Dvarai Lietuvoje atsirado XIV a. pabaigoje. Tai savotiškas žemės naudojimo ir valdymo derinys, dažniausiai privilegijuoto luomo atstovo – bajoro valdomas žemės plotas su visais jame buvusiais ar naujai pastatytais objektais, skirtas _žemės ūkio produkcijai gaminti bei kitoms funkcijoms atlikti. Stambų dvarą XVI–XIX a. pirmoje pusėje sudarė žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, dirvonais, ganyklomis, pievomis, miškais ir atvirais vandens telkiniais bei kitais žemės ūkio naudmenimis. Jame buvo šias žemes valdžiusio bajoro sodyba, keli palivarkai, dvaro pramonės įmonės ir žemvaldžiui priklausantys valstiečių kaimai ar net miesteliai. 1861 m., panaikinus baudžiavą, kaimas nuo dvaro atsiskyrė ir dvaru imta vadinti tik bajoro sodybą su didesne ar mažesne žemės valda. Po 1863 m. sukilimo nemažai dvarų konfiskuota, o kai kurie parduoti rusų valdininkams ar šiaip turtingiems net ir nekilmingiems žmonėms. Bajorų nuosavybėje išlikusios dvarų žemės buvo labai apkarpytos. Kitą smūgį Lietuvos dvarams sudavė 1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma, apribojusi jų dydį iki 80 ha (1929 m. padidinta iki 150 ha). 1940 m. sovietų valdžia dvarus kaip žemės naudojimo ir valdymo formą panaikino, o jų savininkus ištrėmė į Sibirą.
Per ilgus šimtmečius Lietuvos dvarai ir dvareliai buvo tapę kultūros, meno ir dvasinio gyvenimo centrais, garsėjo ten sukauptomis meno kolekcijomis, bibliotekomis, puikia rūmų architektūra ir parkais. Dvaro kultūros terpėje išaugo ištisos kartos bajorų, iš kurių ne vienas rašėsi „natio polonus gens lituanus“, sugebėjo išsaugoti gležną lietuvybės daigą. Tarp jų – 1863 m. sukilimo vadai, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, žymūs rašytojai, mokslininkai, valstybės veikėjai.
Iki 1940 m. Lietuvoje buvo apie 4 tūkst. dvarų (su palivarkais). 1989 m. tik 90 dvarų sodybų buvo laikoma architektūros paminklais ir 120 parkų – gamtos paminklais. Prasidėjus žemės reformai ir privatizavimui, vėl iškilo grėsmė visų išlikusių dvarų likimui.
Paminklų restauravimo instituto architektui Ričardui Stulpinui 1990 m. buvo pavesta parengti perspektyvinį Lietuvos dvarų išsaugojimo programą, nustatyti apsaugines zonas ir parengti visą inventorizacinę medžiagą. Į šią programą autorius įtraukė apie 3,5 tūkst. dvarų. Tačiau 1990 m. pabaigoje iš šio skaičiaus tūkstančio jau nebebuvo likę nė ženklo, 175-iuose buvo išlikę tik atskirų pastatų fragmentai, keletas medžių. 500 dvarų dabar yra avarinės būklės, ten likę vos po 1–2 apgriuvusius pastatus. Šie dvarai pasmerkti pražūčiai. Taigi lieka apie 1000–1200 dvarų sodybų, kurių laukia geresnė ar blogesnė ateitis. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų-istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principo atstatant nuosavybės teises vykdant privatizavimą ir žemės reformą“, R. Stulpinas ne kartą Seimui siūlė nustatyti grąžinimo, privatizavimo ir žemės reformos vykdymo dvaruose tvarką, įteisinant vieną sodybos savininką, grąžinant ar suteikiant jam žemę aplink jį. Tačiau ar pabijota naujos „buržuazinės“ revoliucijos, ar dvarininkų sugrįžimo, nes jokio nutarimo šiuo klausimu taip ir nepriimta. 1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma, nors ir leidusi išparceliuoti dvarų žemes, paliko dvaro sodybą kaip ūkinį-ekonominį vienetą, o dabartinė – pasmerkė dvarus pražūčiai. Senosios bajorų sodybos dabar yra privatizuojamos atskirais pastatais, nekreipiant dėmesio į viso pastatų komplekso ansambliškumą ir šimtametę dvarų tvarkymo patirtį.
Parengta pagal tekstą, išspausdintą žurnale „Lietuvos bajoras“ (1997 m.)