Polonezas (polonaise) – lenkiškas šokis. Jis yra iškilmingo, pakilaus pobūdžio, negreito, vidutinio judėjimo. Metrika 3/4 su būdingu aštuntinių ritmu per vieną taktą ir 2/16 antrojoje aštuntinėje. Polonezams būdingas ir tokio pat ritmo akompanimentas.
Išsivystė šis muzikinis žanras XVI a. pabaigoje iš dvaro ceremonijų ir eitynių. Ankstyviausių polonezo pavyzdžių yra jau Bacho ir Hendelio kūryboje. Apie XVIII a. vidurį polonezas susilaukė didelio populiarumo. Sperontės rinkinyje Singende Muse yra daug vokalinių polonezų. J. Th. Goldbergas parašė 24 polonezus, W. Fr. Bachas – 12. Juose pasiekta barokinio polonezo meninė viršūnė. Mocartas kūrė išpuošto polonezo paprastesnį stilių (sonata fortepijonui d-dur, K. V. 284). Dar pirmojoje XIX a. pusėje polonezus kūrė Bethovenas, Šubertas, Veberis, Listas, Šopenas.
Jonas Stakvilevičius. „Polonezas“
