Labiausiai paplitusios pasaulyje indoeuropiečių šeimos kalbomis dabar kalba daugiau kaip 2 milijardai žmonių. 
Lietuviškai kalbėti moka apie 3,5 mln. žmonių: Lietuvoje – 2,8 mln., Rusijoje, kitose Europos, Azijos, Amerikos, Australijos šalyse – apie 0,7 mln. Nedidelė lietuvių tauta išlaikė mažai pasikeitusią beveik trečdalio žmonijos protėvių kalbą. Žemaitija užima maždaug ketvirtadalį Lietuvos ploto.
Neteko niekur rasti duomenų, kiek dabar yra žemaitiškai kalbančių ar save žemaičiais laikančių žmonių. Greičiausiai to niekas nėra skaičiavęs. Galima panagrinėti tik paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, kurie rodo tik gana apytikslę padėtį.
Žemaitijos rajonuose gyvena apie 573000 žmonių, kurie kaip savo gimtąją kalbą nurodė lietuvių. Žinoma, ne visi jie kalba ar moka žemaitiškai, ne visi jie yra žemaičiai. Bet jei vietoj jų pridėsime didžiuosiuose miestuose ir užsienyje gyvenančius žemaičius, tikriausiai gausime panašų skaičių. Šiaurės žemaičiai užima gerokai didesnį plotą, negu pietų. Todėl ir šios tarmės atstovų skaičius didesnis – apie 320000. Pietų žemaičių galėtų būti apie 250000. Žinoma, šie skaičiai tikrai yra tik orientaciniai, nes bendrinės kalbos įtaka pastaruoju metu yra tikrai didelė, o gana intensyvi žmonių migracija taip pat atliko savo darbą. Vis dėlto šie santykiniai skaičiai neblogai atspindi dabartinę žemaičių patarmių padėtį – šiaurės žemaičių tarmė vyrauja tiek visuose mūsų renginiuose, tiek žemaitiškoje spaudoje.
Nors žemaičių tarmes stipriai veikia bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės, vis dėlto jos yra geriau išsilaikiusios negu aukštaičių. Štai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išlaikę tik kaimuose, ir tai tik vyresnio amžiaus žmonės. Rytų aukštaičių tarmių skiriamosios ypatybės sparčiai nyksta ir jau senokai atsirado terminas „apibendrintas aukštaitis“. Kiek geriau išsilaikiusi yra tik suvalkiečių tarmė, bet greičiausiai tik todėl, kad jie mano kalbą bendrine kalba.
Tuo tarpu mūsų tarmės turi neįkainojamą vertę lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai. Juk jos išsaugojo begalę tokių senųjų ypatybių, kokių seniai nebeturi bendrinė kalba. Bene geriausiai jų vertę apibūdina didžiojo prancūzų kalbininko A. Meje žodžiai: „Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. Tarmių vertę pabrėžė ir garsusis XIX a. mokslininkas J. Grimas: „Lietuvių kalba pasižymi senoviškumu bei formų turtingumu, ir vargu ar yra kita kalba Europoje, kuri būtų tiek artima sanskritui”. Kalbėjo jis ne apie mūsų rašto kalbą, nes jos tada dar nebuvo, o apie tarmes.
Garsusis vokiečių kalbininkas A. Becembergeris, nuogąstaudamas dėl lietuvių kalbos likimo, 1879 metais kvietė visus tyrinėtojus užfiksuoti šios kalbos faktus ir tyrinėti ją tokiais žodžiais: „Lietuvių kalba, kuri yra viena svarbiausių kalbotyrai, greitai nyksta. Iš karto vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbų spaudžiama ji jau trumpai begyvuos. Drauge su kalba žūsta ir ypatinga tauta, kuri kadaise viešpatavo šiaurės Europoje, drauge žūsta ir papročiai, pasakos, padavimai, žūsta ir liaudies poezija, kuri savo laiku patraukė Herderio dėmesį ir vertė dainuoti Šamiso”. Tarp kitų lietuvių tarmių čia yra ir žemaičių tarmės.
Kokia žemaičių tarmių padėtis yra šiandien, nuo A. Becembergerio pranašystės praėjus daugiau kaip šimtui metų, kai iš lingvistinio pasaulio žemėlapio išnyksta daug gausesnės kalbos? Šiandien iš tikrųjų nuostabu, kad nei šis, nei kiti pranašavimai neišsipildė. Dar nuostabiau yra tai, kad tokioje mažoje teritorijoje išliko tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Nors ne visų žemaičių tarmių padėtis yra vienoda, vis dėlto dar visos mūsų tarmės tebėra gyvos. Tiesa, kalbėdami apie žemaičius, daugelis dažniausiai mini tik keturias tarmes – kretingiškius, telšiškius, varniškius ir raseiniškius – ir visiškai užmiršta, kad yra dar ir vakarų (Klaipėdos krašto) žemaičiai. Šiame krašte padėtis daug liūdnesnė – tarmė labai sparčiai nyksta, ja kalbančių liko tik keli šimtai. Bet šios tarmės nykimą nulėmė įvairūs išoriniai faktoriai, o ne pačių žmonių nenoras ja kalbėti.
Žemaičių kalbos vadinimas lietuvių tarme nėra visai tikslus, nes ji nuo aukštaičių daugeliu požymių skiriasi labiau, negu kai kurios slavų ar germanų kalbos tarpusavyje. Kaip atsitiko, kad tokioje nedidelėje teritorijoje susiformavo tokios skirtingos kalbos ir tiek ilgai išlaikė gana ryškius skirtumus? Atrodo, kad kalbinių skirtumų priežastis geriausiai gali paaiškinti antropologiniai mūsų protėvių tyrimai.
Antropologų tyrimai rodo, kad to paties antropologinio tipo žmonių dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenama ne vėliau kaip nuo akmens amžiaus pabaigos. Mūsų eros išvakarėse baltų gyventa nuo Vyslos iki Okos. Iš esmės Lietuvoje būta dviejų genetinių tipų: vakarinėje dalyje gyveno siauro, pailgo, bet masyvaus veido žmonės, rytinėje – platesnio (apvalesnio) ir stambesnio veido. Siauraveidis (sąlygiškai vadinamas žemaitiškuoju) antropologinis tipas nesiskiria nuo kitų vakarų baltų antropologinio tipo. Iš visų Lietuvos teritorijoje randamų antropologinių tipų jis keitėsi mažiausiai. Plačiaveidis (aukštaitiškasis) tipas apie 5 m. e. a. ima dar labiau apvalėti. Apvalėjimo banga eina iš rytų, greičiausiai aukštaičiai (ar kiti rytinės Lietuvos gyventojai) maišėsi su slavais ar kitais ateiviais iš Azijos.
Žemaičiai tuo laiku užėmė daug didesnę teritoriją. Jų genetinis lopšys buvo apie Kauną. Vėliau juos plačiaveidžiai kaimynai vis labiau stūmė prie jūros. Atrodo, kad plačiaveidžiai žmonės slinko taikingai, jie greičiausiai maišėsi su siauraveidžiais ir platino savo genus. Netrukus žemaičių ir aukštaičių (lietuvių) riba laikomas Nevėžis, vėliau – Dubysa, o dabar ir prie jos gyvenantys įsižeidžia pavadinti žemaičiais.
Visos baltų gentys formavosi iš dviejų antropologinių tipų. Geležies amžiuje panašūs buvo žemaičiai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, priklausę genetiniam vakarų baltų tipui. Aukštaičiai turi nemažai panašumų su latgaliais ir priklauso rytų baltų tipui. Nuo 5 m. e. a. dalis tipų keičiasi, smulkesnieji yra išstumiami. Išlieka tik siauraveidis antropologinis tipas dabartinės Žemaitijos teritorijoje.
Vadinasi, žemaičiai (su prūsais, žiemgaliais, gal ir kuršiais) formavosi iš siauraveidžio vakarų baltų tipo, o aukštaičiai (su latgaliais, sėliais, gal ir jotvingiais) – iš plačiaveidžio rytų baltų tipo. Žemaičius daugiau veikė Vidurio Europos antropologiniai tipai, aukštaičius – rytiniai kaimynai. Bet abu šie tipai yra aiškiai baltiški. Be to, vakarinės Lietuvos dalies žmonės iki pat XX a. pradžios buvo 3 centimetrais aukštesni ir gyveno 3 metais ilgiau. Žagrė ir dalgis pirma atsirado vakaruose, ten buvo geresnės žemės, spartesnis materialinės kultūros augimas.
1952-1955 m. ekspedicijos tyrimų duomenys rodo, kad didžiojoje Lietuvos dalyje (Žemaitijoje, Klaipėdos krašte, Užnemunėje ir vakarų Aukštaitijoje, daugiausia Nevėžio ir Neries baseine) gyvenantys žmonės yra aukštesnio negu vidutinio ūgio, jų plaukai pilkšvi ar kaštoniniai, kiek banguoti. Akys šviesios – žydros, žalsvos, pilkos. Smegeninė galvos dalis plati, apvali. Kakta statoka, veidas siauras, nosis ilgoka, tiesi ar su kuprele, smarkai išsišovusi veide, skruostai neatsikišę. Tai tipiški senojo Vidurio Europos antropologinio tipo požymiai. Tokios išvaizdos žmonės gyvena ir pietinėje Vokietijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, dalyje Lenkijos. Tik šiaurės vakaruose, ypač Kretingos ir Mažeikių rajonuose, žmonės gerokai aukštesni, dideli galvos ir veido matmenys, jų kakta nuožulnesnė, ryškūs antakių lankai ir tarpuakis, čia daugiau geltonplaukių. Tai – Vakarų Baltijos rasinis tipas, vyraujantis Latvijos, Estijos ir Vokietijos pajūryje bei Skandinavijoje.
Aukštaičių (ir dzūkų) ūgis žemėlesnis, plaukai tamsesni, dažniau pasitaiko kaštoninių, akys tokios pat šviesios. Galva truputį pailgesnė. Tai Rytų Baltijos ir Valdajaus tipų mišinys. Varėnos ir Šalčininkų rajonų gyventojų tamsesnės akys ir plaukai (čia daugiau ryškių brunetų), grakštesnės negu šiauriau gyvenančių aukštaičių galvos proporcijos. Tokia rasinių požymių kombinacija vadinama Ilmenio-Dnepro tipu.
Vadinasi, ir XX a. viduryje žemaičiai ir aukštaičiai tebeturėjo skirtingus ryškiausius antropologinius požymius. Antropologiniai skirtumai lemia ir mąstymo bei kalbos skirtumus. Štai pažiūrėkime, kiek pavadinimų turi gandras (gužas, gužutis, garnys, didutis, starkus, busilas, bocionas), varnėnas (šnekutis, špokas). Aukštaitis kūlio kaip ginklo nevartoja, žemaitis – gana dažnai. Žemaičiui kelis susijęs su kėlimosi sąvoka, dzūkui – su klaupimosi (klupstis). Žemaičiui brėkšta vakare, aukštaičiui – ryte. Aukštaičiai veidą prausia, rankas ir kojas plauna ar mazgoja, žemaičiai mazgotės veidui ir rankoms švarinti nenaudoja. Žemaičiai iki minimumo yra sutrumpinę žodžius ir nekirčiuotus balsius, o suvalkiečiai negaili laiko ir kuo kruopščiausiai ištaria kiekvieną galūnę. Mąstymo ir charakterių skirtumai, nulemti antropologinių savitumų, aiškiai atsispindi tautosakoje, anekdotuose ir apskritai kultūroje.
Nors žemaičiai sudaro gana vieningą antropologinį tipą, jų tarmės gerokai skiriasi. Skirtumai atsirado greičiausiai dėl nevienodų kaimynų. Štai šiaurės žemaičiai (ypač kretingiškiai) yra perėmę nemažai kuršių kalbos ypatybių, vakarų žemaičiai intensyviai maišėsi su kuršiais ir vokiečiais. Neturėjo svetimom kalbom kalbančių kaimynų tik pietų žemaičiai. Iš šiaurės ir vakarų jie ribojosi su kitais žemaičiais, iš rytų ir pietų – su aukštaičiais. Atrodo, kad jie bus išlaikę daugiausiai senųjų žemaitiškų ypatybių.
Skiriasi ne tik pietų ir šiaurės žemaičių garsų tarimas bei morfologija, bet ir intonacija, taip pat dainavimo stilius. Nors dauguma dainų dabar keliauja po Lietuvą, dažnai netgi su melodijomis, šiaurės ir pietų žemaičiai dar ne visada gali visai laisvai dainuoti kartu.
Nykti tarmės sparčiausiai pradėjo po antrojo pasaulinio karo. Tarmių niveliaciją skatina ne tik švietimas, spauda, žmonių maišymasis, bet ir mišrios santuokos (kraštutinumai daugelį dabar instinktyviai traukia, nes siekiama gyvybingesnių palikuonių), taip pat pasikeitęs požiūris į savus ir svetimus dalykus.
Kaip minėta, žemaičių teritorija dabar yra kelis kartus mažesnė, negu seniau, nors pačių žemaičių skaičius vargu ar žymiai sumažėjo. Teritorija mažėja ir toliau. Štai dialektologo A. Salio apie 1930 metus gana tikslai žemėlapyje pažymėta žemaičių – aukštaičių riba šiandien daugelyje vietų yra pasistūmėjusi mažiausiai 20 kilometrų į vakarus.
Labiausiai bendrinės kalbos yra veikiami rytiniai ir pietrytiniai raseiniškių tarmės pakraščiai. Rytinėse Kelmės, Raseinių ir Tauragės apylinkėse jau beveik nebeatitraukiamas kirtis, retai išlaikoma svarbiausia pietų žemaičių ypatybė – dažniausiai sakoma duona, duok, diena, sviests vietoj dūna, dūk, dyna, svysts. Apskritai šiame plote ne visada galima nustatyti, ar žmogus kalba žemaitiškai, ar aukštaitiškai.
Rytiniame varniškių tarmės pakraštyje apie Kuršėnus neretai galima išgirsti aukštaitiško tipo kirčio atitraukimą: pasidarei, nežinau, neužgaus, atvažiavau, pasakiau. Skirtingai negu kitų žemaičių, šio tipo galūnės čia kirčiuojamos tvirtagališkai (aukštaitiškai), todėl kirtis ir atitraukiamas. Visai baigia nykti labai savitas Viduklės-Nemakščių šnektos tvirtapradiškų dvigarsių tarimas – beveik nebeįmanoma išgirsti sakant pierms „pirmas”, dierb „dirba”, kuolti „kulti”, duorti „durti”.
Toliau nuo aukštaičių esančios šnektos vartoja gerokai daugiau žemaitiškų ypatybių. Vis dėlto ir čia svarbiausi žemaičių tarmės požymiai išlaikomi ne visada. Daugelyje vietų, ypač pietų žemaičių plote, jaunimas jau dažniau sako duona, piens, ranka, kamps, negu dūna/douna, pyns/pėins, runka/ronka, kumps/komps.
Šiandien vargu ar kas nors ryžtųsi tvirtinti, kad mūsų tarmės išnyks. Dar sunkiau įsivaizduoti žmogų, kuris išdrįstų prognozuoti, kada tai įvyks. Žinoma, žmonių maišymasis dabar yra intensyvus. Mišriose santuokose arba ne savo tarmės aplinkoje gyvenantys žemaičiai ne visada išlaiko tarmę. Sunku būtų viltis, kad tarmiškai kalbančių nemažės. Vis dėlto žemaitiškai kalbančių dar yra gana daug. Džiugina ir tai, kad tarmių vartojimo sfera ne siaurėja, o plečiasi. Juk žemaičių kalba sugrįžo į daugelį mūsų mokyklų, grįžta ji ir viešąjį gyvenimą. Atkuriant privatinę žemės nuosavybę, žmonių migracija pastaruoju metu sumažėjo. Tarmių nykimą sulėtino ir prastėjantis žmonių (ypač kaimo) raštingumas bei apskritai išsilavinimas. Nykstant darželiams, senelių tarme kalba daug daugiau vaikų, nei prieš dešimtį metų.
Bene vienas svarbiausių įrodymų, kad tarmės atgyja, yra faktas, kad tarmė tampa ne tik buitine kalba. Vis daugiau žmonių išdrįsta kalbėti žemaitiškai ir viešoje vietoje, netgi iš tribūnos, ir stengiasi, kad mūsų tarmės kuo ilgiau išliktų. Turime stiprų žemaitišką žurnalą, žemaičių kalba parašytos knygos (prozos ir netgi poezijos) skaičiuojamos jau ne vienetais. Daug radijo ir televizijos stočių rengia nuolatines laidas žemaičių kalba. Šis procesas vyksta ne tik Žemaitijoje. Vargu ar perdėsiu pasakydamas, kad didžiausią įtaką šiuo atžvilgiu daro Žemaičių kultūros draugija, o daugiausiai gali padaryti bene aktyviausia šios draugijos dalis – mokytojai.
Manau, kad siekiantiems išsaugoti gyvą savo tarmę žemaičiams reikėtų atsižvelgti į kelis dalykus:
- Šiuo metu nebus sėkmingos bet kokios pastangos išsaugoti vieną, tegu ir labai svarbią bei gausią tarmę. Turime rūpintis visų tarmių reikalais.
- Žemaičiams nederėtų svarstyti, kuri mūsų tarmė yra svarbesnė, labiau paplitusi ir „žemaitiškesnė”, o tuo labiau kurti jos pagrindu bendrinę (ar rašto) žemaičių kalbą. Mes puikiai suprantame vienas kitą kalbėdami ar rašydami kiekvienas savo tarme. Būtina puoselėti kiekvieną patarmę ar šnektą ir stengtis parodyti jos savitumą bei grožį.
- Kalba yra tautos sielos veidrodis, todėl tautinės savimonės gaivinimas bei ugdymas yra svarbiausia siekimo išsaugoti tarmes dalis. Neužginkime jaustis žemaičiais tiems, kurie nebemoka kalbėti žemaitiškai.
Jonas Bukantis