Iva Simonaitytė: Autobiografija (1938 m.)

1938 m. Kauno „Sakalo“ spaustuvėje išleistoje žemaičių poezijos ir prozos antologijoje „Žemaičiai“ buvo išspausdinta Ievos Simonaitytės neseniai pradėto rašyti romano „Vilius Karalius“ fragmentas – „Grėtė“ ir jos knygos sudarytojui Stasiui Anglickiui atsiųsta „Autobiografija“. Šiemet, kai minima rašytojos gimimo 125-ųjų metų sukaktis, 2022-ieji Lietuvoje yra paskelbti Ievos Simonaitytės metais, siūlome su šia autobiografija susipažinti ir savo skaitytojams.

*** 

Ieva Simonaitytė: Autobiografija (1938 m.)

(kalba netaisyta)

Mano biografija neįdomi, nes kam tai rūpi, kad gimiau, baigiantis devyniolik­tam amžiui, augau Aukštujų-Vanagų smiltynuose, pušynuose ir šiluose, pastebė­jau karo biaurumus, daug vargau ir sirgau. Tai ir viskas.

Juk pasakyta išsamiai.

Išsamiai, tiesa. bet progai pasitaikius, vis dėlto norisi lyg ir pasigirti, lyg ir pasiguosti savo likimu.

Neatėjau i pasaulį kaipo tokia, prie kurios lopšelio būtų kas dainavęs dainių man sukurtas dainas. Nepasirodžiau kaip žibanti kokia žvaigždė. Ne.

Man gimus, niekas nesidžiaugė, bet ir niekas nesisielojo. Paguldė mane į ,,šiūpulį“ davė gerti ir valgyti, išrinko atitinkamas man kūmas, pakrikštijo.

Rasi numirs, o jei ne, rasi paaugs kaip nors – kalbėjo.

Nemiriau, o atsidėjusi augau ir tarpau, ir anksti išėjau į žmones, pelnyti sau duoną.

Kiaulių neganiau, bet už tai žąsis. Kada jos, manęs neatsiklaususios, lėk­davo į javus, verkdavau iš pykčio, o kada jos prūde prausdavosi ar paprūdy snausdavo – be galo jas mylėdavau. Tada jos būdavo tokios nekaltos, tokios baltos, tokios grakščios, kaip gulbės.

Žąsis ganydama vasarą arba sirgdama ir lovoje gulėdama žiemą, daug sva­jodavau. O tos svajonės tokios buvo gyvos ir ryškios, kad jų ne vieną dar ir šiandien atmenu. Tik svajonėse ir tematydavau linksmų ir malonių žmonių. Tik­renybėje tokių stebėtinai menkai tepasitaikė. Jei drįsdavau užmiršti rūsčiąją apy­linkę — kuris vaikas neužmiršta! – tai kartais grėsdavo net rykštės pavojus… Bet tai juk taip pat neįdomu.

Mylėjau kiekvieną gyvą daiktą – pradedant slieku ir baigiantis arkliu. Verk­davau dėl besikamuojančio sausoj smilty slieko, džiaugdavaus pamačiusi mandrų žirgą.

Vienuolikos metių būdama, pradėjau „rašyti“.

– Giesmę parašiau, – kartą pasigyriau mamai.

– Eik tu, kvaile! – sako mama, būdama tikra, kad giesmes rašyti galėjo tik pav. toks Martynas Liuteris, Sehmolk, Paul Gerhardt, arba bent jai Krist. Demkis, Mikelis Kibelka. O iš moterų tikrai jau niekas, jei ne tokia pav. Lui­se Henriette, Kurfüstin von Brandenburg…

– Na, paskaityk, – neatleidžiu ir kišu jai popieriuką po nosim. Mama tikrai skaito ir jau nusileidžia:

– Tad pridėk nors balsą[1], kaip giedosi giesmę be balso!..

Lauke gražiausias ir žaliausias pavasaris. Vyturiai čiulba padangėse, miške kukuoja gegutė. Ant daržo tvoros užsikaria katytė – mano bičiulė – puikiai balan­suodama vaikščioja ji rikių galvutėmis ir, sprandą ištiesusi, didžio ilgesio kamuo­jama, sustoja priešais mano langus; kelia uodegą, stato kuprą ir ,,verkia“, prašy­dama, kad išeičiau su ja pažaisti.

Bet aš nieko nematau ir negirdžiu, aš knisu po knygas, verčiu ir ieškau: ieškau giesmių! ,,balsų“ pavyzdžių. Gili mįslė! Nemoku ir nemoku pritaikinti. Esu tikra, kad tuokart įsibrėžė pirmoji raukšlė kaktoj.

Bet metus vėliau jau ne tik mama, bet ir tetos, ir geros kaimynės giedojo mano giesmę, kurią parašiau „ant balso“: „Dabar tave paliksiu, ak, sviete pik­tasis“. Tuokart moterėlės išpranašavo man garbingą ateitį:

Tikrai ji sėdės kuriądien ceitungų redakcijoj.

O keletą metų vėliau „Tilžės Keleivis“ atspausdino mano „giesmę“: „Ak, ka­ras, karas išgąstingas!“

Mielai spausdiname Jūsų eiles – „gromatnyčioj“ pastebėjo „Keleivio“ re­daktorius: – bet kitą sykį neberašykite tokias ilgas…

Antrą kartą pamokino mane vienas žmogus.

Vėl prisiėjo susimąstyti. Bet jau karo pavojų mačius, net – taip sakant – kulkų lietuje buvus (rusams paimant Klaipėdą), patrunkų griovimą toli ir arti girdėjus, o be to, tasai karas tęsiasi ir tęsiasi – tai parašyk tu man dabar, vaike, trumpą eilėraštį!

1919 metai išpainiojo jaunąją sielą iš visokių neaiškumų. Maž. Lietuvos gy­ventojams pasidalinus i ryškias dvi sroves: čia vokiečiai, čia lietuviai, žinojau, kur man pasidėti.

O paskui prasėdėta penkiolika metu prie rašomo stalo: kontoroje, redakcijoje, biure, na, ir namie, kur ne viena išdygo novelė, ne vienas išvydo dienos šviesą eilėraštis, ne vienas įpusėjo romanas ir atsidūrė retas spaudoje, kiti… degančia­me pečiuje… Visur daug dirbta ir visada buvo žmonių, kurie faktais galėjo įro­dyti, kad „niekam netinku“. Patikėjau.

Bet šiandien jau esu „nepriklausoma“. Pradėjau vėl daug rašyti: ir romanų ir novelių, bet užbaigti nieko negaliu.

„Aukštųjų Šimonių likimo“ istorija taip pat dar neužbaigta…

 

Ieva Simonaitytė

______________________

[1] Balsas – melodija.

Nuotraukose: Ievos Simonaitytės portretas ir parašas 1938 m. išleistoje žemaičių poezijos ir prozos antologijoje „Žemaičiai“ bei Priekulėje (Klaipėdos r.) veikiančio Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus ekspozicijos fragmentas  

Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 12 d.

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“


Smush Image Compression and Optimization