Kairėje – kun. Benedikto Stanislovo Končiaus įrašas Viekšnių bažnyčios Gimimo metrikų knygoje; dešinėje – kun. Benedikto Koncevičiaus antkapinės lentos Viekšnių senosiose kapinėse fragmentas. Fotografija autorės
Prieš keletą metų Viekšnių senosiose kapinėse pastebėjau kunigo Benedikto Stanislovo Koncevičiaus antkapį su įrašu: „Cze els klebons tabolskas bazniczes Benediktas Koncewicze, giemes 1836 m. 30 spale, mere 1883 m. 8 d. kowa. Bowa gimema Weiksznu parapiyes“. Viekšnių bažnyčios krikšto metrikų knygoje rašoma: „ 1836 m. spalio 27 d. Žiogaičių k. gimė ir buvo pakrikštytas kūdikis vardu Benediktas Stanislovas, Viekšnių valsčiaus valstiečių Jono ir Julijonos Sierakauskaitės Končių, teisėtų sutuoktinių, sūnus“1.
Liūdnas šios kilnios, tačiau užmirštos asmenybės likimas. Neįrašytas jis į Viekšnių bažnyčioje tarnavusių kunigų sąrašą, nors čia praleido savo paskutiniuosius du gyvenimo metus.
Pirmoji Tobolsko katalikų bažnyčia. Viktoro Zin piešinys. Tobolsko bažnyčios archyve piešinį nufotografavo istorikas Gediminas Kasparavičius
Mano paieškoms pradžią davė gerų žmonių dėka Viekšniuose išsaugotas ir prižiūrimas jo kapas.
Julijonos Veronikos Magdalenos tėvai bajorai Mykolas Sierakauskas ir Veronika Nagevičiūtė, XIX a. pr. gyvenę Leckavos miestelyje. Jie susituokė 1806 m. spalio 9 d. Leckavos bažnyčioje2. Gyvendami santuokoje susilaukė trejų vaikų. Julijonos tėvas mirė jaunas, kai jai buvo tik 5 metai amžiaus. Mergina ištekėjo už 15 m. vyresnio valstiečio Jono Končiaus. Benediktas Stanislovas buvo Končių pirmagimis. Vėliau šeimoje dar gimė vienas sūnus ir trys dukros. Jų tėvas mirė, kai vyriausiasis buvo tik 10 metų amžiaus. Po pusantrų metų motina ištekėjo už valstiečio Jono Molio ir susilaukė dar trijų vaikų.
Vyriausią Julijonos sūnų Benediktą Stanislovą patėvis Jonas Molis išleido į kunigus. Nepavyko rasti žinių, kokią kunigų seminariją Benediktas baigė. Varnių seminaristų sąrašuose jo nėra. Tikėtina, kad B. S. Koncevičius į kunigus buvo įšventintas apie 1860-uosius metus. Po seminarijos jis dar kurį laiką gyveno Lietuvoje, o 1864 m. spalio mėnesį tapo į Sibiro Tobolsko miestą ištremtų ir čia baisias kančias patyrusių tremtinių kunigu. Atvykęs ten, rado mažą, iš rąstų suręstą bažnytėlę, kurią gerų žmonių aukomis 1848 m. buvo pasistatę tremtiniai.
Kuo garsus šis carinės Rusijos miestas Sibire? Tobolskas nuo pat jo įkūrimo 1593 m., kai švedų armijos kariai-belaisviai ant kalvos pastatė kremlių, tapo carinės Rusijos masinio trėmimo vieta. Yra pagrindo manyti, kad vien per XIX a., kai buvo sugriežtinta „etapinių katorgininkų“ apskaita, ten buvo ištremta daugiau kaip 800 tūkst. žmonių. Ten atsidūrė ir paskutinis Rusijos caras su šeima.
Tobolsko Šv. Trejybės bažnyčia iki 1917 m.. Nuotrauka iš: „Vikipedija. Laisvoji enciklopedija“
Lietuvių, žemaičių ir lenkų trėmimas prasidėjo po 1830–1831 m. sukilimo. Didžiąją dalį ištremtųjų sudarė tų tautų šviesiausi, išsilavinę, kilmingi žmonės. Tremtyje jie, atsigavę ir įsikūrę, užsirekomendavo kaip patikimi, nemaištingi (kur jau ten pamaištausi!), raštingi imperijos piliečiai. Netrukus jie kreipėsi į vietinę administraciją, prašydami leisti pasistatyti katalikiškus maldos namus. 1843 m. gubernatorius leido katalikų bendruomenei juos pasistatyti. Bažnyčia, skirta Švenčiausiajai Apvaizdai, 1848 m. pastatė kun. Rudolfas Jurgelevičius (Jurgielewicz)3, o katalikų bendruomenė kaip parapija buvo įregistruota tik 1868 metais. Kad tai būtų padaryta, pasirūpino čia tada jau 4 metus ganytojo pareigas ėjęs iš Lietuvos atsiųstas kunigas B. S. Koncevičius. Kai iš vidaus reikalų ministro buvo gautas raštas, jog bažnyčia įregistruota ir kad parapijai skiriamas 500 rublių metinis atlyginimas, Tobolsko katalikų maldos namai įgijo parapijos bažnyčios statusą.
Tuo metu Tobolsko gubernijoje katalikų buvo 4 085. Daugumą jų sudarė lenkai, kiek mažiau buvo lietuvių ir žemaičių. Dabar šios bažnyčios internetinėje svetainėje yra išvardinti visi šioje šventovėje tarnavę kunigai. tarp kitų yra paminėtas ir B. S. Koncevičius. Kai jis gyveno Tobolske, vyskupijos ar metropolito kažkodėl buvo pamirštas (vėliau į Tobolską siunčiami kiti kunigai rotacijos pagrindu buvo keičiami kas 5 metai, o B. S. Koncevičius ten turėjo išbūti septyniolika metų).
Kodėl carinei Rusijai tokiame Dievo užmirštame kančių krašte prireikė nuolat dirbančio kunigo? Reikalas paprastas. Rusai, tuo metu dar buvę giliai religingi, leisdavo prie kalėjimuose, katorgoje, tremtyje mirštančių žmonių pakviesti kunigą. Jis būdavo surandamas tarp tų pačių nuteistųjų. Rašoma, kad žandarus siutindavo lenkiškai su kunigais besišnibždantys mirštantieji. Buvo baiminamasi, kad taip jiems bendraujant gali nutekėti kokios nors paslaptys. Dėl šios priežasties ir buvo nuspręsta į Tobolską pakviesti nuolat ten dirbsiantį kunigą, kurio veiksmus bus galima geriau kontroliuoti.
Nuostabaus atsitiktinumo dėka Facebook‘e paskelbtą mano parašytą pirmąją istorijos apie kleboną B. S. Koncevičių dalį perskaitė tuo metu Tobolsko archyve medžiagą rinkę du Lietuvos istorikai. Šie susisiekė su manimi ir tada iš karto buvo sutarta, jog jie nupirks ir atsiųs man abiejų bylų apie B. S. Koncevičių kopijas.
B. S. Koncevičiaus byla 1868 m., Tobolsko valstybinis archyvas
Į pirmąją bylą5, kurioje minima kun. B. S. Konvevičiaus pavardė, yra įtrauktas jo kreipimasis į generalgubernatorių. Tame rašte kunigas prašo jam pateikti 1867 m. Tobolske ir apylinkėse gimusių, susituokusių ir mirusių žmonių sąrašus. Prašyme nurodyta, kad į sąrašą prašoma įtraukti „visus mirusius, tame tarpe, vyresnius nei 90 metų, nekrikštytus vaikus, palaidotus šalia kapinių, rastus mirusiųjų kūnus, įtraukti į sąrašą ir nesantuokinių vaikų gimimus…“ Nuo tada B. S. Koncevičius pradėjo vesti tvarkingas bažnytinių metrikų knygas, kurios dabar saugomos Tobolsko valstybiniame archyve. Šiam žmogui jau vien už tai galima nusilenkti. Tada tremtyje buvo atsidūrę iškiliausi, kilmingiausi Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos piliečiai, dalyvavę ar kitaip prisidėję prie 1830–1831 bei 1863–1864 metų sukilimų. Jei ne išlikusios minėtos Tobolsko katalikų bažnyčios knygos, informacija apie šiuos tremtinius ir katorgininkus galėjo dingti.
Antroji byla6, kurioje pateikta žinių apie kun. B. S. Koncevičių, pradėta vesti 1879 m., kai Mogiliavo archivyskupas metropolitas parašė laišką Tobolsko gubernijos viršininkui (policijos). Jame rašoma, kad Tobolsko parapijiečiai kreipėsi į jį „su prašymu pagerbti jų parapijos kleboną Benediktą Koncevičių garbingu apdovanojimu už jo 15 metų trunkantį rūpestį bažnyčia, jo gerumą savo parapijiečiams, rūpestį vargingai gyvenančiais, nesavanaudiškumą ir patikimumą“. Metropolitas atsakė, kad iš savo pusės jis neturi nieko prieš tokį apdovanojimą, tačiau kreipiasi į vietinę valdžią, motyvuodamas tuo, jog „jis asmeniškai nepažįsta minimo kunigo, kad Tobolskas jam nepasiekiamas ir nepažįstamas kraštas“.
Kalno papėdėje – Tobolsko Švč. Trejybės bažnyčia po restauravimo. Nuotrauka iš: „Vikipedija. Laisvoji enciklopedija“
Taip byloje atsirado slaptas 1879 m. kovo 12 d. Vidaus reikalų ministerijos Tikybos departamento viršininko raštas su prašymu informuoti apie B. S. Koncevičiaus veiklą, ryšius, pažiūras…
Atsakymą Tobolsko gubernatoriui pateikė policmeisteris tik 1879 m. spalio 12 dieną. Jame rašoma: „ […] turiu garbės pranešti, kad Tobolsko katalikiškos parapijos klebonas Koncevičius – žmogus ramus, charakterio minkšto, gyvenimo būdas – pakankamai uždaras, labai gero elgesio ir politiniame gyvenime nedalyvauja“.
Ar kun. B. S. Koncevičius tada buvo apdovanotas, informacijos nėra pavykę rasti.
B. S. Koncevičius, susirgęs džiova, iš Tobolsko į Lietuvą (gimtąją Viekšnių parapiją) sugrįžo po 17 Sibire praleistų savotiškos tremties metų.
Pirmasis krikšto įrašas su kunigo Benedikto Koncevičiaus pavarde Viekšnių bažnyčios metrikų knygoje atsirado 1881 m. gegužės 3 dieną. Nešildomoje Viekšnių bažnyčioje jis, kad ir sunkiai sirgdamas, 1882 m. gruodžio mėnesį kasdien pakrikštydavo po du-tris vaikus. Paskutinį vaiką pakrikštijo gruodžio 26 dieną, o tada atgulė į ligos patalą. Nepraėjus nė dviem mėnesiams gyventojams buvo pranešta: 1883 m. kovo 8 d. Viekšnių mieste nuo džiovos mirė 48 metų kunigas Benediktas Koncevičius, buvęs Tobolsko klebonas, ištarnavęs bažnyčiai 23 metus. Jo kūną vikaras Aleksandras Vielavičius kovo 11 d. palaidojo parapijinėse Viekšnių kapinėse“7.
Benedikto Koncevičiaus antkapinė lenta Viekšnių senosiose kapinėse. Fotografija autorės
1893 m. buvo gautas gubernatoriaus leidimas Tobolske pastatyti akmeninę bažnyčią, bet buvo iškelta sąlyga: pinigus katalikai bažnyčios statybai gali rinkti tik vienerius metus ir tik Tobolsko gubernijoje. Tačiau… Pinigai, skirti šiems darbams, slapta keliavo iš visos carinės Rusijos! Ypač dosniai juos rėmė turtingo Rusijos pramonininko ir pirklio našlė dvarininkė Anželika Poklevskaja-Kozioll, perdavusi Bažnyčios statybos komitetui net 3 000 rublių. Bažnyčios projektą parengė varšuvietis architektas Konstantinas Vaicekauskas. Kertinis bažnyčios akmuo buvo pašventintas 1897 m., statybos baigtos 1905 m., leidimas pašventinti šventovę ir parapijiečiams pradėti rinktis į pamaldas buvo gautas po 2 metų.
Po Rusijoje 1917 m. įvykusios revoliucijos Tobolsko katalikų parapija 1923 m. buvo panaikinta, bažnyčios bokštai nugriauti, joje iš pradžių įkurta darbininkų valgykla, o 1950 m. įrengta kino salė.
1993 m. ši bažnyčia grąžinta tikintiesiems, 2004 m. užbaigti jos restauravimo darbai.
_________________
1 Viekšnių RKB krikšto metrikų knyga (1835–1844), EAIS f. 3005, ap. 36, b. 3, nr.164, l. 68.
2 Telšių vyskupijos santuokos metrikų knyga (1806), EAIS f. 669, ap. 1, b. 369, l. 683 d.
3 Ks. Wojciech Matuszewski, Tobolsk: Kościół zesłańców, 2011-01-06: https://archive.ph/20120804153107/http://www.kosciolnawschodzie.pl/wiara-i-spoleczenstwo/reportaze/item/478-tobolsk-ko%C5%9Bci%C3%B3%C5%82-zes%C5%82a%C5%84c%C3%B3w.
4 ru.wikipedia, Храм Пресвятой Троицы (Тобольск): https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A5%D1%80%D0%B0%D0%BC_%D0%9F%D1%80%D0%B5%D1%81%D0%B2%D1%8F%D1%82%D0%BE%D0%B9_%D0%A2%D1%80%D0%BE%D0%B8%D1%86%D1%8B_(%D0%A2%D0%BE%D0%B1%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D1%81%D0%BA).5 Tobolsko valst. archyvas (Тобольский госархив) f. 152, ap. 4, b. 3.
6 Tobolsko valst. archyvas (Тобольский госархив) f. 152, ap. 8, b. 179.
7 Viekšnių dekanato mirties metrikų knyga (1883) EAIS f. 669, ap. 8, b. 58, nr.56, l. 10.