį „Bukolikos“, susidraugavusi su Merkinės smėlynais ir pušynais. Ji sako, kad pasiilgsta tylaus ir lėto laiko, savo vidinio sodo, nes šiuolaikinis miestas ir technologijos iš žmogaus atima šias galimybes. Ta pati maironiška mintis… Mums pirmiausiai reikia atgimti dvasioje…
– Ar yra sumanymų, kurių dar nespėjote įgyvendinti, bet kuriuos brandinate širdyje?
– Galbūt esu skolinga keletui žmonių. Jie man skyrė savo brangų laiką ir aš jais žaviuosi. Tai Vencislava Gaudėšienė, stebinusi savo tikėjimo galia, palikusi bibliotekai savo užršytų atsiminimų, Janas Perkowskis, rinkęs medžiagą savo anūkams apie ypatingą Džiuginėnų dvaro istoriją ir tuo pačiu paskatinęs knygų, straipsnių, netgi filmų kūrimą, Stanislava Kochanauskaitė, kuri buvo ne tik mano lotynų kalbos mokytoja, bet nemažai man padėjo verčiant tekstus iš lenkų kabos į lietuvių, tarp jų ir Magdelenos Gorskytės-Komarovskos lenkiškai išleistus atsiminimus apie Žemaitiją (Gorskius…). Nežiūrint to, kad, tikėtina, jog Alfredo Bumblausko paraginta Zita Kelmickaitė padarė puikų interviu su šia, mus jau palikusia poliglote ir intelektuale, norėčiau dar kai ką gražaus papildomai apie ją pasakyti savo sukurtame filmuke.
– Jeigu turėtumėte galimybę perduoti vieną žinią būsimiems Žemaitijos kultūros tyrinėtojams, kokia ji būtų?
– Tyrinėkite su meile ir azartu, skelbkite su meile parašytus straipsnius, praturtintus tai, kas jau žinoma, ne tik nauja, įdomia informaciją, bet kad ji būtų susieta ir su laikmečio aktualijomis, būtų naudingą visuomenei. O šio mūsų pokalbio išvada ir moralas būtų toks: padariau, ką galėjau, jūs padarykite geriau.
Nuotraukoje – Julita Švėgždavičienė su Janu Perkowskiu. Nuotrauka iš J. Švėgždavičienės asmeninio archyvo. Fotografas nežinomas